1. Pasirengimo Didžiajam 2000 metų jubiliejui laikotarpiu šie metai skirti ypač Šventajai Dvasiai. Užbaigę kristologinę tematiką visai Bažnyčiai nurodytame kelyje, šiandien pradedame sistemingai apmąstyti tą, „kuris yra Viešpats ir teikia gyvybę“. Apie trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį išsamiai kalbėjau daugeliu progų. Pirmiausia derėtų paminėti encikliką Dominum et vivificantem ir katechezę apie Credo. Visiškai nebetolimo Jubiliejaus perspektyva teikia man galimybę vėl grįžti prie Šventosios Dvasios apmąstymo ir maldingai panagrinėti jos veikimą laiko ir istorijos raidoje.

2. Šis apmąstymas išties būtų nelengvas, jeigu pati Dvasia neateitų pagalbon mūsų silpnumui (plg. Rom 8, 26). Kaip iš tiesų galima pažinti Dievo Dvasios buvimą istorijoje? Atsakyti į šį klausimą galime tiktai remdamiesi Šventuoju Raštu, kurio knygos, įkvėptos Parakleto, palengva atskleidžia mums jos veikimą ir tapatybę. Šios knygos tam tikra prasme atkreipia mūsų dėmesį į Dvasios „kalbą“, „stilių“, „logiką“. Sykiu galime paviršutiniškumą pranokstančiu žvilgsniu perverti tikrovę, kurioje ji veikia, ir taip už daiktų bei įvykių suvokti jos buvimo požymius. Pradedant Senuoju Testamentu, Šventasis Raštas padeda mums suprasti, kad nepriklausomai nuo Dievo Dvasios negalima aiškinti nieko, kas pasaulyje yra gera, teisu ir šventa.

3. Pirmąją slėpiningą užuominą apie Dvasią aptinkame jau pirmosiose Biblijos eilutėse, himne Dievui Kūrėjui, kuriuo prasideda Pradžios knyga: „Dievo Dvasia plazdeno viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Dvasiai žymėti čia vartojamas hebrajiškas žodis „ruach“, reiškiantis „dvelksmą“ ir sietinas su vėju bei kvėpavimu. Žinoma, jog šis tekstas priklauso vadinamajam „kunigiškajam dokumentui“, atsiradusiam Babilono tremties (6 a. pr. Kr.) laikotarpiu, kai Izraelio tikėjimas aiškiai įsisąmonino monoteistinę Dievo sąvoką. Apreiškimo šviesos dėka Izraelis suvokė vienintelio Dievo kuriamąją galią ir kartu ?žvelgė, kad Dievas sukūrė visatą savo žodžio galia. Per žodį aikštėn iškyla Dvasios vaidmuo; ją suvokti padeda jau kalbos analogija, asociatyviai susiejanti žodį su dvelksmu, sklindančiu nuo lūpų: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir dvelksmu iš jo burnos visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Šis gyvybę teikiantis Dievo dvelksmas neapsiriboja vien kūrimo pradžios momentu, bet nuolatos išlaiko visus kūrinius būtyje, teikia jiems gyvybę ir nuolatos juos atnaujina: „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą“ (Ps 104, 30).

4. Būdingiausia biblinio Apreiškimo naujovė yra pažinimas, kad pirmutinė Dievo Dvasios veikimo sritis – tai „istorija“. Maždaug šimte vietų „ruach JHWH“ žymi savo tautą vedančio Viešpaties Dvasios veikimą pirmiausia didžiuosiuose jos kelio posūkiuose. Teisėjų laikais Dievas leido savo Dvasiai nusileisti ant silpnų žmonių, paversdamas juos charizminiais vadovais, apdovanotais dieviškąja jėga; tai pasakytina apie Gideoną, Jeftą ir ypač Samsoną (plg. Ts 6, 34; 11, 29; 14, 6. 19).

Atsiradus Dovydo monarchijai, ši dieviškoji jėga, kuri iki tol reikšdavosi neprognozuojamai ir laiko požiūriu su pertrūkiais, įgyja tam tikro stabilumo. Tai gerai liudija Dovydo patepimaas, apie kurį Šventajame Rašte rašoma: „Nuo tos dienos Viešpaties dvasia galingai apėmė Dovydą“ (1 Sam 13, 13).

Babilono tremties laikotarpiu ir vėliau visa Izraelio istorija imama aiškinti kaip ilgas Dievo pokalbis su savo išrinktąja tauta „per ankstyvuosius pranašus“ jo Dvasios galia (plg. Zch 7, 12). Pranašas Ezekielis išryškina sąsają tarp Dvasios ir pranašavimo, pavyzdžiui, tokiais žodžiais: „Viešpaties dvasia nusileido ant manęs, ir jis man tarė: Sakyk, taip kalbėjo Viešpats...“ (Ez 11, 5).

Tačiau laiką, kai pažadai išsipildys po Dievo „ruach“ ženklu, pranašai įžvelgia ateityje. Izaijas skelbia apie palikuonio gimimą ir apibūdina jį tokiais žodžiais: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės“ (Iz 11, 2–3). „Šis tekstas svarbus visam Senojo Testamento mokymui apie Dvasią, – rašiau enciklikoje Dominum et vivificantem, – nes yra tartum tiltas tarp senosios biblinės dvasios sąvokos, kai ji buvo suprantama pirmiausia kaip ‘charizminis dvelksmas, kvėpimas’, ir ‘Dvasios’ kaip asmens ir dovanos asmeniui. Mesijas iš Dovydo giminės (‘iš Jišajo kelmo’) yra būtent tas asmuo, ant kurio ‘ilsėsis’ Viešpaties Dvasia“ (15).

5. Jau Senajame Testamente išryškėja du Šventosios Dvasios slėpiningosios tapatybės požymiai, kuriuos vėliau išsamiai patvirtins Naujojo Testamento Apreiškimas.

Pirmasis požymis yra absoliuti Dvasios transcendencija, dėl kurios ji vadinama „šventa“ (Iz 63, 10. 11; Ps 51, 13). Dievo Dvasia yra iš pagrindų „dieviška“. Ji nėra tikrovė, kurią žmogus gali įgyti savo jėgomis, ji yra iš viršaus gaunama dovana: jos galima tiktai prašyti ir ją priimti. Dvasia, be galo skirtinga nuo žmogaus, neatlyginamai dovanojama tiems, kurie pašaukti bendradarbiauti su ja išganymo istorijoje. Jei ši dieviškoji jėga priimama nuolankiai ir svetingai, tai žmogus išplėšiamas iš savojo egoizmo ir išlaisvinamas iš baimės, o pasaulyje sužydi meilė ir tiesa, laisvė ir taika.

Kitas Dievo Dvasios požymis yra dinamiškumas, kuris atsiskleidžia Dievui kišantis į istoriją. Biblinei Dvasios sampratai kartais grėsmę kelia kitų kultūrų idėjos, pavyzdžiui, „dvasios“ kaip to, kas nepagaunama, statiška ir apatiška idėja. Tuo tarpu biblinė sąvoka „ruach“ žymi nepaprastai aktyvią, galingą, neatremiamą jėgą: Dievo Dvasia, pasak Izaijo, yra „kaip potvynis kalnų upelio“ (Iz 30, 28). Tad Tėvui veikiant savo Dvasia, chaosas virsta kosmosu, pasaulyje pražysta gyvybė, ir istorija vėl pajuda priekin.