1. Kreipdamas žvilgsnį į 2000 m. Didįjį jubiliejų, jau enciklikoje Dominum et vivificantem raginau „tikėjimo akimis žvelgti į dutūkstantmetį tiesos Dvasios veikimą. Ši Dvasia šimtmečiais sėmė iš Kristaus atpirkimo lobyno, suteikdama žmonėms naują gyvenimą, darydama juos Dievo vaikais viengimiame Sūnuje ir šventindama, kad jie kartu su šv. Pauliumi galėtų pakartoti: ‘Mes gavome Dievo Dvasią’ (1 Kor 2, 12)“ (53).

Ankstesnėse katechezėse apibūdinome Dievo Dvasios reiškimąsi pirmiausia Kristaus gyvenime, vėliau per Sekmines, iš kurių kilo Bažnyčia, ir galiausiai asmeniniame bei bendruomeniniame tikinčiųjų gyvenime. Dabar mūsų žvilgsnis tampa platesnis, apimdamas pasaulio bei visos žmonių istorijos horizontą. Taigi judame pagal planą, apmestą minėtoje enciklikoje apie Šventąją Dvasią, kur pabrėžiama, jog neįmanoma apsiriboti dvejais tūkstančiais metų nuo Kristaus gimimo. „Reikia sugrįžti toliau į praeitį ir aprėpti visą Šventosios Dvasios veikimą iki Kristaus – jos veikimą nuo pat pradžių visame pasaulyje ir ypač Senosios Sandoros tvarkoje“. Taip pat „mes turime žvelgti plačiau ir žengti toliau, nes žinome, kad ‘vėjas pučia, kur nori’, kaip vaizdžiai sako Jėzus Nikodemui (plg. Jn 3, 8)“ (ten pat, 53).

2. Apskritai jau Vatikano II Susirinkimas, sutelkęs dėmesį į Bažnyčios slėpinį ir misiją pasaulyje, pateikė tokią plačią viziją. Pasak Susirinkimo, Šventosios Dvasios veikimo negalima apriboti institucine Bažnyčios sritimi, kur Dvasia veikia nepakartojamai ir visu veiksmingumu; reikia pripažinti ją veikiant ir už regimų Kristaus Kūno ribų (plg. Gaudium et spes, 22; Lumen gentium, 16).

Katalikų Bažnyčios Katekizmas savo ruožtu drauge su visa Tradicija primena: „Dievo Žodžiu ir Dvelkimu kilo visos kūrinijos buvimas ir gyvenimas“ (703). Toliau pateikiamas Bizantijos liturgijos reikšmingas tekstas: „Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes ji yra Dievas, vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi <...>. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų“ (ten pat). Tad nėra nė vieno kūrinijos kampelio ir nė vieno istorijos momento, kur savo veikimo neskleistų Dvasia.

Tiesa, kad Dievas Tėvas sukūrė visa per Kristų ir jam (plg. Kol 1, 16), vadinasi, kūrinijos prasmė ir galutinis tikslas yra visa „suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Tačiau lygiai taip pat tiesa, kad visa tai vyksta Šventosios Dvasios galia. Aiškindamas šį trejybišką Išganymo istorijos „ritmą“, šv. Ireniejus sako: „Dvasia rengia žmogų Dievo Sūnuje, Sūnus nuveda jį pas Tėvą, ir Tėvas dovanoja jam nemirtingumą amžinajam gyvenimui“ (Adv. haer., IV, 20, 5).

3. Šventoji Dvasia, būdama kūrinijoje ir veikianti per visą Išganymo istoriją, viską kreipia į lemiamą Žodžio įsikūnijimo įvykį. Akivaizdu, jog ši Dvasia nesiskiria nuo tos, kurią „be saiko“ išlieja nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus (plg. Jn 3, 34). Ta pati Šventoji Dvasia rengia Mesijo atėjimą į pasaulį ir per Jėzų Kristų Dievo Tėvo dovanojama Bažnyčiai ir visai žmonijai. Kristologinis ir pneumatologinis matmenys yra neatskiriami ir glūdi ne tik Išganymo, bet ir visoje žmonijos istorijoje.

Todėl galime tarti, kad visur, kur yra tiesos, gerumo, autentiško grožio ir tikros išminties elementų, visur, kur kilniadvasiškai stengiamasi kurti žmoniškesnę ir Dievo planą labiau atitinkančią visuomenę, kelias į išganymą yra atviras. Juo labiau ten, kur sąžiningai laukiama Dievo apreiškimo bei puoselėjama nuoširdi gelbstinčio slėpinio viltis, galima įžvelgti slaptą bei gilų veikimą Dievo Dvasios, skatinančios žmogų susitikti su Kristumi, kuris yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Skaitydami kai kuriuos nuostabius literatūros ir filosofijos puslapius, gėrėdamiesi meno šedevru ar klausydami iškilios muzikos, šiose žmogaus dvasios apraiškose nesunkiai galime įžvelgti švytintį Dievo Dvasios atspindį. Tiesa, šie atspindžiai yra kitoje plotmėje negu ta, kurioje žmogus, pakeltas iki antgamtinės tvarkos, tampa šventykla, kur gyvena Šventoji Dvasia drauge su kitais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis (plg. Tomas Akvinietis. Summa theol., I–II, q. 109, a. 1, ad 1). Taip Šventoji Dvasia tiesiogiai ir netiesiogiai kreipia žmogų galutinio išganymo link.

4. Todėl kitose katechezėse mielai išsamiau panagrinėsime Dvasios veikimą plačioje žmonijos istorijos srityje. Tokia apžvalga taip pat padės mums suvokti gilų ryšį, siejantį Bažnyčią su pasauliu, visuotinę žmonijos istoriją – su ypatingąja Išganymo istorija. Pastaroji iš tiesų nėra „atskira“ istorija kaip tokia, bet, palyginti su pirmąja, atlieka vaidmenį, kurį vadiname „sakramentiniu“, kitaip tariant, yra per Žodžio įsikūnijimą bei Dvasios išliejimą žmonijai tekusio didaus pasiūlymo būti išganytam ženklas ir priemonė.

Šitaip žvelgiant, nesunku suprasti kai kurias Vatikano II Susirinkimo ištarmes apie Bažnyčios ir žmonijos solidarumą. Šiuo pneumatologiniu požiūriu norėčiau dar kartą perskaityti konstitucijos Gaudium et spes įvadą: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė, kuriuos išgyvena šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visaip prispaustieji, yra taip pat Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė. Ir nėra nieko tikrai žmogiškesnio, kas jų širdyse nesurastų atgarsio. Juk ir jų bendruomenė sudaryta iš žmonių, kurie, suvienyti Kristuje ir vedami Šventosios Dvasios, keliauja į Tėvo karalystę ir yra gavę išganymo naujieną, skirtą visiems žmonėms. Todėl ši bendruomenė jaučiasi iš tiesų artimai susieta su žmonija ir jos istorija“ (1).

Čia aiškiai matoma, kad Bažnyčios ir pasaulio solidarumą ir jos misiją reikia suprasti remiantis Kristumi, Šventosios Dvasios šviesoje ir galioje. Taip Bažnyčia pasijunta tarnaujanti Dvasiai, slėpiningai veikiančiai širdyse ir istorijoje. Ir ji jaučiasi siųsta perduoti visai žmonijai Dvasios pilnatvę, kurią ji yra gavusi per Sekmines.