1. Aštuntajame Laiško romiečiams skyriuje apaštalas Paulius, aiškindamas Šventosios Dvasios, kuri mus daro Tėvo vaikais Jėzuje Kristuje, veikimą (plg. Rom 8, 14–16), pradeda pasaulio kelio į savo atbaigimą pagal Dievo planą temą. Kaip jau aiškinome ankstesnėse katechezėse, Šventoji Dvasia yra ir veikia kūrinijoje bei Išganymo istorijoje. Galėtume sakyti: ji apgaubia kosmosą Dievo meile bei gailestingumu ir taip kreipia žmonijos istoriją jos galutinio tikslo link.

Kosmosas yra Dievo sukurtas kaip buveinė žmogui ir jo laisvės nuotykio arena. Dialoge su malone kiekvienas žmogus pašauktas atsakingai priimti dieviškosios įsūnystės Jėzuje Kristuje dovaną. Dėl šios priežasties sukurtasis pasaulis įgyja savo tikrąją reikšmę žmoguje ir žmogui. Tačiau žmogui, žinoma, nevalia pagal savo įgeidžius disponuoti kosmosu, kuriame gyvena; savo protu bei valia jis turi užbaigti Kūrėjo darbą.

„Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus, – moko Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes, – buvo įpareigotas užvaldyti žemę su visais dalykais, kurie jai priklauso, valdyti pasaulį teisingai ir šventai ir, pripažįstant Dievą visų daiktų Kūrėju, save ir visą visatą taip susieti su Dievu, kad, žmogui užvaldžius visus daiktus, Dievo vardas būtų šlovinamas visoje žemėje“ (34).

4. Kad dieviškasis planas išsipildytų, žmogus turėtų naudotis savo laisve paisydamas Dievo valios ir įveikti netvarką, atėjusią į jo gyvenimą bei pasaulį per nuodėmę. Šio dvejopo tikslo neįmanoma pasiekti be Šventosios Dvasios dovanos. Tai įtaigiai pabrėžia Senojo Testamento pranašai. Pavyzdžiui, Ezekielis sako: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. <...> jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas“ (Ez 36, 26–28).

Šis radikalus asmeninis ir bendruomeninis, „pilnatvės laiku“ lauktas ir Šventosios Dvasios įgyvendintas atnaujinimas tam tikru mastu aprėps visą kosmosą. Izaijas rašo: „Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, tada dykuma pavirs sodais <...>. Tada dykumoje apsigyvens teisingumas, o teisumas soduose įsikurs. Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, amžiais tverianti. Mano tauta taikos buveinėje gyvens“ (Iz 32, 15–18).

3. Apaštalo Pauliaus teigimu, šis pažadas išsipildė nukryžiuotame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje. Iš tiesų per Dvasią Kristus atperka ir pašventina kiekvieną, kuris tikėjimu priima jo išganomąjį žodį. Jis perkeičia jo širdį ir per tai visuomeninius santykius.

Per Šventosios Dvasios dovaną žmonių pasaulis virsta spatium verae fraternitatis, tikrojo broliškumo erdve (Gaudium et spes, 37). Tokia žmogaus elgsenos ir visuomeninių santykių pertvarka tampa akivaizdi Bažnyčios gyvenime, įsipareigojimuose laikiškai tikrovei ir dialoge su visais geros valios žmonėmis. Nugalėdamas viską, kas kliudo žmonių bendrystei, šis liudijimas yra pranašiškas ženklas ir istorijos raugas, nukreipiantis ją į Dievo karalystės atėjimą.

4. Ir kosmosas yra pašauktas slėpiningai, tačiau realiai dalyvauti šioje gyvenimo naujybėje, teisingumu ir meile kuriant visuotinę taiką. Paulius moko: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8, 19–23).

Kūrinija, gaivinama Šventosios Dvasios buvimo, pašaukta būti visos žmonijos šeimos „taikos buveinė“. Šis tikslas kūrinijoje tampa tikrove per žmogaus, kurį Dievas paskyrė jos sergėtoju, laisvę. Jeigu žmogus, remdamasis klaidinga laisvės sąvoka, egoistiškai temato tik save, jis lemtingai įtraukia į šią perversiją ir kūriniją.

Ir priešingai, žmogus įgyja sūnaus laisvę Sūnuje per Šventosios Dvasios, kurią nukryžiuotas Jėzus Kristus lieja ant mūsų iš savo perdurto šono, dovaną. Tada jis gali suvokti tikrąją kūrinijos prasmę ir stengtis paversti ją „taikos buveine“.

Šia prasme Paulius gali sakyti, kad kūrinija dūsauja ir laukia, kad bus apreikšti Dievo vaikai. Tiktai tada, kai žmogus Šventosios Dvasios šviesoje išvys save kaip Dievo vaiką Kristuje ir ims žvelgti į kūriniją su brolišku jausmu, visas kosmosas bus išlaisvintas bei atpirktas pagal Dievo planą.

5. Šių svarstymų išvada išties paguodžianti: Šventoji Dvasia yra tikroji pasaulio viltis. Ji veikia ne tik žmogaus širdyje, kuriai dovanoja šį nuostabų dalyvavimą Sūnaus santykyje, kuriuo Jėzus Kristus gyvena su Tėvu, bet ir iškelia bei ištobulina žmogaus pastangas pasaulyje.

Pasak Vatikano II Susirinkimo, jos turi būti „nuvalytos ir ištobulintos Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventosios Dvasios paverstas nauju kūriniu, žmogus gali ir privalo mylėti Dievo sukurtus daiktus. Jis gauna juos iš Dievo, stebi ir gerbia kaip dovanas iš Dievo rankų. Dėkodamas už dovanas savo Geradariui ir naudodamasis bei džiaugdamasis jomis neturto ir laisvės dvasia, žmogus tampa tikru pasaulio paveldėtoju kaip tas, kuris nieko neturi, tačiau viską valdo: ‘Viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo’ (1 Kor 3, 22–23)“ (Gaudium et spes, 37).