Sveikinimai ir apaštališkasis palaiminimas
visiems tikintiesiems kelyje į trečiąjį tūkstantmetį

1. Bažnyčia, nukreipusi žvilgsnį į Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, rengiasi peržengti trečiojo tūkstantmečio slenkstį. Kaip niekada šiuo momentu mes jaučiame priedermę vienytis su apaštalo padėkos ir šlovinimo giesme. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais <...> paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 3–5; 9–10).

Šie žodžiai aiškiai byloja, jog Jėzus Kristus yra išganymo istorijos viršūnė ir galutinė prasmė. Jame visi gavome „malonę po malonės“ (Jn 1, 16) ir buvome sutaikinti su Tėvu (plg. Rom 5, 10; 2 Kor 5, 18). Jėzaus gimimas Betliejuje nėra praeitin nugramzdintas įvykis. Jo akivaizdoje tęsiasi visa žmonijos istorija: mūsų dabartis ir pasaulio ateitis nušviečiamos jo esamybe. Jis yra „gyvasis“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (Apr 1, 4). Prieš jį privalo suklupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos privalo išpažinti, kad jis yra Viešpats (plg. Fil 2, 10–11). Susitikdamas su Kristumi kiekvienas žmogus randa savo paties gyvenimo slėpinį [1]. Jėzus yra tikroji naujiena, pranokstanti visus žmonių lūkesčius; toks jis ir liks visam laikui per visą istoriją. Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir jo mirtimi ir prisikėlimu įvykdytas išganymas yra tikras kriterijus įvertinant laikinąją tikrovę ir kiekvieną užmojį, kuriuo siekiama žmogaus gyvenimą padaryti dar žmogiškesnį.

2. Didysis 2000 metų jubiliejus jau beldžiasi į mūsų duris. Nuo pat savo pirmosios enciklikos Redemptor hominis aš žvelgiau į šią progą, siekdamas vienintelio dalyko – parengti visų širdis priimti Dvasios veikimą [2]. Šis įvykis vienu metu bus švenčiamas Romoje ir viso pasaulio vietinėse Bažnyčiose. Taigi jis turės tarsi du centrus: viena vertus, Miestą, kurį Apvaizda pasirinko Petro įpėdinio sostui, kita vertus, Šventąją Žemę, kur Dievo Sūnus gimė kaip žmogus, priimdamas kūną iš Mergelės, vardu Marija (plg. Lk 1, 27). Lygiai taip pat pagarbiai ir reikšmingai Jubiliejus bus švenčiamas Žemėje, kuri teisėtai vadinama šventąja, nes ji regėjo Jėzaus gimimą ir mirtį. Ši žemė, kurioje atsirado pirmoji krikščionių bendruomenė, yra vieta, kur Dievas apsireiškė žmonijai. Tai Pažadėtoji žemė, paženklinusi žydų tautos istoriją ir taip pat gerbiama islamo sekėjų. Tepadeda Jubiliejus žengti naują žingsnį, puoselėjant tarpusavio dialogą, iki tos dienos, kai mes visi kartu – žydai, krikščionys ir musulmonai – Jeruzalėje pasikeisime ramybės sveikinimu [3].

Jubiliejaus laikotarpis mus supažindina su galinga kalba, kurią dieviškoji išganymo pedagogika vartoja vesdama žmogų į atsivertimą ir atgailą. Tai žmogaus atnaujinimo kelias ir būtina jo išgijimo sąlyga, ko jis niekuomet negalėtų gauti vien savo jėgomis: jis turi Dievo draugystę ir malonę, antgamtinį gyvenimą, kuriame vieninteliame gali išsipildyti giliausi žmogiškosios širdies troškimai.

Įžengimas į naująjį tūkstantmetį drąsina krikščioniškąją bendruomenę, skelbiant Dievo karalystę, pakelti tikėjimo žvilgsnį į naujus horizontus. Šiuo ypatingu laiku reikia dar ištikimiau negu bet kada atsigręžti į Vatikano II Susirinkimo mokymą, naujai nušvietusį Bažnyčios misijos užduotį, atsižvelgiant į šiandienos evangelizacijos poreikius. Susirinkime Bažnyčia giliau suvokė tiek savo pačios slėpinį, tiek Viešpaties jai patikėtą apaštališkąją užduotį. Šis suvokimas įpareigoja tikinčiųjų bendruomenę gyventi pasaulyje suvokiant, jog jie privalo būti „raugu ir siela žmonių visuomenės, atsinaujinančios Kristuje ir tampančios Dievo šeima“[4]. Norėdama veiksmingai įvykdyti šį įsipareigojimą, ji privalo išlikti vieninga ir ugdyti savo gyvenimo bendrystę [5]. Būsimasis Jubiliejaus įvykis šia prasme yra galingas stimulas.

Keliaujančių į trečiąjį tūkstantmetį tikinčiųjų jokiu būdu neslegia nuovargis, kurį galėtų sukelti dviejų tūkstančių metų istorijos našta; krikščionys veikiau jaučiasi sustiprinti žinodami, jog jie pasauliui atneša tikrąją šviesą, Viešpatį Kristų. Bažnyčia, skelbdama Jėzų iš Nazareto, tikrą Dievą ir tobulą Žmogų, atveria kiekvienam žmogui perspektyvą būti „sudievintam“ ir kartu labiau žmogumi [6]. Tai yra vienintelis kelias, per kurį pasaulis gali įžvelgti savo didingą pašaukimą ir jį įgyvendinti Dievo įvykdytame išganyme.

3. Vietinės Bažnyčios, atsiliepdamos į mano apaštališkąjį laišką Tertio millennio adveniente [7], per maldą, katechezę ir įvairiopą pastoracinę veiklą rengiasi šiam susitikimui, kuris veda visą Bažnyčią į naują malonės ir misijos laiką. Besiartinantis Jubiliejus kelia vis didesnį susidomėjimą tų žmonių, kurie ieško tinkamo ženklo, padedančio jiems atpažinti Dievo esamybės pėdsakus mūsų laikais.

Pasirengimo Didžiajam jubiliejui metai yra pažymėti Švenčiausiosios Trejybės ženklu: per Kristų „Šventojoje Dvasioje“ į Dievą Tėvą. Trejybės slėpinys yra tikėjimo kelio pradžia ir galutinis tikslas, kai galiausiai mūsų akys amžinai žvelgs į Dievo meilę. Švęsdami įsikūnijimą mes sutelkiame žvilgsnį į Trejybės slėpinį. Jėzus iš Nazareto, apreiškęs Tėvą, įvykdė kiekviename žmoguje slypintį troškimą pažinti Dievą. Tai, kas kūrinijoje glūdėjo kaip kūrybingos Dievo rankos antspaudas ir ką Senojo Testamento pranašai skelbė kaip pažadą, galutinai pasirodo Kristaus apreiškime [8].

Jėzus atskleidžia Dievo Tėvo veidą, kuris yra „kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jok 5, 11), o atsiųsdamas Šventąją Dvasią, jis apreiškia Trejybės meilės slėpinį. Kristaus dvasia veikia Bažnyčioje ir istorijoje: jos reikia nepaliaujant klausyti norint atpažinti Naujųjų laikų ženklus ir tikinčiųjų širdyse sustiprinti ir atgaivinti šlovingojo Viešpaties grįžimo laukimą. Todėl Šventieji Metai turi tapti vieninteliu nesibaigiančiu šlovės himnu Trejybei, aukščiausiajam Dievui. Teologo šv. Grigaliaus Nazianziečio poetiniai žodžiai ateina mums į pagalbą:

„Šlovė Dievui Tėvui
ir Sūnui visatos Karaliui.
Šlovė Dvasiai, švenčiausiajai ir vertai gyriaus.
Trejybė yra vienintelis Dievas,
viską sukūręs ir pripildęs:
dangų su dangaus būtybėmis
ir žemę su žemės kūriniais,
jūrą, upes ir šaltinius su vandenų tvariniais,
viską atgaivindamas savo Dvasia,
kad visi kūriniai giedotų gyrių
apie savo išmintingą Kūrėją,
kuris vienintelis teikia ir palaiko gyvybę.

O labiausiai protingi kūriniai
tegarbina Jį visuomet
kaip didį Karalių ir gerąjį Tėvą“ [9].

4. Šis himnas Trejybei, padėka dėl Sūnaus įsikūnijimo, vienbalsiai tekyla iš visų, kurie, gavę tą patį krikštą, dalijasi tuo pačiu tikėjimu Viešpačiu Jėzumi! Jubiliejinių metų ekumeninis pobūdis tebūna konkretus ženklas įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių tikinčiųjų kelionės, ypač pastarąjį dešimtmetį. Klausydami Dvasios gebėsime galiausiai visiškoje bendrystėje regimai skelbti krikštu atvertąją Dievo įsūnystę: mes visi esame vienintelio Tėvo vaikai. Apaštalas taip pat ir mums šiandien nesiliauja kartojęs įpareigojantį raginimą: „vienas kūnas ir viena dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 4–6). Šventojo Ireniejaus žodžiais tariant, priėmę Dievo žodį kaip iš dangaus krintantį lietų, negalime sau leisti pasaulio akivaizdoje dėtis esą sausa dirva; taip pat negalime dėtis tampą viena duona, jeigu trukdome miltams būti sumaišytiems į tešlą vandens, kuris į mus išlietas [10].

Kiekvieni Jubiliejaus metai yra tarsi kvietimas į vestuves. Mes visi skubame į rengiamą šventę iš Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, pasklidusių po visą pasaulį. Mes atsinešame tai, kas mus jau vienija, ir mūsų žvilgsnis, nukreiptas tik į Kristų, leidžia mums patikėti vienybe, kuri yra Dvasios vaisius. Romos vyskupas, kaip Petro įpėdinis, čia yra kvietimui į Jubiliejaus šventę sustiprinti, kad pagrindinę krikščionių tikėjimo slėpinio dutūkstantąją sukaktį galėtų išgyventi kaip susitaikinimo kelią ir tikros vilties ženklą visi tie, kurie žvelgia į Kristų ir jo Bažnyčią, „glaudžiausio susivienijimo su Dievu ir visos žmonijos vienybės“ [11] sakramentą.

5. Kiek daug istorinių įvykių primena mums šis Jubiliejus! Mintimis mes nusikeliame į 1300 metus, kai popiežius Bonifacas VIII, išreikšdamas visos Romos liaudies norą, iškilmingai paskelbė pirmuosius istorijoje Jubiliejaus metus. Pasiremdamas sena tradicija, pagal kurią visiems aplankiusiems Šv. Petro baziliką Amžinajame mieste būdavo gausiai teikiami „atlaidai ir nuodėmių atleidimas“, jis norėjo šia proga suteikti „ne tik gausius ir pilnutinius, bet netgi pačius visuotiniausius atlaidus dėl visų nuodėmių“ [12]. Nuo to laiko Bažnyčia visuomet švęsdavo Jubiliejų kaip reikšmingą etapą savo kelionėje į Kristaus pilnatvę.

Istorija rodo, kaip entuziastingai Dievo tauta visuomet išgyvendavo Šventuosius metus, įžvelgdama juose pasikartojančią progą, kai Jėzaus kvietimas atsiversti juntamas ypač intensyviai. Šiame kelyje nebuvo išvengta piktnaudžiavimo ir nesusipratimų, tačiau juos pranoko tikro tikėjimo ir nuoširdžios meilės liudijimai. Tai įrodo šventojo Pilypo Neri pavyzdys. Jis 1550 Jubiliejaus proga įkūrė Caritas romana kaip draugiško piligrimų priėmimo apčiuopiamą ženklą. Remiantis jubiliejinių metų patirtimi ir atsivertimo vaisiais, kuriuos atleidimo malonė subrandino daugybėje tikinčiųjų, galima būtų papasakoti ilgą šventumo istoriją.

6. Mano pontifikato metais džiaugiausi paskelbdamas 1983-aisiais ypatingą jubiliejų – tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtąsias žmonijos atpirkimo metines. Šis Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinys yra viršūnė to įvykio, kuris prasidėjo Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Todėl ateinantis jubiliejus teisėtai gali būti vadinamas Didžiuoju, ir Bažnyčia trokšta apglėbti visus tikinčiuosius, kad suteiktų jiems susitaikinimo džiaugsmą. Iš visos Bažnyčios kyla šlovės ir padėkos himnas Tėvui, kuris savo neprilygstama meile mums leido būti Kristuje „šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais“ (Ef 2, 19). Šios didžios šventės proga nuoširdžiai kviečiami kartu su mumis džiaugtis ir kitų religijų išpažinėjai, taip pat nutolusieji nuo tikėjimo Dievu. Kaip žmonijos šeimos broliai ir seserys mes visi bendrai peržengsime naujojo tūkstantmečio slenkstį, pareikalausiantį visų įsipareigojimo ir atsakomybės.

Mums, tikintiesiems, Jubiliejaus metai tai aiškus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu įvykdyto atpirkimo ženklas. O po šios mirties niekas negali būti atskirtas nuo Dievo meilės (plg. Rom 8, 21–39), nebent tik dėl savo paties kaltės. Pasigailėjimo malonė teikiama visiems, kad visus, kurie buvo sutaikinti, išgelbėtų „Jo gyvybė“ (Rom 5, 10).

Todėl skelbiu, kad Didysis 2000 metų jubiliejus prasidės 1999-ųjų Kalėdų naktį Vatikano šv. Petro bazilikos Šventųjų durų atidarymu, įvyksiančiu kelios valandos prieš Jeruzalėje ir Betliejuje planuojamą inauguracijos šventę ir Šventųjų durų atidarymą kitose patriarchiškosiose Romos bazilikose. Šventojo Pauliaus bazilikoje Šventosios durys bus atvertos sausio 18-ąją, antradienį, kai, pabrėžiant ypatingą šio Jubiliejaus ekumeninį pobūdį, prasidės Maldos už krikščionių vienybę savaitė.

Taip pat skelbiu, kad vietinėse Bažnyčiose Jubiliejinių metų atidarymas pradedamas Viešpaties Jėzaus Gimimo iškilmės dieną iškilminga Eucharistijos liturgija vadovaujant vyskupijos vyskupui katedroje arba konkatedroje, kurioje liturgijai vadovauti vyskupas gali pavesti savo įgaliotiniui. Kadangi Šventųjų durų atidarymo apeigos skirtos Vatikano bazilikai ir kitoms patriarchiškosioms bazilikoms, atskirose vyskupijose Jubiliejaus atidarymas pagal „Didžiojo jubiliejaus šventimo vietinėse Bažnyčiose apeigyno“ nurodymus numatomas laikantis šių liturginių veiksmų: įrengiama stotis (statio) vienoje iš bažnyčių, iš kur vyks procesija į katedrą, liturginė pagarba Evangelijų knygai ir šios Bulės ištraukų skaitymas.

Tegul 1999 m. Kalėdos būna kiekvienam šviesos kupina šventė, preliudas ypač gilaus dieviškosios malonės ir gailestingumo išgyvenimo, kuris tęsis iki Jubiliejinių metų užbaigimo, Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo šventės 2001 m. sausio 6 d. Tegu visi tikintieji priima nepaliaujamą angelų skelbimą: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14). Taigi Kalėdų laikas taps Šventųjų Metų plakančia širdimi, atnešdamas į Bažnyčios gyvenimą dvasios dovanų pilnatvę naujajai evangelizacijai.

7. Jubiliejinių metų institucija per istoriją praturtėjo ženklais, liudijančiais krikščioniškosios liaudies tikėjimą ir padedančiais jos pamaldumui. Tarp šių ženklų pirmiausia minėtina piligrimystė. Ji siejasi su situacija žmogaus, linkusio nusakyti savo gyvenimą kaip kelionę. Nuo gimimo iki mirties kiekvienam žmogui būdinga homo viator būsena. Savo ruožtu Šventasis Raštas daugelį kartų pabrėžia papročio, pagal kurį žmogus išsirengia kelionėn į Šventąsias vietas, prasmę; tradiciškai izraelitas leisdavosi piligriminėn kelionėn į miestą, kuriame buvo saugoma Sandoros skrynia, lankydavo Betelio šventovę (Ts 20, 18) arba Šilą, kur buvo išklausyta Samuelio motinos Hanos malda (Sam 1, 3). Savo valia paklusdamas įstatymui Jėzus, drauge su Marija ir Juozapu, keliauja kaip piligrimas į šventąjį Jeruzalės miestą (plg. Lk 2, 41). Bažnyčios istorija – tai gyvas nesibaigiančios piligrimystės dienoraštis. Keliauti į šventųjų Petro ir Pauliaus miestą, į Šventąją žemę arba į senas ir naujas šventoves, skirtas Mergelei Marijai ir šventiesiems, – tai daugelio tikinčiųjų, taip ugdančių savo pamaldumą, tikslas.

Piligrimystė visuomet buvo svarbus tikinčiųjų gyvenimo momentas, įvairiose epochose įgaudavęs skirtingas kultūrines išraiškos formas. Piligrimystė primena asmeninį tikinčiojo ėjimą Išganytojo pėdomis: tai išganingos askezės praktika, atgaila dėl žmogiškųjų silpnybių, nuolatinis budrumas, atsižvelgiant į žmogiškąjį trapumą, ir vidinis pasirengimas atnaujinti širdį. Budėjimais, pasninku ir malda piligrimas žengia krikščioniškojo tobulėjimo keliu Dievo malonės remiamas, stengdamasis tapti tobulu žmogumi „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

8. Be piligrimystės, dar vienas ženklas yra Šventosios durys, pirmą kartą atvertos Laterano Švč. Išganytojo bazilikoje 1423 jubiliejaus metais. Šis atidarymas primena perėjimą iš nuodėmės į malonę, kuriam pašauktas kiekvienas krikščionis. Jėzus yra pasakęs: „Aš – vartai“ (Jn 10, 7), nurodydamas, jog niekas negali nueiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį. Šis Jėzaus paties savęs apibūdinimas liudija, jog jis vienintelis yra Tėvo siųstasis Gelbėtojas. Tėra tik viena prieiga, plačiai atverianti įėjimą į gyvenimą bendrystėje su Dievu, – tai Jėzus, vienintelis ir absoliutus išganymo kelias. Vien tik jam visiškai taikytinas psalmininko žodis: „Štai čia – Dievo vartai, pro juos teisieji gali įžengti“ (Ps 118, 20).

Dėmesio sutelkimas į duris primena kiekvieno tikinčiojo atsakomybę peržengti jų slenkstį. Įeiti pro tas duris reiškia išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats; sustiprinti jame savo tikėjimą, kad galėtume gyventi naują jo mums duotą gyvenimą. Šis sprendimas leidžia laisvai rinktis, tuo pačiu metu drąsina kažko netekti žinant, jog tai laimima amžinajame gyvenime (plg. Mt 13, 44–46). Šia dvasia popiežius pirmasis įžengs pro Šventąsias duris naktį iš 1999 metų gruodžio dvidešimt ketvirtosios į dvidešimt penktąją. Peržengdamas šių durų slenkstį jis parodys Bažnyčiai ir pasauliui šventąją Evangeliją, gyvybės ir vilties dėl ateinančio trečiojo tūkstantmečio šaltinį. Pro šias Šventąsias duris, kurios baigiantis tūkstantmečiui yra simboliškai platesnės [13], Kristus dar giliau įves mus į Bažnyčią – savo Kūną ir savo Sužadėtinę. Taip mes, susivieniję su Kristumi, suvoksime reikšmingus apaštalo Petro žodžius, kuriais jis mus ragina: „statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui“ (1 Pt 2, 5).

9. Kitas ypatingas ir tikintiesiems pažįstamas ženklas yra atlaidai, sudarantys vieną iš esminių Jubiliejinio įvykio elementų. Atlaidai atskleidžia Tėvo gailestingumo pilnatvę; jis pasitinka visus savo meile, pirmiausia pasireiškiančia nuodėmių atleidimu. Paprastai Dievas Tėvas suteikia atleidimą per Atgailos, arba Susitaikinimo, sakramentą [14]. Tikintysis, sąmoningai ir laisvai pasiduodamas sunkiai nuodėmei, kartu atsiskiria nuo gyvenimo su Dievu malonės ir pats save atskiria nuo šventumo, į kurį yra pašauktas. Gavusi iš Kristaus galią atleisti jo vardu (plg. Mt 16, 19; Jn 20, 23), Bažnyčia pasaulyje yra gyva Dievo meilės esamybė, Dievo, pasilenkiančio ties kiekviena žmogiškąja silpnybe, kad ją apglėbtų savo gailestingumu. Būtent per Bažnyčios tarnystę Dievas išlieja pasaulyje savo gailestingumą kaip brangią dovaną, kuri nuo seno vadinama atlaidais.

Susitaikinimo sakramentas teikia nusidėjėliui „naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę“ [15], įgytą per Kristaus auką. Taip nusidėjėlis naujai įžengia į Dievo gyvenimą ir visapusiškai dalyvauja Bažnyčios gyvenime. Kai tikintysis išpažįsta savo nuodėmes, jis iš tikrųjų gauna atleidimą ir vėl gali dalyvauti Eucharistijoje, ženklinančioje atnaujintą bendrystę su Tėvu ir Bažnyčia. Tačiau Bažnyčia nuo seno buvo giliai įsitikinusi, jog Dievo dovanai suteiktas atleidimas kaip būtiną padarinį apima esminį gyvenimo pakeitimą, laipsnišką vidinio blogio atitaisymą ir gyvensenos atnaujinimą. Sakramentinis veiksmas turi būti suvienytas su egzistenciniu aktu, tikru kaltės nuvalymu, kuris teisėtai vadinamas atgaila. Atleidimas nereiškia, jog šis egzistencinis procesas tampa paviršutiniškas, veikiau tai ženklas, kad jis įgyja prasmę, yra laukiamas ir priimamas.

Susitaikinimas su Dievu nereiškia, jog nėra jokių liekamųjų nuodėmės pasekmių, nuo kurių turime būti nuvalyti. Būtent šia prasme reikšmingi atlaidai, per kuriuos pasireiškia „pilnutinė Dievo gailestingumo dovana“ [16]. Per atlaidus atgailaujantis nusidėjėlis gauna atleidimą nuo laikinosios bausmės už nuodėmes, kurios kaltės atžvilgiu jau atleistos.

10. Nuodėmė palieka dvejopą pasekmę, kadangi ji pažeidžia Dievo šventumą ir teisingumą, taip pat paniekina Dievo puoselėjamą žmogaus atžvilgiu asmeninę draugystę. Pirmiausia, jei nuodėmė yra sunki, nutraukiama bendrystė su Dievu ir nuosekliai nutraukiamas dalyvavimas amžinajame gyvenime. Vis dėlto atgailaujančiam nusidėjėliui Dievas iš savo gailestingumo suteikia sunkios nuodėmės atleidimą ir atleidimą nuo nuodėme užsitrauktos amžinosios bausmės. Antra, kiekviena nuodėmė, netgi mažiausia, lemia nesveiką prisirišimą prie kūrinių. Šis prisirišimas turi būti nuskaistintas arba čia, žemėje, arba po mirties vadinamojoje skaistykloje. Tas nuskaistinimas išlaisvina iš to, ką vadiname „laikinąja bausme“ už nuodėmę [17]; šis atsiteisimas pašalina visa, kas trukdo skleistis pilnutinei bendrystei su Dievu bei broliais ir seserimis.

Kita vertus, Apreiškimas moko, jog krikščionis nėra vienas savo atsivertimo kelyje. Kristuje ir per Kristų jo gyvenimas slėpiningu ryšiu susijęs su kitų krikščionių gyvenimu antgamtinėje Mistinio Kūno vienybėje. Šitaip tarp tikinčiųjų atsiranda nuostabus pasikeitimas dvasinėmis dovanomis. Dėl šio pasikeitimo vieno šventumas tenka kitų labui gerokai didesniu mastu negu vieno žmogaus nuodėmė pakenkė kitiems. Yra žmonių, paskui save paliekančių meilės, iškentėtos kančios, tyrumo ir tiesos perteklių, kuris kitus įtraukia ir palaiko. Tai yra „vietininkystės“ tikrovė, ja pagrįstas visas Kristaus slėpinys. Mus visus gelbėja jo gausinga meilė. Dėl Kristaus meilės didybės mes nepaliekami tik kaip pasyvūs priėmėjai, bet įtraukiami į jo išganomąjį veikimą, ypač į jo kančią. Tai išreiškiama žinomoje Laiško kolosiečiams ištraukoje: „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (1, 24).

Ši gili tiesa nuostabiai atsiskleidžia toje Apreiškimo knygos ištraukoje, kur Bažnyčia aprašyta kaip nuotaka, apsivilkusi paprastu baltos drobės drabužiu, tyru ir spindinčiu audeklu. Šventasis Jonas sako: „ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 8). Šventųjų gyvenime audžiama spindinti drobė, kuri yra amžinybės drabužis.

Viskas kyla iš Kristaus, o kadangi mes priklausome jam, tai, kas mūsų, tampa taip pat ir jo ir įgyja jo gydančią galią. Būtent tai turima omenyje, kai kalbama apie „Bažnyčios lobį“, kurį sudaro šventųjų geri darbai. Melstis, norint gauti atlaidus, reiškia įeiti į šią dvasinę bendrystę ir visiškai atsiverti kitiems. Dvasinėje srityje taip pat nė vienas negyvena sau pačiam. Išganingas rūpestis savo paties sielos išganymu bus tik tuomet išlaisvintas iš baimės ir egoizmo, jei jis taps tolygiu rūpesčiu kito išganymu. Tai yra šventųjų bendravimo tikrovė, „vietininkystės tikrovės“ ir maldos, kaip kelio į vienybę su Kristumi ir jo šventaisiais, slėpinys. Jis pasiima mus pas save, kad mes drauge su juo austume baltą naujosios žmonijos drabužį, spindintį drobinį Kristaus sužadėtinės drabužį.

Todėl ši doktrina apie atlaidus pirmiausia moko, kad „negera ir baisiai kartu palikti Viešpatį Dievą (plg. Jer 2, 19). Tikintieji, gaudami atlaidus, supranta, jog savo pačių jėgomis jie neįstengtų paversti gėriu to blogio, kurį nuodėmiaudami padarė sau ir visai bendruomenei; todėl jie raginami į išganingą nuolankumą“ [18]. Negana to, tiesa apie tikinčiųjų bendrystę, vienijančią tikinčiuosius su Kristumi ir tarpusavyje, atskleidžia, kiek daug kiekvienas iš mūsų gali padėti „gyviems ar mirusiems būti vis labiau vieningiems su dangiškuoju Tėvu.

Remdamasis šiais doktrinos teiginiais ir aiškindamas motinišką Bažnyčios mintį, aš nutariu, kad visi tinkamai parengti tikintieji galės per visus Jubiliejaus metus gausiai naudotis atlaidų dovana pagal šią Bulę lydinčias nuorodas (plg. pridedamą dekretą).

11. Šie ženklai nuo seno priklausė jubiliejaus šventimo tradicijai. Tačiau Dievo tautai tenestinga dvasios budrumo atpažįstant kitus galimus Dievo gailestingumo ženklus jubiliejiniais metais. Savo apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente esu nurodęs kai kuriuos iš tų ženklų, kurie galėtų padėti intensyviau išgyventi ypatingą Jubiliejaus malonę [19]. Priminsiu juos trumpai.

Pirmiausia tai atminties nuskaistinimo ženklas: jis iš visų reikalauja drąsaus nuolankumo, pripažįstant klaidas žmonių, vadintų ar tebevadinamų krikščionimis.

Šventieji metai savo esme yra kvietimo atsiversti laikas. Pirmieji Jėzaus skelbimo žodžiai reikšmingai susieti su pasirengimu tikėti: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Kristaus liepimas nuosekliai kyla iš suvokimo, jog „atėjo metas“ (Mk 1, 15). Dievo laiko pilnatvė pasireiškia raginimu atsiversti. O atsivertimas yra visų pirma malonės vaisius. Būtent Dvasia ragina kiekvieną „susimąstyti“ ir pajusti poreikį grįžti į Tėvo namus (plg. Lk 15, 17–20). Sąžinės tyrimas yra vienas iš reikšmingiausių asmeninės egzistencijos momentų. Per jį kiekvienas žmogus susiduria su savo gyvenimo tiesa. Jam atsiskleidžia veiksmų ir nusistatytų idealų skirtumas.

Bažnyčios istorija – tai šventumo istorija. Naujajame Testamente pabrėžtinai nurodoma ši pakrikštytųjų savybė: jie yra „šventi“ tiek, kiek atsiskyrę nuo pasaulio, priklausančio piktajam, jie atsidavę garbina vienintelį ir tikrąjį Dievą. Šis šventumas atsiskleidžia gausybėje Bažnyčios pripažintų šventųjų bei palaimintųjų gyvenimo istorijų, taip pat begalinėje daugybėje nežinomų vyrų bei moterų, kurių neįmanoma suskaičiuoti (plg. Apr 7, 9). Jų gyvenimas liudija Evangelijos tiesą ir pateikia pasuliui regimą ženklą, kad tobulumas įmanomas. Tačiau reikia pripažinti, jog istorijoje esama įvykių, sudarančių priešingą liudijimą krikščionybės atžvilgiu. Dėl priklausomybės Mistiniam Kūnui ryšio, kuriuo esame susiję vieni su kitais, nešame savo pirmtakų kalčių ir klaidų naštą, nors ir neturėdami asmeninės atsakomybės ir nesikišdami į Dievo, kuris vienintelis pažįsta širdis, teismą. Tačiau taip pat ir mes, Bažnyčios sūnūs ir dukros, nusidėjome ir neleidome Kristaus Sužadėtinei spindėti visu grožiu. Mūsų nuodėmė sutrukdė Dvasiai veikti daugelio žmonių širdyse. Mūsų silpnas tikėjimas nulėmė, kad daugelis žmonių liko abejingi, ir nutolino juos nuo tikrojo susitikimo su Kristumi.

Kaip Petro įpėdinis prašau, kad Bažnyčia, sustiprinta iš savo Viešpaties gaunamu šventumu, šiais gailestingumo metais sukluptų prieš Dievą ir maldautų atleidimo už savo vaikų praeities ir dabarties nuodėmes. Visi nusidėjo ir nė vienas negali tvirtinti esąs teisus prieš Dievą (plg. 1 Kar 8, 46). Tebūna dar kartą be baimės ištarta: „Mes nusidėjome“ (Jer 3, 25), tačiau teišlieka gyvas tikrumas, jog „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

Tėvo apkabinimas, numatytas pas jį ateinantiems atgailaujantiems nusidėjėliams, bus teisingas atlygis už nuolankų savo ir kitų kalčių pripažinimą, pagrįstą suvokimu, jog visus mistinio Kristaus Kūno narius tarpusavyje vienija gilus ryšys. Krikščionys kviečiami pripažinti savo kaltes Dievui ir tiems, kuriuos įžeidė savo elgesiu. Tedaro jie tai nesitikėdami nieko, kad bus atsilyginta tuo pačiu, tebūna sustiprinti Dievo meilės, kuri „išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5). Netruks asmenų, kurie be išankstinių nuostatų galės pripažinti, jog praeities ir dabarties istorijoje buvo ir tebėra marginalizacijos, neteisybių ir persekiojimo atvejų, nukreiptų prieš Bažnyčios sūnus ir dukteris.

Tegu nė vienas šiais jubiliejiniais metais nevengia Tėvo glėbio! Tegu nė vienas nesielgia kaip Evangelijos palyginimo vyresnysis sūnus, atsisakęs įžengti į namus švęsti (plg. Lk 15, 25–30). Tegu atleidimo džiaugsmas būna stipresnis ir didesnis už bet kurią pagiežą! Tuomet Sužadėtinė pasaulio akyse švies iš Viešpaties malonės kylančiu grožiu bei šventumu. Du tūkstantmečius Bažnyčia yra lopšys, į kurį Marija paguldo Jėzų ir patiki visoms tautoms adoruoti bei kontempliuoti. Tegu per Sužadėtinės nuolankumą dar labiau šviečia širdyje švenčiamos bei saugojamos Eucharistijos šlovė ir galybė. Konsekruotų Duonos ir Vyno pavidalų ženklu prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus Kristus kaip šviesa pagonims (plg. Lk 2, 32) apreiškia savo Įsikūnijimo tęstinumą. Jis lieka gyvas ir tikras tarp mūsų maitindamas tikinčiuosius savo Kūnu ir Krauju.

Pažvelkime į ateitį. Gailestingasis Tėvas nebemini nuodėmių, kurias tikrai apgailėjome (plg. Iz 38, 17). Jis dabar kuria kažką nauja ir atlaidžia meile pasitinka naują dangų ir naują žemę. Atnaujinant krikščioniškojo liudijimo užmojį ateinančio tūkstantmečio pasaulyje testiprėja tikėjimas, teauga viltis ir teveiklėja meilė!

12. Vienas Dievo gailestingumo ženklas, ypač reikalingas šiandien, – tai artimo meilė, atverianti mūsų akis vargšų ir visuomenės atmestųjų poreikiams. Ši padėtis šiandien apima plačius visuomenės sluoksnius ir dengia savo mirties šešėliu ištisas tautas. Žmonija susiduria su naujomis, subtilesnėmis negu praeities vergijos formomis; daugybei žmonių laisvė tebėra žodis be turinio. Kai kurias tautas, ypač vargingesnes, slegia tokia didžiulė skolų našta, kad jos praktiškai nebeįmanoma išmokėti. Todėl tampa aišku, jog jokia tikra pažanga neįmanoma be visų kalbų, rasių bei religijų tautų veiksmingo bendradarbiavimo. Turi būti pašalintos priespaudos formos, sudarančios sąlygas vieniems dominuoti kitų atžvilgiu: tai nuodėmė ir neteisybė. Tas, kuris rūpinasi vien žemiškųjų turtų kaupimu (plg. Mt 6, 19), nėra „turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 21).

Reikia taip pat sukurti naują tarptautinio solidarumo ir bendradarbiavimo kultūrą, kur visi, „ypač turtingi kraštai ir privatus sektorius“, imtųsi atsakomybės, kurdami ekonomikos modelį, tarnaujantį kiekvienam asmeniui. Nereikia atidėlioti laiko, kai vargšas Lozorius galės atsisėsti greta turtuolio bei dalyvauti tame pačiame pokylyje, ir nebus priverstas maitintis trupiniais, nubyrančiais nuo stalo (plg. Lk 16, 19–31). Begalinis skurdas yra prievartos, pykčio ir skandalų šaltinis; jo šalinimas yra darbas, pasitarnaujantis teisingumui, taigi ir taikai.

Jubiliejus yra dar vienas raginimas atsiversti širdimi keičiant gyvenseną. Jis primena visiems, jog nedera teikti absoliučios svarbos nei žemės gėrybėms, nes jos nėra Dievas, nei žmogaus dominavimui ar norui dominuoti, kadangi žemė priklauso Dievui ir tik jam vienam: „žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais“ (Kun 25, 23). Tegu šie malonės metai paliečia širdis tų, kurie savo rankose laiko pasaulio tautų likimą!

13. Kankinių atminimas yra nuolatinis, bet šiandien ypač iškalbingas krikščioniškosios meilės, tiesos ženklas. Jų liudijimas negali būti pamirštas. Jie skelbė Evangeliją iš meilės atiduodami savo gyvybę. Kankinys, ypač mūsų dienomis, yra didžiausios meilės, apimančios visas kitas vertybes, ženklas. Kankinio gyvenimas atspindi paskutinius ištartus nuo kryžiaus Kristaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Lk 23, 34). Tikintysis, rimtai svarstydamas savo krikščioniškąjį pašaukimą, kur kankinystė yra jau Apreiškimo paskelbta galimybė, negali šios perspektyvos išleisti iš savo gyvenimo horizonto. Du tūkstančiai metų nuo Kristaus gimimo paženklinti nuolatiniu kankinių liudijimu.

Šiame besibaigiančiame šimtmetyje buvo labai daug kankinių, ypač dėl nacizmo, komunizmo, rasinių arba gentinių konfliktų. Įvairių visuomenės sluoksnių žmonės, priklausantys kiekvienam visuomenės sluoksniui, kentėjo dėl savo tikėjimo, savo krauju mokėdami už ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai arba drąsiai pasitikdami nepabaigiamus nelaisvės metus ir įvairiausius suvaržymus, nes nenorėjo pasiduoti ideologijai, tapusiai negailestingu diktatūros režimu. Psichologiniu požiūriu kankinystė yra iškalbingiausias tikėjimo tiesos įrodymas, nes tikėjimas gali suteikti žmogišką veidą net smurtingiausiai mirčiai ir parodyti jos grožį net žiauriausių persekiojimų metu.

Pripildyti ateinančių jubiliejinių metų malonės, galėsime dar galingiau ir pakiliau giedoti padėkos himną Tėvui: Te martyrum candidatus laudat exercitus. Taip, tai yra minia tų, kurie „išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Dėl šios priežasties Bažnyčia kiekviename žemės kampelyje privalo laikytis kankinių liudijimo ir rūpestingai saugoti jų atminimą. Tegu Dievo tauta, sutvirtinta įvairaus amžiaus, kalbos ir tautos tikrų didvyrių tikėjimo, su visišku pasitikėjimu peržengia trečiojo tūkstantmečio slenkstį! Tegu tikinčiųjų širdyse pagarba jų kankinystei siejasi su troškimu įstengti su Dievo malone sekti jų pavyzdžiu, jeigu to reikalautų aplinkybės.

14. Jubiliejaus džiaugsmas nebūtų visapusiškas, jeigu mūsų žvilgsnis neatsigręžtų į tą, kuri visiškai paklusdama Tėvui mūsų labui kūnu pagimdė Dievo sūnų. Marijai Betliejuje „prisiartino metas gimdyti“ (Lk 2, 6); pilna Dvasios ji davė pasauliui naujosios kūrinijos Pirmgimį. Nuo pat mergaitiško pradėjimo dienos vadinama Dievo Motina, Marija išgyveno motinystės pilnatvę, apvainikuodama ją ant Golgotos kryžiaus papėdėje. Ten nuostabia Kristaus dovana ji taip pat tapo Bažnyčios Motina, visiems rodančia kelią pas savo Sūnų.

Mergelė Marija, būdama tylos ir klausymo moteris, buvo atsidavusi į Tėvo rankas; visos kartos vadina ją „palaiminta“, nes ji pažino Šventosios Dvasios joje įvykdytus stebuklus. Žmonės niekuomet nesiliaus šaukęsi Gailestingumo Motinos ir visuomet ras jos prieglobstį. Tegu ji su savo sūnumi Jėzumi ir sužadėtiniu Juozapu keliavusi į šventąją Dievo šventovę, saugo kelius visų tų, kurie šiais Jubiliejiniais metais leisis piligriminėn kelionėn. Temalonėja ji ateinančiais mėnesiais ypač gausiai malda užtarti krikščioniškąją tautą, kad ši, besidžiaugdama dviem tūkstantmečiais nuo Išganytojo gimimo, patirtų malonės ir gailestingumo pilnatvę.

Dievui Tėvui Šventojoje Dvasioje tebūna Bažnyčios gyrius už Išganymo dovaną Viešpatyje Kristuje dabar ir per amžius!

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, lapkričio 29-ąją, 1998 Viešpaties metų pirmąjį Advento sekmadienį, dvidešimt pirmaisiais mano pontifikato metais.

Joannes Paulus II

* * * * * *

JUBILIEJAUS ATLAIDŲ GAVIMO SĄLYGOS

Šiuo dekretu, kuris įgyvendina Šventojo Tėvo valią, išreikštą Didžiojo 2000 metų jubiliejaus paskelbimo bulėje, ir to paties popiežiaus suteikta galia Apaštališkoji penitenciarija nustato Jubiliejaus atlaidų gavimo tvarką.

Visi tikintieji, būdami tinkamai pasirengę, per visą Jubiliejaus laiką gali gausiai naudotis atlaidų dovana pagal šias normas.

Kadangi per Didįjį jubiliejų lieka galioti tiek bendrąja forma, tiek specialiu reskriptu suteikiami atlaidai, pažymėtina, jog Jubiliejaus atlaidai gali būti skiriami, kaip užtarimas už mirusiųjų sielas: tokia auka įgyvendinamas iškilus antgamtinės meilės aktas, nes mistiniame Kristaus Kūne suvienijami dar šios žemės piligrimystę tebetęsiantys tikintieji ir tie, kurie jau baigė savo žemiškąją kelionę. Taip pat ir jubiliejiniais metais lieka galioti taisyklė, jog visuotiniai atlaidai gali būti pelnyti tik kartą per dieną [20].

Jubiliejaus kulminacija yra susitikimas su Dievu Tėvu per išganytoją Jėzų Kristų, esantį savo Bažnyčioje ir ypatingu būdu sakramentuose. Todėl piligrimystės parengta visa jubiliejinių metų kelionė kaip pradžią ir pabaigą turi Atgailos ir Eucharistijos sakramentų šventimą, velykinį Kristaus slėpinį, kuris yra mūsų ramybė ir susitaikinimas: tai perkeičiantis susitikimas, atveriantis mus atlaidų už save ir kitus dovanai.

Tinkamai atlikęs sakramentinę išpažintį, kuri pagal Kanonų teisės kodekso kan. 960 ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso kan. 720 §1 privalo būti individuali ir pilnutinė, tikintysis, įvykdęs reikalaujamas sąlygas, gali gauti arba skirti kitiems visuotinių atlaidų dovanas per atitinkamą laikotarpį, taip pat ir kasdien, neprivalėdamas kartoti išpažinties. Tačiau tikintiesiems derėtų dažnai priimti atgailos sakramento malonę, kad jie tobulėtų atsiversdami ir būdami tyros širdies [21]. Dalyvauti Eucharistijoje – to reikia kiekvieniems atlaidams – derėtų tą pačią dieną, kurią įvykdomi nustatyti darbai [22].

Abu šie kulminaciniai momentai turi būti vykdomi visų pirma liudijant bendrystę su Bažnyčia. Ši bendrystė išreiškiama malda popiežiaus intencija, taip pat meilės ir atgailos aktais pagal čia pateikiamas nuorodas: šie veiksmai turi išreikšti tikrą širdies atsivertimą, į kurį veda bendrystė su Kristumi per sakramentus. Kristus iš tiesų yra mūsų atleidimas ir permaldavimas už mūsų nuodėmes (plg. 1 Jn 2, 2). Išliedamas į tikinčiųjų širdis Šventąją Dvasią, kuri yra „nuodėmių atleidimas“ [23], jis veda kiekvieną į sūnišką ir pasitikintį susitikimą su gailestingumo Tėvu. Iš šio susitikimo kyla įsipareigojimas atsiversti ir atsinaujinti, įsitraukti į bažnytinę bendruomenę ir mylėti savo brolius bei seseris.

Per būsimąjį Jubiliejų taip pat galios taisyklė, pagal kurią išpažinčių klausytojai gali pakeisti nustatytą darbą ar reikalaujamas sąlygas naudai tų, kurie dėl teisėtos priežasties sutrukdomi tai padaryti [24]. Vienuoliai ir vienuolės, gyvenantys uždaruosiuose (klauzūriniuose) vienuolynuose, ligoniai ir visi, kurie dėl kokios nors priežasties negali palikti savo namų, užuot aplankę tam tikrą bažnyčią, gali aplankyti koplyčią savo namuose; jeigu net ir tai jiems būtų neįmanoma, jie gali pelnyti atlaidus dvasiškai vienydamiesi su įprastu būdu atliekančiais nustatytą darbą ir aukodami Dievui savo maldas, kentėjimus ir vargus.

Atsižvelgiant į reikalaujamas sąlygas, tikintieji gali gauti Jubiliejaus atlaidus:

1) Romoje, jei atlieka maldingą kelionę į vieną iš patriarchiškųjų bazilikų, būtent Šv. Petro baziliką Vatikane, Švenčiausiojo Išganytojo arkibaziliką Laterane, Švč. Marijos Didžiąją (Santa Maria Maggiore) baziliką arba Šv. Pauliaus baziliką ant Ostijos kelio ir ten pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose ar kitame liturginiame šventime – Aušrinėje, Mišparuose, ar kitoje pamaldžioje praktikoje (pvz., Kryžiaus kelio, Rožinio, Akatisto himno maldoje Dievo Motinos garbei); be to, jei tikintieji grupėmis ar pavieniui aplanko vieną iš keturių patriarchiškųjų bazilikų ir ten praleidžia tam tikrą laiką adoruodami Eucharistiją ir maldingai mąstydami bei baigdami „Tėve mūsų“ malda, kuria nors priimta tikėjimo išpažinimo forma ir malda Švč. M. Marijai. Šia ypatinga Didžiojo jubiliejaus proga prie keturių didžiųjų patriarchiškųjų bazilikų tomis pačiomis sąlygomis prijungiamos dar šios vietos: Šv. Kryžiaus bazilika Jeruzalėje, Šv. Lauryno bazilika Campo Verano (San Lorenzo al Verano), Dieviškosios Meilės Dievo Motinos šventovė (Santuario della Madonna del Divino Amore), Krikščionių katakombos [25].

2) Šventojoje Žemėje, jei, laikydamiesi tų pačių sąlygų, jie aplankys Šventojo Kapo baziliką Jeruzalėje, Jėzaus Gimimo baziliką Betliejuje arba Apreiškimo baziliką Nazarete.

3) Kitokiai bažnytinei jurisdikcijai priklausančiose teritorijose, – jei atliks maldingą kelionę į katedrą ar kitas vyskupo nurodytas bažnyčias bei vietas ir ten maldingai dalyvaus liturginiame šventime ar kitoje maldingoje praktikoje, kaip anksčiau nurodyta Romos mieste; ar pavieniui aplankys katedrą arba vyskupo nurodytą šventovę, ten praleis tam tikrą laiką maldingai mąstydami ir mąstymą užbaigdami „Tėve mūsų“, pripažinta tikėjimo išpažinimo forma ir malda Švč. M. Marijai.

4) Kiekvienoje vietoje, jei jie tam tikrą laiką vargstančius ar prislėgtus brolius ir seseris (ligonius, kalinius, vienišus senelius, invalidus ir kt.) lankys, tarsi atlikdami maldingą kelionę pas juose esantį Kristų (plg. Mt 25, 34–36), laikydamiesi įprastų dvasinių ir sakramentinių sąlygų bei nustatytų maldų. Tikintieji, žinoma, norės kartoti šiuos vizitus Šventaisiais Metais ir galės kiekvieną kartą gauti visuotinius atlaidus, žinoma, ne dažniau kaip kartą per dieną.

Visuotiniai Jubiliejaus atlaidai gali taip pat būti gaunami iniciatyvomis, konkrečiai ir didžiadvasiškai išreiškiančiomis atgailos dvasią, kuri yra Jubiliejaus siela. Jas sudaro be kita ko tai, jog tikintieji bent vieną dieną susilaiko, nevartodami nebūtinų dalykų (pvz., nerūko, nevartoja svaigalų, pasninkauja arba praktikuoja santūrą pagal bendrąsias Bažnyčios arba Vyskupų konferencijos nustatytas normas) ir paaukoja atitinkamą sumą vargšams; stambiomis sumomis paremia religinio ar socialinio pobūdžio darbus (ypač apleistų vaikų, vargstančio jaunimo, skurstančių senelių, užsieniečių, įvairiuose kraštuose ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, labui); aukodami atitinkamą savo laisvalaikio laiką bendruomenei tarnaujančiai veiklai arba kitomis asmeninės aukos formomis.

Paskelbta Romoje, Apaštališkojoje Penitenciarijoje, 1998 metų lapkričio 29 d., pirmąjį advento sekmadienį.

Kardinolas William Wakefield Baum
Didysis penitenciaras

Luigi de Magistris
Regentas