1. Vartodamas Išminties knygos (1, 7)  posakį, Vatikano II Susirinkimas moko, kad „Viešpaties Dvasia“, dovanomis užverčianti per istoriją keliaujančią Dievo tautą, „replet orbem terrarum – pripildo pasaulį“ (plg. Gaudium et spes, 11). Ji nepaliaujamai veda žmones į tiesos ir meilės, Dievo apreikštos Jėzuje Kristuje, pilnatvę.

Šis tvirtas įsitikinimas Šventosios Dvasios buvimu bei veikimu nuo seno būdingas Bažnyčiai ir lemia, kad visa, kas tikrai žmogiška, randa atgarsį Kristaus mokinių širdyse (plg. Gaudium et spes, 1).

Jau antrojo šimtmečio pirmojoje pusėje Justinas, filosofas ir šventasis, rašė: „Viskas, kas buvo puikiai išsakyta ir ką atrado tie, kurie užsiiminėja filosofija ar kuria įstatymus, buvo padaryta studijuojant arba apmąstant Žodžio dalį“ (plg. II Apol., 10, 1–3).

2. Žmogaus dvasia be perstojo atsiveria tiesai tikrosios šviesos, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“, horizonte (plg. Jn 1, 9). Ši šviesa yra pats Kristus, Viešpats, nuo pradžios apšviesdavęs žmogaus žingsnius bei atėjęs į jų „širdis“. Žodžiui tapus žmogumi laiko pilnatvėje, šviesa sutvisko pasaulyje visu savo spindesiu, pasirodydama žmogui kaip tiesos šviesa (plg. Jn 14, 6). Jau Senojoje Sandoroje išpranašauta tiesos pilnatvė, kuri yra Jėzus Kristus, šimtmečiais skleidžiasi per Šventąją Dvasią. Šis ypatingas „tiesos Dvasios“ (plg. Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13) veikimas paliečia ne tik tikinčiuosius, bet ir slėpiningai visus žmones, be savo kaltės nepažįstančius Evangelijos, tačiau sąžiningai ieškančius tiesos bei besistengiančius teisingai gyventi (plg. Lumen gentium, 16).

Remdamasis Bažnyčios tėvais, šv. Tomas Akvinietis mano, kad nė viena dvasia nėra „taip aptemdyta“, kad apskritai negalėtų būti dieviškosios šviesos dalininkė“. „Juk kiekviena tiesa, kad ir kas ją pažintų, visiškai priklauso nuo tos ‘šviesos, kuri šviečia tamsybėse’; kiekviena tiesa, kad ir kas ją išsakytų, kyla iš Šventosios Dvasios“ (plg. Super Ioannem, 1, 5 lect. 3, Nr. 103).

3. Dėl šios priežasties Bažnyčia palankiai žvelgia į visus autentiškus žmogaus mąstymo tyrinėjimus, nuoširdžiai brangina įvairių kultūrų sukurtą bei perduotą išminties lobyną, kuris yra žmogaus dvasios, Dievo Dvasios vedamos į tiesos pilnatvę, neišsemiamo kūrybingumo apraiška.

Bažnyčios skelbiamos tiesos žodžio susitikimas su kultūrų reiškiama bei filosofų formuluojama išmintimi skatina pastarąją atsiverti iš Dievo kylančiam Apreiškimui bei rasti jame savo atbaigą. Vatikano II Susirinkimas pabrėžia, jog šis susitikimas praturtina Bažnyčią ir leidžia jai giliau įsiskverbti į tiesą, išreikšti ją įvairių kultūrinių tradicijų sąvokomis bei pateikti – nepakitusią turiniu – forma, geriausiai, atitinkančia pakitusį laiką (plg. Gaudium et spes, 44).

Pasitikėjimas Šventosios Dvasios buvimu bei veikimu taip pat mūsų laikų kultūros kančiose gali būti – auštant trečiajam tūkstantmečiui – naujo Kristaus tiesos ir žmogaus mąstymo susitikimo prielaida.

4. Artėjant Didžiajam 2000 metų jubiliejui, būtina pagilinti Susirinkimo mokymą apie šį kaskart naują ir vaisingą Bažnyčios saugomos bei perduodamos Apreiškimo tiesos susitikimą su žmogaus mąstymo bei kultūros įvairialypėmis formomis. Deja, ir šiandien tebėra aktualūs apaštališkajame laiške Evangelii nuntiandi Pauliaus VI ištarti žodžiai: „Praraja tarp Evangelijos ir kultūros, be abejonės, yra mūsų epochos drama“ (20).

Norint pašalinti šią prarają, darančią didelį neigiamą poveikį žmonių sąžinei ir elgsenai, Jėzaus Kristaus mokiniams reikėtų išsiugdyti tikėjimo žvilgsnį, gebantį atrasti „tiesos sėklas“, kurias Šventoji Dvasia išbarstė tarp mūsų amžininkų. Tada bus įmanoma prisidėti prie jų apvalymo bei brandinimo kantriu dialogu, kurio pirmutinis tikslas būtų parodyti Kristaus veidą visu jo spindesiu.

Ypač svarbu būti aiškiai įsisąmoninusiam didžiąją paskutinio Susirinkimo pagrindinę mintį, kurią norėjau vėl pabrėžti enciklikoje Dives in misericordia: „Įvairios mąstymo srovės praeityje ir šiandien linko bei linksta atskirti teocentriškumą nuo antropocentriškumo ar net juos vienas kitam priešpriešinti, tuo tarpu Bažnyčia, sekdama Kristumi, stengiasi įtvirtinti žmogaus istorijoje jų organišką, artimą sąryšį“ (1).

5. Šis teiginys yra vaisingas ne tik filosofijai bei humanistinei kultūrai, bet ir mokslinių tyrinėjimų bei meno sritims. Juk mokslininkas, „mėginantis nuolankiai bei ištvermingai ištirti tikrovės slėpinius, yra, net to ir nežinodamas, vedamas už rankos Dievo, laikančio visą tikrovę ir leidžiančio jai būti tuo, kuo ji yra“ (Gaudium et spes, 36). Kita vertus, tikras menininkas turi dovaną nujausti ir išreikšti švytintį ir begalinį horizontą, į kurį yra įterpta žmogaus bei pasaulio egzistencija. Būdamas ištikimas jame glūdinčiam ir jį pranokstančiam įkvėpimui, jis slėpiningai tampa prigimtimi lygus su grožiu, kūrį kūrinijai teikia Šventoji Dvasia.

Šventoji Dvasia, Šviesa, apšviečianti progą, ir dieviškasis „pasaulio Menininkas“ (plg. S. Bulgakovas. Il Paraclito. Bologna, 1971, p. 311) tevadovauja Bažnyčiai ir mūsų laikų žmonijai naujų, nuostabių susitikimų su spindinčia tiesa keliuose!