1. Vos Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų Sekminių dieną, jie „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (plg. Apd 2, 4). Tad galime teigti, kad Bažnyčia savo gimimo momentu kaip dovaną gauna iš Šventosios Dvasios gebėjimą skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11): tai – dovana evangelizuoti.

Šis faktas suponuoja ir atskleidžia pamatinį išganymo istorijos dėsnį: neturint Šventosios Dvasios malonės ir galios, neįmanoma nei evangelizuoti ar pranašauti, nei kalbėti apie Viešpatį ir Viešpaties vardu. Pasitelkdami analogiją iš biologijos srities, galėtume sakyti, kad kaip žmogus taria žodžius iškvėpdamas, taip ir Dievo žodis perduodamas per Dievo dvelksmą, jo ruach ar pneuma, kuri yra Šventoji Dvasia.

2. Šią sąsają tarp Dievo Dvasios ir Dieviškojo Žodžio galime įžvelgti jau senovės pranašų patirtyje.

Ezekielio pašaukimas aprašomas kaip „dvasios“ įžengimas į jo asmenį: „[Viešpats] man tarė: ‘Marusis, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!’ Kai jis kalbėjo, dvasia įėjo į mane ir pastatė mane ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo“ (Ez 2, 1–2).

Izaijo knygoje skaitome, kad būsimasis Viešpaties tarnas neš teisingumą tautoms būtent dėl to, kad Viešpats apgaubė jį savo dvasia (plg. Iz 42, 1).

Pasak pranašo Joelio, mesijinis amžius bus paženklintas visuotiniu Dvasios išliejimu: „Po to išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos“ (Jl 3, 1): dėl šio Dvasios perdavimo „jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus“ (ten pat).

3. Dvasios ir Žodžio santykio kulminacija yra Jėzus: iš tiesų jis yra Žodis, tapęs kūnu „Šventosios Dvasios galia”. Jis pradeda mokyti „Dvasios galybe“ (plg. Lk 4, 14 ir toliau). Jau pirmą kartą mokydamas Nazarete, Jėzus pritaiko sau Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad nešèiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Ketvirtojoje Evangelijoje pabrėžiama, kad Jėzaus, kurį „yra Dievas atsiuntęs“ ir kuris „kalba Dievo žodžius”, misija yra Dvasios dovanos, kurią jis yra gavęs ir teikia „be saiko”, vaisius (plg. Jn 3, 34). Pasirodęs mokiniams Paskutinės vakarienės menėje Velykų vakarą Jėzus išraiškiai „kvepia“ į juos sakydamas: „Imkite Šventąją Dvasią“ (plg. Jn 20, 21–22).

Bažnyčios gyvenimas skleidžiasi dėl šio kvėpimo. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos Bažnyčios misijos veikėjas“ (Redemptoris missio, 21). Bažnyčia skelbia Evangeliją per Dvasios buvimą bei išganomąją galią. Kreipdamasis į Tesalonikos krikščionis šv. Paulius sako: „Mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu“ (1 Tes 1, 5). Šv. Petras apibūdina apaštalus kaip tuos, kurie skelbia Evangeliją „iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia“ (1 Pt 1, 12).

Tačiau ką reiškia skelbti Evangeliją „Šventosios Dvasios galia“? Glaustai galima pasakyti: tai reiškia evangelizuoti su Šventosios Dvasios jėga, naujumu ir jos vienybėje.

4. Evangelizuoti Dvasios galia reiškia būti apdovanotam tokia galia, kuri labiausiai reiškėsi Jėzaus evangelizacinėje veikloje. Evangelija pasakoja mums, kad Jėzaus klausytojus stebindavo jo mokymas, nes „jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai“ (Mk 1, 22). Jėzaus žodis išvaro demonus, nuramina audras, pagydo ligonius, atleidžia nusidėjėliams ir prikelia mirusiuosius.

Jėzaus galią, kaip Velykų dovaną, Dvasia dovanoja Bažnyčiai. Taigi matome, kad apaštalai yra kupini parrhesia, t.y. drąsos, įgalinančios juos be baimės kalbėti apie Jėzų. Jų priešininkai stebisi „patyrę, kad tai paprasti, beraščiai žmonės“ (Apd 4, 13).

Dėl iš Šventosios Dvasios gautos Naujosios Sandoros dovanos Paulius irgi gali visiškai pagrįstai teigti: „Turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai“ (2 Kor 4, 2).

Ši Dvasios galia krikščionims šiandien reikalingesnė negu kada nors anksčiau, nes jie kviečiami liudyti savo tikėjimą pasaulyje, kuris dažnai yra abejingas arba net priešiškas ir labai paveiktas reliatyvizmo bei hedonizmo. Tai galia, būtina visiems skelbėjams, turintiems vėl siūlyti Evangeliją ir skelbti tiesą apie Kristų „laiku ir nelaiku“ (2 Tim 4, 2), nesileidžiant į kompromisus bei nepasiduodant klaidingoms idėjoms.

5. Šventoji Dvasia taip pat laiduoja skelbiamos naujienos šviežumą ir aktualumą neleisdama skelbimui virsti tuščiu formulių kartojimu ir šaltu metodų taikymu. Iš tiesų skelbėjai turi būti „Naujosios Sandoros“ tarnai, ne „raidės”, kuri „užmuša”, bet „Dvasios”, kuri teikia gyvybę (plg. 2 Kor 3, 6). Tai tarnavimas ne „pasenusia raide”, bet „atnaujinta dvasia“ (plg. Rom 7, 6). Šis reikalavimas itin aktualus šiandienos „naujajai evangelizacijai”, kuri įgaus tikrai naują įkarštį, metodą ir išraišką tada, kai tie, kurie skelbia įstabius Dievo darbus bei kalba jo vardu, pirma bus įsiklausę į Dievą ir tapę paklusnūs Šventajai Dvasiai. Tad esminiai dalykai yra kontempliacija, kurią sudaro įsiklausymas, ir malda. Jei skelbėjas nesimeldžia, jis galų gale ims skelbti patį save (plg. 2 Kor 4, 5) ir jo žodžiai virs vien nerimtais tauškalais (plg. 2 Tim 2, 16).

6. Galiausiai Dvasia lydi ir skatina Bažnyčią evangelizuoti vieningai bei kurti vienybę. Sekminės įvyko, kai mokiniai „buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1) ir „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Gavęs Šventąją Dvasią, Petras pirmą kartą prabyla į minią stovėdamas su Vienuolika (plg. Apd 2, 14): jis simbolizuoja vieningą skelbimą, kuris ir toliau turėtų būti toksai ir tada, kai skelbėjai yra išsibarstę po visą pasaulį.

Vienos Dvasios akinamas Kristaus skelbimas artėjant trečiajam tūkstantmečiui iš visų krikščionių reikalauja konkrečių ir dosnių pastangų visiškos vienybės labui. Tai didžiulis ekumenizmo uždavinys, ekumenizmo, kurį privalu skatinti vis atnaujinama viltimi bei aktyviais įsipareigojimais net ir suprantant, kad laikai ir padariniai yra Tėvo, prašančio mus būti pasirengusius nuolankiai priimti jo planą bei vidinius Dvasios įkvėpimus, rankose.