1. Naujasis Testamentas mums patvirtina, kad atskirose krikščionių bendruomenėse būta Šventosios Dvasios sužadintų charizmų ir tarnybų. Pavyzdžiui, apie Antiochijos krikščionių bendruomenę Apaštalų darbuose rašoma: „Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius“ (Apd 13, 1).

Antiochijos bendruomenė atrodo kaip gyva tikrovė, kurioje iškyla du skirtingi vaidmenys – pranašų, įžvelgiančių ir skelbiančių Dievo kelius, ir mokytojų, gilinančių ir deramai dėstančių tikėjimą. Pirmuoju atveju būtų galima konstatuoti charizminį pobūdį, antruoju – institucinį požymį, tačiau ir vienu, ir kitu atveju – vieną vienintelį paklusnumą Dievo Dvasiai. Apskritai charizminio ir institucinio elemento sampyną galima pastebėti jau Antiochijos bendruomenės, atsiradusios išsisklaidžius krikščionims po Stepono mirties, gyvavimo pradžioje. Tuo metu kai kurie broliai skelbė Gerąją Naujieną ir pagonims, paskatindami daugelį atsiversti. Kai ši žinia pasiekė Jeruzalės bendruomenę, ji į naują bendruomenę išsiuntė Barnabą. Pamatęs – pasakoja Lukas – Viešpaties malonę, šis „apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui. Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“ (Apd 11, 23).

Šiame epizode išryškėja, kaip Dievo Dvasia dvejopai vadovauja Bažnyčiai. Viena vertus, ji tiesiogiai skatina tikinčiuosius veikti atverdama naujus, nežinomus Evangelijos skelbimo būdus; kita vertus, ji rūpinasi, kad jos veikimas būtų patvirtintas oficialiu Bažnyčios įsikišimu – šiuo atveju Barnabo, Jeruzalės bendruomenės įgaliotinio, darbais.

2. Charizmas ir tarnybas giliai apmąsto pirmiausia šv. Paulius. Tai jis daro visų pirma Pirmojo laiško korintiečiams 12–14 skyriuje. Remiantis šiuo tekstu galima įžvelgti kelis elementus kaip teisingos charizmų teologijos prielaidą.

Pirmiausia Paulius nustato pagrindinį skyrimo kriterijų, kurį galima pavadinti „kristologiniu“: charizma nėra autentiška, jei ji neskatina skelbti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (plg. 1 Kor 12, 1–3).

Tada Paulius išsyk imasi akcentuoti charizmų įvairovę ir jų kilmės vieningumą: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“ (1 Kor 12, 4).

Dvasios dovanų, kurias ji dalija, „kaip jai patinka“ (12, 11), gali būti daug, ir Paulius pateikia jų sąrašą (12, 8–10), kuris aiškiai nepretenduoja į užbaigtumą.

Tada apaštalas moko, kad charizmų įvairovė negali būti susiskaldymų bendruomenėje priežastis, ir išplėtoja iškalbingą palyginimą apie skirtingus vieno kūno narius (1 Kor 12, 12–27). Bažnyčios vienybė yra dinamiška ir organiška vienybė, ir visos Dvasios dovanos yra svarbios viso kūno gyvybei.

3. Kita vertus, Paulius moko, kad Dievas nustatė tarnybų Bažnyčioje hierarchiją (plg. ten pat, 12, 28); pirmiausia minimi „apaštalai“, po to – „pranašai“, po jų – „mokytojai“. Pirmosios trys tarnybos yra pamatinės ir vardijamos pagal reikšmingumą žemėjančia tvarka.

Tada apaštalas atkreipia dėmesį, kad dovanos dalijamos skirtingai; ne visi turi šią ar kitą charizmą (plg. ten pat, 12, 29–30); kiekvienas turi savo dovaną (plg. ten pat, 7, 7); ją dera dėkingai priimti ir ja naudojantis dosniai tarnauti bendruomenei. Ieškoti bendrystės akina meilė. Ji yra geriausias kelias ir didžiausia dovana (plg. ten pat, 13, 13), be kurios visos charizmos prarastų savo vertę (plg. ten pat, 13, 1–3).

4. Tad charizmos yra malonės, kurias Šventoji Dvasia suteikia tam tikriems tikintiesiems, kad juos įgalintų prisidėti prie Bažnyčios visuotinės gerovės.

Charizmų skirtingumą atitinka tarnybų – kurios gali būti laikinos ar nuolatinės, privačios ar viešos – skirtingumas. Šventimų reikalaujančios vyskupų, kunigų ir diakonų tarnybos yra nuolatinės ir viešai pripažintos. Krikštu ir Sutvirtinimu pagrįstas pasauliečių tarnybas Bažnyčia per vyskupą gali pripažinti oficialiai arba tik de facto.

Tarp pasauliečių tarnybų pažymėtinos tos, kurioms vykdyti reikalingos liturginės apeigos; tai lektoriaus ir akolito tarnybos. Po to paminėtini ypatingieji eucharistinės Komunijos patarnautojai ir už bažnytinę veiklą atsakingi asmenys, pradedant katechetais; tačiau neužmirštini ir „maldos, giedojimo ir liturgijos skatintojai, bažnytinių bazinių bendruomenių ir Biblijos būrelių vadovai, Caritas įgaliotiniai, Bažnyčios pajamų valdytojai, įvairių apaštalavimo susivienijimų vadovai, mokyklų tikybos mokytojai“ (Redemptoris missio, 74).

5. Laikantis šv. Pauliaus ir viso Naujojo Testamento naujienos, patvirtinamos ir aiškinamos Vatikano II Susirinkimo, nėra vienos „charizminio modelio“ Bažnyčios ir kitos „institucinio modelio“ Bažnyčios. Kaip jau pabrėžiau kita proga, charizmos ir institucijos supriešinimas yra „peiktinas ir žalingas“ (plg. Kreipimasis į 2-ojo tarptautinio bažnytinių sąjūdžių kolokviumo dalyvius, 1987 kovo 2. Leidinyje: Insegnamenti X/1 [1987]).

Ganytojams privalu įžvelgti charizmų autentiškumą ir sutvarkyti jų vykdymą vadovaujantis nuolankaus paklusnumo Šventajai Dvasiai, nesavanaudiškos meilės Bažnyčios labui ir pamokančios ištikimybės aukščiausiam sielų išganymo įstatymui nuostata.