1. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas vyko Šventojoje Dvasioje. Šv. Bazilijus sako, jog Dvasia buvo jo „neatskiriamas palydovas visur“ (plg. De Spir. S., 16), ir pateikia mums puikią Kristaus istorijos santrauką: „Kristaus atėjimas: pirmiau įsikiša Šventoji Dvasia; Įsikūnijimas: veikia Šventoji Dvasia; stebuklingi darbai, malonės ir išgydymai: per Dvasią; išvaryti demonai, surakintas velnias: per Šventąją Dvasią; nuodėmių atleidimas, susivienijimas su Dievu: per Šventąją Dvasią; prisikėlimas iš numirusių: per Šventąją Dvasią“ (plg. De Spir. S., 19).

Apmąstę Jėzaus krikštą ir jo misiją, atliktą Šventosios Dvasios galia, apsistokime ties Dvasios apreiškimu Jėzaus aukščiausiąją valandą, jo mirties bei prisikėlimo valandą.

2. Šventosios Dvasios buvimą Jėzaus mirties momentu suponuoja jau paprasčiausias faktas, kad ant kryžiaus savo žmogiškąja prigimtimi miršta Dievo Sūnus. Jei „unus de Trinitate passus est“ (DS, 401), tai yra jei „tas, kuris kentėjo, yra vienas iš Trejybės Asmenų“, tai jo kančioje dalyvauja visa Trejybė, taigi taip pat Tėvas ir Šventoji Dvasia.

Tačiau savęs turėtume paklausti: koks konkrečiai buvo Dvasios vaidmuo Jėzaus aukščiausiąją valandą? Į šį klausimą galima atsakyti tik tada, kai išganymo slėpinys suprantamas kaip meilės slėpinys.

Nuodėmė, kuri yra kūrinio maištas prieš Kūrėją, pertraukė meilės dialogą tarp Dievo ir jo vaikų.

Savo viengimio Sūnaus Įsikūnijimu Dievas išreiškia savo ištikimą ir karštą meilę nuodėmingajai žmonijai, tokią didelę, kad jis padaro save pažeidžiamą Jėzuje. Savo ruožtu nuodėmė taip atskleidžia savo, kaip „pasikėsinimo į Dievą“, prigimtį, kad kaskart, kai žmonės vėl sunkiai nusideda, jie iš naujo „kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“ (Žyd 6, 6).

Dievas, atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, mums apreiškė, kad jo meilės planas yra pirmesnis už kiekvieną mūsų nuopelną ir smarkiai pranoksta kiekvieną mūsų neištikimybę. „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).

3. Jėzaus kančia ir mirtis yra neišreiškiamas meilės slėpinys, kuriame dalyvauja trys dieviškieji Asmenys. Tėvas imasi absoliučios ir laisvos iniciatyvos: jis yra tas, kuris myli pirmučiausia, ir, atiduodamas savo Sūnų į mūsų žudikiškas rankas, netenka savo brangiausio turto. Pasak Pauliaus, jis „nepagailėjo nė savo Sūnaus“, nepasilaikė jo sau kaip uoliai saugomo lobio, bet „atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32).

Sūnus visas dalyvauja Tėvo meilėje bei jo išganomajame plane: jis „atidavė save už mūsų nuodėmes <...> pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią“ (Gal 1, 4).

O Šventoji Dvasia? Kaip vidujiškiausiame Trejybės gyvenime, taip ir šioje meilės apytakoje, vykstančioje tarp Tėvo ir Sūnaus Golgotos slėpinyje, yra meilės Asmuo, kuriame susilieja Tėvo ir Sūnaus meilė.

Laiške žydams, kuriame plėtojamas aukos įvaizdis, teigiama, kad Jėzus paaukojo save „per amžinąją Dvasią“ (Žyd 9, 14). Enciklikoje Dominum et vivificantem parodžiau, kad šioje vietoje „amžinoji Dvasia“ žymi Šventąją Dvasią: kaip ugnis paversdavo pelenais senųjų apeigų atnašas, taip „Šventoji Dvasia ypatingu būdu bendradarbiavo per šį Žmogaus Sūnaus savęs atidavimą <...>, kad kančią paverstų išganomąja meile“ (40). „Šventoji Dvasia, kaip Meilė ir malonės Dovana, tam tikra prasme nusileidžia į pačią aukos, atnašaujamos ant kryžiaus, širdį. Remdamiesi Šventojo Rašto tradicija, galime sakyti: pelenais šią atnašą ji paverčia meilės, vienijančios Sūnų su Tėvu Trejybės bendrystėje, ugnimi. Ir kadangi kryžiaus auka yra paties Kristaus aktas, jis ‘gauna’ Šventąją Dvasią“ (ten pat, 41).

Visiškai pagrįstai kunigas Romos liturgijoje prieš Komuniją meldžiasi šiais reikšmingais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį“.

4. Jėzaus istorija nesibaigia mirtimi, bet atsiveria šlovingam velykiniam gyvenimui. „Per prisikėlimą iš numirusių“ Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, „šventumo Dvasia“ yra pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (plg. Rom 1, 4).

Prisikėlimas yra Įsikūnijimo atbaiga. Kaip ir Sūnaus gimimas pasaulyje jis irgi vyksta „per Šventąją Dvasią“. „Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą, – kalba Paulius Pisidijos Antiochijoje. – Jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau!“ (Apd 13, 32–33).

Dvasios dovana, kurios pilnatvę Sūnus gauna Velykų rytą, gausiai jo išliejama Bažnyčioje. Paskutinės vakarienės menėje susirinkusiems mokiniams Jėzus sako: „Imkite Šventąją Dvasią!“ (Jn 20, 22) Ir jis dovanoja ją „tam tikra prasme per savo nukryžiavimo žaizdas: ‘jis parodė jiems rankas ir šoną’“ (Dominum et vivificantem, 24). Jėzaus išganomoji misija apibendrinama ir išpildoma Šventosios Dvasios dovanojimu žmonėms, kad jie būtų parvesti pas Tėvą.

5. Jei Šventosios Dvasios „šedevras“ yra Viešpaties Jėzaus velykos, jo kančios ir šlovės slėpinys, tai ir Kristaus mokiniams Dvasios dovanos dėka galima kentėti su meile ir kryžių paversti šviesos keliu: „Per crucem ad lucem – per kryžių į šviesą“. Sūnaus Dvasia dovanoja mums malonę būti nusiteikusiems kaip Kristus ir mylėti taip, kaip mylėjo jis, iki savo gyvybės atidavimo už brolius: „Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

Dovanodamas mums savo Dvasią, Kristus įžengia į mûsų gyvenimą, kad kiekvienas iš mūsų kaip Paulius galėtų pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Taip visas gyvenimas virsta nenutrūkstamomis velykomis, nuolatiniu perėjimu iš mirties į gyvenimą iki paskutiniųjų velykų, kai ir mes su Jėzumi ir kaip Jėzus „iš šio pasaulio“ iškeliausime „pas Tėvą“ (plg. Jn 13, 1). Šv. Ireniejus Lijonietis rašo: „Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus“ (Demonst. Apost., 7).