1. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir jėgos dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia - pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ‘ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera’ (Gaudium et spes, 15, 2)“ (1704).

Šventoji Dvasia, pažįstanti „Dievo gelmes“ (plg. 1 Kor 2, 10), vienu metu yra ir šviesa, apšviečianti žmogaus sąžinę, ir jo tikrosios laisvės šaltinis (plg. Dominum et vivificantem, 36).

Sąžinės šventovėje, slaptingiausioje žmogaus gelmėje, Dievas leidžia išgirsti savo balsą ir pažinti įstatymą, kuris, anot Jėzaus mokymo, iki galo įvykdomas mylint Dievą ir artimą (plg. Gaudium et spes, 16). Tiktai laikydamasis šio įstatymo Šventosios Dvasios šviesoje bei galioje, žmogus gali visiškai įgyvendinti savo laisvę.

2. Jėzus Kristus yra Dievo plano žmogui, gavusiam aukščiausią laisvės dovaną, visiškai įgyvendintoji tiesa. Dievas „norėjo duoti žmogui ‘galią laisvai pasirinkti’ (Sir 15, 14), kad jis niekieno neverčiamas ieškotų savo Kūrėjo ir laisvai jam atsiduodamas pasiektų visišką ir palaimingą tobulumą“ (Gaudium et spes, 14; plg. KBK, 1730). Laikytis Jėzuje Kristuje apreikšto Dievo plano žmogui ir įgyvendinti jį savo asmeniniame gyvenime reiškia atrasti žmogaus laisvės tikrąjį pašaukimą; Jėzus yra savo mokiniams pažadėjęs: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31-32).

Tai nėra vien mokymo klausymasis ir klusnus įsakymų priėmimas; tai kur kas daugiau - „prigludimas prie paties Jėzaus asmens, dalijimasis jo gyvenimu ir paskirtimi, dalyvavimas jo savanoriškame ir meilės kupiname klusnume Tėvo valiai“ (Veritatis splendor, 19).

Jono evangelijoje pabrėžiama, kad ne priešininkai šiurkščia prievarta atima Kristaus gyvybę, bet jis pats save laisva valia atiduoda (plg. Jn 10, 17-18). Būdamas visiškai paklusnus Tėvo valiai, „nukryžiuotasis Kristus atskleidžia autentišką laisvės prasmę, jis įgyvendina jos pilnatvę, pats visiškai pasiaukodamas, ir kviečia savo mokinius dalyvauti pačioje jo laisvėje“ (Veritatis splendor, 85). Savo meilės absoliučioje laisvėje jis iš tikro visiems laikams atperka žmogų, kurį piktnaudžiavimas laisve nutolino nuo Dievo. Jis išvaduoja jį iš nuodėmės vergijos ir, suteikdamas jam savo Dvasią, dovanoja tikrąją laisvę (plg. Rom 8, 2; Gal 5, 1.13).

3. Apaštalas Paulius sako: „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Išliedamas savo Dvasią, prisikėlęs Jėzus sukuria gyvenamąją erdvę, kur galima iki galo įgyvendinti žmogaus laisvę. Jėzaus atsidavimas Tėvui savo mirtyje bei prisikėlime Šventosios Dvasios galia tampa žmogaus kiekvieno santykio su Dievu bei broliais šaltinis ir provaizdis. „Dievo meilė, - rašo šv. Paulius, - yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

Gyvendamas Kristuje tikėjimu ir sakramentais, ir krikščionis „laisvai paveda save visą“ Dievui Tėvui (plg. Dei Verbum, 5). Tikėjimo veiksmas, kuriuo jis atsakingai pasirenka Dievą, tiki jo meile, apreikšta nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, ir atsakingai patiki save Šventosios Dvasios poveikiui (plg. 1 Jn 4, 6-10), yra aukščiausia laisvės apraiška.

Kristaus pavyzdžiu bei Šventosios Dvasios veikiamas su džiaugsmu visomis gyvenimo aplinkybėmis vykdydamas Dievo valią, krikščionis žengia autentiškos laisvės keliu ir kupinas vilties kreipia žvilgsnį į laiką, kai jis įžengs į dangiškosios tėvynės „gyvenimo pilnatvę“. „Malonės veikimu, - moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas, - Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais jos veiklos Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais“ (1742).

Šis Šventosios Dvasios atvertas naujas laisvės horizontas teikia kryptį ir mūsų santykiams su broliais bei seserimis, kuriuos sutinkame savo kelyje.

Būtent todėl, kad Kristus savo meile mane išvadavo bei suteikė man savo Dvasią, galiu ir privalau laisvai save meilėje dovanoti artimui. Ši gili tiesa Pirmajame Jono laiške nusakoma tokiais žodžiais: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). „Naujasis“ Jėzaus įsakymas apibendrina malonės įstatymą. Asmuo, kuris jį priima, visiškai įgyvendina savo laisvę: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12-13).

Į šią meilės viršūnę, kurią pasiekė nukryžiuotasis Kristus, niekas negali užkopti be Šventosios Dvasios, Parakleto, pagalbos. Šv. Tomas Akvinietis rašė, jog „naujasis įstatymas“ yra Šventosios Dvasios malonė, dovanota mums per tikėjimą Kristumi (plg. Summa theologiae, I-II, q. 106, a. I, conclus. et ad. 2).

5. Šis naujasis laisvės ir meilės įstatymas įkūnytas Jėzuje Kristuje, tačiau sykiu, visiškai priklausydamas nuo jo bei jo atlikto atpirkimo, reiškiasi ir Dievo Motinoje. Laisvės pilnatvė, kuri yra Dvasios dovana, „iškiliausiai pasireiškė Marijos klusnumu, jos ‘tikėjimo klusnumu’ (plg. Rom 1, 5). Iš tiesų: ‘palaiminta, kuri įtikėjo!’“ (Dominum et vivificantem, 51).

Tad Marija, Kristaus ir mūsų Motina, tepadeda mums vis giliau ir džiaugsmingiau atrasti Šventąją Dvasią kaip tikrosios laisvės mūsų gyvenime šaltinį!