1. Išganymo istorija yra laipsniškas Dievo atsivėrimas žmonijai, o jo apogėjus - Jėzus Kristus. Per žmogumi tapusį Žodį Dievas Tėvas nori su visais pasidalyti savo gyvenimu, t. y. save atverti. Šis dieviškasis atsivėrimas vyksta Šventojoje Dvasioje, meilės santykyje tarp amžinybės ir laiko, Trejybės ir istorijos.

Dievas atsiveria žmogui savo Dvasioje; tai, kitavertus, reiškia, kad žmogus sukurtas kaip subjektas, gebantis priimti Dievo atsivėrimą. Žmogus, pasak krikščioniškojo mąstymo tradicijos, yra capax Dei, gebantis pažinti Dievą ir priimti kaip dovaną save dovanojantį Dievą. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26), žmogus iš tiesų pajėgus išgyventi asmeninį santykį su Dievu ir su meilės kupinu nuolankumu atsiliepti į Kūrėjo jam pasiūlytą sandoros santykį.

Tad, remiantis šiuo Šventojo Rašto mokymu, žmogui pažadėtoji ir Jėzaus Kristaus „be saiko“ išdalytoji Dvasios dovana reiškia „pašaukimą draugystei, kurioje transcendentinės ‘Dievo gelmės’ kažkiek atsiveria žmogaus dalyvavimui jose“ (Dominum et vivificantem, 34). Vatikano II Susirinkimas šiuo požiūriu moko: „<...> neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš gausingos meilės žmonėms prabyla į juos tarsi į bičiulius (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14-15) ir gyvena tarp jų (plg. Bar 3, 38), kviesdamas ir priimdamas juos į savo draugiją“ (Dei Verbum, 2).

2. Tad Dievui per savo Dvasią atsiveriant žmogui, šis nepaliaujamai kviečiamas dovanoti Dievui save su visa savo būtimi. Tai žmogaus giliausias pašaukimas. Tai daryti jį nuolatos skatina Šventoji Dvasia, kuri, apšviesdama protą ir stiprindama valią, įvesdina į dieviškosios įsūnystės Jėzuje Kristuje slėpinį ir kviečia nuosekliai pagal tai gyventi. Visos šimtmečiais dėtos didžiadvasiškos ir nuoširdžios žmogaus proto bei laisvės pastangos prisiartinti prie nenusakomo ir transcendentinio Dievo slėpinio yra įkvėptos Šventosios Dvasios.

Senosios Sandoros, kurią Jahvė sudarė su Izraelio tauta, istorija ypač gerai rodo mums, kaip buvo pamažu įgyvendinamas šis Dievo susitikimas su žmogumi Dvasios atvertoje bendrystės erdvėje.

Įtaigiu grožiu, pavyzdžiui, alsuoja pasakojimas apie Elijo susitikimą su Dievu Dvasios dvelksme: „‘Išeik laukan, - jis pašaukė, - ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis’. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo - žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo - ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies - švelnios tylos balsas. Jį išgirdęs, Elijas apgaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: ‘Ką čia veiki, Elijau?’“ (1 Kar 19, 11-13).

3. Tačiau tobulas ir galutinis Dievo susitikimas su žmogumi - lauktas ir viltimi regėtas patriarchų bei pranašų - yra Jėzus Kristus.

Jis, tikras Dievas ir tikras žmogus, „Tėvo ir jo meilės slėpinio apreiškime rodo, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ (Gaudium et spes, 22). Jėzus Kristus įvykdo šį apreiškimą visu savo gyvenimu. Skatinamas Šventosios Dvasios, jis visada trokšta įgyvendinti Tėvo valią ir ant kryžiaus paaukoja save „vieną kartą visiems laikams“ „per amžinąją Dvasią“ (Žyd 9, 12-14).

Velykų įvykiu Kristus mus moko, kad „žmogus - vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, - gali save visiškai atrasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas“ (Gaudium et spes, 24). Taigi Šventoji Dvasia, kurios pilnatvę Bažnyčiai suteikė Jėzus Kristus, lemia, kad žmogus, atpažindamas save Jėzuje Kristuje, vis labiau atranda save „nuoširdžiai pats save atiduodamas“.

4. Ši Kristaus mums apreikšta tiesa apie žmogų mūsų laikais ypač aktuali. Pasaulis - nors kartais ir neišvengdamas didelių prieštaravimų - šiandien išgyvena intensyvios „socializacijos“ laiką (plg. Gaudium et spes, 6), tai atsispindi tiek asmeniniuose įvairių bendruomenių žmonių, tiek tautų, rasių, skirtingų visuomenių ir kultūrų santykiuose.

Einant bendrystės bei vienybės link būtinas ir Šventosios Dvasios veikimas, padedantis mums nugalėti žmonijos kelyje pasitaikančias kliūtis bei pavojus. „Žvelgiant į 2000 metus nuo Kristaus gimimo, reikėtų siekti, kad kuo daugiau žmonių galėtų ‘atrasti save <...> per nuoširdų savęs atidavimą’. Veikiant Dvasiai, Parakletui, mūsų pasaulyje tevyksta tikras žmonijos brendimo procesas individualiame ir bendruomeniniame gyvenime. Pats Jėzus, melsdamas Tėvą, kad visi ‘būtų viena, kaip mes esame viena’ (Jn 17, 21-22), leido įžvelgti tam tikrą panašumą tarp dieviškųjų Asmenų vienybės ir Dievo vaikų vienybės tiesoje ir meilėje“ (Dominum et vivificantem, 59).