1. Po Įsikūnijimo Šventoji Dvasia reikšmingai įsikiša į Jėzaus gyvenimą per jo krikštą Jordano upėje.

Šis įvykis Morkaus evangelijoje vaizduojamas taip: „Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: ‘Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’“ (Mk 1, 9–11). Ketvirtojoje evangelijoje pateikiamas Krikštytojo liudijimas: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo“ (Jn 1, 32).

2. Vieningu evangelijų liudijimu, įvykis Jordano upėje reiškia Jėzaus viešosios veiklos ir jo, kaip Mesijo, Dievo Sūnaus, apreiškimo pradžią.

Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Tarp daugybės nusidėjėlių, ateinančių, kad būtų jo pakrikštyti, vieną dieną pasirodo ir Jėzus. Jonas jį atpažįsta bei paskelbia nekaltuoju Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę (plg. Jn 1, 29), kad visą žmoniją grąžintų bendrystėn su Dievu. Tėvas išreiškia palankumą savo mylimam Sūnui, tapusiam tarnu, ištikimu lig mirties. Jis suteikia jam Dvasios galią, kad Jėzus galėtų atlikti savo, kaip Mesijo ir Išganytojo, misiją.

Tiesa, Jėzus turėjo Dvasią nuo savo pradėjimo (plg. Mt 1, 20; Lk 1, 35). Tačiau per krikštą jam vėl išliejama Dvasia, jis patepamas Šventąja Dvasia. Sakydamas kalbą Kornelijaus namuose, Petras patvirtina, kad „Dievas jį [Jėzų] patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38). Šiuo patepimu Jėzus išaukštinamas Izraelio akyse kaip Mesijas, kaip Pateptasis Šventąja Dvasia; tai tikras Jėzaus, kaip Kristaus ir Išganytojo, išaukštinimas (plg. Dominum et vivificantem, 19).

Kol Jėzus gyveno Nazarete, Marija ir Juozapas galėjo stebėti, kaip jis augo metais, išmintimi ir malone (plg. Lk 2, 40; 2, 52), vadovaujamas jame veikiančios Šventosios Dvasios. Tačiau dabar pradedamas mesijinis amžius. Krikštas Jordane yra vėlesnių įvykių „preliudija“. Jėzus pradeda veikti tarp nusidėjėlių, norėdamas apreikšti jiems gailestingą Tėvo veidą. Jo panardinimas Jordano upėje yra užuomina apie jo būsimą „krikštą“ mirties vandenyse, tuo tarpu Tėvo balsas, skelbiantis jį savo mylimu Sūnumi, pranašauja prisikėlimo šlovę.

3. Po krikšto Jordane Jėzus ima vykdyti trejopą misiją: karališkąją, įtraukiančią jį į kovą su piktojo dvasia; pranašiškąją, padarančią jį nenuilstančiu Gerosios Naujienos skelbėju; kunigiškąją, skatinančią jį garbinti Tėvą ir paaukoti save mūsų išganymo labui.

Visi trys sinoptinių evangelijų autoriai pabrėžia, kad Jėzus išsyk po krikšto Šventąja Dvasia nuvedamas į dykumą, „kad ten būtų velnio gundomas“ (Mt 4, 1; plg. Lk 4, 1; Mk 1, 12). Šėtonas siūlo triumfinį mesianizmą, apimantį sensacingus stebuklus – paversti akmenis duona, pulti nuo šventyklos šelmens ir neužsigauti, per vieną akimirksnį įgyti politinę valdžią visoms tautoms. Tačiau Jėzaus, visiškai paklūstančio Tėvo valiai, pasirinkimas aiškus ir neatšaukiamas: jis sutinka būti kenčiantis ir nukryžiuotas Mesijas, paaukosiantis savo gyvybę už pasaulio išganymą. Dykumoje pradėtoji kova su šėtonu trunka visą Jėzaus gyvenimą. Jam būdinga veikla yra būtent demonų išvarymai, dėl ko žmonės labai stebėdamiesi sušunka: „Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ (Mk 1, 27). Kas išdrįsta tvirtinti, jog Jėzus šią galią turi iš šėtono, piktžodžiauja Šventajai Dvasiai (plg. Mk 3, 22–30): juk Jėzus išvaro demonus būtent „Dievo Dvasios jėga“ (Mt 12, 28). Pasak šv. Bazilijaus iš Cezarėjos, sulig Jėzumi „velnias prarado savo galią Šventosios Dvasios akivaizdoje“ (plg. De Spir. S., 19).

4. Anot evangelisto Luko, po gundymo dykumoje „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ ir „pradėjo mokyti jų sinagogose“ (Lk 4, 14. 15). Jėzaus evangelizacijos veikloje irgi susiduriame su galingu Šventosios Dvasios buvimu. Jėzus pats tai pabrėžia inauguracinėje kalboje Nazareto sinagogoje (Lk 4, 16–30), taikydamas sau šiuos Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (Iz 61, 1).

Tam tikra prasme galima sakyti, kad Jėzus yra „Dvasios misionierius“, Tėvo pasiųstas Šventosios Dvasios galia skelbti gailestingumo Evangeliją.

Gaivinami Dvasios jėgos, Jėzaus žodžiai tikrai išreiškia jo slėpinį – „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Todėl jo žodžiai yra kaip „turinčiojo galią“, o ne kaip Rašto aiškintojų (Mk 1, 22). Tai „naujas mokslas“ (Mk 1, 27), pripažįsta jo pirmosios kalbos Kafarnaume klausytojai. Tai žodžiai, išpildantys ir viršijantys Mozės Įstatymą, kaip liudija Kalno pamokslas (plg. Mt 5–7). Tai žodžiai, kuriais nusidėjėliams teikiamas Dievo atleidimas, ligoniams siūlomas išgijimas bei išganymas, kuriais į gyvenimą grąžinami net mirusieji. Tai žodžiai to, kurį „yra Dievas atsiuntęs“ ir kuriame Dvasia apsigyveno taip, kad jis ją gali teikti „be saiko“ (Jn 3, 34).

5. Šventosios Dvasios buvimas ypač išryškėja Jėzaus maldoje. Evangelistas Lukas pasakoja, kad tada, kai „Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, Šventoji Dvasia <...> nusileido ant jo“ (Lk 3, 21–22). Šis ryšys tarp Jėzaus maldos ir Dvasios buvimo vėl aiškiai pasikartoja džiaugsmo himne: „Jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: ‘Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie <...>’“ (Lk 10, 21).

Tad Dvasia lydi vidujiškiausią Jėzaus patirtį, savo dieviškosios sūnystės patirtį, skatinančią jį kreiptis į Tėvą vardu „Aba“ (Mk 14, 36). Tai nepakartojamas intymumas, neturintis nė vieno pavyzdžio tarp žydų kreipiantis į Aukščiausiąjį. Būtent per Dvasios dovaną Jėzus leidžia tikintiesiems dalyvauti savo, kaip Sūnaus, bendrystėje su Tėvu bei savo artimame santykyje su juo. Šv. Paulius tikina, kad Dvasia mus ragina šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15; plg. Gal 4, 6).

Šis Dievo vaikų gyvenimas yra didelė dovana, kurią gauname per krikštą. Turime ją nuolatos iš naujo atrasti bei puoselėti, noriai atsiverdami darbui, kurį mumyse atlieka Dvasia.