1. „Jei Kristus yra Bažnyčios galva, tai Šventoji Dvasia yra jos siela”. Taip yra pasakęs mano garbingasis pirmtakas Leonas XIII enciklikoje Divinum illud munus (1897; DS 3328). Po jo Pijus XII yra pareiškęs: Mistiniame Kristaus Kūne Šventoji Dvasia „visose jo dalyse“ yra „kiekvieno gyvybę teikiančio ir tikrai išganingo veiksmo principas“ (Enciklika Mystici Corporis. 1943; DS 3808).

Šiandien apmąstykime Kristaus Kūno – Bažnyčios, kadangi ji yra gaivinama Šventosios Dvasios, slėpinį.

Po Sekminių įvykio grupė, esanti Bažnyčios ištakose, iš esmės pasikeičia: pirmiau ji buvo uždara, statiška, „apie šimto dvidešimties asmenų“ (plg. Apd 1, 15); vėliau kalbama apie atvirą, dinamišką grupę, prie kurios po Petro kalbos prisidėjo „apie tris tūkstančius“ (Apd 2, 41). Tačiau tikroji naujovė yra ne skaitmeninis – nors įspūdingas – didėjimas, bet Šventosios Dvasios buvimas. Norint sukurti krikščionių bendruomenę, grupės asmenų nepakanka. Bažnyčia atsiranda iš Viešpaties Dvasios. Ji atrodo – anot vykusio mirusio kardinolo Congaro posakio – „visiškai pakibusi danguje“ (ital. vert. La Pentecoste. Brescia 1986, p. 60).

2. Dvasioje Bažnyčia gimė per Sekminių šventę, tuo tarpu kiekvienas krikščionis gimsta per Krikštą, kai esame panardinami į „vieną Dvasią”, kad taptume „vieno kūno“ nariai (plg. 1 Kor 12, 13). Šv. Ireniejus sako: „Kaip miltai negali tapti tešla be vandens, taip ir mes, kurių daug, negalime tapti viena Jėzuje Kristuje be vandens, kuris ateina iš dangaus“ (Adv. haer., III, 17, 1). Vanduo, ateinantis iš dangaus ir perkeičiantis Krikšto vandenį, yra Šventoji Dvasia.

Šv. Augustinas patvirtina: „Kuo mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tuo Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus kūnui, kuris yra Bažnyčia“ (Serm. 267, 2).

Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Vatikano II Visuotinis Susirinkimas prie šio įvaizdžio grįžta, jį išplėtoja ir paaiškina: Kristus „davė mums savo Dvasios, kuri, būdama ta pati galvoje ir nariuose, taip gaivina, vienija ir judina visą kūną, kad Tėvai galėjo palyginti jos veikimą su uždaviniu, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradmuo – siela“ (Lumen gentium, 7).

Šis santykis tarp Dvasios ir Bažnyčios padeda mums suprasti Bažnyčią nenuslystant į dvi viena kitai priešingas klaidas, kurios jau nurodytos Mystici Corporis, – į ekleziologinį natūralizmą, apsiribojantį regimu aspektu ir traktuojantį Bažnyčią vien kaip žmonių instituciją, arba, priešingai, į ekleziologinį misticizmą, taip pabrėžiantį Bažnyčios vienybę su Kristumi, kad Kristus ir Bažnyčia laikomi savotišku fiziniu asmeniu. Šios dvi klaidos – tai jau pabrėžė enciklikoje Satis cognitum Leonas XIII – analogiškos dviem kristologinėms erezijoms: nestorianizmui, atskyrusiam viena nuo kitos abi Kristaus prigimtis, ir monofizitizmui, jas viena su kita sumaišiusiam. Vatikano II Susirinkimas pasiūlė mums sintezę, padedančią suvokti tikrąją Bažnyčios mistinės vienybės prasmę: Bažnyčią jis laiko „sudėtinga realybe, susidedančia iš žmogiškojo ir dieviškojo pradmens“ (plg. Lumen gentium, 8).

3. Šventoji Dvasia, būdama Bažnyčioje, apsaugo ją, nors ir paženklintą jos narių nuodėmės, nuo neištikimybės. Šventumas ne tik pakeičia nuodėmę, bet ir ją įveikia. Šia prasme drauge su šv. Pauliumi galime sakyti, kad kur pilna nuodėmės, ten dar apstesnė malonė (plg. Rom 5, 20).

Šventoji Dvasia gyvena Bažnyčioje ne kaip svečias, kuris visada lieka pašalietis, bet kaip siela, paverčianti bendruomenę „šventa Dievo šventove“ (plg. 1 Kor 3, 17; 6, 19; Ef 2, 21) ir nuolatos ją daranti vis panašesnę į save savo ypatinga dovana, kuri yra meilė (plg. Rom 5, 5; Gal 5, 22). Meilė – moko Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią – „vadovauja visoms pašventinimo priemonėms, jas įprasmina ir veda į tikslą“ (Lumen gentium, 42). Meilė, pasak šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, yra Kristaus Mistinio Kūno „širdis”; vienoje jos autobiografijos nuostabioje vietoje rašoma: „Supratau: jei Bažnyčia sudaryta iš skirtingų narių, tai jai netrūksta ir būtiniausio, tauriausio iš visų; supratau, kad Bažnyčia turi širdį, ir kad ta širdis dega meile. Suvokiau, kad vien Meilė išjudina Bažnyčios narius, ir kad, Meilei užgesus, apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, o kankiniai atsisakytų lieti savo kraują <...>. Supratau, kad Meilė apima visus pašaukimus, kad Meilė yra viskas, kad ji aprėpia visus laikus ir vietas <...>, vienu žodžiu, kad ji yra amžina!“ (Autobiografiniai raštai B, 3v)

4. Šventoji Dvasia, gyvenanti Bažnyčioje, gyvena ir kiekvieno tikinčiojo širdyje: ji yra dulcis hospes animae. Tad eiti asmeninio atsivertimo ir šventėjimo keliu reiškia leistis būti „vedamam“ Dvasios (plg. Rom 8, 14), leisti jai mumyse veikti, melstis ir mylėti. „Tapti šventais“ galime tiktai tada, kai leidžiamės pašventinami to, kuris yra Šventasis, ir nuolankiai prisidedame prie jo perkeičiančio veikimo. Kadangi pirmutinis Jubiliejaus tikslas yra sustiprinti krikščionių tikėjimą ir liudijimą, „būtina įkvėpti visiems tikintiesiems tikrą šventumo troškimą, gilų atsivertimo ir asmeninio atsinaujinimo troškimą, vis karščiau meldžiantis ir vienijantis“ (Tertio millennio adveniente, 42).

Šventąją Dvasią galime laikyti savo sielos siela ir dėl to savo pašventinimo slėpiniu. Leiskime jai gyventi mumyse savo galingu ir diskretišku, vidujišku ir perkeičiančiu buvimu!

5. Šv. Paulius moko mus, kad Šventosios Dvasios įsigyvenimas mumyse artimai susijęs su Jėzaus Prisikėlimu ir todėl yra mūsų galutinio prisikėlimo pagrindas: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11).

Pasiekę amžinąją palaimą, gyvensime džiaugsmingoje draugijoje, kurią dabar nujausti mums leidžia Eucharistija. Tada Šventoji Dvasia galutinai subrandins visus bendrystės, meilės ir brolybės daigus, išsiskleidusius mūsų žemiškosios kelionės metu. Pasak šv. Grigaliaus Nysiečio, „Per Šventosios Dvasios vienybę susieti taikos saitu, visi taps vienu Kūnu ir viena Dvasia“ (Hom 15 in Cant.).