1. Vatikano II Visuotinis Susirinkimas dėl Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijoje Nostra aetate moko: „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas šiose religijose teisinga ir šventa. Ji labai gerbia tuos veikimo bei gyvenimo būdus, priesakus bei mokymus, kurie, nors ir daug kuo skirdamiesi nuo to, ko ji pati moko, neretai atspindi tiesą, apšviečiančią visus žmones“ (2).

Nuo pirmosios savojo pontifikato enciklikos norėjau tęsti Susirinkimo mokymą ir priminti seną, Bažnyčios tėvų suformuluotą doktriną, pabrėžiančią būtinybę atpažinti „Žodžio sėklas“, slypinčias bei veikiančias įvairiose religijose (plg. Ad gentes, 11; Lumen gentium, 17). Ši doktrina skatina mus pripažinti, „kad giliausias žmogaus dvasios troškimas, nors ir įvairiais keliais, krypsta į vieną vienintelį tikslą. Šis troškimas pasireiškia Dievo ieškojimu ir sykiu - per savo nukreiptumą į Dievą - žmogaus būties pilnatviško matmens arba žmogaus gyvenimo pilnatviško įprasminimo ieškojimu“ (Redemptor hominis, 11).

„Tiesos sėklos“, slypinčios ir veikiančios įvairiose religinėse tradicijose, yra nepakartojamo Dievo Žodžio, apšviečiančio kiekvieną žmogų“ (plg. Jn 1, 9) ir tapusio kūnu Jėzuje Kristuje (plg. Jn 1, 14), atspindys. Tokie įsitikinimai jau yra „vaisius tos pačios tiesos Dvasios, kuri savo veikimu peržengia regimas mistinio Kristaus Kūno ribas“ ir „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8) (Redemptor hominis, 6 ir 12). Turint tai galvoje, „dutūkstantųjų metų išvakarės bus didi proga religijų dialogui“ (Tertio millenio adveniente, 53). Jau dabar, šiais Šventajai Dvasiai skirtais metais, derėtų stabtelėti ir nuodugniau apmąstyti, kokia prasme ir kaip Šventoji Dvasia yra religiniuose žmonijos ieškojimuose ir juos atspindinčiose įvairiose patirtyse bei tradicijose.

2. Pirmiausia reikėtų neužmiršti, kad visi žmogaus dvasios ieškojimai, nukreipti į tiesą, gėrį ir galiausiai į Dievą, yra sužadinti Šventosios Dvasios. Būtent iš tokio pirmapradiško žmogaus atsivėrimo Dievui kyla įvairios religijos. Neretai jų ištakose randame steigėjų, patyrusių - Dievo Dvasiai padedant - gilesnių religinių išgyvenimų. Perduodama kitiems, ši patirtis būdavo įforminama atskirų religijų doktrinomis, apeigomis bei priesakais.

Kiekvienos autentiškos religinės patirties būdingiausia apraiška yra malda. Atsižvelgdami į pamatinį žmogaus dvasios atvirumą Dievo poveikiui, kuriuo žmogus skatinamas save transcenduoti, galime teigti, kad „kiekvieną autentišką maldą sužadina Šventoji Dvasia, paslaptingai esanti kiekvieno žmogaus širdyje“ (Kreipimasis į Romos kurijos narius, 1986 gruodžio 22, 11). Iškalbingai šią tiesą išgyvenome Asyžiuje 1986 m. spalio 27-ąją, pasaulinę maldos už taiką dieną, ir kitomis panašiomis didelio dvasinio susikaupimo progomis.

3. Šventosios Dvasios buvimas kitose religijose pasireiškia ne tik autentiška malda. „Šventoji Dvasia, - rašiau enciklikoje Redemptoris missio, - savo buvimu ir veikimu paliečia ne tik individus, bet ir visuomenes, istoriją, tautas, kultūras, religijas“ (28).

Paprastai „kitų religijų sekėjai teigiamai atsiliepia į Dievo kvietimą ir priima savo išganymą Jėzuje Kristuje tada, kai garbingai paverčia darbais jų religinėse tradicijose glūdintį gėrį ir vadovaujasi savo sąžinės sprendimais. Tai tiesa net ir tada, kai jie nelaiko ar nepripažįsta Kristaus savo Išganytoju (plg. Ad gentes, 3; 9)“ (Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, Tautų evangelizavimo kongregacija. Instrukcija Dialogue and Proclamation, 1991 gegužės 19, 29: L'Osservatore Romano English edition, 1991 07 01, III).

Vatikano II Susirinkimas moko: „Kadangi Kristus numirė už visus ir galutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia suteikia visiems žmonėms galimybę sueiti sąlytin su Velykų slėpiniu vienam Dievui žinomu būdu“ (Gaudium et spes, 22).

Ši galimybė tampa tikrovė vidujai bei nuoširdžiai pritariant tiesai, didžiadvasiškai atsiduodant artimui ir leidžiantis į Dievo Dvasios įkvėptus Absoliuto ieškojimus. Dieviškoji išmintis taip pat reiškiasi per priesakų vykdymą bei praktinį įgyvendinimą to, kas atitinka dorovės įstatymą bei autentišką religinę pajautą. Būtent dėl Dvasios buvimo bei veikimo gėrio elementai, glūdintys įvairiose religijose, slėpiningai rengia širdis priimti Dievo pilnatvišką apsireiškimą Kristuje.

4. Dėl šių priežasčių Bažnyčios ir individualių krikščionių nuostatą kitų religijų atžvilgiu ženklina nuoširdi pagarba bei didelis palankumas ir, jei tai įmanoma ir derama, pasirengimas iš širdies bendradarbiauti. Tai nereiškia, kad užmirštama, jog Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas ir žmonių giminės išganytojas. Ir tai neturėtų silpninti mūsų misionieriškosios veiklos, kuriai mus įpareigoja prisikėlusio Viešpaties įsakas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Priešingai, pagarbos bei dialogo paženklinta nuostata deramai pripažįstamos kaip „Žodžio sėklos“ bei „Dvasios dūsavimai“. Šia prasme tokia nuostata, užuot buvusi kliūtis Evangelijai skelbti, rengia ją priimti, laukiant Viešpaties gailestingumo nustatyto laiko. „Dialogu įsileidžiame Dievą į savo tarpą; juk atsiverdami vienas kitam dialoge, kartu atsiveriame ir Dievui“ (Kreipimasis į kitų religijų narius, Madras, 1986 02 05, 4: L'Osservatore RomanoEnglish edition, 1986 02 10, p. 10).

Trečiajam tūkstantmečiui jau visiškai prisiartinus, tiesos ir meilės Dvasia teveda mus Jėzaus Kristaus skelbimo, taikos dialogo ir broliškų santykių su visų religijų sekėjais keliais.