1. Šventosios Dvasios, kaip nuo Tėvo ir Sūnaus skirtingo Asmens, apreiškimas, apie kurį neapibrėžtai užsimena Senasis Testamentas, Naujajame Testamente tampa aiškus ir nedviprasmiškas.

Tiesa, Naujojo Testamento raštai nepateikia mums sistemingo mokymo apie Šventąją Dvasią. Tačiau surinkus daugelį Luko, Pauliaus ir Jono raštuose pasitaikančių duomenų, galima suvokti Naujojo Testamento apreiškimo apie Šventąją Dvasią vieningumą šiose trijose didžiosiose srovėse.

2. Palyginti su kitomis dviem sinoptinėmis evangelijomis, evangelistas Lukas pateikia daug labiau išplėtotą mokymą apie Šventąją Dvasią.

Evangelijoje jis nori parodyti, kad vienintelis Jėzus turi Šventosios Dvasios pilnatvę. Tiesa, Dvasia veikia taip pat Elžbietos, Zacharijo, Jono Krikštytojo ir ypač Marijos asmenyje, tačiau per visą savo žemiškąjį gyvenimą vien Jėzus pilnutinai turi savyje Dievo Dvasią. Jis yra pradėtas Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 35). Krikštytojas apie jį pasakys: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis... Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16).

Prieš pradėdamas krikštyti Šventąja Dvasia ir ugnimi, Jėzus leidžiasi pakrikštijamas Jordane, kur „Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (Lk 3, 22). Lukas pabrėžia, kad Jėzus išeina į dykumą ne tik vedamas Dvasios, bet ir „kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 4, 1), kad ten įveiktų gundytoją. Jėzus pradeda savo misiją „Dvasios galybe“ (Lk 4, 14). Nazareto sinagogoje, oficialiai pradėdamas savo misiją, Jėzus sau pritaiko pranašystę iš Izaijo knygos (plg. 61, 1–2): „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Tad visa Jėzaus evangelizacinė veikla yra paženklinta Dvasios veikimo.

Ta pati Dvasia rems Bažnyčios evangelizacinę misiją, kaip Prisikėlusysis pažadėjo savo mokiniams: „Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Pasak Apaštalų darbų knygos, šis pažadas išpildomas Sekminių dieną: „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 4). Tad išsipildo Joelio pranašystė: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus“ (Apd 2, 17). Lukas laiko apaštalus laikų pabaigos Dievo tautos atstovais ir pagrįstai pabrėžia, kad ši pranašavimo Dvasia apima visą Dievo tautą.

3. Savo ruožtu Paulius akcentuoja Dvasios veikimo atnaujinamąjį aspektą ir eschatologinį matmenį. Dvasia laikoma naujo ir amžinojo gyvenimo, Jėzaus perduodamo savo Bažnyčiai, šaltiniu.

Pirmajame laiške korintiečiams rašoma, kad Kristus, naujasis Adomas, prisikėlimo dėka tapo „gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45): gyvybine Dievo Dvasios galia jis buvo perkeistas taip, kad pats pasidarė naujojo gyvenimo tikintiesiems šaltinis. Kristus teikia šį gyvenimą tiesiog per Šventosios Dvasios išliejimą.

Tikinčiųjų gyvenimas nebėra Įstatymui pavaldus vergų gyvenimas; tai sūnų gyvenimas, nes jiems į širdis buvo atsiųsta Sūnaus Dvasia, įgalinanti šaukti: Aba, Tėve! (plg. Gal 4, 5–7; Rom 8, 14–16). Tai gyvenimas „Kristuje“, t.y. gyvenimas visiškai priklausant jam, esant Bažnyčios kūno dalimi: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13). Šventoji Dvasia sužadina tikėjimą (plg. 1 Kor 12, 3), išlieja meilę širdyse (plg. Rom 5, 5) ir vadovauja krikščionių maldai (plg. Rom 8, 26).

Kaip naujosios būties šaltinis, Dvasia taip pat yra naujos ir tikinčiojo veiklios dinamikos priežastis: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25). Šis naujas gyvenimas priešiškas „kūno“ gyvenimui, nes kūno siekimai nepatinka Dievui ir įspraudžia asmenį į dusinantį vien į save susitelkusio ego kalėjimą (plg. Rom 8, 5–9). Tuo tarpu krikščionys, atsiverdami Šventosios Dvasios dovanotajai meilei, gali patirti Dvasios vaisių: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, romumą, gerumą, ištikimybę ir t.t. (plg. Gal 5, 16–24).

Tačiau, pasak Pauliaus, dabar turime tiktai Dvasios „pradmenis“ arba jos pirmuosius vaisius (Rom 8, 23; plg. taip pat 2 Kor 5, 5). Per prisikėlimą laikų pabaigoje Dvasia užbaigs savo šedevrą, visiškai sudvasindama tikinčiųjų kūnus (plg. 1 Kor 15, 43–44) ir tam tikra prasme į išganymą įtrauks visą kūriniją (plg. Rom 8, 20–22).

4. Jono perspektyvoje Šventoji Dvasia pirmiausia yra Tiesos Dvasia, Globėjas.

Jėzus praneša apie Dvasios dovaną, užbaigdamas savo žemiškuosius darbus: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 26–27). Toliau aiškindamas Dvasios vaidmenį, Jėzus priduria: „Jus ji ves į tiesos pilnatvę, ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 13–14). Tad Dvasia nepaskelbs naujo apreiškimo, bet skatins tikinčiuosius priimti vidun Jėzaus apreikštą tiesą ir giliau į ją prasiskverbti.

Kuria prasme Tiesos Dvasia vadinama Globėju? Remiantis Jono perspektyva, kurioje teismo procesas prieš Jėzų toliau tęsiamas prieš jo mokinius, kurie bus persekiojami dėl jo vardo, Globėjas yra tas, kuris gina Jėzaus reikalą, atskleisdamas pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“ (Jn 16, 7 ir toliau). Pagrindinė nuodėmė, kurią leidžia įžvelgti Globėjas, yra netikėjimas Kristumi. Teisybė, kurią jis parodo, yra ta, kurią Tėvas atskleidžia nukryžiuotajam Sūnui, išaukštindamas jį per Prisikėlimą ir Žengimą dangun. Teismas iš šio konteksto išryškėja per kaltės atskleidimą tų, kurie, valdomi šėtono, šio pasaulio kunigaikščio (plg. Jn 16, 11), atmetė Kristų (plg. Dominum et vivificantem, 27). Tad, kaip vidinis Globėjas, Šventoji Dvasia yra Kristaus reikalo gynėjas bei užtarėjas, skatinantis mokinius protu ir širdimi visiškai pritarti Jėzaus „tiesai“.