1. Jėzus yra susijęs su Šventąja Dvasia nuo pat pirmojo savo egzistavimo laike momento; tai primena Nikėjos-Konstantinopolio Credo: „Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine“. Bažnyčios tikėjimas šiuo slėpiniu remiasi Dievo žodžiu: „Šventoji Dvasia, – praneša Angelas Gabrielius Marijai, – nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Ir Juozapui pasakoma: „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20).

Šventajai Dvasiai tiesiogiai įsikišant į Įsikūnijimą, įvyksta didžiausia malonė – „susivienijimo malonė“, kai žmogaus prigimtis suvienijama su Žodžio Asmeniu. Pasak šv. Tomo, šis susivienijimas yra kiekvienos kitos malonės šaltinis (S. Th. III, q. 2, a. 10–12; q. 6, a. 6; q. 7, a. 13).

2. Norint geriau suprasti Šventosios Dvasios vaidmenį Įsikūnijimo įvykyje, svarbu prisiminti, ką mums sako Dievo žodis.

Anot šv. Luko, Šventoji Dvasia nužengs ant Marijos ir, kaip galybė iš aukštybių, pridengs ją savo šešėliu. Iš Senojo Testamento žinome, jog kaskart, kai Dievas nusprendžia sukurti gyvybę, jis veikia per savo kūrybingo dvelksmo „galią“: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir dvelksmu iš jo burnos visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Tai pasakytina apie kiekvieną gyvą būtybę; jei Dievas „tik panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“ (Job 34, 14–15). Dievas siunčia savo Dvasią ypač tais momentais, kai Izraelis jaučiasi bejėgis pakilti vien savo paties jėgomis. Pranašas Ezekielis užsimena apie tai savo dramatiškoje milžiniško slėnio, nukloto griaučių, vizijoje: „Ir įėjo į juos dvasia, – jie atgijo, pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia“ (Ez 37, 10).

Jėzaus prasidėjimas mergelėje yra „didžiausias darbas, kurį Šventoji Dvasia atliko kūrinijos ir išganymo istorijoje“ (Dominum et vivificantem, 50). Šiame malonės įvykyje mergelė padaroma vaisinga; moteryje, atpirktoje nuo jos pradėjimo, pradedamas Atpirkėjas. Taigi rengiama nauja kūrinija ir inicijuojama nauja bei amžina Sandora: ima gyventi žmogus, kuris yra Dievo Sūnus. Niekada iki tol nebuvo sakyta, kad Šventoji Dvasia tiesiogiai nužengė ant moters, kad padarytų ją motina. Visais stebuklingų gimimų Izraelio istorijoje atvejais, jei jie yra minimi, dieviškasis įsikišimas yra siejamas ne su motina, bet su naujagimiu.

3. Jei savęs paklaustume, ko Šventoji Dvasia siekė Įsikūnijimo įvykiu, Dievo žodžio glaustą atsakymą rastume antrajame Petro laiške, kur sakoma, jog tai įvyko, idant mes galėtume tapti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Iš tiesų, – aiškina Ireniejus Lijonietis, – būtent dėl šios priežasties Žodis tapo kūnu ir Dievo Sūnus – Žmogaus Sūnumi – idant žmogus, susivienydamas su Žodžiu ir per tai gaudamas dieviškąją sūnystę, taptų Dievo vaiku“ (Adv. haer. III, 19, 1). Šv. Atanazas laikosi tos pačios krypties: „Kai Žodis nužengė ant Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dvasia įžengė į ją drauge su Žodžiu; Dvasioje Žodis suformavo ir pritaikė sau kūną, trokšdamas suvienyti visą kūriniją per save ir nuvesti ją pas Tėvą“ (Ad Serap. 1, 31). Tokias mintis pakartoja ir šv. Tomas: „Viengimis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes būtume jo dieviškumo dalininkais, prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, kad, tapęs žmogumi, padarytų žmones dievais“ (Opusc. 57 in festo Corp. Christi, 1), tai yra dalininkais per dieviškosios prigimties malonę.

Įsikūnijimo slėpinys atskleidžia stebinančią Dievo meilę, kurios aukščiausia personifikacija yra Šventoji Dvasia, nes ji yra Dievo Meilė kaip Asmuo, Asmuo – Meilė: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Įsikūnijimas atskleidžia Dievo garbę labiau negu bet kuris kitas darbas.

Giesmėje Gloria in excelsis visiškai pagrįstai giedame: „Šloviname tave, aukštiname tave <...>, gėrimės tavo didžia garbe“. Šiuos žodžius ypatingu būdu galima taikyti Šventosios Dvasios, kuri pirmajame Petro laiške vadinama „garbės dvasia“ (1 Pt 4, 14), veikimui. Tai garbė, kuri yra tikra dovana: tai ne ėmimas ar gavimas, bet vien davimas. Duodamas mums savo Dvasią, kuri yra gyvybės šaltinis, Tėvas parodo mums savo garbę, padarydamas ją regimą mūsų gyvenime. Turėdamas tai galvoje, šv. Ireniejus sako, kad „Dievo garbė yra gyvas žmogus“ (Adv. haer. IV, 20, 7).

4. Įdėmiau pažvelgę į tai, ką Įsikūnijimas mums atskleidžia iš Dvasios slėpinio, galėtume pasakyti, kad šis įvykis mums pirmiausia parodo, jog Dvasia yra maloninga gyvybę dovanojančio Dievo galia.

Galybė, „savo šešėliu pridengianti“ Mariją, primena Viešpaties debesį, uždengusį palapinę dykumoje (plg. Iš 40, 34) ar pripildžiusį šventyklą (1 Kar 8, 10). Tai Dievo, ateinančio sudaryti su savo vaikais meilės sandorą, draugiškas buvimas, gelbstintis artumas. Tai meilei tarnaujanti galia vykdoma po nuolankumo ženklu: ji ne tik įkvepia Marijos, Viešpaties tarnaitės, nuolankumą, bet ir yra taip pasislėpusi už jos, jog nė vienas Nazarete negali numatyti, kad „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Šv. Ignotas Antiochietis puikiai aprašo šį paradoksalų slėpinį: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubta paslaptimi Marijos mergystė bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis – trys Dievo tyloje nuaidėję slėpiniai“ (Ad eph., 19, 1).

5. Įsikūnijimo slėpinys, žvelgiant iš jį įgyvendinusios Šventosios Dvasios perspektyvos, apšviečia ir žmogaus slėpinį.

Jei Dvasia išties nepakartojamai veikia Įsikūnijimo slėpinyje, tai ji taip pat yra kiekvienos žmogiškosios gyvybės pradžioje. Mūsų būtis yra „gautoji būtis“, sugalvotoji, mylima ir dovanotoji tikrovė. Evoliucijos teorijos nepakanka žmonijos kilmei paaiškinti, lygiai kaip ir vien biologiniu tėvų priežastingumu negalima paaiškinti kūdikio gimimo. Dievas savo transcendentinėje veikloje visada gerbia „antrines priežastis“ ir sukuria dvasinę naujos žmogiškosios būtybės sielą, įkvėpdamas jai gyvybės dvelksmą (plg. Pr 2, 7) per savo Dvasią, kuri yra „Gaivintojas“. Tad kiekvienas vaikas turėtų būti laikomas Šventosios Dvasios dovana ir priimamas kaip toks.

Mergelių ir celibate gyvenančiųjų skaistumas yra nepakartojamas meilės, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5), atspindys. Dvasia, dovanojusi Mergelei Marijai dieviškojo vaisingumo dalį, taip pat garantuoja, kad visi pasirinkusieji mergystę dėl Dangaus karalystės turės gausių palikuonių dvasinėje šeimoje, sudarytoje iš tų, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 13).