Garbingieji Broliai Vyskupai,
sveikinu Jus ir siunčiu apaštališkąjį palaiminimą!

Tiesos spindėjimas nutvieskia visus Kūrėjo veikalus ir ypač žmogų, sukurtą pagal Dievo atvaizdą ir į jį panašų (plg. Pr 1, 26): tiesa apšviečia į Viešpaties pažinimą ir meilę šitaip vedamo žmogaus protą ir formuoja jo laisvę. Todėl psalmininkas meldžia: „Iškelki virš mūsų, Viešpatie, kaip ženklą savo veido šviesą!“ (Ps 4, 7).

ĮŽANGA

1. Pašaukti išganymui per tikėjimą į Jėzų Kristų, tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų (plg. Jn 1, 9), žmonės tampa „šviesa Viešpatyje“ ir „šviesos vaikais“ (plg. Ef 5, 8) ir šventėja „klusnumu tiesai“ (1 Pt 1, 22).

Toks klusnumas ne visuomet lengvas. Dėl pirmapradės nuodėmės, įvykdytos gundant šėtonui, „melagiui ir melo tėvui“ (plg. Jn 8, 44), žmogus nuolat patiria pagundą nusigręžti nuo gyvojo ir tikrojo Dievo ir atsigręžti į „stabus“ (plg. 1 Tes 1, 9), „tiesą iškeisdamas į melą“ (plg. Rom 1, 25); taip atbunka gebėjimas pažinti tiesą ir nusilpsta valia jai paklusti. Todėl reliatyvizmui ir skepticizmui pasidavęs žmogus pradeda ieškoti apgaulingos laisvės už pačios tiesos ribų.

Tačiau klaidõs ir nuodėmės tamsybės niekada nepajėgia galutinai užgesinti Dievo Kūrėjo šviesos žmoguje. Širdies gelmėje jis nesiliauja ilgėjęsis absoliučios tiesos ir troškęs visiškai ją pažinti. Tai iškalbingai liudija nenuilstami žmogaus ieškojimai visose srityse ir visuose baruose. Dar aiškiau tai matyti iš jo gyvenimo prasmės paieškų. Mokslo ir technikos plėtra puikiai parodo žmogaus protingumą ir atkaklumą, bet neatsako į esminius religinius žmonijos klausimus, o veikiau skatina skausmingiausias ir lemtingiausias grumtynes širdyje ir sąžinėje.

2. Joks žmogus negali išvengti pagrindinių klausimų. Ką turiu daryti? Kaip atskirti gera nuo pikta? Atsakymą galima rasti tik tiesos spindėjime, kuris nutvieskia žmogaus dvasios gelmes, kaip liudija psalmininkas: „Daugelis sako: ‘Kas mums parodys gẽra?’ Iškelki virš mūsų, Viešpatie, kaip ženklą savo veido šviesą!“ (Ps 4, 6-7).

Dievo veido šviesa visu grožiu spindi veide Jėzaus Kristaus, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), „pilnas malonės ir tiesos“ (plg. Jn 1, 14). Todėl galutinį atsakymą į visus žmogaus klausimus, ypač religinius ir moralinius, duoda tik Jėzus Kristus. Maža to, pats Kristus yra atsakymas, kaip primena Vatikano II Susirinkimas: „Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio paslaptyje tikrai išaiškėja ir žmogaus paslaptis. Pirmasis žmogus Adomas buvo būsimojo, būtent Viešpaties Jėzaus Kristaus įvaizdis. Kristus, naujasis Adomas, Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškime rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ [1].

Kristus, „tautų šviesa“, apšviečia veidą savo Bažnyčios, pasiųstos į pasaulį Evangelijos skelbti visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) [2]. Todėl Bažnyčia, Dievo tauta tautose [3], atsiliepdama į naujus istorijos iššūkius ir žmonių pastangas ieškoti gyvenimo prasmės, visiems duoda atsakymą, kylantį iš Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos tiesos. „Bažnyčia visuomet jaučia pareigą išnagrinėti laiko ženklus ir juos aiškinti pagal Evangeliją. Tuo būdu ji įstengia kiekvienai kartai pritaikyta kalba atsakyti į amžinuosius žmonijos klausimus apie dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmę bei jų tarpusavio santykius.“ [4]

3. Bažnyčios ganytojai išvien su šv. Petro Įpėdiniu imasi to drauge su tikinčiaisiais, lydi ir veda juos savo mokymu, rasdami vis naujų meilės ir gailestingumo žodžių ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms. Vatikano II Susirinkimas ypač liudija, kad Bažnyčia kaip „žmonių reikalų žinovė“ [5] tarnauja kiekvienam žmogui ir visam pasauliui [6].

Bažnyčia žino, kad moralinės problemos didžiai jaudina kiekvieną žmogų ir įtraukia visus, net nepažinusius nei Kristaus, nei jo Evangelijos, nei paties Dievo. Ji žino, jog būtent moraliniame gyvenime visiems atsiveria išganymo kelias, kaip aiškiai primena Vatikano II Susirinkimas: „Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengiantieji malonės veikiami įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, visi gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dievo Apvaizda neatsako reikalingos pagalbos išganymui tų, kurie be kaltės nėra pasiekę aiškaus Dievo pažinimo, bet stengiasi ne be dieviškos malonės pagalbos gyventi teisingą gyvenimą. Kas juose gera ir teisinga, Bažnyčios yra vertinama kaip pasirengimas Evangelijai ir kaip dovana To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad šis turėtų gyvenimą“ [7].

Šios enciklikos objektas

4. Visuomet, o ypač pastaraisiais dviem šimtmečiais, popiežiai asmeniškai arba drauge su Vyskupų kolegija stengėsi plėtoti ir skelbti moralinį mokymą, liečiantį daugelį įvairių žmogaus gyvenimo sričių. Jėzaus Kristaus vardu ir jo autoriteto galia jie ragino, rodė ir aiškino; ištikimi savo misijai, kovodami už žmogaus gerovę, jie stiprino, rėmė ir guodė; tikrai dalyvaujant tiesos Dvasiai, jie prisidėjo prie moralės reikalavimų žmogaus seksualumui, šeimai, socialiniam gyvenimui, ekonomikai ir politikai geresnio supratimo. Bažnyčios tradicijoje ir žmogaus istorijoje jų mokymas nuolat prisideda prie gilesnio moralės pažinimo [8].

Tačiau šiandien atrodo būtina iš naujo peržvelgti Bažnyčios moralinio mokymo visumą, idant būtų primintos kai kurios pagrindinės katalikų doktrinos tiesos, kurioms iškyla iškraipymo arba atmetimo pavojus. Mat nauja situacija susiklostė pačioje krikščionių bendruomenėje, pasklidus daugeliui humanitarinio ir psichologinio, socialinio ir kultūrinio, religinio ir net grynai teologinio pobūdžio abejonių ir prieštaravimų Bažnyčios moraliniam mokymui. Tai jau nebe ribotos ir atsitiktinės priešpriešos, bet visuotinis ir sistemingas, tam tikromis antropologijos ir etikos koncepcijomis grindžiamas mėginimas užginčyti moralinį paveldą. Šių koncepcijų pradinį tašką daugiau ar mažiau užmaskuotai veikia mąstymo kryptys, siekiančios nutraukti būtiną ir esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos. Šitaip atmetama prigimtinės teisės, jos priesakų visuotinumo ir nepaliaujamo galiojimo tradicinė doktrina; kai kurie Bažnyčios moralinio mokymo elementai laikomi nepriimtinais; manoma, kad net Magisteriumas gali kištis į moralės dalykus tik tam, kad „paakintų sąžinę“, „pasiūlytų vertybes“, o iš jų kiekvienas pats semsiąsis įkvėpimo savarankiškai apsispręsti ir pasirinkti.

Ypač reikia pabrėžti nedermę tarp Bažnyčios tradicinio mokymo ir net seminarijose bei teologijos fakultetuose plintančių tam tikrų teologų nuomonių tais klausimais, kurie nepaprastai reikšmingi Bažnyčiai ir krikščionių gyvenimui pagal tikėjimą bei žmonių tarpusavio santykiams. Būtent abejojama, ar žmogaus širdyje įrašyti ir į Sandorą įtraukti Dievo įsakymai iš tikrųjų gali apšviesti pavienių žmonių ir ištisų visuomenių kasdienius sprendimus. Ar įmanoma paklusti Dievui, vadinasi, mylėti Dievą ir artimą, bet nesilaikyti šių įsakymų visose situacijose? Plinta ir abejonė dėl vidinio nenutraukiamo ryšio tarp tikėjimo ir moralės, tarsi tiktai tikėjimas lemtų priklausomybę Bažnyčiai ir jos vidinei vienybei, bet moralėje būtų toleruotinas nuomonių ir poelgių pliuralizmas, o sprendimai priklausytų nuo subjektyvios individualios sąžinės arba nuo socialinių ir kultūrinių kontekstų įvairovės.

5. Tokiame kontekste, kuris aktualus ir šiandien, subrendo mano pasiryžimas, kaip pranešiau jau apaštališkajame laiške „Spiritus Domini“, paskelbtame 1987 m. rugpjūčio 1 d. šv. Alfonso Marijos Liguorio dvišimtųjų mirties metinių proga, parašyti encikliką, kurioje „plačiau ir giliau būtų aptartos problemos, susijusios su pačiais moralinės teologijos pagrindais“ [9], puolamais kai kurių šiuolaikinių srovių.

Kreipiuosi į Jus, Garbingieji Broliai Vyskupai, kurie dalijatės su manimi atsakomybe už „sveiko mokslo“ (2 Tim 4, 3) išlaikymą, norėdamas patikslinti tam tikrus doktrinos aspektus, lemtingus įveikiant tai, kas, be jokios abejonės, yra tikra krizė, nes rimtai apsunkina tikinčiųjų moralinį gyvenimą, Bažnyčios bendrystę, teisingą ir solidarų visuomenės gyvenimą.

Ši taip ilgai laukta enciklika skelbiama tik dabar būtent dėl to, kad pirmiau turėjo pasirodyti Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame išsamiai ir sistemiškai išdėstyta krikščionybės moralinė doktrina. Katekizme tikinčiųjų moralinis gyvenimas, jo pagrindai ir daugialypis turinys parodytas, kaip „Dievo vaikų“ gyvenimas: „Tikėjimą pripažinę kaip savo naują orumą krikščionys pašaukti nuo šiol gyventi, „kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ (Fil 1, 27). Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir jo dvasios dovanas, kurios juos įgalina tam naujam gyvenimui“ [10]. Tad remiantis Katekizmo tekstu kaip „tikru ir autentišku katalikų doktrinos mokymo atramos tašku“ [11], enciklikoje
bus apsiribojama kai kuriais esminiais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais, būtinai apsvarstant problemas, dėl kurių nesutaria etikos ir moralinės teologijos specialistai. Tai ir yra šios enciklikos objektas. Joje diskutuojamų problemų fone norima išdėstyti Šventajame Rašte ir gyvojoje apaštalų Tradicijoje įsišaknijusio moralinio mokymo pagrindus [12], drauge atskleidžiant prieštaravimų šiam mokymui prielaidas bei padarinius.

I Skyrius
„MOKYTOJAU, KĄ GERA TURIU DARYTI?“ (Mt 19, 16)
Kristus ir atsakymas į moralinį klausimą

„Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus“ (Mt 19, 16)

6. Jėzaus pokalbis su turtinguoju jaunuoliu Evangelijos pagal Matą 19 skyriuje gali padėti iš naujo išklausyti gyvą ir tiesioginį Jėzaus moralinį mokymą. „Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: ‘Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?’ Jis atsakė: ‘Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.’ Tas paklausė: ‘Kokių?’ Jėzus atsakė: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.’ Jaunuolis tarė: ‘Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?’ Jėzus atsakė: ‘Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane’“ (Mt 19, 16-21) [13].

7. „Štai vienas jaunuolis prisiartino.“ Jaunuolyje, kurio vardas Mato evangelijoje nenurodytas, galime atpažinti kiekvieną žmogų, sąmoningai arba nesąmoningai besiartinantį prie Kristaus, žmogaus Atpirkėjo, ir keliantį Jam moralinius klausimus. Jaunuolis klausia ne tiek to, kokių principų laikytis, kiek to, kaip pasiekti gyvenimo prasmės pilnatvę. Tai siekis, kuriuo pagrįstas kiekvienas žmogaus pasiryžimas ir veikimas, tai slaptas ieškojimas ir vidinis polėkis, kurie išjudina žmogaus laisvę. Pagaliau klausime atsispindi mus traukiančio ir kviečiančio absoliutaus Gėrio siekimas; tai Dievo pašaukimo aidas, žmogaus gyvenimo versmė ir tikslas. Būtent tokioje perspektyvoje Vatikano II Susirinkimas ragino taip gilinti moralinę teologiją, kad jos išdėstymas apšviestų kilniausią tikinčiųjų pašaukimą Kristuje14 - vieninteliame atsakyme, kuris nuramina žmogaus širdies troškimą.

Kad žmonės galėtų „susitikti“ su Kristumi, Dievas davė jiems savo Bažnyčią. Iš tikrųjų „Bažnyčia trokšta tarnauti vien tam, kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti Kristų, kad Kristus su kiekvienu žmogumi galėtų eiti per gyvenimą“ [15].

„Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16)

8. Iš širdies gilumos kyla turtingojo jaunuolio klausimas Jėzui Nazariečiui. Šis klausimas - esminis ir neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenime, nes liečia moralinį gėrį, kurį reikia puoselėti, ir amžinąjį gyvenimą. Jėzaus pašnekovas nujaučia, kad egzistuoja ryšys tarp moralinio gėrio ir jo asmeninės paskirties įgyvendinimo. Jis - pamaldus izraelitas, taip sakant, užaugęs Dievo įstatymo paunksmėje. Galima numanyti, jog jis Jėzaus klausia ne dėl to, kad nežino įstatyme užrašyto atsakymo. Panašiau, jog naujus klausimus dėl moralinio gėrio jam sukėlė Jėzaus asmens patrauklumas. Jaunuolis jaučia poreikį susitikti su tuo, kuris pradėjo savo veiklą nauju ir ryžtingu pareiškimu: „Atėjo metas, ir prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15).

Šiuolaikiniam žmogui irgi dera iš naujo atsigręžti į Kristų, kad gautų iš Jo atsakymą į klausimą, kas yra gera, o kas - bloga. Kristus yra Mokytojas, Prisikėlusysis, turintis savyje gyvenimą ir pasiliekantis visą laiką savo Bažnyčioje ir pasaulyje. Jis atverčia tikintiesiems Rašto knygą ir, iki galo apreikšdamas Tėvo valią, moko tiesos apie moralų elgesį. Kaip išganymo tvarkos versmė ir viršūnė, žmonijos istorijos Alfa ir Omega (plg. Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13), Kristus atskleidžia žmogaus padėtį ir visą jo pašaukimą. Todėl „žmogus, kuris nori galutinai save suprasti - ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties esybės kriterijus ir mastus, - privalo su savo nerimu ir netikrumu, taip pat su savo silpnumu bei nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus. Žmogus turi tarsi įeiti į jį, turi „pasisavinti“, asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, idant galėtų atrasti save. Jeigu žmoguje įvyksta tas esminis procesas, tai jo vaisius būna ne tik Dievo garbinimas, bet ir gili nuostaba, žvelgiant į save patį“ [16].

Tad norėdami prasiskverbti iki pat evangelinės moralės šerdies ir suprasti jos prakilnų ir nekintamą turinį, turime atidžiai įsigilinti į turtingojo jaunuolio klausimą Evangelijoje ir dar labiau - į Jėzaus atsakymo prasmę ir leisti, kad Jis mus vestų. Į jaunuolio klausimą Jėzus atsako dėmesingai kaip jautrus auklėtojas, tarsi vesdamas jį už rankos žingsnis po žingsnio į tiesos pilnatvę.

„Vienas tėra Gerasis!“ (Mt 19, 17)

9. Jėzus sako: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Evangelistai Morkus ir Lukas klausimą formuluoja taip: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19).

Jėzus nori, kad prieš atsakant į klausimą, jaunuolis pats gerai suprastų, kodėl klausia. Savo pašnekovui - ir mums visiems - „gerasis mokytojas“ nurodo, jog atsakymą į klausimą: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ galima rasti tik protu ir širdimi atsigręžus į Tą, kuris „vienas yra geras“: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19). Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gera, kadangi Jis pats yra geras.

Iš tikrųjų paklausti apie gera galiausiai reiškia atsigręžti į Dievą, gėrio pilnatvę. Jėzus parodo, kad jaunuolio klausimas iš esmės yra religinis klausimas ir kad gėrio, patraukiančio ir drauge įpareigojančio žmogų, versmė yra Dieve, tai tiesiog - pats Dievas, tas, kurį vienintelį verta mylėti „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37), tas, kuris yra žmogaus laimės versmė. Klausimą, koks elgesys yra morališkai geras, Jėzus priartina prie jo religinių šaknų, prie pripažinimo Dievo - vienintelio gėrio, gyvenimo pilnatvės, žmogaus veiklos galutinio tikslo, tobulos laimės.

10. Mokytojo žodžių pamokyta Bažnyčia tiki, jog žmogaus, sukurto pagal Kūrėjo paveikslą, atpirkto Kristaus krauju ir pašventinto Šventosios Dvasios, gyvenimo aukščiausias tikslas yra būti Dievo „didybės šlovei“ (Ef 1, 12), elgiantis taip, kad kiekvienas poelgis būtų nutviekstas Jo spindėjimo. „Tad pažink save pačią, gražioji siela: esi Dievo atvaizdas, - rašo šv. Ambraziejus. - Pažink save patį, žmogau: esi Dievo atšvaitas (1 Kor 11, 7). Pasiklausyk, kokiu būdu esi Dievo atvaizdas ir atšvaitas. Pranašas sako: ‘Stebuklingas Tavo pažinimas, kai kyla iš manęs’ (Ps 138, 6), t. y. mano darbuose tavo didybė nuostabesnė, tavo išmintis išaukštinta žmogaus apmąstyme. Įsižiūrėdamas į save patį, į kurio slaptas mintis ir jausmus Tu įsiskverbi, susipažįstu su Tavo pažinimo slėpiniais. Tad pažink, žmogau, koks didis esi, ir budėk dėl savęs.“ [17]

Kas yra žmogus ir ką jis turi daryti, paaiškėja tą akimirką, kai Dievas jam apreiškia pats save. Juk Dekalogas remiasi žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ (Iš 20, 2-3). „Dešimčia žodžių“ Sandoros, sudarytos tarp Dievo ir Izraelio, ir visu įstatymu Dievas leidžiasi pažįstamas ir atpažįstamas kaip tas, kuris „vienas tėra Gerasis“; kaip tas, kuris, nepaisant žmogaus nuodėmės, tebėra moralaus elgesio „pavyzdys“, anot jo paties žodžių: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2); kaip tas, kuris ištikimai myli žmogų ir dovanoja jam savo įstatymą (plg. Iš 19, 9-24; 20, 18-21), kad būtų atkurta pirmykštė Kūrėjo ir visos kūrinijos harmonija, maža to, kad įvesdintų į savo meilę: „Vaikščiosiu tarp jūsų, būsiu jums Dievas, o jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12).

Moralinis gyvenimas yra deramas atsakas į nesavanaudiškus Dievo meilės veiksmus santykiuose su žmogumi. Tai meilės atsakas, kurio reikalauja svarbiausias įsakymas, užrašytas Pakartoto įstatymo knygoje: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga. Įdiek juos savo sūnums“ (Įst 6, 4-7). Taip moralinis gyvenimas, susietas su neatlyginama Dievo meile, pašaukiamas atspindėti Jo šlovę, „nes mylinčiam Dievą pakanka patikti tam, kurį myli, nes neįmanoma sulaukti didesnio atlygio už pačią meilę; iš tikrųjų meilė kyla iš Dievo, kadangi pats Dievas yra meilė“ [18].

11. Šitaip teiginys: „Vienas tėra Gerasis!“ kreipia mus į „pirmąją įsakymų lentelę“, kuri ragina pripažinti Dievą kaip vienintelį ir absoliutų Viešpatį ir garbinti tik jį dėl jo begalinio šventumo (plg. Iš 20, 2-11). „Gera“ reiškia priklausyti Dievui, paklusti jam, nuolankiai bendrauti su juo, vykdyti teisingumą ir būti gailestingam (plg. Mch 6, 8).

Viešpaties pripažinimas Dievu yra giliausia įstatymo esmė, pati jo šerdis, iš kurios kyla ir į kurią veda konkretūs nurodymai. Per įsakymų moralės laikymąsi atsiskleidžia Izraelio tautos priklausomybė Viešpačiui, nes tik Dievas yra geras. Tai liudija Šventasis Raštas, kurio kiekvienas puslapis dvelkia gyvu Dievo absoliutaus šventumo supratimu: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats“ (Iz 6, 3).

Tačiau jei tik Dievas yra geras, tai žmogus, net griežčiausiai laikydamasis įsakymų, jokiomis savo pastangomis nepajėgs „įvykdyti“ įstatymo, t. y. pripažinti Viešpatį Dievu ir garbinti jį taip, kaip dera garbinti tik jį (plg. Mt 4, 10). „Įvykdymas“ įmanomas tik kaip Dievo dovana, kaip dovana Dievo gerumo, pasireiškiančio ir perteikiamo per Jėzų, kurį turtingasis jaunuolis vadina „Geruoju Mokytoju“ (plg. Mk 10, 17; Lk 18, 18). Tai, ką jaunuolis tą akimirką galbūt tik nujaučia, pokalbio pabaigoje aiškiai atskleis pats Jėzus, ragindamas: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21).

“Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17)

12. Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gera, nes pats yra Gėris. Bet Dievas jau yra atsakęs į šį klausimą: jis sukūrė žmogų ir su išmintimi bei meile paskyrė jį tam tikram tikslui per širdyje įrašytą įstatymą (plg. Rom 2, 15), „prigimtinį įstatymą“. Tai „ne kas kita, kaip Dievo mums įlieta proto šviesa. Jos dėka mes pažįstame, ką turime daryti ir ko turime vengti. Šią šviesą ir šį įstatymą Dievas suteikė žmonėms per sukūrimo aktą“ [19]. Vėliau, Izraelio istorijoje, jis tai padarė būtent „dešimčia žodžių“, t. y. Sinajaus kalno įsakymais, kuriais pagrindė Sandoros tautos egzistavimą (plg. Iš 24) ir pašaukė ją būti jo „ypatinga nuosavybe visų tautų tarpe“, „šventąja tauta“ (plg. Iš 19, 5-6), idant jo šventumas šviestų visoms tautoms (plg. Išm 18, 4; Iš 20, 41). Dekalogo dovana yra pažadas ir ženklas Naujosios Sandoros, per kurią įstatymas bus dar kartą ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31-34) vietoj nuodėmės įstatymo, sugadinusio tą širdį (plg. Jer 17, 1). Tada žmogus gaus „naują širdį“, nes jame apsigyvens „nauja dvasia“, Dievo Dvasia (plg. Ez 36, 24-28) [20].

Todėl Jėzus, pabrėžęs, kad „vienas tėra Gerasis“, atsako jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Taip paskelbiama, kad egzistuoja artimas ryšys tarp amžinojo gyvenimo ir klusnumo Dievo įsakymams; būtent Dievo įsakymai rodo žmogui gyvenimo kelią ir veda į jį. Paties Jėzaus, naujojo Mozės, lūpomis dar kartą žmonėms perduodami Dekalogo įsakymai; jis pats juos galutinai patvirtina ir pateikia kaip išganymo kelią ir sąlygą. Įsakymas susijęs su pažadu: Senojoje Sandoroje buvo pažadėta žemė, kur tauta galės gyventi laisvai ir teisingai (plg. Įst 6, 20-25), Naujojoje Sandoroje - „dangaus karalystė“, kaip patvirtina Jėzus, pradėdamas Kalno pamokslą - plačiausią ir išsamiausią Naujojo Įstatymo formuluotę, aiškiai siejamą su Dekalogu, kurį Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno. Su ta pačia karalystės tikrove tikrai susijęs posakis „amžinasis gyvenimas“, reiškiantis dalyvavimą paties Dievo gyvenime: tobulas jis būna tik po mirties, tačiau tikinčiajam tai jau dabar yra tiesos šviesa, gyvenimo prasmės šaltinis, dalyvavimo Kristaus sekimo pilnatvėje užuomazga. Iš tikrųjų po susitikimo su jaunuoliu Jėzus sako mokiniams: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29).

13. Jėzaus atsakymas nepatenkina jaunuolio, ir jis primygtinai klausia Mokytoją dėl įstatymų, kurių reikia laikytis: „Kokių?“ (Mt 19, 18). Jis klausia, ką daryti, kad gyvenimas aiškiai liudytų Dievo šventumo pripažinimą. Jėzus, anksčiau atkreipęs jaunuolio dėmesį į Dievą, dabar primena Dekalogo įsakymus apie artimą: „Jėzus atsakė: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mt 19, 18-19).

Sprendžiant iš pokalbio konteksto, ypač palyginus Mato pasakojimą su paraleliomis Morkaus ir Luko evangelijų vietomis, Jėzus ketino ne išvardyti konkrečius įsakymus, kurių būtina laikytis norint „įeiti į gyvenimą“, bet veikiau paaiškinti jaunuoliui, kas visų kitų įsakymų atžvilgiu Dekaloge svarbiausia, norint suprasti, ką žmogui reiškia žodžiai: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“. Sunku nepastebėti, kokius įstatymo įsakymus Jėzus primena jaunuoliui: tai Dekalogo vadinamosios „antrosios lentelės“ įsakymai, kurių santrauka (plg. Rom 13, 8-10) ir pagrindas yra artimo meilės įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 19; plg. Mk 12, 31). Šis įsakymas aiškiai išreiškia ypatingą žmogaus asmens vertę; tai „vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ [21]. Įvairūs Dekalogo įsakymai iš tikrųjų yra tik atgarsiai vienintelio įsakymo, asmens gėrio įsakymo, atsižvelgiant į įvairiopą gėrį, kuriuo apibendrinama jo kaip dvasinės ir kūninės būtybės tapatybė, jo santykiai su Dievu, artimu ir medžiaginiu pasauliu. Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios katekizme, „Dešimt įsakymų įeina į Dievo apreiškimą. Drauge jie moko mus apie tikrąjį žmogaus žmogiškumą. Jie nušviečia svarbiausias pareigas, taigi netiesiogiai ir pagrindines teises, būdingas žmogaus asmens prigimčiai“ [22].

Įsakymų, kuriuos Jėzus primena jaunajam pašnekovui, tikslas yra apginti asmens, Dievo paveikslo, gėrį, laiduojant visokeriopą jo gerovę. „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk“ - tai moralės normos, formuluojamos kaip draudimai. Negatyvūs nurodymai aiškiai išreiškia neatšaukiamą būtinybę saugoti žmogaus gyvybę, asmenų santuokos ryšį, privačią nuosavybę, teisingumą ir gerą vardą.

Taigi įsakymas yra pagrindinė artimo meilės sąlyga ir drauge jos kriterijus. Tai pirmas būtinas etapas kelyje į laisvę, jos pradžia. „Pirmoji laisvė, - sako šv. Augustinas, - yra nedaryti tokių nuodėmių <...> kaip žmogžudystė, svetimavimas, paleistuvavimas, vagystė, sukčiavimas, šventvagystė ir panašiai. Pradėjęs jų vengti - o joks krikščionis neturi jų daryti, - žmogus pradeda kelti akis į laisvę, bet tai tik laisvės pradžia, tai dar nėra tobula laisvė...“ [23]

14. Žinoma, tai nereiškia, kad Jėzus teikia pirmenybę artimo meilei ar net atskiria ją nuo Dievo meilės; tai liudija jo pokalbis su Įstatymo mokytoju, keliančiu labai panašius klausimus kaip jaunuolis. Jėzus nurodo jam du įsakymus - Dievo meilės ir artimo meilės (plg. Lk 10, 25-27) - ir primena, jog tik jų laikymasis veda į amžinąjį gyvenimą: „Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28). Reikšminga, jog būtent antrasis įsakymas pažadina Įstatymo mokytojo smalsumą ir veda prie antro klausimo: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Mokytojas atsako pasakojimu apie gerąjį samarietį, kuris yra raktas į artimo meilės įsakymo visišką supratimą (plg. Lk 10, 30-37).

Du įsakymai, kuriais „remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40), yra artimai tarpusavyje susiję ir susipynę. Jų neišardomą vienybę Jėzus liudija žodžiu ir gyvenimu: jo misiją vainikuoja atpirkimo Kryžius (plg. Jn 3, 14-15), jo nepaliaujamos meilės Tėvui ir žmonijai ženklas (plg. Jn 13, 1).

Senasis ir Naujasis Testamentas aiškiai teigia, kad be artimo meilės, konkrečiai pasireiškiančios įsakymų laikymusi, neįmanoma tikra meilė Dievui. Su ypatinga jėga apie tai rašo šv. Jonas: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, - tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (Jn 4, 20). Evangelisto žodžiai lyg aidas kartoja Kristaus moralinį mokymą, puikiai ir nedviprasmiškai sutrauktą palyginime apie gerąjį samarietį (plg. Lk 10, 30-37), taip pat „prakalboje“ apie paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31-46).

15. Kalno pamoksle, kuris yra evangelinės moralės magna charta [24], Jėzus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kristus yra raktas Raštui suprasti: „Jūs tyrinėjate Raštus <...>. Tie Raštai ir liudija už mane“ (Jn 5, 39); jis yra išganymo tvarkos centras, jis apima Senąjį ir Naująjį Testamentą, įstatymo pažadus ir jų įvykdymą Evangelijoje; jis yra gyvasis ir amžinasis ryšys tarp Senosios ir Naujosios Sandoros. Komentuodamas šv. Pauliaus žodžius „įstatymo tikslas - Kristus“ (Rom 10, 4), šv. Ambraziejus rašo: „Čia tikslas reiškia ne Įstatymo pabaigą, o jo pilnatvę Kristuje (plenitudo legis in Christo est), nes jis atėjo ne Įstatymo panaikinti, bet jį įvykdyti. Panašiai, kaip egzistuoja Senasis Testamentas, bet visos tiesos slypi Naujajame Testamente, taip ir įstatymas, suteiktas per Mozę, yra tikrojo Įstatymo provaizdis. Tad Mozės įstatymas yra tiesos vaizdas“ [25].

Jėzus veda į Dievo įsakymų, ypač artimo meilės įsakymo, pilnatvę, suteikdamas jų reikalavimams vidinį ir radikalesnį pobūdį: artimo meilė kyla iš širdies, kuri myli ir kuri - būtent todėl, kad myli - pasirengusi gyvenime įvykdyti didžiausius reikalavimus. Jėzus parodo, kad įsakymus dera traktuoti ne kaip minimalų neperžengtiną slenkstį, bet veikiau kaip kelią, atvertą į moralinį ir dvasinį tobulumą, kurio esmė yra meilė (plg. Kol 3, 14). Šitaip įsakymas „nežudyk“ tampa kvietimu į veiklią meilę, kuri saugo ir ugdo artimo gyvybę; draudimas svetimauti tampa raginimu žvelgti į kūną tyrai, su pagarba jo santuokinei reikšmei: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. <...> Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 21-22. 27-28). Jėzus pats yra gyvasis įstatymo „įvykdymas“, kadangi įgyvendina tikrąją įstatymo prasmę, visiškai pasiaukodamas: Jis pats tampa gyvu įasmenintu įstatymu, kviečiančiu sekti Juo, per Šventąją Dvasią teikiančiu dalyvavimo Jo gyvenime ir meilėje malonę ir apdovanojančiu žmogų galia liudyti Jį savo pasiryžimais ir veiksmais (plg. Jn 13, 34-35).

„Jei nori būti tobulas“ (Mt 19, 21)

16. Atsakymas, primenantis apie įsakymus, nepatenkina jaunuolio, ir jis toliau klausia Jėzaus: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“ (Mt 19, 20). Nelengva ramia sąžine pasakyti: „Aš viso to laikausi“, jei tik su vargu įmanoma aprėpti, ko iš tikrųjų reikalauja Dievo įstatymas. Ir net jeigu turtingasis jaunuolis taip gali pasakyti, jeigu nuo vaikystės jis nuosekliai ir atsidėjęs siekė tobulumo idealo, tai vis dėlto jis žino tebesąs toli nuo tikslo: stovėdamas priešais Jėzų, jis jaučia, jog kažko vis dar trūksta. Būtent į šį trūkumo suvokimą Jėzus apeliuoja paskutiniu atsakymu: pajutęs, jog jaunuolis ilgisi pilnatvės, kuri viršija legalistinę įsakymų interpretaciją, gerasis Mokytojas kviečia jį įžengti į tobulumo kelią: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21).

Tiek ankstesnį Jėzaus atsakymo fragmentą, tiek šį reikia suprasti ir aiškinti viso Evangelijos moralinio skelbimo kontekste, ypač Kalno pamokslo kontekste, palaiminimų šviesoje (plg. Mt 5, 3-12), o pirmuoju iš jų laiminami vargdieniai - „turintys vargdienio dvasią“, kaip patikslina šv. Matas (plg. Mt 5, 3), t. y. nuolankieji. Šia prasme galima pasakyti, jog ir palaiminimai įeina į erdvę, kurią atvėrė Jėzaus atsakymas į jaunuolio klausimą: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Iš tikrųjų kiekvienas palaiminimas savo ruožtu žada būtent tokį gėrį, kuris žmogų atveria amžinajam gyvenimui, maža to, pats yra amžinasis gyvenimas.

Palaiminimuose kalbama ne tiesiogiai apie konkrečias elgesio normas, bet veikiau apie gyvenimo nuostatas ir apie vidinį nusiteikimą, vadinasi, jie tiksliai nesutampa su įsakymais. Kita vertus, nėra jokio nesutarimo ar priešpriešos tarp palaiminimų ir įsakymų: ir vieni, ir kiti apeliuoja į gėrį, į amžinąjį gyvenimą. Kalno pamokslas prasideda palaiminimų skelbimu, bet jame užsimenama ir apie įsakymus (plg. Mt 5, 20-48). Drauge tasai pamokslas rodo, kad įsakymai yra atviri ir nukreipti į palaiminimams būdingą tobulumo perspektyvą. Pastarieji pirmiausia yra pažadai, iš kurių netiesiogiai kyla ir nurodymai moraliniam gyvenimui. Pagal pirmapradę gelmę tai savotiškas Kristaus autoportretas, būtent dėl to kviečiantis sekti juo ir gyventi bendrystėje su juo [26].

17. Nežinome, ar gerai Evangelijos jaunuolis suprato gilią ir svarią Jėzaus pirmojo atsakymo prasmę: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“, tačiau aišku, jog jaunuolio sutikimas vykdyti visus įsakymų moralinius reikalavimus yra būtinas pagrindas, ant kurio gali gimti ir subręsti troškimas tobulėti arba įgyvendinti jų vidinę prasmę sekant Kristumi. Jėzaus pokalbis su jaunuoliu mums padeda suprasti, kokios yra žmogaus, pašaukto tobulybei, moralinės pažangos sąlygos: jaunuolis, iki tol laikęsis visų įsakymų, pasirodo vien savo jėgomis neįstengiąs žengti tolesnio žingsnio. Tam reikalinga brandi žmogaus laisvė („jei nori“) ir Dievo malonės dovana („ateik ir sek paskui mane“).

Tobulumas reikalauja brandos dovanoti save, kuriai pašaukta žmogaus laisvė. Jėzus nurodo jaunuoliui įsakymus kaip pirmą būtiną sąlygą amžinajam gyvenimui pasiekti; tuo tarpu žodžiai apie visos nuosavybės atsižadėjimą ir sekimą paskui Viešpatį skamba kaip pasiūlymas: „Jei nori...“ Jėzus čia atskleidžia, kaip itin veržliai laisvė auga visiškos brandos link, ir drauge patvirtina, jog egzistuoja pamatinis ryšys tarp laisvės ir Dievo įstatymo. Žmogaus laisvė ir Dievo įstatymas neprieštarauja vienas kitam, atvirkščiai, vienas kitu remiasi. Kristaus mokinys žino, jog jo pašaukimas yra pašaukimas laisvei. „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei“ (Gal 5, 13), - su džiaugsmu ir pasididžiavimu skelbia apaštalas Paulius, tačiau tučtuojau priduria: „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (ten pat). Ryžtas, su kuriuo apaštalas stoja prieš tuos, kurie savo nuteisinimą sieja su įstatymu, neturi nieko bendra su žmogaus „išvadavimu“ iš įstatymų, priešingai, pastarieji padeda meilei: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti, gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Rom 13, 8-9). Kalbėdamas apie įsakymų laikymąsi kaip apie pirmąją, netobulą laisvę, šv. Augustinas priduria: „Kodėl - klausia kai kas - tai netobula laisvė? Todėl, kad savo nariuose pastebiu kitą įstatymą, kylantį prieš mano proto įstatymą <...>. Tai iš dalies laisvė ir iš dalies vergovė; laisvė dar ne visiška, ne tyra, ne pilnutinė, nes mes dar nepasiekėme amžinybės. Iš dalies dar esame slegiami silpnumo, iš dalies jau gavome laisvę. Visas mūsų nuodėmes nuplovė krikštas, bet argi nebeliko silpnumo? Jeigu jo nebebūtų likę, gyventume žemėje be nuodėmės. Bet kas išdrįstų pasakyti, jog taip ir yra, jei ne išpuikėlis, jei ne tas, kas nevertas Išvaduotojo gailestingumo? <...> O kadangi ir toliau esame slegiami silpnumo, drįstu sakyti, jog esame laisvi tokiu mastu, kokiu tarnaujame Dievui, o kokiu tarnaujame nuodėmės įstatymui, tokiu tebesame vergai“ [27].

18. Tad kas gyvena „kūnu“, tas Dievo įstatymą jaučia kaip naštą, net kaip prieštaravimą ar bent jau kaip savo laisvės apribojimą. O kas, įkvepiamas meilės, gyvena „Dvasia“ (Gal 5, 16) ir trokšta tarnauti kitiems, tas Dievo įstatyme randa svarbiausią ir nepamainomą kelią savarankiškai pasirinktos ir išgyvenamos meilės raiškai. Maža to, jis jaučia vidinę paskatą - tikrą „būtinybę“, o ne išorinę prievartą - neapsiriboti įstatymo reikalaujamu minimumu, bet gyventi jo „pilnatve“. Kol gyvename žemėje, jaučiame tame kelyje netikrumą ir silpnumą, tačiau galime žengti juo malonės dėka; ji leidžia mums įgyti „Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21), vadinasi, moraliniu gyvenimu atsiliepti į kilniausią pašaukimą - „Sūnuje būti įsūniais“.

Pašaukimas tobulai laisvei nėra tik tam tikros žmonių grupės privilegija. Paraginimas: „Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams“ drauge su pažadu: „Turėsi lobį danguje“ skirtas visiems, nes esmiškai atnaujina artimo meilės įsakymą, panašiai kaip kvietimas: „Ateik ir sek paskui mane“ yra nauja, konkretesnė Dievo meilės įsakymo išraiška. Ir įsakymai, ir turtingam jaunuoliui skiriamas Jėzaus kvietimas tarnauja vienintelei ir nepadalijamai meilei, gaivališkai siekiančiai tobulumo, kurio matas yra pats Dievas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Šv. Luko evangelijoje Jėzus dar labiau patikslina šio tobulumo prasmę: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).

„Ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21)

19. Tobulėjimo kelias, o drauge ir turinys, yra Kristaus sekimas, ėjimas paskui jį, pirmiausia atsižadėjus savo turtų ir savęs paties. Būtent taip baigiasi Jėzaus pokalbis su jaunuoliu: „Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Šio kvietimo stebuklingą gelmę mokiniai supras tik po Kristaus prisikėlimo, kai Šventoji Dvasia atves „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

Pats Jėzus čia imasi iniciatyvos ir kviečia eiti paskui jį. Kvietimas adresuojamas pirmiausia tiems, kuriems jis paveda ypatingą misiją, pradedant Dvylika; tačiau taip pat aišku, kad Kristaus mokinio vardas tinka kiekvienam tikinčiajam (plg. Apd 6, 1). Todėl Kristaus sekimas yra esminis ir pirmapradis krikščionių moralės pagrindas: kaip Izraelio tauta sekė paskui Dievą, kuris vedė ją per dykumą į Pažadėtąją Žemę (plg. Iš 13, 21), taip mokinys turi sekti paskui Jėzų, kurio link Tėvas jį patraukia (plg. Jn 6, 44).

Tai nėra vien mokymo klausymasis ir klusnus įsakymų priėmimas; tai kur kas daugiau - prigludimas prie paties Jėzaus asmens, dalijimasis jo gyvenimu ir paskirtimi, dalyvavimas jo savanoriškame ir meilės kupiname klusnume Tėvo valiai. Tikėjimu sekdamas paskui Tą, kuris yra įsikūnijusi Išmintis, Jėzaus mokinys iš tikrųjų tampa Dievo mokiniu (plg. Jn 6, 45). Jėzus yra pasaulio šviesa, gyvenimo šviesa (plg. Jn 8, 12); jis yra ganytojas, prižiūrintis ir penintis avis (plg. Jn 10, 11-16); jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6), tas, kuris veda pas Tėvą (plg. Jn 14, 6-10). Vadinasi, sekti Sūnumi, „neregimojo Dievo atvaizdu“ (plg. Kol 1, 15), reiškia sekti Tėvu.

20. Jėzus reikalauja sekti juo ir eiti paskui jį meilės keliu, meilės, kuri visiškai pasiaukoja broliams iš meilės Dievui: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Tasai „kaip“ reikalauja Jėzaus sekimo, jo meilės, kurios ženklas - kojų mazgojimas: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14-15). Jėzaus elgesys ir žodžiai, veiksmai ir nurodymai yra krikščioniško gyvenimo moralinė taisyklė. Jo veiksmai, ypač kančia ir mirtis ant kryžiaus, yra gyvas jo meilės Tėvui ir žmonėms apreiškimas. Jėzus reikalauja, kad būtent ta meile sektų tie, kurie eina paskui jį. Tai „naujas“ įsakymas: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34-35).

Tasai „kaip“ drauge rodo mastą, kuriuo mylėjo Jėzus ir turi vienas kitą mylėti jo mokiniai. Po žodžių: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12), Jėzus kalba apie gyvybę, paaukotą ant kryžiaus, kaip apie meilės liudijimą „iki galo“ (Jn 13, 1): „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Kviesdamas jaunuolį eiti paskui jį gyvenimo keliu, Jėzus reikalauja tobulai vykdyti meilės įsakymą, „jo“ įsakymą: įsijungti į jo visiško pasiaukojimo patirtį, sekti ir pačiam išgyventi „Gerojo Mokytojo“ meilę, to, kuris mylėjo „iki galo“. Jėzus to reikalauja iš kiekvieno žmogaus, norinčio eiti paskui jį: „Jei kas nori eiti paskui mane, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

21. Ėjimas paskui Kristų nėra išorinis mėgdžiojimas, nes paliečia pačią žmogaus vidinę gelmę. Būti Jėzaus mokiniu reiškia pasidaryti panašiam į jį, tapusį tarnu iki pasiaukojimo ant kryžiaus (plg. Fil 2, 5-8). Per tikėjimą Kristus apsigyvena tikinčiojo širdyje (plg. Ef 3, 17), o mokinys tampa panašus į savo Viešpatį ir priima Jo pavidalą. Tai malonės vaisius, mumyse veikiančios Šventosios Dvasios vaisius.

Įsijungęs į Kristaus kūną, krikščionis tampa jo Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariu (plg. 1 Kor 12, 13. 27). Šventajai Dvasiai veikiant, krikštas radikaliai supanašina tikintįjį su Kristumi velykinėje mirties ir prisikėlimo paslaptyje, „apvelka“ jį Kristumi (plg. Gal 3, 27): „Džiaukimės ir dėkokime, - ragina pakrikštytuosius šv. Augustinas, - mes tapome ne tik krikščionimis, bet pačiu Kristumi <...>. Stebėkitės ir džiaukitės: mes tapome Kristumi!“ [28] Numiręs nuodėmei, pakrikštytasis gauna naują gyvenimą (plg. Rom 6, 3-11): gyvendamas Dievui Kristuje Jėzuje, jis pašauktas elgtis pagal Dvasią ir savo gyvenime nešti jos vaisius (plg. Gal 5, 16-25). O dalyvavimas Eucharistijoje, Naujosios Sandoros sakramente (plg. 1 Kor 11, 23-29), jį daro dar panašesnį į Kristų, „amžino gyvenimo“ versmę (plg. Jn 6, 51-58), visiško pasiaukojimo pagrindą ir galią, o tai, anot Pauliaus liudijimo, Jėzus liepė mums minėti liturgijoje ir gyvenime: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

„Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26)

22. Jėzaus pokalbio su turtinguoju jaunuoliu pabaiga turi kartėlio prieskonį: „Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto“ (Mt 19, 22). Ne tik jis, bet ir patys mokiniai išsigando Jėzaus kvietimo sekti paskui jį, nes jo reikalavimai pranoko žmogaus siekius ir jėgas: „Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: ‘Tai kas galės būti išgelbėtas?’“ (Mt 19, 25). Tačiau Mokytojas jiems primena apie Dievo visagalybę: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26).

Tame pačiame Evangelijos pagal Matą skyriuje (Mt 19, 3-10) Jėzus interpretuoja Mozės įstatymo reikalavimus santuokai ir atmeta teisę atleisti žmoną, remdamasis ankstesniu ir autoritetingesniu už Mozės įstatymą „principu“; nusidėjęs žmogus nebeatitiko Dievo pirmykščio sumanymo: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8). „Principo“ priminimas išgąsdina mokinius, ir jie taip komentuoja Jėzaus žodžius: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10). Savotiškai remdamasis celibato „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12) charizma, bet drauge skelbdamas bendrą taisyklę, Jėzus atskleidžia naują ir netikėtą galimybę, kurią žmogui teikia Dievo malonė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti“ (Mt 19, 11).

Žmogus neįstengia savo jėgomis sekti ir atkurti Kristaus meilę. Jis pajėgus tokiai meilei tik Dievo dovanos dėka. Jėzus ir pats priima savo Tėvo meilę, ir mokiniams ją atiduoda už dyka: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Kristaus dovana yra jo Dvasia, kurios pirmas „vaisius“ (plg. Gal 5, 22) - meilė: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Šv. Augustinas klausia: „Ar tai meilė verčia laikytis įsakymų, ar veikiau įsakymų laikymasis gimdo meilę? - ir atsako: - Bet kas gi abejoja, jog meilė pirmesnė už įsakymų laikymąsi? Juk kas nemyli, tas neturi dėl ko laikytis įsakymų“ [29].

23. „Gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 2). Tokiais žodžiais apaštalas Paulius kviečia santykį tarp įstatymo (Senojo Įstatymo) ir malonės (Naujojo Įstatymo) apsvarstyti išganymo istorijos, kuri įvyksta Kristuje, perspektyvoje. Jis pripažįsta auklėjamąjį vaidmenį, kurį turi įstatymas, leidžiantis nuodėmingam žmogui suvokti savo bejėgiškumą ir atsikratyti pasitenkinimo savimi pretenzijų ir padarantis jį atvirą „gyvenimo Dvasia“ šaukimuisi ir priėmimui. Tik šiame naujame gyvenime įmanoma įvykdyti Dievo įsakymus. Juk esame nuteisinami tikėjimu į Kristų (plg. Rom 3, 28): „teisingumą“, kurio įstatymas reikalauja, bet negali niekam suteikti, kiekvienam tikinčiajam apreiškia ir dovanoja Viešpats Jėzus. Šv. Augustinas puikiai sutraukia Pauliaus aprašytąją įstatymo ir malonės dialektiką: „Tad įstatymas buvo suteiktas, kad būtų ieškoma malonės, o malonė - kad būtų įvykdytos įstatymo priedermės“ [30].

Meilę ir gyvenimą pagal Evangeliją reikia suprasti anaiptol ne kaip priesakus, nes jų reikalavimai viršija žmogaus jėgas. Juos galima išgyventi tik kaip Dievo dovanos vaisių; Dievas savo malone išgydo ir perkeičia žmogaus širdį: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17). Todėl amžinojo gyvenimo pažadas susijęs su malonės dovana, o Dvasios dovana, kurią esame gavę, „yra mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14).

24. Šitaip atsiskleidžia autentiškas ir pirmykštis meilės įsakymo ir juo siektino tobulumo aspektas: tai galimybė, kurią žmogui atveria tik malonė, Dievo dovana. Kita vertus, dovanos gavimo ir Dievo meilės turėjimo Jėzuje Kristuje supratimas gimdo ir palaiko meilės Dievui ir broliams sąmoningą atsaką; apie tai apaštalas Jonas primygtinai primena Pirmame laiške: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. <...> Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. <...> Mes mylime [Dievą], nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 7-8. 11. 19).

Tą nenutraukiamą ryšį tarp Viešpaties malonės ir žmogaus laisvės, tarp dovanos ir pareigos šv. Augustinas išreiškė paprastais ir giliais maldos žodžiais: “Da quod iubes et iube quod vis“ (duok, ko reikalauji, ir reikalauk, ko nori) [31].

Dovana ne susilpnina, bet sustiprina meilės moralinius reikalavimus: „O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta“ (1 Jn 3, 23). Kaip moko Jėzus, „pasilikti“ meilėje galima tik laikantis įsakymų: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10).

Apibendrindamas Jėzaus moralinio mokymo ir apaštalų skelbimo esmę ir vykusiai sutraukdamas didžiąją Rytų ir Vakarų Tėvų, ypač šv. Augustino [32], tradiciją, šv. Tomas rašo, kad Naujasis Įstatymas - tai Šventosios Dvasios malonė, suteikta per tikėjimą į Kristų [33]. Išoriniai nurodymai, apie kuriuos Evangelijoje irgi kalbama, įgalina priimti šią malonę arba išskleidžia jos vaisius gyvenime. Naujasis Įstatymas ne apsiriboja pasakymu to, ką reikia daryti, bet ir suteikia galią „vykdyti tiesą“ (plg. Jn 3, 21). Šv. Jonas Auksaburnis taip pat pastebėjo, kad Naujasis Įstatymas paskelbtas būtent tada, kai per Sekmines iš dangaus nužengė Šventoji Dvasia, o apaštalai „ne nusileido nuo kalno, kaip Mozė, su akmens lentomis rankose, bet nešėsi Šventąją Dvasią savo širdyse <...>, malonės dėka tapę gyvuoju įstatymu ir gyvąja knyga“ [34].

„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)

25. Jėzaus pokalbis su turtinguoju jaunuoliu tam tikra prasme tęsiasi visais istorijos laikotarpiais, taip pat ir šiandien. Klausimas: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ kyla kiekvieno žmogaus širdyje, ir tik Jėzus visuomet gali atsakyti į jį išsamiai ir galutinai. Mokytojas, mokantis Dievo įsakymų, kviečiantis eiti paskui jį ir teikiantis malonę naujam gyvenimui, visuomet yra ir veikia tarp mūsų, kaip pažadėta: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jėzaus buvimas šalia kiekvienos epochos žmogaus reiškiasi Jo kūne, kuris yra Bažnyčia. Tam Kristus pažadėjo savo mokiniams Šventąją Dvasią, kuri išmokys visko, „primins“, ką Jėzus yra jiems pasakęs (plg. Jn 14, 26), ir taps naujojo gyvenimo versme pasaulyje.

Moralės priesakų, kuriuos Dievas davė Senojoje Sandoroje ir kurie Naujojoje ir Amžinojoje Sandoroje pasiekė tobulumą Įsikūnijusio Dievo Sūnaus asmenyje, ištikimai laikytis ir nuolat juos vykdyti privalo įvairios kultūros per visą istoriją. Juos interpretuoti Jėzus pavedė apaštalams ir jų įpėdiniams, laiduodamas jiems ypatingą tiesos Dvasios pagalbą: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Šios Dvasios šviesos ir galios dėka apaštalai galėjo skelbti Evangeliją ir rodyti Viešpaties „kelią“ (plg. Apd 18, 25), pirmiausia mokydami, kaip eiti paskui Kristų ir sekti juo: „Man gyvenimas - tai Kristus“ (Fil 1, 21).

26. Apaštalų moralinę katekezę sudaro ne tik konkretų istorinį ir kultūrinį kontekstą liečiantys priminimai ir nurodymai, bet ir tiksliai apibrėžtas elgesio normas apimantis etinis mokymas. Tai pastebime jų Laiškuose, kuriuose Šventajai Dvasiai vadovaujant interpretuojami Dievo nurodymai žmonėms, gyvenantiems įvairiomis kultūrinėmis sąlygomis (plg. Rom 12-15; 1 Kor 11-14; Gal 5-6; Ef 4-6; Kol 3-4; 1 Pt ir Jok). Įgalioti skelbti Evangeliją apaštalai nuo pat Bažnyčios pradžios su ganytojų atsakomybe budėjo, kad krikščionių elgesys būtų teisingas [35], panašiai kaip budėjo, kad būtų išlaikytas tikėjimo grynumas ir sakramentais perduodamos Dievo dovanos [36]. Pirmieji krikščionys, kilę tiek iš žydų, tiek iš kitų tautų, skyrėsi nuo pagonių ne tik tikėjimu bei liturgija, bet ir moralaus elgesio liudijimu, įkvėpimo semdamiesi iš Naujojo Įstatymo [37]. Iš tikrųjų Bažnyčia yra gyvenimo ir tikėjimo bendrystė; jos norma yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6).

Niekas neturi trikdyti santarvės tarp tikėjimo ir gyvenimo: Bažnyčios vienybę ardo ne tik tie krikščionys, kurie atmeta ar iškraipo tikėjimo tiesas, bet ir tie, kurie nesupranta Evangelijos uždedamų moralinių pareigų (plg. 1 Kor 5, 9-13). Apaštalai ryžtingai priešinosi visiems mėginimams nutraukti ryšį tarp širdies pasiryžimo ir veiksmų, kurie tą pasiryžimą išreiškia ir patvirtina (plg. 1 Jn 2, 3-6). Nuo apaštalų laikų Bažnyčios ganytojai smerkė tuos, kurie dėl savo mokymo ir elgesio tapo skaldytojais [38].

27. Pareigą skleisti ir išlaikyti tikėjimą bei moralinį gyvenimą Bažnyčios vienybėje Jėzus patikėjo apaštalams (plg. Mt 28, 19-20), ir šią pareigą toliau vykdo jų įpėdiniai. Tai ir yra gyvoji Tradicija, per kurią, anot Vatikano II Susirinkimo, „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis perduoda visoms kartoms tai, kas ji yra ir ką ji tiki. Ši iš apaštalų gautoji Tradicija, Šventajai Dvasiai globojant, toliau tęsiasi Bažnyčioje“ [39]. Šventajai Dvasiai veikiant, Bažnyčia priima ir perduoda Raštą kaip „didžių dalykų“, kuriuos Dievas padarė istorijoje (plg. Lk 1, 49), liudijimą; Tėvų ir Mokytojų lūpomis ji išpažįsta tiesą apie Įsikūnijusį Žodį, Jo priesakus ir meilę įgyvendina šventųjų gyvenime ir kankinių aukoje, viltį švenčia liturgijoje; per šią Tradiciją krikščionys girdi „gyvą Evangelijos žodį“ [40], tiksliai išreiškiantį Dievo išmintį ir valią.

Šventajai Dvasiai globojant, Tradicijoje vystosi autentiška Dievo įstatymo interpretacija. Ta pati Dvasia, kuri yra Jėzaus įsakymų ir Apreiškimo nurodymų versmė, laiduoja, jog jie bus šventai saugomi, ištikimai dėstomi ir teisingai taikomi visais laikais ir visomis aplinkybėmis. Tokia įsakymų „aktualizacija“ yra Apreiškimo gilaus supratimo ir naujų istorinių bei kultūrinių situacijų gero suvokimo tikėjimo šviesoje ženklas ir rezultatas. Vis dėlto ji tik patvirtina Apreiškimo nuolatinę svarbą ir seka paskui jo interpretacijas, kurias teikia didžioji Bažnyčios mokymo ir gyvenimo Tradicija, apie kurią liudija Tėvų mokslas, šventųjų gyvenimas, Bažnyčios liturgija ir Magisteriumo mokymas.

Kaip tvirtina Vatikano II Susirinkimas, „pareiga autentiškai aiškinti surašytą ar perduotą Dievo žodį tėra patikėta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kurio galia vykdoma Jėzaus Kristaus vardu“ [41]. Tad Bažnyčia savo gyvenimu ir mokymu reiškiasi kaip tiesos - taip pat ir moralaus elgesio tiesos - „šulas ir atrama“ (plg. 1 Tim 3, 15). Iš tikrųjų Bažnyčia įpareigota „visada ir visur skelbti moralės pagrindus, net socialinės santvarkos atžvilgiu, ir spręsti apie visus žmonių reikalus, jei to reikalauja pagrindinės žmogaus asmens teisės ir sielų išganymas“ [42].

Būtent tais klausimais, kurie šiandien yra tapę diskusijų apie moralę objektu ir aplink kuriuos susiformavo naujos tendencijos bei teorijos, Magisteriumas, ištikimas Jėzui Kristui ir nepertraukiamai Bažnyčios tradicijai, jaučia neatidėliotiną pareigą pasidalyti savo supratimu ir mokymu, idant padėtų žmogui kelyje į tiesą ir laimę.

II Skyrius
„IR NESEKITE ŠIUO PASAULIU“ (Rom 12, 2)
Bažnyčia ir kai kurios šiuolaikinės moralinės teologijos tendencijos

Mokyti to, kas suderinama su sveiku mokslu (plg. Tit 2, 1)

28. Apmąstydami Jėzaus ir turtingojo jaunuolio pokalbį, mes apčiuopėme Senojo ir Naujojo Testamento apreiškimo apie moralų elgesį esmę. Ją sudaro: žmogaus ir jo veiksmų klusnumas Dievui, Tam, kuris „vienas tėra Gerasis“; ryšys tarp žmogiškųjų veiksmų moralinio gėrio ir amžinojo gyvenimo; Kristaus sekimas, atveriantis žmogui tobulos meilės perspektyvą; pagaliau Šventosios Dvasios dovana - „naujojo kūrinio“ (plg. 2 Kor 5, 17) moralinio gyvenimo šaltinis ir parama.

Moralės apmąstymuose Bažnyčia niekada neužmiršo Kristaus žodžių turtingajam jaunuoliui. Iš tikrųjų Šventasis Raštas tebėra Bažnyčios moralinio mokymo gyvas ir vaisingas šaltinis, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, apibūdindamas Evangeliją kaip visų išganymo tiesų ir moralės normų šaltinį [43]. Bažnyčia ištikimai saugo tai, ko Dievo Žodis moko ne tik apie tikėjimo tiesas, bet ir apie moralų elgesį, t.y. tokį, kuris „patinka Dievui“ (plg. 1 Tes 4, 1), rūpindamasi plėtoti doktriną panašiai, kaip ir tikėjimo tiesų srityje. Padedama Šventosios Dvasios, kuri veda ją į „tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia nesiliovė ir niekada negali liautis gilinusis į „įsikūnijusio Žodžio paslaptį“, kurioje „tikrai išaiškėja ir žmogaus paslaptis“ [44].

29. Moralės apmąstymas, kurį visada nušviečia Kristus, „Gerasis Mokytojas“, plėtojosi Bažnyčioje ir kaip teologijos disciplina, vadinama moraline teologija; ši priima bei tiria Dievo Apreiškimą ir drauge atsiliepia į žmogaus proto reikmes. Moralinė teologija apmąsto žmogiškųjų veiksmų ir juos atliekančio asmens moralumą, arba gėrį ir blogį, ir šia prasme yra atvira visiems žmonėms; drauge ji yra teologija, nes moralinio veiksmo pradžia ir tikslu laiko tą, kuris „vienas tėra Gerasis“ ir kuris, žmogui atsiduodamas Kristuje, apdovanoja jį dieviško gyvenimo palaima.

Vatikano II Susirinkimas paragino specialistus ypač gilinti „moralinę teologiją, kurios mokslinis išdėstymas ir gilesnis pagrindimas Šventuoju Raštu privalo nušviesti tikinčiųjų pašaukimo Kristuje kilnumą ir pareigą nešti meilės vaisius pasauliui“ [45]. Tas pats Susirinkimas paragino teologus laikantis „atitinkamų teologinių metodų ir reikalavimų <...> ieškoti vis tinkamesnių būdų perteikti savo doktriną šiuolaikiniam žmogui, nes vienas dalykas yra tikėjimo ir tiesų pastovumas, o kitas dalykas - būdas, kuriuo jis perteikiamas išlaikant tą pačią prasmę“ [46]. Todėl tikintiesiems ir ypač teologams adresuojamas raginimas: „Tikintieji privalo glaudžiai sugyventi su savo amžiaus žmonėmis ir tobulai pažinti jų mąstysenos bei jausenos formas, pasireiškiančias dvasinėje kūryboje“ [47].

Daugelio Susirinkimo paragintų teologų pastangos jau davė vaisių, įdomiai ir naudingai apmąstant tikėjimo tiesas, kurias reikia tikėti bei taikyti gyvenime, ir pateikiant jas tokia forma, kuriai mūsų laikų žmonės yra jautresni ir dėmesingesni. Bažnyčia, ypač vyskupai, kuriems Jėzus pirmiausia pavedė mokyti, su dėkingumu priima šias pastangas ir skatina teologus toliau dirbti ir įkvėpimo semtis „Viešpaties baimėje - išminties pradžioje“ (plg. Pat 1, 7).

Tačiau po Susirinkimo vykusiuose teologų disputuose drauge atsirado tam tikrų krikščioniškos moralės interpretacijų, nesuderinamų su „sveiku mokslu“ (plg. 2 Tim 4, 3). Žinoma, Bažnyčios Magisteriumas neketina primesti tikintiesiems apibrėžtos teologinės, juoba filosofinės sistemos, tačiau, norėdamas „šventai saugoti ir ištikimai aiškinti“ Dievo Žodį [48], jis turi pareigą prabilti, kai tam tikros teologinės minties srovės ir filosofiniai teiginiai tampa nesuderinami su apreikštąja tiesa [49].

30. Kreipdamasis į Jus, mieli broliai Vyskupai, šia enciklika, noriu suformuluoti būtinus principus, kaip atskirti tai, kas prieštarauja „sveikam mokslui“, ir priminti Bažnyčios moralinio mokymo principus, kuriems dabar ypač gresia klaidinga interpretacija, dviprasmiškas aiškinimas arba užmarštis. Nuo šių elementų priklauso atsakymai „į slėpiningas gyvenimo mįsles, kurios tiek senovėje, tiek ir dabar labiausiai jaudina žmonių širdis: kas yra žmogus, kokia mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas, kas yra gėris ir kas nuodėmė, kokia kentėjimų kilmė ir prasmė, kuriuo keliu pasiekiama tikroji laimė, kas yra mirtis, teismas ir atlyginimas po mirties, kas pagaliau yra ana galutinė ir neaprėpiamoji paslaptis, kuri apima mūsų egzistenciją, iš kurios esame kilę ir į kurią grįžtame“ [50].

Šie ir kiti klausimai - pvz., kas yra laisvė ir koks jos santykis su Dievo įstatyme slypinčia tiesa, koks sąžinės vaidmuo žmogaus moralinio veido formavimesi, kaip, neprieštaraujant tiesai apie gėrį, atskirti žmogaus teises ir pareigas - gali būti sutraukti į vieną pagrindinį klausimą, kurį Evangelijoje jaunuolis iškėlė Jėzui: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzaus pasiųsta skleisti Evangeliją ir padaryti „mokiniais visų tautų žmones“, mokant juos „laikytis visko“, ką tik Jis yra įsakęs (Mt 28, 19-20), Bažnyčia šiandien atsako taip pat, kaip kadaise Mokytojas: ji turi šviesos ir galios labiausiai ginčytiniems ir sudėtingiems klausimams išspręsti. Toji galia ir toji šviesa verčia Bažnyčią nuolat gilinti ne tik dogmų, bet ir moralės apmąstymus interdisciplininiame kontekste, ir tai būtina kaip tik dėl naujai iškylančių problemų [51].

Šia šviesa ir šia galia remdamasis, Bažnyčios Magisteriumas nesiliauja gilinęs supratimą, priimdamas ir vykdydamas apaštalo Pauliaus žodžius, pasakytus Timotiejui: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę“ (2 Tim 4, 1-5; plg. Tit 1, 10. 13-14).

„Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32)

31. Visos šiuolaikiniame moralės mąstyme labiausiai diskutuojamos ir įvairiai sprendžiamos žmogaus problemos, nors ir skirtingu būdu, susijusios su pagrindiniu klausimu - žmogaus laisvės klausimu.

Nėra jokios abejonės, kad mūsų laikais laisvė suvokiama ypač jautriai. „Mūsų amžiuje žmonės kasdien vis geriau suvokia žmogaus asmens vertę“, konstatuota jau Susirinkimo religijos laisvės deklaracijoje „Dignitatis humanae“ [52]. Todėl reikalaujama, kad „veikdami žmonės naudotųsi ir vadovautųsi savo pačių apsisprendimu ir atsakinga laisve, be jokios prievartos, vien tik savo pareigos suvokimo vedami“ [53]. Būtent teisė į religijos laisvę ir pagarba tiesos ieškančiojo sąžinei vis plačiau laikomi asmens teisių visumos pagrindu [54].

Tad pagilėjęs žmogaus asmens vertės ir unikalumo suvokimas, taip pat pagarba sąžinės sprendimams yra neabejotinai pozityvus šiuolaikinės kultūros pasiekimas. Šis suvokimas, pats savaime autentiškas, reiškiasi daugiau ar mažiau adekvačiai, tačiau kartais nukrypsta nuo tiesos apie žmogų kaip Dievo kūrinį ir paveikslą, todėl privalo būti pakoreguotas arba išgrynintas tikėjimo šviesoje [55].

32. Kai kuriose šiuolaikinio mąstymo srovėse laisvė taip išaukštinama, kad tampa absoliutu, iš kurio turėtų kilti visos vertybės. Tai transcendencijos jausmą prarandančių arba atvirai ateistinių doktrinų kryptis. Moralinio teismo aukščiausios instancijos prerogatyva pripažįstama individualiai sąžinei, kuri kategoriškai ir neklaidingai sprendžia, kas yra gera, o kas - bloga. Prie tezės, jog privalu vadovautis savo sąžine, nepagrįstai prijungiama tezė, jog moralinis teismas yra teisingas vien dėl to, kad kyla iš sąžinės. Tačiau šitaip pranyko būtinas tiesos kriterijus, užleisdamas vietą nuoširdumo, autentiškumo, „santarvės su savimi pačiu“ kriterijui, o tai nuvedė prie radikaliai subjektyvistinės moralinio teismo interpretacijos.

Nesunku suprasti, jog egzistuoja ryšys tarp tokios evoliucijos ir tiesos klausimo krizės. Visuotinės tiesos apie gėrį, kurį gali pažinti žmogaus protas, sampratai žlugus, neišvengiamai pasikeitė pažiūra į sąžinę: jos pirminė tikrovė užmirštama, ji jau nebe protinio pažinimo aktas, atliekamas asmens, kuris apibrėžtoje situacijoje turi pritaikyti visuotinį gėrio pažinimą ir šitaip pats spręsti, kokį elgesį čia ir dabar dera pripažinti tinkamu. Atsirado tendencija pripažinti individualiai sąžinei išimtinę privilegiją savarankiškai apibrėžti gėrio ir blogio kriterijus ir atitinkamai elgtis. Toks požiūris susijęs su individualistine etika, pagal kurią kiekvienas turi reikalą su savo tiesa, kuri skiriasi nuo kitų tiesos. Kraštutiniais atvejais individualizmas veda prie pačios prigimties idėjos paneigimo.

Iš šių įvairių koncepcijų kyla mąstymo kryptys, pabrėžiančios antagonizmą tarp moralinio įstatymo ir sąžinės, tarp prigimties ir laisvės.

33. Aukštindama laisvę ir paradoksaliai prieštaraudama jai, šiuolaikinė kultūra drauge ja radikaliai abejoja. Disciplinos, vadinamos bendru žmogaus mokslų vardu, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus naudojasi laisve, veikiamas psichologinio ir socialinio pobūdžio sąlygotumų. Šių sąlygotumų pažinimas ir jiems parodytas dėmesys buvo svarbūs laimėjimai, davę vaisių įvairiose gyvenimo srityse, pvz., pedagogikoje ir teismo praktikoje. Tačiau kai kas peržengia išvadų, kurias pagrįstai galima daryti iš tokio pobūdžio stebėjimų, ribas ir pradeda abejoti pačia žmogaus laisvės tikrove arba neigti ją.

Dar reikia priminti tam tikrus piktnaudžiavimus, interpretuojant antropologijos mokslo tyrimus. Argumentuojant didžiule žmonijos tradicijų, papročių ir institucijų įvairove, prieinama jei ne prie visuotinių žmogiškų vertybių neigimo, tai bent prie moralės reliatyvistinės sampratos.

34. „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Moralinis klausimas, į kurį atsako Kristus, negali paversti abstrakcija laisvės klausimo; priešingai, jis iškelia jį į patį centrą, nes nėra moralės be laisvės. „Žmogaus apsisprendimas už gėrį įmanomas tiktai laisvės sąlygomis.“ [56]Tačiau kokios laisvės? Amžininkams, kurie „taip vertina laisvę ir taip jos siekia“, tačiau dažnai ją supranta „klaidingai, tarsi ji būtų leidimas daryti bet ką, kas teikia džiaugsmo, netgi piktus darbus“, Susirinkimas pristato tikrąją laisvę: „Tikroji laisvė yra įstabus Dievo atvaizdo žmoguje ženklas. Juk Dievas norėjo palikti žmogų jo sumanymo valdžioje (plg. Sir 15, 14), kad jis niekieno neverčiamas ieškotų savo Kūrėjo ir, laisvai jam atsiduodamas, pasiektų visišką ir laimingą tobulumą“ [57]. Jei egzistuoja teisė ieškoti tiesos savo kelyje, tai dar pirmiau egzistuoja svarbi kiekvieno moralinė pareiga ieškoti tiesos ir, ją pažinus, laikytis jos58. Būtent šia prasme kardinolas Newmanas, žymus sąžinės teisių gynėjas, primygtinai tvirtino: „Sąžinė turi savo teises, kadangi turi savo pareigas“ [59].

Anksčiau minėtų subjektyvistinių ir individualistinių srovių veikiamos šiuolaikinės moralinės teologijos tendencijos naujai interpretuoti laisvės ir moralinio įstatymo, žmogaus prigimties ir sąžinės santykius siūlo naujus kriterijus moraliniam veiksmų vertinimui. Nors šios tendencijos ir įvairios, visos jos silpnina ar net neigia laisvės priklausomybę nuo tiesos.

Norėdami kritiškai apsvarstyti šias tendencijas, idant pažintume, kas jose pagrįsta, naudinga ir vertinga, o drauge parodytume jų dviprasmiškumą, pavojingumą ir klaidingumą, turime patikrinti, kaip jos atrodo atsižvelgiant į laisvės esminę priklausomybę nuo tiesos, kurią taip aiškiai ir autoritetingai Kristus išreiškė žodžiais: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32).

I. LAISVĖ IR ĮSTATYMAS

„Nevalia tau valgyti nuo gero ir pikto pažinimo medžio“ (Pr 2, 17)

35. Pradžios knygoje skaitome: „Viešpats Dievas taip įsakė žmogui: ‘Gali valgyti nuo bet kurio šio sodo medžių, tik nevalia tau valgyti nuo gero ir pikto pažinimo medžio, nes jei nuo jo valgysi, neišvengsi mirties’“ (Pr 2, 16-17).

Šiuo paveikslu Apreiškimas moko mus, kad galia spręsti apie gėrį ir blogį priklauso ne žmogui, bet tik Dievui. Aišku, žmogus yra laisvas nuo tada, kai gali suprasti ir priimti Dievo įsakymus. Ir jis naudojasi labai didele laisve, nes gali valgyti „nuo bet kurio šio sodo medžių“. Tačiau ši laisvė nėra neribota: ji baigiasi prie „gero ir pikto pažinimo medžio“, nes pašaukta priimti moralinį įstatymą, kurį Dievas duoda žmogui. Iš tiesų būtent tai priėmus, žmogaus laisvė galutinai ir tikrai įgyvendindama. Dievas, kuris „vienas tėra Gerasis“, tobulai žino, kas yra gera žmogui, ir iš meilės jam nurodo tai įsakymais.

Tad Dievo įstatymas žmogaus laisvės nesumažina, juo labiau nepanaikina, priešingai, laiduoja ją ir žada. Kai kurios visiškai kitokios krypties šiuolaikinės kultūros tendencijos sukėlė daugelį etikos srovių, kurios pabrėžia tariamą konfliktą tarp laisvės ir įstatymo. Joms priklauso doktrinos, kurios individams arba socialinėms grupėms pripažįsta teisę nustatyti, kas gera, o kas bloga: žmogaus laisvė galėsianti „kurti vertybes“ ir naudotis pirmenybe tiesos atžvilgiu tokiu mastu, kad pati tiesa būsianti pripažinta laisvės padariniu. Laisvė pareikalautų tokios moralinės autonomijos, kad praktiškai tai reikštų jos visišką suverenitetą.

36. Šiuolaikinis autonomijos reikalavimas padarė įtaką ir katalikų moralinei teologijai. Žinoma, ji niekada neketino supriešinti žmogaus valios su Dievo įstatymu ar abejoti moralės normų religiniu pagrindu, tačiau buvo paskatinta giliai permąstyti proto ir tikėjimo vaidmenį apibrėžiant tas normas, kurios susijusios su konkrečiu elgesiu „pasaulyje“, t.y. savo paties, kitų ir medžiaginio pasaulio atžvilgiu.

Reikia pripažinti, kad pastangos atnaujinti mąstymą pagrįstos tam tikrais pozityviais reikalavimais, beje, daugiausia priklausančiais geriausiai katalikiškos minties tradicijai. Vatikano II Susirinkimo kvietimu [60], norėta plėtoti dialogą su šiuolaikine kultūra, atskleidžiant prigimtinio moralinio įstatymo sričiai priklausančių moralės normų racionalų, taigi visuotinai suprantamą ir perduodamą, pobūdį [61]. Be to, stengtasi pabrėžti, kad iš to įstatymo kylantys etiniai reikalavimai, įpareigojantys valią tik po to, kai juos iš anksto pripažino žmogaus protas, taigi ir individuali sąžinė, turi vidinį pobūdį.

Tačiau užmiršus, kad žmogaus protas priklauso nuo dieviškosios išminties ir kad dabartinėje puolusios prigimties būklėje net prigimtinės plotmės moralės tiesoms pažinti būtinas ir Dievo Apreiškimas [62], buvo sukurta teorija, kad gyvenimui šiame pasaulyje tiesiogiai vadovaujančių moralės normų srityje protas yra visiškai suverenus: šios normos sudarančios grynai „žmogišką“ moralės sritį, t.y. jos išreiškiančios įstatymą, kurį žmogus autonomiškai suteikiąs pats sau ir kuris esąs kilęs iš žmogaus proto. Dievą esą galima pripažinti šio įstatymo autoriumi nebent ta prasme, kad autonominio reguliavimo funkcijas žmogaus protas atliekąs pagal pirmykščius ir visiškus įgaliojimus, kuriuos Dievas suteikęs žmogui. Tokios mąstymo kryptys, prieštaraujančios Šventajam Raštui ir nekintamai Bažnyčios doktrinai, atvedė prie to, jog pradėta neigti tiesą, kad prigimtinio moralinio įstatymo autorius yra Dievas, o žmogus savo protu dalyvauja amžinajame įstatyme, kurio pats nekuria.

37. Norėdami išlaikyti moralinį gyvenimą krikščioniškame kontekste, kai kurie teologai moralistai, prieštaraudami katalikybės mokymui [63], aiškiai atribojo etikos plotmę, kuri esanti žmogiškos kilmės ir turinti tik žemišką vertę, ir išganymo plotmę, kuriai turinčios reikšmę tik tam tikros intencijos ir vidinės nuostatos Dievo ir artimo atžvilgiu. Dėl to pradėta teigti, jog Dievo Apreiškime nesą jokio konkretaus ir apibrėžto, nepraeinančio ir visuotinai galiojančio moralinio turinio: Dievo Žodis teikiąs tik paraginimą, apibendrintą moralizavimą, kurį pats autonominis protas turįs paskui patikslinti pagal tikrai „objektyvias“ normatyvias nuostatas, t.y. pritaikytas konkrečiai istorinei situacijai. Savaime suprantama, tokia autonomijos samprata paneigiama ir Bažnyčios bei jos Magisteriumo specifinė doktrininė kompetencija konkrečių moralės normų srityje, apimančioje vadinamąjį „žmogaus gėrį“: šios normos nepriklausančios Apreiškimo turiniui ir pačios savaime nesančios reikšmingos išganymui.

Sunku nepastebėti, jog tokioje žmogaus proto autonomijos interpretacijoje slypi su katalikybės doktrina nesuderinamos tezės.

Šiame kontekste absoliučiai bætina Dievo Žodžio ir gyvosios Bažnyčios Tradicijos šviesoje išsiaiškinti žmogaus laisvės ir moralinio įstatymo pagrindines sąvokas, taip pat gilius vidinius ryšius tarp jų. Tik šitaip įmanoma atsakyti į pagrįstas žmogaus proto pretenzijas, priimant tinkamus kai kurių šiuolaikinės moralinės teologijos krypčių elementus, bet nepakenkiant Bažnyčios moraliniam paveldui iš klaidingos autonomijos sampratos kylančiomis tezėmis.

“Dievas norėjo žmogų palikti „jo sumanymo valdžioje“ (Sir 15, 14)

38. Cituodamas Siracido žodžius, Vatikano II Susirinkimas šitaip apibūdino „tikrąją laisvę“, kuri yra „įstabus Dievo atvaizdo žmoguje ženklas“: „Dievas norėjo žmogų palikti „jo sumanymo valdžioje“ (Sir 15, 14), kad jis niekieno neverčiamas ieškotų savo Kūrėjo ir, laisvai jam atsiduodamas, pasiektų visišką ir laimingą tobulumą“ [64]. Šie žodžiai atskleidžia nuostabią dalyvavimo Dievo viešpatavime gelmę, kuriai pašauktas žmogus; jie rodo, kad žmogaus valdžia tam tikra prasme apima patį žmogų. Šis aspektas nuolat pabrėžiamas teologiškai apmąstant žmogaus laisvę, suprantamą kaip tam tikrą karaliavimo formą. Pvz., šv. Grigalius Nysietis rašo, kad „siela atskleidžia savo karališkumą ir didybę <...> savo laisve ir nepriklausomybe ir tuo, kad elgiasi pagal savo valią. Kam tai būdinga, jei ne karaliui? <...> Šitaip žmogaus prigimtis, sukurta viešpatauti pasaulyje, dėl savo panašumo į visatos Valdovą yra tarsi gyvas atvaizdas, orumu ir vardu dalyvaujantis Pirmvaizdyje“ [65].

Jau pats viešpatavimas pasaulyje žmogui yra svarbus uždavinys ir didelė atsakomybė, kuri įpareigoja jo laisvę paklusti Kūrėjui: „Apgyvenkite žemę, užvaldykite ją“ (Pr 1, 28). Šiuo požiūriu ir pavienis žmogus, ir žmonių bendruomenė turi
teisę į teisingą autonomiją, kuriai Susirinkimo konstitucijoje „Gaudium et spes“ skiriama ypač daug dėmesio, žemiškųjų dalykų autonomiją aiškinant kaip „sukurtųjų dalykų ir pačių bendruomenių savarankiškus dėsnius, kuriuos žmogus pamažu pažįsta, naudoja ir valdo“ [66].

39. Tačiau ne tik pasauliu, bet ir žmogumi jam pačiam pavesta rūpintis ir už jį atsakyti. Dievas „paliko jį jo sumanymo valdžioje“ (Sir 15, 14), kad jis ieškotų Kūrėjo ir savanoriškai pasiektų tobulumą. Pasiekti reiškia pačiam savyje sukurti šį tobulumą. Iš tikrųjų, kaip, valdydamas pasaulį, žmogus formuoja jį pagal savo supratimą ir valią, taip ir atlikdamas morališkai gerus veiksmus, jis plėtoja ir įtvirtina savyje panašumą į Dievą.

Tačiau Susirinkimas perspėja dėl žemiškųjų dalykų autonomijos klaidingo supratimo, pagal kurį „sukurtieji daiktai nepriklauso nuo Dievo, ir žmonės jais gali naudotis, neatsižvelgdami į Dievą“ [67]. Pritaikyta žmogui, tokia autonomijos samprata ypač kenksminga, nes galutinai įgyja ateistinį pobūdį: „Juk kūriniai be Kūrėjo išnyktų. <...> užmiršus Dievą, kūrinių balsas nutyla“ [68].

40. Susirinkimas pabrėžia, viena vertus, žmogaus proto vaidmenį apibrėžiant ir taikant moralinį įstatymą: moralinis gyvenimas iš asmens reikalauja kūrybingumo ir išradingumo, nes jis yra laisvų veiksmų šaltinis ir priežastis. Kita vertus, protas semiasi tiesos ir autoriteto iš amžinojo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip pati Dievo Išmintis [69]. Tad moralinis gyvenimas pagrįstas žmogaus, savo veiksmų subjekto, „teisingos autonomijos“ [70] principu. Moralinis įstatymas kyla iš Dievo, ir Jame visada yra jo versmė: dėl prigimtinio proto, besiliejančio iš Dievo Išminties, jis drauge yra paties žmogaus įstatymas. Kaip matėme, prigimtinis įstatymas „yra ne kas kita, kaip Dievo mums įlieta proto šviesa. Jos dėka mes pažįstame, ką turime daryti ir ko turime vengti. Šią šviesą ir šį įstatymą Dievas suteikė mums per sukūrimo aktą“ [71]. Praktinio proto teisinga autonomija reiškia, kad jame pačiame slypi jo įstatymas, gautas iš Dievo. Tačiau proto autonomija negali reikšti, kad pats protas kuria moralines vertybes ir normas [72]. Jei ši autonomija vestų prie praktinio proto dalyvavimo Kūrėjo ir dieviškojo įstatymų Leidėjo išmintyje neigimo arba teigtų moralės normų kūrimo laisvę, priklausančią tik nuo istorinių aplinkybių ar nuo įvairių visuomenių ir kultūrų poreikių, tai prieštarautų tiesai apie žmogų, kurios moko Bažnyčia [73]. Tai būtų tikrosios laisvės mirtis: „Tik nevalia tau valgyti nuo gero ir pikto pažinimo medžio, nes jei nuo jo valgysi, neišvengiamai mirsi“ (Pr 2, 17).

41. Tikroji žmogaus moralinė autonomija ne atmeta, bet būtent priima moralinį įstatymą, Dievo įsakymą: „Viešpats Dievas taip įsakė žmogui...“ (Pr 2, 16). Žmogaus laisvė ir Dievo įstatymas susijungia ir yra pašaukti susipinti, t.y. žmogus savanoriškai paklūsta Dievui, o Dievas yra nesavanaudiškai geras žmogui. Todėl klusnumas Dievui nėra - kaip kai kas mano - heteronomija, kai moralinis gyvenimas palenkiamas absoliučios visagalybės valiai, išoriškos žmogui ir priešingos jo laisvei. Jei moralės heteronomija iš tikrųjų reikštų, kad paneigiamas žmogaus apsisprendimas arba primetamos jo gėriui priešingos išorinės normos, tai ji prieštarautų Sandoros ir Atperkamojo Įsikūnijimo apreiškimui. Tokia heteronomija būtų tik susvetimėjimo forma, priešinga Dievo išminčiai ir žmogaus asmens orumui.

Kai kas pagrįstai kalba apie teonomiją arba dalyvaujančiąją teonomiją, nes savanoriškas žmogaus klusnumas Dievo įstatymui iš tikrųjų implikuoja žmogaus proto ir valios dalyvavimą Dievo išmintyje ir apvaizdoje. Uždrausdamas „valgyti nuo gero ir pikto pažinimo medžio“, Dievas teigia, jog žmogus iš pradžios neturi šio „pažinimo“ ir dalyvauja jame tik prigimtinio proto ir Dievo Apreiškimo šviesos dėka, o šie išreiškia jam amžinosios Išminties reikalavimus ir raginimus. Tad reikia pasakyti, jog įstatymas išreiškia Dievo išmintį: paklusdama įstatymui, laisvė paklūsta sukūrimo tiesai. Todėl žmogaus asmens laisvę dera pripažinti kaip Dievo, „kuris yra visuose“ (plg. Ef 4, 6), paveikslą ir artumą; panašiai dera skelbti visatos Dievo didybę ir šventai gerbti įstatymą, nustatytą be galo transcendentiško Dievo. Deus semper maior. [74]

„Laimingas, kuris <...> Viešpaties mėgsta Teisyną“ (Ps 1, 1-2)

42. Klusnumas Dievo įstatymui nepanaikina pagal Dievo laisvės pavyzdį suformuotos žmogaus laisvės; priešingai, tik šio klusnumo dėka ji neperžengia tiesos ribų ir atitinka žmogaus orumą, kaip aiškiai teigia Susirinkimas: „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų, turėdamas sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai išplauktų iš vidinio asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso ar dėl išorinės prievartos. Tą orumą žmogus pasiekia, kai, išsivadavęs iš aistrų vergijos, siekia laisvai pasirinkto gėrio kaip tikslo ir šiam reikalui sumaniai bei efektingai sudaro tinkamas sąlygas“ [75].

Siekdamas Dievo, kuris „vienas tėra Gerasis“, žmogus turi savanoriškai daryti gera ir vengti bloga. Tačiau tam žmogus turi galėti atskirti gera nuo bloga. O tai įvyksta pirmiausia prigimtinio proto šviesos dėka, kuri yra Dievo veido atšvaitas. Apie tai šv. Tomas, komentuodamas ketvirtos psalmės eilutę, rašo: „Po žodžių: ‘teisingai aukokit aukas’ (Ps 4, 6) psalmininkas, tarsi paprašytas paaiškinti, kas tai yra teisingumo darbai, priduria: „Daugelis sako: ‘Kas padarys mus laimingus?’ „Ir atsakydamas į klausimą, sako: ‘Viešpatie, tavo veido šviesa mumyse paliko žymę’, t.y., kad mūsų prigimtinio proto šviesa, leisdama mums atskirti, kas gera, o kas bloga - tai kyla iš prigimtinio įstatymo, - yra ne kas kita, kaip Dievo šviesos atspaudas mumyse“ [76]. Štai kodėl šis įstatymas vadinamas prigimtiniu įstatymu: jis vadinamas taip ne todėl, kad susijęs su neprotingų būtybių prigimtimi, o todėl, kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai [77].

43. Vatikano II Susirinkimas primena, jog „aukščiausioji žmogaus gyvenimo norma yra patsai Įstatymas, kuriuo Dievas, vadovaudamasis savo išmintimi ir meile, tvarko, kreipia ir valdo visą pasaulį bei žmonių bendruomenės kelius. Šio įstatymo bendrininku Dievas padaro žmogų, kad jis, dieviškajai Apvaizdai švelniai nurodant, galėtų vis geriau pažinti nekintamą tiesą“ [78].

Susirinkimas remiasi klasikine amžinojo Dievo įstatymo doktrina. Šv. Augustinas apibrėžia ją kaip „Dievo protą arba valią, kuri leidžia išlaikyti prigimtinę tvarką ir draudžia ją pažeisti“ [79]; Šv. Tomas tapatina ją su „Dievo išminties principu, kuris viską judina reikiamo tikslo link“ [80]. O Dievo išmintis yra apvaizda, rūpestinga meilė. Tad pats Dievas myli visą kūriniją ir rūpinasi ja pažodine ir plačiausia prasme (plg. Išm 7, 22; 8, 11). Žmonėmis Dievas rūpinasi kitaip, negu beasmenėmis būtybėmis: ne „iš išorės“, per fizinę prigimtį, bet „iš vidaus“, per protą, kuris, prigimtinės šviesos dėka pažindamas amžinąjį Dievo įstatymą, yra pajėgus nurodyti žmogui teisingą jo laisvo veikimo kryptį [81]. Šitaip Dievas pašaukia žmogų dalyvauti savo apvaizdoje, siekdamas per patį žmogų, t.y. per jo protingą ir atsakingą veiklą, vadovauti pasauliui - ne tik gamtos, bet ir žmogiškų būtybių pasauliui. Prigimtinis įstatymas pasirodo šiame kontekste kaip amžinojo Dievo įstatymo žmogiškoji išraiška: „Palyginti su kitais kūriniais, - rašo šv. Tomas, - protingas kūrinys palenktas Dievo apvaizdai kilnesniu būdu, nes pats dalyvauja apvaizdoje, rūpindamasis savimi ir kitais. Tad jis dalyvauja amžinajame prote, kurio dėka natūraliai linksta į reikiamą veikimo būdą ir tikslą. Toks protingo kūrinio dalyvavimas amžinajame įstatyme vadinamas prigimtiniu įstatymu“ [82].

44. Bažnyčia dažnai rėmėsi tomistine prigimtinio įstatymo doktrina, įtraukdama ją į savo moralinį mokymą. Garbingasis mano pirmtakas Leonas XIII pabrėždavo, kad žmogaus protas ir įstatymas esmingai palenkti Dievo Išminčiai ir jo įstatymui. Sakydamas, kad „prigimtinis įstatymas įrašytas ir įrėžtas kiekvieno žmogaus širdyje, nes jis yra pats žmogaus protas, liepiantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti“, Leonas XIII remiasi dieviškojo įstatymų Leidėjo „aukščiausiuoju protu“: „Tačiau žmogaus proto nurodymai negalėtų turėti įstatymo galios, jei tas protas nebūtų aukščiausiojo proto, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė, balsas ir atlikėjas“. Iš tikrųjų įstatymo valdžia pagrįsta tuo, kad jis gali uždėti pareigas, suteikti teises ir sankcionuoti tam tikrą elgesį: „Tad visa tai žmogui būtų neįmanoma, jei kaip aukščiausias įstatymų leidėjas jis pats nustatinėtų sau elgesio normas“. „Vadinasi, - apibendrina Leonas XIII, - prigimtinis įstatymas yra pats amžinasis įstatymas, įrašytas protu apdovanotose būtybėse ir lenkiantis jas į jų veikimą ir tikslą; tai Dievo Kūrėjo ir pasaulio Tvarkytojo amžinasis protas.“ [83]

Žmogus gali atpažinti gera ir pikta dėl to, kad skiria gera ir pikta savo protu, ypač Dievo Apreiškimo ir tikėjimo apšviestu protu, remdamasis įstatymu, kurį Dievas suteikė išrinktajai tautai, pradedant ant Sinajaus kalno gautais įsakymais. Izraelis buvo pašauktas priimti ir įgyvendinti Dievo įstatymą kaip Dievo išrinkimo ir Sandoros su juo ypatingą dovaną ir ženklą, o drauge kaip Dievo palaiminimo laidą. Todėl Mozė galėjo klausti Izraelio sūnų: „Kuri gi didžiųjų genčių turi tokius sau artimus dievus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra arti mūsų, kada tik jo šaukiamės? Kuri gi didžiųjų genčių turi taip tobulus įstatymus bei nuostatus, kaip šis visas Teisynas, kurį aš jums pateikiu šiandien?“ (Įst 4, 7-8). Psalmėse reiškiamas šlovinimas, dėkingumas ir garbinimas, kuriuos jausti Dievo įstatymas pašaukė išrinktąją tautą, taip pat raginimas jį pažinti, apmąstyti ir įgyvendinti: „Laimingas, kuris neklauso piktų patari-
mų, nestoja ant paklydėlių kelio, nesėdi su nepraustaburniais, [bet] Viešpaties mėgsta Teisyną, mąsto jį dieną ir naktį“ (Ps 1, 1-2). „Tobulas Viešpaties duotas Teisynas: jis dvasią gaivina. Pasakymas Viešpaties tvirtas, išminties moko varguolį. Įstatymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis, paliepimas Viešpaties tyras, akims duoda šviesybę“ (Ps 18, 8-9).

45. Bažnyčia su dėkingumu priima visą Apreiškimo lobį ir su meile saugo jį; ji žvelgia į jį su maldinga pagarba, vykdydama savo pareigą autentiškai interpretuoti Dievo įstatymą Evangelijos šviesoje. Be to, Bažnyčia priima kaip dovaną naująjį Įstatymą, kuris yra Dievo Įstatymo „įvykdymas“ Jėzuje Kristuje ir jo Dvasioje: tai „vidinis“ įstatymas (plg. Jer 31, 31-33), įrašytas „ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3); tai tobulumo ir laimės įstatymas (plg. 2 Kor 3, 17); tai „gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas“ (Rom 8, 2). Apie šį įstatymą šv. Tomas taip rašo: „Galima pasakyti, jog šis įstatymas, pirma, reiškia pačią Šventąją Dvasią, <...> kuri, gyvendama sieloje, ne tik moko, ką reikia daryti, apšviesdama supratimą veiksmų, kuriuo reikia atlikti, bet ir palenkia veikti teisingai <...>. Antra, Dvasios įstatymas gali reikšti patį Šventosios Dvasios padarinį, t.y. tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6) ir šitaip vidujai moko apie tai, ką reikia daryti, <...> ir nuteikia veikti“ [84].

Nors moralinėje teologijoje paprastai skiriama pozityvusis arba apreikštasis Dievo įstatymas ir prigimtinis įstatymas, o išganymo tvarkoje - „senasis“ ir „naujasis“ įstatymas, nereikia užmiršti, jog tos ir kitos naudingos perskyros visuomet susijusios su įstatymu, kurio vienintelis autorius yra pats Dievas ir kuris skirtas žmogui. Įvairūs būdai, kuriais Dievas istorijoje rūpinasi pasauliu ir žmogumi, ne tik neatmeta vienas kito, bet sustiprina ir susipina. Visi jie kyla iš išmintingo ir maloningo sprendimo, kuriuo Dievas žmones iš anksto „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), ir į jį krypsta. Šis sumanymas nekelia jokios grėsmės tikrajai žmogaus laisvei; priešingai, jo priėmimas yra vienintelis būdas patvirtinti meilę.

„Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“ (Rom 2, 15)

46. Tariamasis konfliktas tarp laisvės ir įstatymo šiandien vėl iškyla, ypač kalbant apie prigimtinio įstatymo santykį su prigimtimi. Iš tikrųjų disputai apie prigimtį ir laisvę visuomet lydėjo moralės apmąstymus, o Renesanso ir Reformacijos laikais buvo virtę aštriais ginčais, kaip galima matyti iš Tridento Susirinkimo mokymo [85]. Šiuolaikinė epocha pažymėta panašios įtampos, tačiau kitokia prasme: empirinių stebėjimų pomėgis, mokslinės objektyvacijos procesai, technikos pažanga ir kai kurios liberalizmo formos atvedė prie šių dviejų sąvokų supriešinimo, tarsi laisvės ir prigimties dialektika, jei ne konfliktas, būtų žmonijos istorijos struktūrinis bruožas. Anais laikais manyta, jog žmogus galutinai palenktas „prigimties“ dinamizmui ir net determinizmui. Dar ir šiandien apčiuopiamojo pasaulio erdvėlaikio koordinatės, fizikos ir chemijos konstantos, kūno dinamika, psichikos impulsai ir socialinės sąlygos daugeliui atrodo esą vieninteliai veiksniai, darantys lemtingą įtaką žemiškajai tikrovei. Tokiame kontekste net moralinio pobūdžio reiškiniai, nors ir kitokie, tarsi statistiškai apčiuopiami duomenys dažnai traktuojami kaip stebėjimui prieinama arba vien psichologine ir socialine mechanika paaiškinama elgsena. Dėl to kai kurie etikos specialistai, pagal savo profesiją pašaukti tyrinėti žmogaus poelgius ir veiksmus, gali pasiduoti pagundai savo mokslą ar net savo nuostatas grįsti konkrečios žmogaus elgsenos ir daugumos priimtų moralės vertybių statistikos lentele.

Kiti moralistai, priešingai, rūpindamiesi vertybiniu auklėjimu, nesiliauja branginę laisvės, bet dažnai suvokia ją priešingą arba priešišką medžiaginei ir biologinei prigimčiai, kurią ji turinti pamažu įveikti. Įvairioms koncepcijoms šiuo atžvilgiu bendra yra viena: prigimties kaip kūrinio užmiršimas ir jos vientisumo neįvertinimas. Vieniems prigimtis yra tik medžiaga, paklūstanti žmogaus veikimui ir valdžiai; laisvė turinti ją giliai pertvarkyti ar net įveikti, nes pastaroji ją ribojanti ar net neigianti. Kitiems ekonomikos, visuomenės, kultūros ir net moralės vertybės atsiranda tik neribotai plečiant žmogaus valdžią arba laisvę; tokiu atveju prigimtis reikštų tik visa tai, kas žmoguje ar pasaulyje yra už laisvės ribų. Taip suvokta prigimtis pirmiausia apimtų žmogaus kūną, jo sandarą ir dinamiką; priešingybė šiai fizinei tikrovei būtų visa, kas „padaryta“, t.y. kultūra kaip laisvės kūrinys ir vaisius. Šitaip suprastą žmogaus prigimtį galima būtų sutraukti vien į laisvai disponuojamą biologinę ar socialinę medžiagą. Pagaliau tai reikštų, kad laisvė apibrėžiama jos pačios ir yra savęs pačios ir savo vertybių kūrėja. Galiausiai žmogus net nebeturėtų prigimties ir kurtų savo būtį pagal savo paties pavyzdį. Žmogus būtų ne kas kita, kaip jo laisvė!

47. Tokiame kontekste atsirado fizicizmo ir natūralizmo priekaištų tradicinei prigimtinio įstatymo koncepcijai: pastaroji kaip moralinius įstatymus pristatanti tokius, kurie patys savaime esą tik biologiniai įstatymai. Šitaip tam tikra žmogaus elgsena esanti pernelyg paviršutiniškai traktuojama kaip nuolatinė ir nekintama, o tuo remiantis, girdi, norima suformuluoti visuotinai galiojančias moralės normas. Anot kai kurių teologų, tokio biologistinio ir natūralistinio argumentavimo esama ir kai kuriuose Bažnyčios Magisteriumo dokumentuose, ypač liečiančiuose seksualinės ir santuokinės moralės sritį. Esą, remiantis natūralistine lytinio akto samprata, kaip morališkai neleistina buvusi pasmerkta kontracepcija, tiesioginė sterilizacija, autoerotizmas, ikisantuokiniai ryšiai, homoseksualiniai santykiai, taip pat dirbtinis apvaisinimas. Šių teologų nuomone, neigiamai morališkai vertinant šiuos aktus deramai neatsižvelgta į žmogaus protingumo ir laisvės pobūdį ir į kiekvienos moralės normos kultūrinį sąlygotumą. Jie sako, kad žmogus kaip protinga būtybė ne tik gali, bet ir privalo laisvai įprasminti savo elgesį. Šis „įprasminimas“, aišku, turįs atsižvelgti į žmogaus kaip kūninės ir istorinės būtybės daugeriopą ribotumą. Jis taip pat turįs paisyti elgsenos modelių ir prasmės, kurią jie įgyja konkrečioje kultūroje. Ypač jis privaląs gerbti svarbiausią įsakymą - Dievo ir artimo meilės įsakymą. Tačiau Dievas, sako tie teologai, sukūrė žmogų kaip protingą ir laisvą būtybę, Jis paliko jį „jo sumanymo valdžioje“ ir tikisi, kad šis protingai pats formuos savo gyvenimą. Artimo meilė pirmiausia arba išimtinai reiškianti pagarbą jo paties apsisprendimui. Žmogaus elgsenos mechanizmai, taip pat vadinamieji „prigimtiniai polinkiai“, sako jie, daugių daugiausia nurodą bendrąją teisingo elgesio kryptį, tačiau negalį moralės požiūriu vertinti konkrečių žmogaus veiksmų, tokių sudėtingų priklausomai nuo situacijos.

48. Tokios interpretacijos akivaizdoje dera įdėmiai apsvarstyti, koks iš tikrųjų yra ryšys tarp laisvės ir žmogaus prigimties ir ypač kokią vietą prigimtinio įstatymo požiūriu užima žmogaus kūnas.

Į absoliutumą pretenduojanti laisvė veda prie to, kad žmogaus kūnas pradedamas traktuoti kaip neapdorotas duomuo, neturintis moralinės reikšmės ir vertės, kol laisvė jo neįtraukė į savo projektą. Todėl žmogaus prigimtis ir kūnas atrodo kaip prielaidos arba išankstiniai duomenys, materialiai būtini laisvės pasirinkimui, bet išoriški asmeniui, subjektui ir žmogiškajam veiksmui. Jų dinamika negalinti teikti atskaitos taškų moraliniam pasirinkimui, nes šių polinkių tikslas esąs ne kas kita, kaip „fizinis“ gėris, kartais vadinamas „ikimoraliniu“. Remtis juo, ieškoti jame racionalių nuorodų moralinei plotmei esą būtų fizicizmas arba biologizmas. Šiame kontekste įtampa tarp laisvės ir šitaip redukuotos prigimties reiškia skilimą pačiame žmoguje.

Tokia moralės teorija neatitinka tiesos apie žmogų ir jo laisvę. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui apie vieningą žmogaus būtybę, kurioje protinga siela per se et essentialiter yra kūno forma [86]. Dvasinė ir nemirtinga siela yra žmogaus būtybės vieningumo pagrindas, ji yra tai, kieno dėka jis egzistuoja kaip visuma, corpore et anima unus [87], kaip asmuo. Šie apibrėžimai ne tik rodo, kad ir kūnas, kuriam pažadėtas prisikėlimas, dalyvaus šlovėje; jie taip pat primena apie proto ir laisvos valios ryšį su visomis kūno ir juslių savybėmis. Asmuo, įskaitant kūną, yra patikėtas jam pačiam, ir būtent sielos ir kūno vienybe jis yra savo moralinių veiksmų subjektas. Proto apšviestas ir dorybės sustiprintas asmuo aptinka savo kūne ženklus, pranašaujančius, išreiškiančius ir žadančius atsidavimą pagal išmintingą Kūrėjo sumanymą. Būtent žmogaus asmens orumo, kurį dera teigti jo paties vardan, dėka protas gali pasverti, kokią moralinę vertę turi konkretus gėris, į kurį asmuo iš prigimties linkęs. O kadangi žmogaus asmuo negali būti redukuotas į save projektuojančią laisvę ir sudaro apibrėžtą dvasinę ir kūninę struktūrą, pirmutinis moralės reikalavimas mylėti ir gerbti asmenį kaip tikslą, bet ne kaip paprastą priemonę vidujai implikuoja ir pagarbą tam tikram pagrindiniam gėriui, be kurio įpuolama į reliatyvizmą ir savivalę.

49. Doktrina, atskirianti moralinį veiksmą nuo jo atlikimo kūninių dimensijų, prieštarauja Šventojo Rašto ir Tradicijos mokymui; ji nauju pavidalu atgaivina kai kurias senas klaidas, su kuriomis Bažnyčia visuomet kovojo, nes jos susiaurina žmogaus laisvę iki „dvasinės“, grynai formalios laisvės. Taip redukuojant neatsižvelgiama į kūno ir su juo susijusios elgsenos reikšmę (plg. 1 Kor 6, 19). Apaštalas Paulius skelbia: „Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9-10). Tokiu pasmerkimu, formaliai pareikštu Tridento Susirinkime [88], prie „mirtinųjų nuodėmių“ arba „neleistino elgesio“ priskiriami tam tikri veiksmai, kuriuos savanoriškai atlikdami tikintieji praranda pažadėtąjį palikimą. Iš tikrųjų kūnas ir siela yra neatskiriami: asmenyje, savanoriškai veikiančiame subjekte ir sąmoningame veiksme jie drauge išlieka arba drauge pražūva.

50. Tad tikrąją prigimtinio įstatymo prasmę galima suprasti taip: ji remiasi tikrąja pirmine žmogaus prigimtimi, „asmens prigimtimi“ [89], o asmuo čia suprantamas kaip sielos ir kūno vienybė, jungianti visus polinkius, tiek dvasinius, tiek biologinius, ir visas kitas savybes, būtinas tikslui pasiekti. „Prigimtinis įstatymas išreiškia ir nurodo tikslus, teises ir pareigas, kurios remiasi žmogaus asmens kūnine ir dvasine prigimtimi. Be to, jis neturi būti suvokiamas kaip tiesiog biologinis normatyvas, bet turi būti apibrėžiamas kaip protinga tvarka, pagal kurią rikiuoti ir tvarkyti gyvenimą bei veiksmus ir ypač kūną žmogus yra pašauktas Kūrėjo.“ [90] Pavyzdžiui, pareigõs absoliučiai gerbti žmogaus gyvybę ištakų ir pagrindo reikia ieškoti pačiame asmens orume, o ne vien prigimtiniame polinkyje saugoti fizinę gyvybę. Tad žmogaus gyvybė, būdama pagrindinis žmogaus gėris, įgyja moralinę reikšmę per ryšį su asmens gėriu, nes asmuo visuomet turi būti gerbiamas dėl jo paties: nors nužudyti nekaltą žmogų visada morališkai neleistina,
gali būti leistina ir pagirtina atiduoti savo gyvybę (plg. Jn 15, 13) artimo meilės vardan arba norint paliudyti tiesą, ir tai net gali būti pareiga. Iš tikrųjų tik remiantis žmogaus asmeniu kaip „integralia vienybe“, t.y. „siela, kuri išreiškiama kūnu, ir kūnu, formuojamu nemirtingos dvasios“ [91], galima perprasti ypatingą žmogišką kūno prasmę. Prigimtiniai polinkiai įgyja moralinę kokybę tik tokiu mastu, kokiu būna susiję su žmogaus asmeniu ir jo autentišku veikimu, kuris, kita vertus, įmanomas tik neperžengiant žmogaus prigimties ribų. Bažnyčia tarnauja žmogui, atmesdama manipuliacijas kūniškumu, kurios iškraipo jo žmogišką prasmę, ir rodo jam vienintelį tikrosios meilės kelią, kuriame jis gali rasti tikrąjį Dievą.

Taip suvoktas prigimtinis įstatymas nepalieka vietos laisvės ir prigimties prieštarai. Iš tikrųjų jos harmoningai susijungusios tarpusavyje ir artimai susijusios viena su kita.

„Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8)

51. Tariamasis laisvės ir prigimties konfliktas daro įtaką kai kurių specifinių prigimtinio įstatymo aspektų, ypač jo visuotinumo ir nekintamumo, interpretacijai: „Kurgi užrašyti tie įstatymai, - klausia šv. Augustinas, - jei ne knygoje šviesos, kuri vadinasi tiesa? Tai ten įrašytas kiekvienas teisingas įstatymas, ir iš ten jis pereina į teisingai besielgiančio žmogaus širdį, bet neapsigyvena joje, o tik palieka, taip sakant, atspaudą, kaip žiedo piešinys, atsispaudžiantis vaške, bet nepranykstantis nuo žiedo.“ [92]

Būtent šios tiesos dėka galima kalbėti apie prigimtinio įstatymo visuotinumą. Būdamas įrašytas protingoje asmens prigimtyje, jis galioja kiekvienai protu apdovanotai ir istorijoje gyvenančiai būtybei. Norėdamas tobulėti savo plotmėje, asmuo turi daryti gera ir vengti bloga, rūpintis gyvybės perdavimu ir išsaugojimu, taurinti ir plėsti apčiuopiamo pasaulio turtus, tobulinti visuomenės gyvenimą, ieškoti tiesos, daryti gerus darbus, kontempliuoti grožį [93].

Tokia individų laisvės ir visiems bendros prigimties perskyra, kuri iškyla iš kai kurių filosofinių teorijų, labai veikiančių šiuolaikinę kultūrą, trukdo protui suvokti moralinio įstatymo visuotinumą. Tačiau kadangi prigimtinis įstatymas išreiškia žmogaus asmens orumą ir pagrindžia svarbiausias teises bei pareigas, jo reikalavimai yra visuotiniai, o jo valdžia apima visus žmones. Šis visuotinumas nepaneigia žmogiškų būtybių ypatingumo, neprieštarauja kiekvieno asmens vienatinumui ir nepakartojamumui; priešingai, jis iki pat šaknų aprėpia visus jo laisvus veiksmus, turinčius liudyti tikrojo gėrio visuotinumą. Paklusdami bendram įstatymui, mūsų veiksmai kuria tikrąjį asmenų bendravimą ir, Dievo malonės padedami, įgyvendina meilę, „kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Priešingai, įstatymo nepripažinimas arba tik neišmanymas, pakaltinamas ar ne, pažeidžia asmenų bendravimą ir daro nuostolį visiems.

52. Teisinga ir gera visada ir visiems tarnauti Dievui, deramai jį garbinti ir iš tikrųjų gerbti savo tėvus. Šie pozityvieji priesakai, reikalaujantys vykdyti tam tikrus veiksmus ir ugdyti tam tikras nuostatas, yra visuotinai galiojantys ir nekintami [94]; aplink vieną bendrąjį gėrį jie buria visus visų istorijos epochų žmones, turinčius „tą patį pašaukimą ir [tą patį] dieviškąjį tikslą“ [95]. Šie visuotiniai ir nepraeinantys įstatymai atitinka tai, ką pažįsta praktinis protas, ir taikomi konkretiems veiksmams sąžinės sprendimu. Veikiantysis subjektas asmeniškai asimiliuoja įstatyme slypinčią tiesą; jis perima ir pasisavina savo būties tiesą veiksmais ir atitinkamomis dorybėmis. Visuotinai galioja prigimtinio įstatymo negatyvieji priesakai, įpareigojantys visus ir kiekvieną visuomet ir visomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų jie draudžia konkretų veiksmą semper et pro semper, be išimties, nes tokio elgesio pasirinkimas jokiu būdu nesuderinamas su veikiančiojo asmens valios gerumu, su jo pašaukimu gyventi su Dievu ir bendrauti su artimu. Visiems ir visada užginta laužyti priesakus, kurie visiems besąlygiškai draudžia užgauti bet kieno ir pirmiausia savo paties asmens orumą, bendrą visiems žmonėms.

Kita vertus, tai, jog vien negatyvieji įsakymai įpareigoja visuomet ir visomis aplinkybėmis, dar nereiškia, kad moraliniame gyvenime draudimai svarbesni už pareigą daryti gera, išreiškiamą pozityviu elgesiu. Reikalas tas, kad Dievo ir artimo meilės įsakyme dėl jo pozityviosios dinamikos nenurodyta jokia aukštutinė riba, užtat egzistuoja žemutinė riba, kurios nepasiekus įsakymas būna pažeistas. Be to, tai, ką reikia daryti konkrečioje situacijoje, priklauso nuo aplinkybių, kurių neįmanoma iš anksto numatyti; priešingai, yra tokių poelgių, kurie niekuomet ir jokioje situacijoje negali būti teisingas, t.y. asmens orumą atitinkantis, atsakas. Pagaliau prievarta ar kitos aplinkybės bet kada gali sutrukdyti žmogui atlikti konkrečius gerus darbus, tačiau niekuomet neįmanoma sutrukdyti jam susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, ypač jei jis pasiryžęs veikiau mirti, negu padaryti pikta.

Bažnyčia visuomet mokė, jog niekuomet nedera rinktis veiksmų, kuriuos draudžia moraliniai įsakymai, negatyviu pavidalu išreikšti Senajame ir Naujajame Testamente. Kaip matėme, pats Jėzus patvirtina, jog negalima pažeisti šių draudimų: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk“ (Mt 19, 17-18).

53. Šiuolaikinis žmogus labai jautrus istorizmui ir kultūrai, todėl prigimtinio įstatymo nekintamumu, taigi ir pačiomis „objektyviomis moralės normomis“ [96], kurios kaip ir praeityje įpareigoja visus žmones dabar ir ateityje, kai kas pradeda abejoti: argi įmanoma teigti, jog visuotinai galioja visiems ir yra nekintami tam tikri racionalūs sprendimai, nustatyti praeityje, kai nežinoma, kokią pažangą vėliau padarys žmonija?

Negalima neigti, kad žmogus visada egzistuoja konkrečioje kultūroje, bet negalima nė neigti, kad žmogus apibrėžiamas ne vien šia kultūra. Beje, pati kultūros pažanga rodo, kad kai kas žmoguje peržengia kultūros ribas. Tas „kai kas“ yra būtent žmogaus prigimtis: tai kultūros matas ir sąlyga, kurios dėka žmogus netampa nė vienos kultūros kaliniu, bet patvirtina savo asmens orumą gyvenimu, atitinkančiu giliąją jo būties tiesą. Abejonė, ar egzistuoja patvarūs žmogaus struktūros elementai, susiję ir su pačia kūno plotme, ne tik prieštarautų visuotinei patirčiai, bet ir darytų nesuprantamą Jėzaus nuorodą „pradžioje“, jei laiko socialinis ir kultūrinis kontekstas būtų iškreipęs konkrečių moralės normų pirminę prasmę ir vaidmenį (plg. Mt 19, 1-9). Šiuo atžvilgiu „Bažnyčia tvirtina, kad už visų tikėjimų esama daug dalykų, nesikeičiančių ir savo galutinį pagrindą turinčių Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ [97]. Tai jis yra Pagrindas, kuris, prisiėmęs žmogaus prigimtį, galutinai apšviečia jos sandaros elementus bei jo meilės Dievui ir artimui dinamiką [98].

Žinoma, dera ieškoti ir rasti visuotinių ir nepraeinančių moralės normų formuluočių, kurios kuo geriau atitiktų įvairius kultūrinius kontekstus, galėtų išreikšti jų istorinį aktualumą, padėtų suprasti ir teisingai interpretuoti juose slypinčią tiesą. Ši moralinio įstatymo tiesa, kaip ir „tikėjimo lobis“, palaipsniui išsiskleidžia amžių būvyje: ją išreiškiančios
normos iš esmės toliau galioja, tačiau jas tikslinti ir apibrėžti “eodem sensu eademque sententia“ [99] pagal istorines aplinkybes turi Bažnyčios Magisteriumas, kurio sprendimus pasitinka ir palydi tikinčiųjų proto ir teologų apmąstymo pastangos jas suprasti ir suformuluoti [100].

II. SĄŽINĖ IR TIESA

Žmogaus šventykla

54. Ryšys tarp žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo užsimezga asmens širdyje, t.y. jo sąžinėje: „Sąžinės gelmėje žmogus atranda įstatymą, kurio nėra sau davęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas, visuomet kviesdamas mylėti ir daryti gera bei vengti pikta, skelbia širdyje: tai daryk, o šito venk. Mat žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kurio klausyti reikalauja pats žmogaus orumas ir pagal kurį jis bus teisiamas (plg. Rom 2, 14-16)“ [101].

Todėl požiūris į ryšį tarp laisvės ir įstatymo artimai susiję su sąžinės samprata. Minėtosios kultūros tendencijos, supriešindamos ir išskirdamos laisvę ir įstatymą, stabmeldiškai aukštindamos laisvę, veda prie „kūrybinio“ sąžinės interpretavimo, nutolstančio nuo Bažnyčios ir jos Magisteriumo tradicinio požiūrio.

55. Kai kurių teologų nuomone, sąžinės vaidmuo praeityje, bent jau tam tikrais laikotarpiais, ribojosi bendrų moralės normų taikymu konkrečiais žmogaus gyvenimo atvejais. Tačiau šios normos, anot jų, negali apimti ir atitikti visą unikalią asmens konkretaus veiksmo specifiką; tiesa, jos gali tam tikru mastu padėti tiksliai įvertinti situaciją, bet negali atstoti žmogaus asmeniško apsisprendimo, kaip elgtis konkrečiais atvejais. Maža to, minėta žmogaus prigimties ir jos svarbos moraliniam gyvenimui tradicinės koncepcijos kritika skatina kai kuriuos autorius teigti, jog tos normos yra ne tiek objektyvūs ir įpareigojantys sąžinės teismo kriterijai, kiek bendroji perspektyva, priartinanti ir rodanti žmogui, kaip tvarkyti savo asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Be to, šie autoriai iškelia sąžinės fenomeno sudėtingumą: ji artimai susijusi su visa psichologine bei emocine sfera ir veikiama daugelio asmens socialinės ir kultūrinės aplinkos įtakų. Kita vertus, ypač pabrėžiama, kokia reikšminga yra sąžinė, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina „žmogaus <...> šventykla, kur jis lieka vienas su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje“ [102]. Sakoma, kad šis balsas skatina žmogų ne tiek skrupulingai laikytis visuotinių normų, kiek kūrybiškai ir atsakingai imtis Dievo pavedamų asmeninių uždavinių.

Siekdami išryškinti „kūrybinį“ sąžinės pobūdį, kai kurie autoriai jos veiksmus apibūdina ne kaip „teismą“, o kaip „apsisprendimą“: tik autonomiškai priimdamas tokius sprendimus, žmogus galįs pasiekti moralinę brandą. Nestinga tvirtinančių, jog tokiam subrendimui trukdąs daugeliu moralės klausimų pernelyg kategoriškas Bažnyčios Magisteriumas, kurio pasisakymai sukelią tikintiesiems nereikalingus sąžinės konfliktus.

56. Tokiai pozicijai pagrįsti kai kas siūlo suteikti moralinei tiesai tam tikrą dvigubą statusą. Be abstrakčios doktrininės plotmės, reikią pripažinti konkretesnį egzistencinį aspektą. Atsižvelgiant į aplinkybes ir situaciją, tai leistų pagrįsti išimtis iš bendros taisyklės ir drauge ramia sąžine daryti tai, ką moralinis įstatymas kvalifikuoja kaip vidujai bloga. Šitaip kai kuriais atvejais įvedama perskyra ar net priešprieša tarp visuotinai galiojančio priesako doktrinos ir individualios sąžinės normos kaip galutinės instancijos, praktiškai sprendžiančios apie gėrį ir blogį. Tokiu pagrindu mėginama įteisinti neva „pastoracinius“ sprendimus, prieštaraujančius Magisteriumo mokymui, ir motyvuoti „kuriamąją“ hermeneutiką, pasak kurios, konkreti negatyvi norma anaiptol ne visais atvejais įpareigojanti sąžinę.

Neįmanoma nesuprasti, kad toks požiūris verčia suabejoti pačia sąžine žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo akivaizdoje. Tiktai ankstesnis ryšio tarp laisvės ir įstatymo - ryšio, pagrįsto tiesa - paaiškinimas įgalina įvertinti „kūrybinę“ sąžinės interpretaciją.

Sąžinės teismas

57. Laiško romiečiams tekstas, padėjęs suvokti prigimtinio įstatymo esmę, atskleidžia ir biblinę sąžinės prasmę, ypač pagal jos specifinį ryšį su įstatymu: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 14-15).

Pasak šv. Pauliaus, sąžinė tam tikra prasme pastato žmogų priešais įstatymą, pati tapdama žmogaus „liudytoja“: ji liudija ištikimybę arba neištikimybę įstatymui, t.y. jo esminį teisumą arba moralinį klystamumą. Sąžinė yra vienintelė liudytoja: tai, kas vyksta asmens viduje, paslėpta nuo visų išorėje esančiųjų akių. Sąžinė liudija tik pačiam asmeniui. Savo ruožtu tik asmuo žino, ką atsakyti sąžinės balsui.

58. Neįmanoma pervertinti šio vidinio žmogaus dialogo su savimi pačiu. Tačiau iš tikrųjų tai yra žmogaus dialogas su Dievu, įstatymo autoriumi, žmogaus pirmu pavyzdžiu ir galutiniu tikslu. „Sąžinė, - rašo šv. Bonaventūras, - yra tarsi Dievo šauklys ir pasiuntinys; tai, ką ji sako, yra ne jos pačios, o Dievo priesakai, tarsi šauklio skelbiami karaliaus potvarkiai. Vadinasi, sąžinė turi įpareigojančią galią.“ [103]

Tad galima pasakyti, kad sąžinė liudija žmogaus teisumą arba klystamumą, bet drauge ir pirmiausia ji liudija patį Dievą, kurio balsas ir nuosprendis perskverbia žmogų iki pat sielos gelmių, ragindamas fortiter et suaviter paklusti: „Sąžinė ne užsklendžia žmogų neįveikiamoje ir neperskverbiamoje vienatvėje, o atveria jį kvietimui, Dievo balsui. Sąžinė yra paslaptinga ir vertinga ne kuo kitu, o būtent tuo, kad ji yra vieta, šventoji erdvė, kur Dievas byloja žmogui“ [104].

59. Šv. Paulius nesitenkina pasakęs, jog sąžinė yra „liudytoja“, ir atskleidžia, kaip ji atlieka šią funkciją. Jis kalba apie „mintis“, kurios kaltina arba teisina pagonis, priklausomai nuo jų elgesio (plg. Rom 2, 15). Žodis „mintys“ nusako tikrąjį specifinį sąžinės pobūdį kaip instancijos, kuri morališkai teisia žmogų ir jo veiksmus: tai būna išteisinimas arba pasmerkimas, priklausomai nuo to, ar žmogiškieji veiksmai suderinami ar nesuderinami su jo širdyje įrašytu Dievo įstatymu. Būtent apie veiksmų bei jų vykdytojo, taip pat apie laiko, kada tai įvyko, teismą kalba apaštalas Paulius: „Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija“ (Rom 2, 16).

Sąžinės teismas yra praktinis teismas, t.y. toks, kuris nurodo žmogui, ką jis turi daryti arba nedaryti, arba kuris įvertina jau atliktą jo veiksmą. Tai teismas, taikantis konkrečiai situacijai racionalų įsitikinimą, kad gera reikia mylėti, o bloga vengti. Tai pirmasis praktinio proto principas, priklausantis prigimtiniam įstatymui ir net sudarantis jo pagrindą, nes jis išreiškia pirmapradį gėrio ir blogio supratimą, atspindintį Dievo kuriančiąją išmintį, kuri kaip nesunaikinama kibirkštis (scintilla animae) žiba kiekvieno žmogaus širdyje. Prigimtinis įstatymas nušviečia objektyvius ir visuotinius moralinio gėrio reikalavimus, o sąžinė taiko įstatymą konkrečiais atvejais ir šitaip tampa žmogaus vidiniu reikalavimu, kvietimu daryti gera konkrečioje situacijoje. Tad sąžinė prigimtinio įstatymo šviesoje formuluoja moralinį įpareigojimą - daryti tai, ką žmogus sąžinės aktu pažįsta kaip čia ir dabar jam skirtą gėrį. Visuotinis įstatymo ir įpareigojimo pobūdis, protui apibrėžus jų pritaikymą kasdieniame gyvenime, ne panaikinamas, bet veikiau pripažįstamas. Sąžinės teismas yra „galutinė“ instancija, patvirtinanti, kad konkreti elgsena atitiko įstatymą; jis formuluoja savanoriško veiksmo moralumo tiesioginę normą, „objektyvų įstatymą pritaikydamas konkrečiam atvejui“ [105].

60. Kaip pats prigimtinis įstatymas bei kiekvienas praktinis pažinimas, taip ir sąžinės teismas yra liepiamojo pobūdžio: žmogus privalo veikti pagal jį. Jei žmogus veikia prieštaraudamas šio teismo sprendimui arba neįsitikinęs konkretaus veiksmo teisingumu ir gerumu, jį pasmerkia pati sąžinė, individualaus moralumo tiesioginė norma. Šios proto instancijos vertingumas ir jos balso bei sprendimų autoritetingumas kyla iš tiesos apie moralinį gėrį ir blogį, kurią suprasti ir išreikšti ji pašaukta. Šią tiesą yra nustatęs „Dievo įstatymas“, visuotinė ir objektyvi moralumo norma. Sąžinės teismas nenusako įstatymo, bet paliudija prigimtinio įstatymo ir praktinio proto autoritetą, remdamasis aukščiausiuoju gėriu, kuris traukia žmogaus asmenį ir duoda jam įsakymus: „Tad sąžinė nėra savarankiškas ir vienintelis šaltinis, iš kurio semiamasi supratimo, kas gera ir kas bloga; priešingai, joje giliai įrėžtas klusnumo objektyviai normai principas, kuris grindžia ir sąlygoja jos sprendimų atitikimą įsakymams ir draudimams, sudarantiems žmogaus elgesio pagrindus“ [106].

61. Tiesą apie moralinį gėrį, išreikštą proto įstatymu, praktiškai ir konkrečiai atpažįsta sąžinės teismas, kuris paskatina prisiimti atsakomybę už tai, kas padaryta gera ir bloga: jei žmogus padaro bloga, teisingas sąžinės teismas liudija jam visuotinę tiesą apie gėrį ir jo konkretaus pasirinkimo klaidingumą. Tačiau sąžinės nuosprendis jam pasilieka ir kaip vilties bei gailestingumo užstatas: rodydamas, kas padaryta bloga, jis drauge primena, kad reikia prašyti atleidimo, daryti gera ir, Dievo malonei padedant, siekti dorybingumo.

Taigi praktinis sąžinės teismas, įpareigojantis asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, atskleidžia ryšį tarp laisvės ir tiesos. Būtent dėl to sąžinė reiškiasi „teismo“ veiksmais, atspindinčiais tiesą apie gėrį, o ne savavališkais „nutarimais“. Tokio teismo - galų gale ir žmogaus kaip jo subjekto - brandumo ir atsakingumo matas yra ne sąžinės išvadavimas iš objektyvios tiesos, siekiant tariamos individualių sprendimų autonomijos, bet, priešingai, atkaklus tiesos ieškojimas ir vadovavimasis ja savo veiksmuose.

Tiesos ir gėrio ieškojimas

62. Sąžinė kaip veiksmų teismas gali bet kada suklysti. „Neretai atsitinka, - sako Susirinkimas, - jog sąžinė klysta dėl neįveikiamo nežinojimo, nors dėl to ir nepraranda savo vertės. Tačiau šito negalima pasakyti apie žmones, kurie mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir kurių sąžinė beveik apanka dėl nuolatinio skendėjimo nuodėmėse“ [107]. Šiomis eilutėmis Susirinkimas apibendrina per amžius rengtą Bažnyčios mokymą apie klystančią sąžinę.

Aišku, norėdamas turėti „gerą sąžinę“ (plg. 1 Tim 1, 5), žmogus turi ieškoti tiesos ir spręsti pagal ją. Kaip sako apaštalas Paulius, sąžinė turi būti apšviesta Šventosios Dvasios (plg. Rom 9, 1) ir „tyra“ (2 Tim 1, 3), neklastoti Dievo žodžio, bet skelbti tiesą (plg. 2 Kor 4, 2). Kita vertus, tas pats apaštalas pataria krikščionims: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Šiuo įspėjimu Paulius ragina būti budriems ir perspėja, jog mūsų sąžinės teisme visada slypi galimybė suklysti. Sąžinė nėra neklystanti teisėja, ji gali apsirikti. Tačiau sąžinės klaida gali būti neįveikiamo nežinojimo padarinys, t. y. tokio nežinojimo, kurio subjektas nėra įsisąmoninęs ir pats negali išvengti.

Tais atvejais, kai šis neįveikiamas nežinojimas nėra pakaltinamas, kaip primena Susirinkimas, sąžinė nepraranda savo vertės, kadangi net kreipdama mus su objektyvia moraline tvarka nesutampančia linkme ji nesiliauja kalbėjusi tiesos apie gėrį, kurios nuoširdžiai ieškoti yra pašauktas žmogus, vardu.

63. Šiaip ar taip, sąžinės vertė visuomet kyla iš tiesos: kai sąžinė teisi - iš žmogaus priimtõs objektyviõs tiesõs, o kai sąžinė klysta - iš to, ką per klaidą žmogus subjektyviai laiko esant teisinga. Niekuomet nedera painioti klaidingą “subjektyvią“ nuomonę apie gėrį su „objektyvia“ tiesa, žmogaus protui pateikta kaip kelias į tikslą, taip pat tvirtinti, kad tikra ir ramia sąžine atliktas veiksmas tiek pat morališkai vertingas, kiek ir atliktas vadovaujantis klystančia sąžine [108]. Dėl neįveikiamo nežinojimo arba dėl sąžinės teismo nepakaltinamos klaidos padarytas blogis gali neapsunkinti jį padariusio asmens, bet net tokiu atveju tai vis tiek yra blogis, netvarka tiesos apie gėrį atžvilgiu. Be to, neatpažintas gėris neprisideda prie jį padariusio asmens moralinės pažangos; jis nesuteikia jam jokio moralinio tobulumo ir nepadeda atsigręžti į aukščiausią gėrį. Tad užuot lengvai gavę savo sąžinės pateisinimą, turėtume apmąstyti psalmės žodžius: „Bet kas gi savo pastebės klaidą? Tad nuplauki mano kaltes slaptąsias!“ (Ps 18 (19), 13). Yra kalčių, kurių nepastebime, bet jos vis tiek yra kaltės, kadangi mes nepanorėjome atsigręžti į šviesą (plg.
Jn 9, 39-41).

Sąžinė kaip galutinė instancija, teisianti konkretų veiksmą, praranda savo vertę, kai yra pakaltinamai klystanti arba kai žmogus „mažai tesirūpina tiesos ir gėrio ieškojimu ir <...> sąžinė beveik apanka dėl nuolatinio skendėjimo nuodėmėse“ [109]. Būtent dėl tokio sąžinės iškreipimo pavojaus perspėja Jėzus: „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi, jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 22-23).

64. Šiuose Jėzaus žodžiuose aptinkame ir raginimą ugdyti sąžinę bei padaryti ją nepaliaujamo atsivertimo į tiesą ir gėrį objektu. Analogišką prasmę turi apaštalo raginimas nesiderinti prie šio pasaulio mąstysenos, bet pasikeisti, atsinaujinant dvasia (plg. Rom 12, 2). Iš tikrųjų būtent iš „širdies“, atsigręžusios į Dievą ir į meilę gėriui, kyla teisingi sąžinės nuosprendžiai. Norint „suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2), Dievo įstatymą apskritai pažinti būtina, bet nepakanka: turi egzistuoti prigimties bendrumas tarp žmogaus ir tikrojo gėrio [110]. Tas prigimties bendrumas yra įsišaknijęs ir plėtojasi paties žmogaus vertybinėse nuostatose - protingume ir kitose pagrindinėse dorybėse, o ypač dieviškosiose tikėjimo, vilties ir meilės dorybėse. Būtent apie tai Jėzus sako: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“ (Jn 3, 21).

Ugdyti sąžinę krikščionims labai padeda Bažnyčia ir jos Magisteriumas, kaip teigia Susirinkimas: „Kristaus tikintieji, formuodami savo sąžinę, privalo rūpestingai atsižvelgti į šventą ir tikrą Bažnyčios mokymą. Juk Kristaus valia katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja, ir jos pareiga skelbti ir autentiškai mokyti tiesos, kuri yra pats Kristus, ir kartu skelbti bei savo autoritetu tvirtinti moralinės tvarkos principus, išplaukiančius iš pačios žmogaus prigimties“ [111]. Tad, pasisakydama moralės klausimais, Bažnyčios vadovybė niekaip nepažeidžia krikščionių sąžinės laisvės: viena vertus, sąžinės laisvė niekada nėra „laisva nuo tiesos“, bet visuomet yra „laisvė tiesoje“, kita vertus, Magisteriumas niekuomet nediegia į krikščionio sąžinę jai svetimų tiesų, priešingai, atskleidžia tokias tiesas, kurias ji turėtų turėti ir plėtoti nuo pat pirmojo tikėjimo akto. Bažnyčia visuomet stengiasi tarnauti sąžinei, padėti, kad ji nebūtų siūbuojama ir nešiojama kiekvieno mokymo vėjelio dėl žmonių apgaulės (plg. Ef 4, 14), kad nenutoltų nuo tiesos apie žmogaus gėrį, bet iš tikrųjų pasiektų tiesą - ypač sunkiausiais klausimais - ir pasiliktų joje.

III. PAGRINDINIS PASIRINKIMAS IR KONKRETUS ELGESYS

„Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5, 13)

65. Itin gyvas susidomėjimas laisvės problematika šiandien skatina daugelį žmogaus mokslų ir teologijos specialistų giliau analizuoti jos prigimtį ir dinamiką. Teisingai pastebima, kad laisvė reiškia ne vien tokio ar kitokio veikimo pasirinkimą; būdama šio pasirinkimo centras, ji yra apsisprendimas ir gyvensena už ar prieš Gėrį, už ar prieš Tiesą, pagaliau už ar prieš Dievą. Pagrįstai pabrėžiama, koks nepaprastai svarbus yra pasirinkimas, suteikiantis „pavidalą“ visam žmogaus moraliniam gyvenimui ir tarsi įrėminantis kitus konkrečius kasdienius pasirinkimus.

Tačiau kai kurie autoriai siūlo daug radikaliau persvarstyti sąryšį tarp asmens ir jo veiksmų. Jie kalba apie „pagrindinę laisvę“, gilesnę už pasirinkimo laisvę ir besiskiriančią nuo jos; neatsižvelgus į ją, nesą įmanoma nei suprasti, nei teisingai įvertinti žmogiškųjų veiksmų. Anot šių autorių, svarbiausias vaidmuo moraliniame gyvenime priklausąs „pagrindiniam apsisprendimui“, pagrįstam pagrindine laisve, kurios dėka asmuo visapusiškai sprendžia apie save patį ne per konkretų, sąmoningą ir apmąstytą pasirinkimą, bet „transcendentaliai“ ir „atemiškai“. Konkretūs veiksmai, kylantys iš tokio apsisprendimo, esą tik daliniai ir visuomet neryžtingi mėginimai jį išreikšti; tai esą tik jo „ženklai“ arba „požymiai“. Esą šių veiksmų tikslas - ne aukščiausiasis Gėris, kurio atžvilgiu asmens laisvė turėtų reikštis transcendentaliai, o konkretusis gėris, dar vadinamas „kategoriniu“ gėriu. Tad, kai kurių teologų nuomone, joks tokio pobūdžio gėris, iš pat prigimties dalinis, negalįs sąlygoti žmogaus kaip vientiso asmens laisvės, nors tik įgyvendindamas arba atmesdamas jį žmogus gali išreikšti savo pagrindinį apsisprendimą.

Šitaip įvedamas skirtumas tarp pagrindinio apsisprendimo ir konkretaus elgesio sąmoningo pasirinkimo - skirtumas, kai kurių autorių veikaluose įgyjantis perskyros pavidalą, nes moralinio „gėrio“ ir „blogio“ sąvokų vartojimą jie aiškiai apriboja transcendentaliu matmeniu, būdingu pagrindiniam apsisprendimui, o konkrečių „vidupasaulinių“ poelgių, liečiančių žmogaus santykius su savimi, su kitais ir su daiktų pasauliu, pasirinkimą apibūdina kaip „teisingą“ arba „klaidingą“. Taigi žmogaus veiksmai vidujai tarsi suskaldomi į dvi plotmes: gėrio bei blogio plotmę, priklausomą nuo valios, ir konkrečių veiksmų plotmę, kurioje jie vertintini kaip morališkai teisingi arba klaidingi tik pagal techniškai apskaičiuojamas proporcijas tarp „ikimoralinio“ arba „fizinio“ gėrio ir blogio, kurie iš tikrųjų yra veiksmų padariniai. Galiausiai net laisvai pasirinktinas elgesys pradedamas vertinti kaip grynai fizinis procesas, o ne pagal žmogiškajam veiksmui būdingus kriterijus. Dėl to moralinis vertinimas taikomas tik žmogaus pagrindiniam apsisprendimui ir visiškai arba dalinai netaikomas atskiriems veiksmams ir konkrečiam elgesiui.

66. Be abejo, pradedant biblinėmis šaknimis, krikščionybės moralinė doktrina pripažįsta, koks svarbus yra pagrindinis pasirinkimas, apibrėžiantis moralinio gyvenimo kokybę ir palenkiantis laisvę radikaliai įsipareigoti Dievui. Tai tikėjimo pasirinkimas, paklusimas tikėjimui (plg. Rom 16, 26), „kurio dėka žmogus save laisvai paveda Dievui, teikdamas pilnutinį <...> proto ir valios paklusnumą“ [112]. Tikėjimas, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), kyla iš žmogaus gelmės, iš jo „širdies“ (plg. Rom 10, 10), ir yra pašauktas iš ten nešti vaisius (plg. Mt 12, 33-35; Lk 6, 43-45; Rom 8, 5-8; Gal 5, 22). Dekalogo įsakymai prasideda esmine formule: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas...“ (Iš 20, 2), kuri, autentiškai įprasmindama gausius ir įvairius konkrečius nurodymus, Sandoros moralei suteikia visuotinumą, vieningumą ir gilumą. Tad Izraelio pagrindinis pasirinkimas susijęs su svarbiausiu įsakymu (plg. Joz 24, 14-25; Iš 19, 3-8; Mch 6, 8). Ir Naujosios Sandoros moralėje dominuoja esminis Jėzaus raginimas „sekti“ paskui jį, kurį jis adresavo jaunuoliui: „Jei nori būti tobulas, <...> ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21); į šį raginimą mokinys atsiliepia radikaliu sprendimu ir pasirinkimu. Evangeliniai palyginimai apie lobį ir apie brangų perlą, dėl kurio žmogus parduoda visa, ką turi, iškalbingai ir gyvai rodo, kokio radikalaus ir besąlygiško pasirinkimo reikalauja Dievo karalystė. Koks radikalus yra pasirinkimas sekti paskui Jėzų, puikiai parodo jo žodžiai: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35).

Jėzaus raginimas: „Ateik ir sek paskui mane“ rodo, kokia didelė laisvė suteikta žmogui, ir drauge liudija, kokie teisingi ir būtini yra tikėjimo aktai ir sprendimai, kuriuos galima pavadinti pagrindiniu apsisprendimu. Panašiai laisvė išaukštinama šv. Pauliaus žodžiais: „Broliai, jūs esate pašaukti laisvei“ (Gal 5, 13). Tačiau tučtuojau apaštalas rimtai perspėja: „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5, 13). Čia girdėti jo ankstesnių žodžių aidas: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Apaštalas Paulius ragina mus būti budriems: laisvei visuomet gresia vergystė. Būtent taip atsitinka, kai tikėjimo aktas kaip pagrindinis apsisprendimas, remiantis anksčiau aptartomis tendencijomis, atskiriamas nuo konkrečių veiksmų pasirinkimo.

67. Tos tendencijos prieštarauja paties Šventojo Rašto mokymui, pagal kurį pagrindinis apsisprendimas traktuojamas kaip tikras ir teisingas laisvės pasirinkimas, artimai susijęs su konkrečiais veiksmais. Savo esminiu pasirinkimu žmogus gali nukreipti savo gyvenimą ir, Dievo malonės padedamas, siekti savo tikslo, paklusdamas Dievo raginimui. Tačiau ši galimybė įgyvendinama konkrečiai pasirenkant tam tikrus veiksmus, kuriais žmogus laisvai prisiderina prie Dievo valios, išminties ir įstatymo. Tad reikia patvirtinti, kad vadinamasis pagrindinis apsisprendimas, jei jis skiriasi nuo bendros intencijos, kuri dar nėra įgijusi laisvei privalomo pavidalo, visuomet įgyvendinamas sąmoningu ir laisvu pasirinkimu. Štai kodėl jis atšaukiamas, kai žmogus, pasinaudodamas savo laisve, sąmoningai pasirenka tai, kas moralės požiūriu svarbiuose dalykuose prieštarauja jo apsisprendimui.

Pagrindinio apsisprendimo atskyrimas nuo konkretaus elgesio prieštarauja moralės subjekto, apimančio kūną ir sielą, substanciniam nedalumui ir asmens vienybei. Pagrindinio apsisprendimo samprata, kurioje neatsižvelgiama į jo atveriamas galimybes ir jį išreiškiančius padarinius, neatspindi tiesos apie protingą tikslingumą, imanentišką žmogaus veikimui ir kiekvienam laisvam jo pasirinkimui. Iš tikrųjų žmogiškųjų veiksmų moralumas neišvedamas vien iš intencijos, nuostatos ar pagrindinio apsisprendimo, suprantamo kaip intencija, kuri neturi tiksliai apibrėžto ir įpareigojančio turinio arba kurios nelydi tikros pastangos vykdyti įvairias moralinio gyvenimo priedermes. Negalima spręsti apie moralumą, neatsižvelgiant į tai, ar konkretaus elgesio sąmoningas pasirinkimas atitinka ar neatitinka žmogaus asmens orumą ir pašaukimo vienalytiškumą. Kiekvienas pasirinkimas visuomet išreiškia sąmoningos valios santykį su įvairiopu gėriu ir blogiu, kuriuos prigimtinis įstatymas apibrėžia kaip gėrį, kurio reikia ieškoti, ir blogį, kurio reikia vengti.

Svarstant pozityviuosius moralinius priesakus, visuomet reikia apdairiai įvertinti jų tinkamumą konkrečiai situacijai, atsižvelgiant, pavyzdžiui, ar nėra kitų, svarbesnių arba skubesnių pareigų. Tačiau negatyvieji moraliniai priesakai, t.y. draudžiantys tam tikrus veiksmus ir konkrečius poelgius kaip iš prigimties blogus, nepripažįsta jokių teisėtų išimčių; jie nepalieka moralės požiūriu priimtinos galimybės „kurti“ kokius nors jiems priešingus apibrėžimus. Konkrečiu atveju nustačius visuotinės taisyklės draudžiamo veiksmo moralinį pobūdį, vienintelis morališkai geras poelgis yra paklusimas moraliniam įstatymui ir išvengimas jo draudžiamo veiksmo.

68. Čia reikia pridurti svarbią pastoracinę pastabą. Pagal anksčiau minėtą nuomonių logiką pagrindinio apsisprendimo dėka žmogus galįs likti ištikimas Dievui, nepriklausomai nuo to, ar jo sąmoningas pasirinkimas ir veikimas atitinka konkrečias moralės normas ir taisykles. Iš anksto apsisprendęs mylėti artimą, žmogus galįs likti morališkai geras, neprarasti Dievo malonės ir pasiekti išganymą, net jeigu kartais svarbiame dalyke ir sąmoningai konkrečiais savo poelgiais jis prieštarautų Bažnyčios skelbiamiems Dievo įsakymams.

Iš tikrųjų žmogus patenka į pražūtį ne vien dėl neištikimybės pagrindiniam apsisprendimui, kuriuo „save laisvai paveda Dievui“ [113]. Kiekvieną kartą, sąmoningai darydamas mirtinąją nuodėmę, jis įžeidžia Dievą, kuris davė jam įstatymą, ir nusikalsta visam įstatymui (plg. Jk 2, 8-11); nors ir neprarasdamas tikėjimo, jis praranda pašvenčiamąją malonę, meilę ir amžinąją laimę [114]. Tridento Susirinkimas moko, kad „gautąją nuteisinimo malonę galima prarasti ne tik dėl neištikimybės, dėl kurios prarandamas net pats tikėjimas, bet ir dėl kiekvienos mirtinosios nuodėmės“ [115].

Mirtinoji nuodėmė ir lengvoji nuodėmė

69. Kaip matėme, pagrindinio apsisprendimo svarstymai kai kuriuos teologus pastūmėjo nuodugniai persvarstyti net tradicinį nuodėmių skirstymą į mirtinąsias ir lengvąsias. Jie pabrėžia, kad į pasipriešinimą Dievo įstatymui, atimantį pašvenčiamąją malonę, o mirus toje nuodėmingoje būklėje - užtraukiantį amžiną pasmerkimą, gali nuvesti tik visą asmenį įtraukiantis aktas, t. y. pagrindinio apsisprendimo aktas. Pasak šių teologų, žmogų nuo Dievo atskirianti mirtinoji nuodėmė galinti kilti tik iš Dievo atmetimo, įvykdyto tokiame laisvės lygmenyje, kurio neįmanoma sutapatinti su sąmoningu pasirinkimu ir pasiekti sąmoningu apmąstymu. Šiuo požiūriu, priduria jie, sunku tarti, bent jau psichologiškai, kad krikščionis, trokštantis išlaikyti vienybę su Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia, galėtų daryti mirtinąsias nuodėmes taip lengvai ir taip dažnai, kaip rodytų pats jo veiksmų „dalykas“. Taip pat sunku esą tarti, kad per trumpą laiko atkarpą žmogus gebėtų visiškai nutraukti bendravimo su Dievu ryšį, o paskui atsiversti į Jį nuoširdžia atgaila. Tad sakoma, kad nuodėmės sunkumą reikią matuoti atsižvelgiant ne į paties poelgio dalyką, o veikiau į tai, kokiu laipsniu čia įpareigota besielgiančio asmens laisvė.

70. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia patvirtino nuodėmių skirstymo pagal Bažnyčios tradiciją į mirtinąsias ir lengvąsias svarbą ir nuolatinį aktualumą. O 1983 m. Vyskupų sinodas, iš kurio kilo tas paraginimas, ne tik „patvirtino tai, ką apie mirtinųjų ir lengvųjų nuodėmių buvimą ir prigimtį skelbė Tridento Susirinkimas, bet ir norėjo priminti, jog mirtinoji nuodėmė yra tokia nuodėmė, kuri susijusi su svarbiu dalyku ir kuri padaryta aiškiai suprantant ir laisvai sutinkant“ [116].

Tridento Susirinkimas ne tik pabrėžia mirtinosios nuodėmės „dalyko svarbumą“, bet ir primena kaip jos buvimo būtiną sąlygą „aiškų supratimą ir laisvą sutikimą“. Be to, tiek moralinei teologijai, tiek pastoracijos praktikai gerai žinomi atvejai, kai dalyko atžvilgiu sunkus poelgis nėra mirtinoji nuodėmė, nes stinga besielgiančiojo aiškaus supratimo arba laisvo sutikimo. Kita vertus, reikia vengti mirtinosios nuodėmės apribojimo, kaip dabar priimta sakyti, „pagrindinio apsisprendimo“ prieš Dievą aktu, kuris suprantamas kaip aiškus ir formalus Dievo ir artimo paniekinimas arba netiesioginis ir nesąmoningas meilės atmetimas. „Iš tikrųjų mirtinoji nuodėmė yra ir tada, kai žmogus kokiais nors motyvais sąmoningai ir savanoriškai pasirenka sunkią nedorybę. Iš esmės jau pats toks pasirinkimas paniekina Dievo įstatymą, atmeta Dievo meilę žmogui ir visai kūrinijai: žmogus atsitolina nuo Dievo ir praranda meilę. Taigi konkretūs veiksmai gali radikaliai pakeisti pagrindinę nuostatą. Be abejo, gali pasitaikyti psichologijos požiūriu labai sudėtingų ir neaiškių situacijų, darančių įtaką nusidėjėlio subjektyviai atsakomybei. Tačiau nuo psichologinio pobūdžio svarstymų negalima pereiti prie teologijos kategorijos kūrimo, o būtent tokia kategorija yra „pagrindinis apsisprendimas“, suprantamas kaip objektyviai keičiantis arba užginčijantis tradicinę mirtinosios nuodėmės sampratą“ [117].

Taigi atskirti pagrindinį apsisprendimą ir nebūtinai jį pakertančių konkrečių poelgių - nedorų savaime arba aplinkybių dėka - sąmoningą pasirinkimą reiškia nepripažinti katalikybės mokymo apie mirtinąją nuodėmę: „Kartu su visa Bažnyčios tradicija mirtinąja nuodėme vadiname veiksmą, kuriuo žmogus savanoriškai ir sąmoningai atmeta Dievą, jo įstatymą, Dievo siūlomą žmogui meilės sandorą, norėdamas atsigręžti į save patį, į kokią nors sukurtąją ir baigtinę tikrovę, į ką nors, kas priešinga Dievo valiai (conversio ad creaturam). Tai gali vykti tiesiogiai ir formaliai, kai nusidedama stabmeldyste ir ateizmu, arba lygiareikšmiškai, kai svarbiame dalyke įvairiai nepaklūstama Dievo įsakymams“ [118].

IV. MORALINIS VEIKSMAS

Teleologija ir teleologizmas

71. Ryšį tarp žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo, kuris gyvuoja sąžinės gelmėse, atskleidžia ir įgyvendina žmogiškieji veiksmai. Būtent savo veiksmais žmogus tobulėja kaip žmogus, pašauktas savaimingai ieškoti savo Kūrėjo ir, laisvai Jam atsiduodant, siekti visiško ir palaimingo tobulumo [119].

Žmogiškieji veiksmai yra moraliniai veiksmai, nes jie išreiškia ir nustato, ar juos atlikęs žmogus yra geras ar blogas [120]. Jie ne tik keičia žmogui išoriškų dalykų padėtį, bet kaip sąmoningų sprendimų padariniai morališkai kvalifikuoja juos atlikusį asmenį ir išreiškia vidinio dvasinio veido bruožus, kaip įtaigiai pažymi šv. Grigalius Nysietis: „Visos tapsmui palenktos būtybės niekada nelieka tokios pat, bet nuolat pereina iš vienos būklės į kitą, nuolat keisdamosi į gera arba į bloga <...>. Taigi keistis reiškia vis gimti iš naujo <...>. Tačiau šis gimimas nėra išorinio veikimo padarinys, kaip kad kūninių būtybių <...>. Tai laisvo pasirinkimo padarinys, tad tam tikra prasme mes esame mūsų pačių tėvai, kuriantys save, kaip norime, ir savo pasirinkimu teikiantys sau norimą pavidalą“ [121].

72. Veiksmų moralumą apibrėžia santykis tarp žmogaus laisvės ir tikrojo gėrio. Šį gėrį, kaip amžinąjį įstatymą, nustatė Dievo išmintis, kuri įsako kiekvienai būtybei siekti savo tikslo. Šis amžinasis įstatymas pažįstamas tiek per prigimtinį žmogaus protą (todėl jis yra „prigimtinis įstatymas“), tiek - integraliai ir tobulai - per antgamtinį Dievo apreiškimą (todėl vadinamas „Dievo įstatymu“). Veikimas yra morališkai geras, kai laisvas pasirinkimas atitinka tikrąjį žmogaus gėrį ir šitaip išreiškia asmens savanorišką orientavimąsi į savo galutinį tikslą, t.y. patį Dievą - aukščiausią gėrį, kuriame žmogus randa visišką ir tobulą laimę. Pirmasis jaunuolio klausimas Jėzui: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16) aiškiai pabrėžia esminį ryšį tarp veiksmo moralinės vertės ir žmogaus galutinio tikslo. Jėzus patvirtina pašnekovo įsitikinimą: gera darymas, įsakytas To, kuris „vienas tėra Gerasis“, yra amžinosios laimės būtina sąlyga ir kelias į ją: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Jėzaus atsakymas ir įsakymų priminimas taip pat reiškia, jog į tikslą vedantį kelią nužymi Dievo įsakymų laikymasis, kuris gina žmogaus gėrį. Tiktai gėriui neprieštaraujantis veiksmas gali būti kelias, vedantis į gyvenimą.

Moralumas yra racionalus žmogaus veiksmo orientavimas į gėrį ir savanoriškas protu pažinto gėrio siekimas. Tad žmogaus veikimo negalima pripažinti morališkai geru vien dėl to, kad jis tinka vienokiam ar kitokiam tikslui pasiekti, arba tiesiog dėl to, kad subjekto intencija yra gera [122]. Veikimas yra morališkai geras, kai jis liudija ir žymi, jog asmuo savanoriškai prisiima galutinį tikslą, ir kai konkretus veiksmas neprieštarauja žmogaus gėriui, kurį tiesoje apie jį atpažįsta protas. Jei konkretaus veiksmo objektas nesuderinamas su tikruoju asmens gėriu, tai dėl tokio veiksmo pasirinkimo mūsų valia ir mūsų esybė tampa morališkai bloga, vadinasi, mes prieštaraujame savo galutiniam tikslui, aukščiausiam gėriui arba pačiam Dievui.

73. Per Dievo apreiškimą ir tikėjimą krikščionis pažįsta „naujumą“, ženklinantį jo veiksmų moralumą; pastarieji turi išreikšti jo ištikimybę arba neištikimybę orumui ir pašaukimui, kuriuos jam suteikė malonė: Jėzuje Kristuje ir jo Dvasioje krikščionis yra „naujas kūrinys“, Dievo sūnus, o savo veiksmais jis atskleidžia savo panašumą arba nepanašumą į Sūnaus, „pirmgimio iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29) atvaizdą, gyvena ištikimas arba neištikimas Dvasios dovanai, atsiveria arba užsiveria amžinajam gyvenimui, regėjimo, meilės ir palaimos bendrystei su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia [123]. „Kristus taip formuoja mus pagal savo paveikslą, - rašo šv. Kirilas Aleksandrietis, - kad jo dieviškosios prigimties bruožai sušvinta mumyse per šventėjimą, teisingumą ir dorybingą gyvenimą <...>. Šio atvaizdo grožis spindi mumyse, esančiuose Kristuje, kai savo darbais tampame gerais žmonėmis.“ [124]

Šiuo atžvilgiu moralinis gyvenimas yra giliai „teleologinio“ pobūdžio, nes jame žmogiškieji veiksmai sąmoningai orientuojami į Dievą, žmogaus aukščiausią gėrį ir galutinį tikslą (telos). Tai dar kartą patvirtina jaunuolio klausimas Jėzui: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Tačiau šis orientavimas į galutinį tikslą nėra vien nuo intencijos priklausomas subjektyvus matmuo. Juo numatoma, kad veiksmai patys savaime gali būti palenkti šiam tikslui tiek, kiek jie suderinami su tikruoju žmogaus moraliniu gėriu, kurį gina įsakymai. Būtent tai primena Jėzus, atsakydamas jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17).

Aišku, tai turi būti protingas ir laisvas, sąmoningas ir apgalvotas orientavimasis, kurio dėka žmogus yra atsakingas už savo veiksmus ir pavaldus Dievo teismui, teisingam ir geram teisėjui, kuris už gera apdovanoja, o už bloga baudžia, kaip primena apaštalas Paulius: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs - gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10).

74. Tačiau nuo ko priklauso žmogaus laisvo veikimo moralinė kokybė? Kas laiduoja žmogiškųjų veiksmų nukreiptumą į Dievą? Veikiančio subjekto intencija, jo veikimo aplinkybės, ypač pasekmės, ar pats veikimo objektas?

Būtent tai tradiciškai vadinama „moralumo šaltinių“ problema. Kaip tik aplink šią problemą pastaraisiais dešimtmečiais naujai plėtojasi, arba kartojasi, kultūros ir teologijos srovės, kurias privalo rimtai apsvarstyti Bažnyčios Magisteriumas.

Kai kuriose vadinamosiose „teleologinėse“ etikos teorijose ypač domimasi, kaip žmogiškieji veiksmai atitinka veikėjo siekiamus tikslus ir jo pripažįstamas vertybes. Kriterijai veikimo moraliniam pagrįstumui įvertinti formuluojami, remiantis pasieksimo nemoralinio arba ikimoralinio gėrio ir pripažįstamų atitinkamų nemoralinių arba ikimoralinių vertybių pusiausvyra. Kai kas mano, kad konkretus elgesys bus teisingas arba neteisingas priklausomai nuo to, ar jis galės ar negalės sukurti tokią dalykų padėtį, kuri būtų geresnė visiems su juo susijusiems asmenims; elgesys bus juo teisingesnis, juo daugiau gėrio ir juo mažiau blogio jis atneš.

Daugelis katalikų moralistų, šios krypties sekėjų, stengiasi laikytis atstu nuo utilitarizmo ir pragmatizmo, kuriuose žmogiškųjų veiksmų moralumas vertinamas neatsižvelgiant į tikrąjį galutinį žmogaus tikslą. Jie gerai supranta, jog būtina ieškoti kuo įtaigesnių racionalių argumentų moralinio gyvenimo reikalavimams pateisinti ir normoms pagrįsti. Tokie ieškojimai yra teisėti ir būtini, nes prigimtiniame įstatyme įtvirtinta moralinė tvarka iš principo prieinama žmogaus protui. Pagaliau šie ieškojimai atitinka dialogo ir bendradarbiavimo su nekatalikais ir netikinčiaisiais reikalavimus, ypač pliuralistinėse visuomenėse.

75. Tačiau mėginimai sukurti tam tikrą racionalią moralę, kartais vadinamą „autonomine morale“, dažnai veda prie klaidingų sprendimų, kylančių pirmiausia iš netinkamos moralinio veikimo objekto sampratos. Vieni deramai neįvertina to, kad valia yra įtraukiama į konkretų pasirinkimą, kurį pati atlieka: būtent nuo pastarojo priklauso jos moralinis gerumas ir nukreiptumas į galutinį asmens tikslą. Kiti semiasi įkvėpimo iš tokios laisvės sampratos, kurioje neatsižvelgiama į tikrąsias jos reiškimosi sąlygas, į jos objektyvų ryšį su tiesa apie gėrį ir į tai, kad ją apibrėžia konkretaus elgesio pasirinkimas. Tad, anot šių teorijų, laisva valia nesanti nei morališkai priklausoma nuo konkrečių pareigų, nei formuojama jos pačios pasirinkimo, nors drauge esanti atsakinga už savo veiksmus ir jų padarinius. Tad tokį „teleologizmą“, kaip metodą moralinėms normoms atrasti, remiantis įvairių mąstymo srovių terminologija ir jos vediniais, galima pavadinti „konsekvencializmu“ arba „proporcionalizmu“. Pirmasis mėgina suformuoti konkretaus elgesio vertinimo kriterijus, remdamasis vien tam tikro pasirinkimo numatomų padarinių analize. Antrasis, lygindamas veiksmų vertę ir pasiektą gėrį, veikiau gilinasi į gerų ir blogų padarinių proporcijas, atsižvelgdamas į „didesnį gėrį“ arba „mažesnį blogį“, įmanomą konkrečioje situacijoje.

Teleologinėse etikos teorijose (proporcionalizme, konsekvencializme) pripažįstama, jog moralines vertybes nurodo protas ir Apreiškimas, tačiau, anot jų, neįmanoma apibrėžti tokių konkrečių poelgių, kurie būtų absoliučiai draustini dėl to, kad visomis aplinkybėmis ir visose kultūrose jie prieštarauja šioms vertybėms. Žinoma, veikiantysis subjektas turįs būti atsakingas už siekiamų vertybių įgyvendinimą, tačiau dvejopai: į žmogiškąjį veiksmą įtrauktos vertybės arba gėris, viena vertus, priklausytų moralinei tvarkai (susietos su tokiomis grynai moralinėmis vertybėmis, kaip meilė Dievui, palankumas artimui, teisingumas ir t.t.), kita vertus - ikimoralinei tvarkai, vadinamai dar nemoraline, fizine arba ontine (susietos su nauda ar žala veikiančiajam arba kitiems asmenims, įtrauktiems pirma arba paskui, pvz.: sveikata arba suluošinimas, fizinė neliečiamybė, gyvenimas, mirtis, materialiųjų gėrybių praradimas ir t.t.). Pasaulyje, kuriame gėris visuomet esąs sumišęs su blogiu, o visi geri padariniai - su blogais, veiksmo moralumą reikią vertinti diferencijuotai: jo moralinį „gerumą“ - pagal subjekto intenciją moralinio gėrio atžvilgiu, o jo „teisingumą“ - pagal numatomus padarinius ir pasekmes bei jų proporciją. Todėl konkretų elgesį esą galima apibūdinti kaip „teisingą“ arba „klaidingą“, bet jį pasirenkančio asmens valią nesą galima vertinti kaip morališkai „gerą“ arba „blogą“. Šitaip veiksmas, kuris, prieštaraudamas visuotinei negatyviai normai, tiesiogiai pažeidžia ikimoraliniu laikomą gėrį, galėtų būti pripažintas morališkai leistinu, jei subjekto intencija, „atsakingai“ apsvarsčius į konkretų veikimą įtrauktą gėrį, būtų sutelkta į tomis aplinkybėmis lemiamą moralinę vertybę.

Veikimo pasekmių įvertinimas pagal veiksmo ir jo padarinių bei padarinių tarpusavio proporcijas priklausytų tiktai ikimoralinei tvarkai. Veiksmų moralinę specifiką, t.y. jų gerumą arba blogumą, lemtų tiktai asmens ištikimybė aukščiausioms meilės ir protingumo vertybėms, tačiau ši ištikimybė būtų nebūtinai nesuderinama su tam tikriems konkretiems moraliniams priesakams prieštaraujančiu pasirinkimu. Net svarbiame dalyke šie priesakai turėtų būti traktuojami kaip lanksčios, visuomet sąlygiškos ir išimčių neatmetančios normos.

Tokioje perspektyvoje laisvas sutikimas su tam tikru elgesiu, kurį tradicinė moralė laiko neleistinu, nebūtų objektyvus moralinis blogis.

Sąmoningo veiksmo objektas

76. Šios teorijos gali būti įtikinamos dėl savo panašumo į mokslinę mąstyseną, kuri pagrįstai siekia sutvarkyti įvairias techninės ir ekonominės veiklos formas, remdamasi išlaidų ir pajamų, veiksmų ir padarinių apskaičiavimu. Jomis norima išvaduoti žmogų iš voliuntaristinės ir arbitralios, galinčios nežmoniškai atrodyti priverstinės moralės varžtų.

Tačiau tokio pobūdžio teorijos prieštarauja Bažnyčios mokymui, priskirdamos sau gebėjimą pateisinti, kaip morališkai gerą, laisvą pasirinkimą elgesio, prieštaraujančio Dievo įstatymui ir prigimtiniam įstatymui.

Šios teorijos negali remtis katalikų moralės tradicija: tiesa, šioje tradicijoje išsivystė didžiausių galimybių kazuistika daryti gera tam tikrose konkrečiose situacijose, tačiau tiesa ir tai, kad tokiu požiūriu buvo žvelgiama tik tais atvejais, kai įstatymas būdavo abejotinas, o be išimčių galiojančių negatyviųjų moralinių priesakų pagrįstumas nebūdavo ginčijamas.

Tikintieji privalo pripažinti ir skrupulingai laikytis moralės normų, kurias skelbia ir kurių moko Bažnyčia Dievo, Kūrėjo ir Viešpaties, vardu [125]. Apaštalas Paulius, sutraukdamas įstatymo įvykdymą į priesaką mylėti savo artimą kaip save patį (plg. Rom 13, 8-10), ne sumenkina, o patvirtina įsakymus, atskleisdamas, ko jie reikalauja ir kokie yra rimti. Meilė Dievui ir artimui neatskiriama nuo Sandoros įsakymų laikymosi, ją atnaujino Jėzaus Kristaus kraujas ir Dvasios dovanojimas. Krikščionys didžiuojasi labiau klausą Dievo negu žmonių (plg. Apd 4, 19; 5, 29) ir dėl to galį priimti net kankinystę, kaip darė Senojo ir Naujojo Testamento šventieji ir šventosios. Tokiais jie pripažinti, nes paaukojo gyvybę, užuot padarę ką nors, kas prieštarautų tikėjimui arba dorybei.

77. Norint suformuluoti teisingo moralinio sprendimo racionalius kriterijus, minėtosiose teorijose atsižvelgiama į žmogiškojo veiksmo intenciją ir pasekmes. Žinoma, labai didelę reikšmę reikia teikti ir intencijai - kaip primygtinai pabrėžia Jėzus, atvirai prieštaraudamas Rašto aiškintojams ir fariziejams, kurie sudarinėjo smulkmeniškas išorinių poelgių taisykles, neatsižvelgdami į tai, kas darosi širdyje (plg. Mk 7, 20-21; Mt 15, 19), - ir konkrečiu veiksmu padarytam gėriui bei išvengtam blogiui. Tai atsakomybės reikalavimas. Tačiau neužtenka pasverti pasekmes - taip pat ir intencijas, - norint įvertinti konkretaus pasirinkimo moralinę kokybę. Numatomų gerų ir blogų veiksmo pasekmių svarstymas nėra tinkamas metodas nustatyti, ar konkretaus elgesio pasirinkimas pagal jo rūšinį apibrėžtumą arba „pats savaime“ yra morališkai geras ar blogas, leistinas ar neleistinas. Numatomos pasekmės priklauso tokioms veiksmo aplinkybėms, kurios gali sušvelninti blogo veiksmo sunkumą, bet negali pakeisti jo moralinio pobūdžio.

Iš tikrųjų kiekvienas yra patyręs, kaip sunku, teisingiau - neįmanoma, įvertinti visas savo veiksmų pasekmes, gerus ir blogus, vadinamuosius ikimoralinius padarinius; išsamus ir racionalus apskaičiavimas čia neįmanomas. Tad kaip nustatyti proporcijas, kurių vertinimo kriterijai neaiškūs? Kaip galima abejotinais apskaičiavimais grįsti absoliutų įpareigojimą?

78. Žmogiškojo veiksmo moralumas pirmiausia ir iš principo priklauso nuo sąmoninga valia protingai pasirinkto objekto, kaip rodo įžvalgi ir iki šiol aktuali šv. Tomo analizė [126]. Norint apibrėžti veiksmo objektą, nulemiantį jo moralinę kokybę, dera priimti veikiančio asmens perspektyvą. Juk valios akto objektas yra laisvai pasirinktas elgesys. Jei jis neprieštarauja proto tvarkai, tai valią padaro gerą, morališkai tobulina mus ir išmoko atpažinti mūsų galutinį tikslą tobulame gėryje, pirmapradėje meilėje. Tad konkretaus moralinio veiksmo objektu negalima pripažinti kokio nors proceso arba grynai fizinės plotmės įvykio, vertingo tik poveikiu dalykų padėčiai išoriniame pasaulyje. Jis yra sąmoningo pasirinkimo, kuris apibrėžia veikiančio asmens valią, tiesioginis tikslas. Šiuo atžvilgiu, kaip mokoma Katalikų Bažnyčios katekizme, „tam tikro elgesio pasirinkimas visuomet bus klaida, nes jis veda į valios netvarką, t. y. į moralinį blogį“ [127]. „Žmogus, - rašo Akvinietis, - dažnai veikia gera intencija, bet nieko nelaimi, nes jam stinga geros valios; pavyzdžiui, kai kas nors vagia, norėdamas pavalgydinti vargšą, jo intencija tikrai teisinga, tačiau jam stinga valios teisumo, kurio dėka intencijos teisumas niekada nepateisina blogo veikimo. „Gal jau imkime ir darykime bloga, kad išeitų gera, - kaip esame šmeižiami ir kaip kai kurie sako mus skelbiant?! Šitokie tikrai smerktini“ (Rom 3, 8).“ [128]

Gerõs intencijos nepakanka, bet reikia teisingai pasirinkti veikimą todėl, kad žmogiškasis veiksmas priklauso nuo jo objekto, t.y. nuo to, ar galima jį palenkti Dievui, Tam, kuris „vienintelis tėra Gerasis“, ir ar šitaip jis veda asmenį į tobulumą. Tad veiksmas yra geras, jei jo objektas atitinka asmens gėrį, paisydamas tokio gėrio, kuris asmeniui svarbus moralės požiūriu. Krikščioniškoji etika, ypatingą dėmesį skirianti moralės objektui, neatmeta vidinės veikimo „teleologijos“, t.y. nukreiptumo į tikrąjį asmens gėrį, tačiau pripažįsta, kad šio gėrio tikrai siekiama tik tada, kai gerbiami esminiai žmogaus prigimties elementai. Objekto atžvilgiu geras žmogiškasis veiksmas drauge yra palenktas galutiniam tikslui. Šis veiksmas pasiekia galutinį ir lemiamą tobulumą, kai valia per meilę iš tikrųjų nukreipia jį į Dievą. Šia prasme moralistų ir nuodėmklausių Globėjas moko: „Nepakanka daryti gerus darbus, dar reikia juos gerai daryti. Kad mūsų darbai būtų geri ir tobuli, būtina juos daryti vieninteliu tikslu - patikti Dievui“ [129].

„Vidinis blogis“: negalima daryti bloga, kad išeitų į gera (plg. Rom 3, 8)

79. Taigi reikia atmesti teleologinių ir proporcionalistinių teorijų tezę, jog morališkai blogu dėl jo rūšinio apibrėžtumo - jo „objekto“ - negalima laikyti tam tikro elgesio arba tam tikrų veiksmų sąmoningo pasirinkimo, neatsižvelgus į šio pasirinkimo intenciją arba į numatomas šio veiksmo pasekmes visiems suinteresuotiems asmenims.

Pirmas ir svarbiausias moralinio vertinimo elementas yra žmogiškojo veiksmo objektas, kuris lemia, ar galima tą veiksmą nukreipti į gėrį ir į galutinį tikslą, kuris yra Dievas. Šią kryptį protas randa pačioje būtyje žmogaus, suprantamo kaip visuma tiesos apie jį, įskaitant jo prigimtinius polinkius, siekius ir tikslus, visada turinčius ir dvasinį matmenį; būtent jie sudaro prigimtinio įstatymo turinį, ir būtent „gėrio asmeniui“ organinė visuma tarnauja „asmens gėriui“, tam gėriui, kuris yra pats asmuo ir jo tobulumas. Tokį gėrį laiduoja įsakymai, anot šv. Tomo, apimantys visą prigimtinį įstatymą [130].

80. Tačiau protas liudija, jog gali būti tokių žmogiškojo veiksmo objektų, kurių negalima palenkti Dievui, nes jie radikaliai prieštarauja pagal Dievo paveikslą sukurto asmens gėriui. Bažnyčios moralinėje tradicijoje šie veiksmai vadinami „vidujai blogais“ (intrinsece malum): jie yra tokie visuomet ir patys savaime, t.y. dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo veikiančiojo paskesnių intencijų ir aplinkybių. Todėl Bažnyčia, nė kiek nemenkindama aplinkybių ir ypač intencijų įtakos moralumui, moko, jog „yra veiksmų, kurie kaip tokie ir patys savaime, nepriklausomai nuo aplinkybių, dėl savo objekto yra griežtai neleistini“ [131]. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie žmogaus asmeniui priderančią pagarbą, pateikia daug tokių veiksmų pavyzdžių: „Visi dalykai, priešingi pačiai gyvybei - žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė; visi dalykai, pažeidžiantys žmogaus asmens neliečiamumą - sužalojimai, fiziniai ar moraliniai kankinimai, psichologinė prievarta; visi dalykai, įžeidžiantys žmogaus orumą - nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacijos, vergovė, prostitucija, moterų ir jaunuolių prekyba; žlugdančios darbo sąlygos, kuriomis darbininkai traktuojami kaip grynai pelno įrankiai, o ne laisvi atsakingi žmonės - visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi; užnuodydami žmonių civilizaciją, jie labiau suteršia tuos, kurie tai vykdo, negu tuos, kurie dėl to kenčia, ir griežčiausiai prieštarauja Kūrėjo garbei“ [132].

Apie vidujai blogus veiksmus, susijusius su kontracepcijos praktika, kuria santuokos aktas sąmoningai padaromas bevaisis, Paulius VI moko: „Kartais leidžiama pakęsti mažesnį moralinį blogį, norint išvengti didesnio blogio arba patarnauti didesniam gėriui, tačiau niekados, net dėl rimčiausių priežasčių, neleistina daryti bloga, siekiant gera. Vadinasi, negalima pozityvaus valios akto objektu rinktis to, kas savo esme pažeidžia moralinę darną ir todėl
daro gėdą žmogui, nors ir būtų siekiama saugoti ar kelti pavienių žmonių, šeimų ar visuomenės gerovę“ [133].

81. Atskleisdama vidujai blogų veiksmų buvimą, Bažnyčia remiasi Šventojo Rašto mokymu. Apaštalas Paulius kategoriškai tvirtina: „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9-10).

Jei veiksmai vidujai blogi, tai gera intencija arba konkrečios aplinkybės gali švelninti jų blogumą, bet negali jo pašalinti. Tai „nepataisomai“ blogi veiksmai; kaip tokie ir patys savaime jie negali būti palenkti Dievui ir asmens gėriui. „Jei veiksmai kaip tokie yra nuodėmės (cum iam opere ipsa peccata sunt), - sako šv. Augustinas, - pavyzdžiui, vagystė, svetimavimas, piktžodžiavimas ir panašiai, tai kas išdrįs tvirtinti, jog, padaryti gerais motyvais (causis bonis), jie jau nebėra nuodėmės arba - tai dar kvailiau - yra pateisinamos nuodėmės?“ [134]

Todėl aplinkybės arba intencijos niekada negalės objekto požiūriu vidujai nedoro veiksmo paversti „subjektyviai“ doru arba tokiu, kurio pasirinkimą galima pateisinti.

82. Intencija yra gera, kai ji nukreipta į tikrąjį asmens gėrį, atsižvelgiant į jo galutinį tikslą. Tačiau veiksmai, kurių objektas „negali būti palenktas“ Dievui ir yra „nevertas žmogaus asmens“, visada ir kiekvienu atveju prieštarauja šiam gėriui. Šiuo požiūriu tuos veiksmus draudžiančių ir semper et pro semper galiojančių, t.y. jokių išimčių neleidžiančių, normų laikymasis ne tik neriboja geros intencijos, bet ją esmiškai išreiškia.

Mokyme apie veiksmo objektą kaip moralumo šaltinį autentiškai atsiskleidžia biblinė Sandoros ir įstatymų moralė, artimo meilė ir dorybės. Žmogaus veikimo moralinė kokybė priklauso nuo ištikimybės įsakymams, išreiškiančios klusnumą ir meilę. Būtent dėl to, kartojame, kaip klaidingą reikia atmesti nuomonę, jog tam tikro elgesio ar konkrečių veiksmų sąmoningą pasirinkimą pagal jų rūšinį apibrėžtumą neįmanoma vertinti kaip morališkai blogą, atsiribojus nuo intencijos, kuria vadovautasi pasirenkant, arba nuo visumos numatomų veiksmo pasekmių visiems suinteresuotiems asmenims. Racionaliai neapibrėžus žmogaus veikimo moralumo, neįmanoma būtų išlaikyti „objektyvią moralinę tvarką“ [135] ir nustatyti kokią nors pagal turinį apibrėžtą normą, kuri galiotų be išimties; tai kenktų žmonių brolybei ir tiesai apie gėrį ir drauge silpnintų Bažnyčios bendriją.

83. Kaip matyti, žmogiškųjų veiksmų moralumo ir ypač vidujai blogų veiksmų egzistavimo problemoje tam tikra prasme sutelkta paties žmogaus, tiesos apie jį ir iš jos kylančių moralinių pasekmių problema. Pripažindama ir skelbdama, kad konkrečiuose žmogiškuosiuose veiksmuose egzistuoja vidinis blogis, Bažnyčia lieka ištikima visiškai tiesai apie žmogų, gerbia žmogų ir ugdo jo orumą bei pašaukimą. Todėl Bažnyčia turi atmesti apibūdintąsias teorijas, prieštaraujančias šiai tiesai.

Vis dėlto mes, Broliai Vyskupai, neturime pasitenkinti vien perspėję tikinčiuosius dėl kai kurių etikos teorijų klaidingumo ir pavojingumo. Pirmiausia mes turime parodyti žavintį spindėjimą tiesos, kuri yra pats Jėzus Kristus. Jame, kuris yra Tiesa (plg. Jn 14, 6), žmogus gali visiškai suprasti ir gerais veiksmais tobulai įgyvendinti savo pašaukimą būti laisvam, paklūstant Dievo įstatymui, kuris slypi Dievo ir artimo meilės įsakyme. Tai įvyksta Šventosios Dvasios, tiesos, laimės ir meilės Dvasios, dovanojimo dėka; Joje mums duota suvidujinti, suvokti ir išgyventi įstatymą, „tobuląjį laisvės įstatymą“ (Jok 1, 25), kaip tikrąją asmens laisvės dinamiką.

III Skyrius
„KAD KRISTAUS KRYŽIUS NELIKTŲ BE GALIOS“ (1 Kor 1, 17)
Moralinis gėris Bažnyčios ir pasaulio gyvenime

“Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1)

84. Pagrindinė problema, kuriai minėtosiose moralės teorijose skiriama ypač daug dėmesio, yra santykio tarp žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo problema, galiausiai tai santykio tarp laisvės ir tiesos problema.

Anot krikščionių tikėjimo ir Bažnyčios mokymo, „tik Tiesai paklūstanti laisvė veda žmogaus asmenį į tikrąjį jo gėrį. Asmens gėris yra laikytis Tiesoje ir vykdyti Tiesą“ [136].

Bažnyčios poziciją palyginus su dabarties socialine ir kultūrine situacija, tučtuojau paaiškėja, kad savo pastoracinę veiklą Bažnyčia turi sutelkti būtent į šį pagrindinį klausimą: „Tiesos, gėrio ir laisvės ryšys nebejuntamas didelėje šiuolaikinės kultūros srityje; padėti žmogui vėl jį atrasti - tai vienas iš reikalavimų Bažnyčios misijai pasaulio išganymo vardan. Piloto klausimas: „Kas yra tiesa?“ ir šiandien graužia sielvartingai sutrikusį žmogų, nebežinantį, kas jis yra, iš kur ir kur jis eina. Todėl neretai matome gąsdinančių pavyzdžių, kaip žmogaus asmuo patenka į progresuojančios autodestrukcijos būklę. Įsiklausius į kai kurias nuomones, gali pasirodyti, kad jau nebėra jokių moralinių vertybių, kurias būtų galima pripažinti absoliučiomis ir nesunaikinamomis. Visų akyse niekinama pradėta, bet dar negimusi žmogaus gyvybė, nuolat laužomos pagrindinės asmens teisės, nedorai naikinamos žmogaus gyvenimui būtinos gėrybės. Maža to, žmogus nebėra įsitikinęs, jog tik tiesoje jis gali rasti išganymą. Išganinga tiesos galia abejojama ir tik laisvei, atplėštai nuo bet kokio objektyvumo, užkraunamas uždavinys autonomiškai spręsti, kas gera, o kas bloga. Teologijoje toks reliatyvizmas virsta nepasitikėjimu Dievo išmintimi, per moralinį įstatymą vadovaujančia žmogui. Moraliniam įstatymui priešinamos vadinamosios konkrečios situacijos, iš esmės nebetikint, kad Dievo įstatymas visada yra vienintelis tikrasis žmogaus gėris“ [137].

85. Svarstydama šias etikos teorijas, Bažnyčia neapsiriboja vien jų demaskavimu ir atmetimu, bet pozityviai siekia su didele meile padėti visiems tikintiesiems ugdyti sąžinę, kuri teistų ir paakintų teisingiems sprendimams, kaip ragina apaštalas Paulius: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, - kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Spręsdama uždavinį, Bažnyčia remiasi - ir tai yra jos esminė „paslaptis“ - ne tiek doktrinos dėstymu ir pastoraciniais paraginimais budėti, kiek nepaliaujamu įsižiūrėjimu į Viešpatį Jėzų. Tarsi Evangelijos jaunuolis, Bažnyčia kasdien su neblėstančia meile įsižiūri į Kristų, puikiai suvokdama, kad tik jame slypi tikrasis ir galutinis moralinės problemos sprendimas.

Būtent nukryžiuotame Jėzuje ji randa atsakymą į klausimą, kuris šiandien kankina tiek daug žmonių: kaip klusnumas visuotinėms ir nekintančioms moralės normoms gali reikšti pagarbą asmens unikalumui bei nepakartojamumui ir nekelti grėsmės jo laisvei bei orumui? Bažnyčia savo misiją suvokia taip pat, kaip apaštalas Paulius: „[Kristus siuntė mane] Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios. <...> Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims - kvailystė. Bet pašauktiesiems - tiek žydams, tiek graikams - mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 17. 23-24). Nukryžiuotasis Kristus atskleidžia autentišką laisvės prasmę, jis įgyvendina jos pilnatvę, pats visiškai pasiaukodamas, ir kviečia savo mokinius dalyvauti pačioje jo laisvėje.

86. Racionalus apmąstymas ir kasdienė patirtis apnuogina žmogaus laisvės silpnumą. Tai tikra, tačiau baigtinė laisvė: absoliučiai ir besąlygiškai ji remiasi ne savimi pačia, o egzistencija, kurioje slypi ir kuri drauge ją riboja ir įgalina. Tai kūrinio laisvė, t.y. dovana, kurią reikia priimti kaip daigą ir atsakingai ugdyti. Ji yra sukurtosios būtybės atvaizdo dėmuo, grindžiantis asmens orumą; joje aidi pirmapradis pašaukimas, kuriuo Kūrėjas kviečia žmogų į tikrąjį gėrį; negana to, per Kristaus apreiškimą jis kviečia užmegzti draugystę su Juo, dalyvaujant paties Dievo gyvenime. Laisvė yra neatimamas savęs turėjimas ir drauge visuotinis atsivėrimas visa kam, kas egzistuoja, peržengiant save kito pažinimo ir meilės link [138]. Taigi ji įsišaknijusi tiesoje apie žmogų, o jos tikslas - bendrystė.

Protas ir patirtis kalba ne tik apie žmogaus laisvės silpnumą, bet ir apie jos dramą. Žmogus pastebi, kad jo laisvė mįslingai linkusi atvirumą Tiesai ir Gėriui išduoti ir pernelyg dažnai iš tikrųjų pasirinkti baigtinį, ribotą ir netvarų gėrį. Negana to, žmogus pastebi, kad jo klaidose ir neigiamo pasirinkimo veiksmuose slypi užuomazga radikalaus maišto, kuris jį pastūmėja atmesti Tiesą ir Gėrį ir iškelti save kaip absoliutų principą: „Jūs tapsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Tad laisvei reikia išvadavimo. Kristus yra jos išvaduotojas: jis „mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1).

87. Pirmiausia Kristus apreiškia, jog autentiškos laisvės sąlyga yra garbingas ir atviras tiesos pripažinimas: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) [139]. Būtent tiesa padaro laisvą valdžios akivaizdoje ir suteikia jėgų kankinystei. Tai patvirtino Jėzus Piloto akivaizdoje: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Todėl tikri Dievo garbintojai turi jį garbinti „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23); šitaip jie tampa laisvi. Ryšys su tiesa ir Dievo garbinimas atsiskleidžia Jėzuje Kristuje kaip giliausios laisvės šaknys.

Be to, pačiu savo gyvenimu, o ne tik žodžiais Jėzus apreiškia, kad laisvė įgyvendinama meile, t.y. pasiaukojimu. Tasai, kuris sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), savanoriškai žengia į Kančią (plg. Mt 26, 46) ir, paklusdamas Tėvui, ant kryžiaus atiduoda gyvybę už visus žmones (plg. Fil 2, 6-11). Tad nukryžiuoto Jėzaus kontempliavimas yra svarbiausias kelias, kuriuo Bažnyčia kasdien turi žengti į priekį, jei nori aiškiai suprasti, kas yra laisvė; tai aukojimasis tarnaujant Dievui ir broliams. Bendravimas su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu yra neišsenkantis šaltinis, iš kurio Bažnyčia be paliovos semiasi, idant gyventų laisvėje, aukotųsi ir tarnautų. Komentuodamas 99 (100) psalmės eilutę: „Visos šalys, džiūgaukit Dievui, jam tarnaukite linksmos“, šv. Augustinas sako: „Viešpaties namuose vergai yra laisvi. Vergai laisvi, nes tarnauja ne prievarta, o meile <...>. Tepadaro meilė tave tarnu, nes tiesa padarė tave laisvą <...>. Tu kartu ir tarnas, ir laisvas žmogus: tarnas, nes juo tapai, laisvas žmogus, nes pamilai Dievą, Savo Kūrėją, maža to, esi laisvas, nes myli savo Kūrėją <...>. Esi Viešpaties tarnas, Viešpaties atleistinis. Neieškok išvadavimo, nutoldamas nuo išvaduotojo namų!“ [140]

Tad taip Bažnyčia ir kiekvienas krikščionis joje yra pašaukti dalyvauti Kristaus ant kryžiaus munus regale (Jn 12, 32), malonėje ir atsakomybėje Žmogaus Sūnaus, kuris „irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28) [141].

Tad Jėzus yra tobulos laisvės su visišku klusnumu Dievo valiai gyva ir asmeniška sintezė. Jo nukryžiuotas kūnas visiškai atskleidžia nenutraukiamą ryšį tarp laisvės ir tiesos, kaip kad Jo prisikėlimas iš numirusių labiausiai išaukština tiesoje išgyvenamos laisvės vaisingumą ir išganomąją galią.

Vaikščioti šviesoje (plg. 1 Jn 1, 7)

88. Laisvės ir tiesos supriešinimas ir net radikalus atskyrimas yra dar pavojingesnės ir žalingesnės dichotomijos - dichotomijos, atskiriančios tikėjimą nuo moralės - pasekmė, apraiška ir užbaiga.
Dabartinės sekuliarizacijos sąlygomis, kai daug, pernelyg daug žmonių mąsto ir gyvena, „tarsi Dievo nebūtų“, ši perskyra yra vienas svarbiausių Bažnyčios pastoracinių rūpesčių. Susiduriame su mąstysena, kuri ne kartą giliai, plačiai ir visapusiškai paveikia pačių krikščionių laikyseną ir elgesį, o jų tikėjimas silpsta ir praranda savo, kaip mąstymo ir veiklos asmens, šeimos ir visuomenės gyvenime naujovės, originalumą. Smarkiai dechristianizuotos kultūros kontekste pačių krikščionių taikomi vertinimo ir pasirinkimo kriterijai iš tikrųjų dažnai atrodo kaip svetimi ir net prieštaraujantys Evangelijai.

Todėl reikia, kad krikščionys iš naujo atrastų savo tikėjimo naujumą ir jo teikiamą galią vertinti dominuojančią ir plintančią kultūrą: „Kadaise jūs buvote tamsa, - primena apaštalas Paulius, - o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos, <...> rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tarytum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos“ (Ef 5, 8-11. 15-16; plg. 1 Tes 5, 4-8).

Reikia iš naujo atrasti ir parodyti tikrąjį krikščioniško tikėjimo veidą, kuris nėra vien protu priimtinų ir patvirtintinų pasiūlymų rinkinys. Priešingai, tai Kristaus pažinimas ir išgyvenimas, gyvas jo įsakymų atminimas, gyvenimo tiesa. Beje, žodis priimamas tik tada, kai jis pritaikomas veikiant, kai įgyvendinamas praktiškai. Tikėjimas yra sprendimas, apimantis visą egzistenciją. Jis yra tikinčiojo meilės ir gyvenimo susitikimas, dialogas, bendravimas su Jėzumi Kristumi, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Jis implikuoja pasitikėjimo ir atsidavimo Kristui aktą ir padeda gyventi, kaip Jis gyveno (plg. Gal 2, 20), t.y. labiausiai mylint Dievą ir brolius.

89. Tikėjimas taip pat turi moralinį turinį; jis skatina ir reikalauja susieti jį su gyvenimu; jis apima ir tobulina Dievo įsakymų priėmimą ir laikymąsi. Kaip sako evangelistas Jonas, „Dievas yra šviesa ir jam nėra jokios tamsybės. Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. <...> Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 1, 5-6; 2, 3-6).

Per moralinį gyvenimą tikėjimas tampa „išpažinimu“ ne tik Dievui, bet ir žmonėms; jis tampa liudijimu. Jėzus sakė: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus iš šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14-16). Tie darbai - pirmiausia artimo meilės darbai (plg. Mt 25, 31-46), darbai tikrosios laisvės, kuri apsireiškia ir įgyvendinama pasiaukojimu, net visišku pasiaukojimu, kaip Kristaus, kuris „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Iš Kristaus liudijimo kyla, pagal jį formuojasi ir juo remiasi liudijimas mokinio, šaukiamo eiti tuo pačiu keliu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Pagal evangelinio radikalumo reikalavimus meilė gali nuvesti tikintįjį iki pat aukščiausio kankinystės liudijimo. Nurodydamas ant kryžiaus mirštančio Kristaus pavyzdį, Paulius rašo Efezo krikščionims: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 1-2).

Kankinystė - Dievo įstatymo neliečiamo šventumo išaukštinimas

90. Ryšys tarp tikėjimo ir moralės visa pilnatve atsiskleidžia paklusimu absoliutiems reikalavimams besąlygiškai gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, reikalavimams, kuriuos gina moralės normos, be jokių išimčių draudžiančios vidujai blogus veiksmus. Moralės normų visuotinumas ir pastovumas apreiškia ir drauge gina asmens orumą, t.y. neliečiamy-
bę žmogaus, kurį nutvieskia Dievo šviesa (plg. Pr 9, 5-6).

Nepriimtinumą „teleologinių“ etikos teorijų - „konsekvencializmo“ ir „proporcionalizmo“, - kurios neigia tam tikrą elgesį draudžiančių ir be išimties galiojančių negatyviųjų normų buvimą, labai aiškiai patvirtina krikščioniškoji kankinystė, visada lydėjusi ir toliau tebelydinti Bažnyčios gyvenimą.

91. Jau Senojoje Sandoroje susiduriame su nuostabiais ištikimybės šventam Dievo įstatymui iki pat savanoriško mirties priėmimo liudijimais. Jų simbolis gali būti Zuzanos istorija; du neteisingi teisėjai, grasinantys mirtimi, jei ji nepaklus jų nešvariems troškimams, išgirsta atsakymą: „Esu pakliuvusi į keblią padėtį! Jeigu tatai padarysiu, - man gresia mirtis; jeigu aš to nedarysiu, tada neištrūksiu iš jūsų rankų. Vis dėlto man bus geriau nedaryti šito ir tokiu būdu į jūsų rankas pakliūti, negu Viešpačiui nusidėti“ (Dan 13, 22-23). Zuzana, kuriai geriau nekaltai pakliūti į teisėjų rankas, liudija ne tik tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, bet ir klusnumą tiesai bei moralinės tvarkos absoliutumui: savo pasiryžimu priimti kankinystę ji skelbia, kad norint laimėti ką nors gera, nedera daryti tai, ką Dievo įstatymas pripažįsta kaip bloga. Ji pasirenka „geriausiąją dalį“ - vaiskiai, nenuolaidžiai liudyti tiesą apie gėrį ir Izraelio Dievą; šitaip ji savo veiksmais parodo Dievo šventumą.

Ant Naujojo Testamento slenksčio Jonas Krikštytojas, atsisakęs nutylėti Viešpaties įstatymą ir nusileisti blogiui, „atidavė savo gyvybę už teisingumą ir tiesą“ [142] ir šitaip net kankinyste tapo Mesijo pirmtaku (plg. Mk 6, 17-29). Todėl „kalėjimo tamsybėse buvo uždarytas tas, kuris atėjo liudyti apie šviesą ir kuris buvo vertas, kad pati šviesa, t.y. Kristus, pavadintų jį žiburiu, kuris liepsnoja ir šviečia <...>. Savo krauju pakrikštytas tapo tas, kuriam buvo duota pakrikštyti pasaulio Atpirkėją“ [143].

Naujojoje Sandoroje susiduriame su daugelio Kristaus mokinių liudijimais, pradedant diakonu Steponu (plg. Apd 6, 8-7, 60) ir apaštalu Jokūbu (plg. Apd 12, 1-2); jie mirė kaip kankiniai, idant išpažintų savo tikėjimą ir meilę Mokytojui ir idant jo nepaneigtų. Šitaip jie seka Viešpačiu Jėzumi, kuris Kajafui ir Pilotui „pateikė gerą išpažinimą“ (1 Tim 6, 13), gyvybės auka patvirtindamas savo skelbimo tiesą. Nesuskaičiuojami kankiniai priėmė persekiojimus ir mirtį, užuot atlikę stabmeldišką smilkymą prie valdovo statulos (plg. Apr 13, 7-10). Jie atsisakinėjo net apsimesti atlieką tas apeigas, šitaip rodydami pavyzdį, kaip atsisakyti bet kokio konkretaus veiksmo, prieštaraujančio Dievo meilei ir tikėjimo liudijimui. Paklusdami, kaip pats Kristus, jie pavesdavo ir atiduodavo savo gyvybę Tėvui, galinčiam juos išgelbėti iš mirties (plg.Žyd 5, 7).

Bažnyčia iškelia pavyzdį daugelio šventųjų vyrų ir moterų, kurie liudijo moralines vertybes ir gynė jas iki pat kankinystės, linkę mirti, užuot padarę nors vieną mirtinąją nuodėmę. Iškeldama juos į altorių garbę, Bažnyčia kanonizavo jų liudijimą ir tikru paskelbė jų įsitikinimą, kad Dievo meilė verčia laikytis jo įsakymų net sunkiausiomis aplinkybėmis ir neleidžia jų laužyti net gelbstint savo gyvybę.

92. Kankinystėje kaip moralinės tvarkos patvirtinime drauge spindi Dievo įstatymo šventumas ir pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus asmens orumo neliečiamybė; niekada neleistina šį orumą paminti arba veikti prieš jį net gera intencija ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Jėzus griežčiausiai perspėja: „Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei“ (Mk 8, 36).

Kaip apgaulingus ir klaidingus, kankinystė demaskuoja visokius „žmogiškus išvedžiojimus“, kuriais, tegul ir „ypatingomis“ aplinkybėmis, mėginama pateisinti savaime morališkai blogus veiksmus; maža to, ji aiškiai parodo, kad tokiu veiksmu iš tikrųjų pažeidžiamas žmogaus „žmogiškumas“ - labiau to, kuris veikia, negu to, kurį veiksmas paliečia [144]. Tad kankinystė drauge išaukština tobulą „žmogiškumą“ ir tikrąją asmens „gyvybę“, kaip liudija šv. Ignotas Antiochietis, kreipdamasis į Romos, savo kankinystės vietos, krikščionis: „Atleiskit man, broliai; netrukdykite man gyventi, nenorėkite, kad mirčiau <...>. Leiskite gerti skaisčiąją šviesą. Kai ją pasieksiu, būsiu žmogus. Leiskite man sekti mano Dievo kančia“ [145].

93. Galiausiai kankinystė yra puikus Bažnyčios šventumo ženklas: mirtimi paliudyta ištikimybė šventam Dievo įstatymui yra iškilmingas skelbimas ir misionieriškas įsipareigojimas usque ad sanguinem, idant moralinės tiesos spindėjimas neužtemtų asmenų ir visuomenės papročiuose ir mąstysenoje. Toks liudijimas ypač vertingas, nes ne tik pasauliečių visuomenėje, bet ir Bažnyčios bendruomenėse padeda išvengti pavojingiausios krizės, kuri gali ištikti žmogų - gėrio ir blogio susimaišymo, neleidžiančio nustatyti ir palaikyti individų ir bendruomenių moralinę tvarką. Kankiniai ir apskritai visi šventieji iškalbingu ir patraukliu moralinės tiesos spindėjimo visiškai perkeisto gyvenimo pavyzdžiu apšviečia visas istorijos epochas, žadindami moralės supratimą. Be išlygų liudydami gėrį, jie tampa gyvu priekaištu tiems, kurie peržengia įstatymą (plg. Išm 2, 12), ir primena nuolat aktualius pranašo žodžius: „Vargas tiems, kurie pìkta vadina gẽra, o gẽra - pìkta, kurie tamsą verčia šviesa, o šviesą - tamsa, kurie kartumą verčia saldumu, o saldumą - kartumu!“ (Iz 5, 20).

Kankinystė yra moralinės tiesos liudijimo viršūnė, į kurią pāšaukta palyginti nedaugel, tačiau yra ir toks liudijimas, kuriam visi krikščionys turi būti pasirengę kasdien net kančių ir didelių aukų kaina. Iš tikrųjų susidūręs su įvairiais sunkumais, kuriems ištikimybė moralinei tvarkai gali pasipriešinti net paprasčiausiomis aplinkybėmis, krikščionis yra pašauktas, malda išprašytos Dievo malonės padedamas, neretai didvyriškai įsipareigoti, remdamasis galia, kurios dėka, kaip moko šv. Grigaliaus Didysis, jis gali „net pamilti šio pasaulio sunkumus, vildamasis amžinojo atlygio“ [146].

94. Šitaip liudydami moralinio gėrio absoliutumą, krikščionys nėra vieniši; tai patvirtina ir tautų moralės supratimas visose didžiosiose Vakarų ir Rytų religijos bei išminties tradicijose, giliai ir paslaptingai irgi veikiamose Šventosios Dvasios. Visiems tinka lotynų poeto Juvenalio žodžiai: „Laikyk tai didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą“ [147]. Sąžinės balsas visuomet nedviprasmiškai primena, kad egzistuoja moralinės tiesos ir vertybės, už kurias reikia būti pasiryžus net gyvybę atiduoti. Bažnyčios įsitikinimu, žodžiai, kurie gina moralines vertybes, ir ypač gyvybės paaukojimas už jas liudija tiesą, kuri egzistuoja jau kūrimo momentu, bet galutinai suspindi Kristaus veide: „Kiekvieną kartą, - rašo šv. Justinas, - kai pokalbiuose apie moralę stoicizmo sekėjai visoje žmonių giminėje pasėto Žodžio grūdo dėka parodydavo išmintį, kaip žinome, jie užsitraukdavo neapykantą ir mirtį“ [148].

Visuotinės ir nekintamos moralės normos asmens ir visuomenės tarnyboje

95. Bažnyčios mokymas ir ypač jos pasiryžimas ginti vidujai blogus veiksmus draudžiančių priesakų visuotinį ir nepaliaujamą galiojimą neretai suprantamas kaip nepakantaus nesitaikstymo ženklas, ypač nepaprastai sudėtingomis ir konfliktiškomis dabarties žmogaus ir visuomenės moralinio gyvenimo aplinkybėmis, nes toks nesitaikstymas esąs nesuderinamas su motiniška Bažnyčios prigimtimi. Pastarajai, sakoma, trūkstą supratingumo ir atjautimo. Tačiau iš tikrųjų Bažnyčios motiniškumo negalima atskirti nuo mokymo misijos, kurią ji turi vykdyti kaip Kristaus, pačios Tiesos, ištikimoji Sužadėtinė: „Būdama Mokytoja, ji be atvangos skelbia moralės normas <...>. Bažnyčia nėra nei šių normų autorė, nei teisėja. Paklusni Tiesai, kuri yra Kristus - o jo paveikslas atsispindi žmogaus asmens prigimtyje ir orume,- Bažnyčia moralės normas aiškina ir dėsto visiems geros valios žmonėms, neslėpdama, jog jos reikalauja radikalumo ir tobulumo“ [149].

Tikrai suprasti ir nuoširdžiai atjausti iš tiesų reiškia mylėti asmenį, pamilti jo tikrąjį gėrį ir autentišką laisvę. Žinoma, išgyventi tokią meilę galima ne nuslepiant ar susilpninant moralinę tiesą, o atskleidžiant, jog iš esmės ji yra spinduliavimas Dievo amžinosios išminties, atėjusios pas mus Kristaus asmenyje, ir tarnavimas žmogui, jo laisvės augimui ir jo laimės ieškojimui [150].

Aiškiai ir gyvai pristatant moralinę tiesą, negalima atmesti gilios ir nuoširdžios pagarbos, kurią įkvepia kantri ir pasitikinti meilė, nuolat reikalinga žmogui jo moraliniame kelyje, dažnai vargingame dėl sunkumų, silpnybių ir skausmingų situacijų. Bažnyčia, niekada negalinti atsižadėti „tiesos ir nuoseklumo, kuriuo remdamasi nesutinka gėriu vadinti to, kas bloga, ir blogiu to, kas gera“ [151], visada turi būti atidi, kad nenulaužtų sužalotos nendrės ir neužgesintų rusenančio dagčio (plg. Iz 42, 3). Paulius VI rašė: „Išganingas Kristaus mokslas, nieko iš jo neatmetant, išreiškia įstabiausią meilę sieloms, o tai visada reikia jungti su tolerancija ir meile, kurios pavyzdį davė pats Viešpats, kalbėdamas žmonėms ir tarp jų veikdamas. Jis atėjo ne teisti pasaulio, bet gelbėti (plg. Jn 3, 17) ir, nors rūsčiai smerkė nuodėmes, buvo kantrus ir gailestingas nusidėjėliams“ [152].

96. Bažnyčios pasiryžime ginti visuotines ir nekintamas moralės normas nėra nieko, kas žemintų. Jis tik tarnauja tikrajai žmogaus laisvei: jei nėra laisvės be tiesos arba prieš ją, tai reikia pripažinti, kad absoliučiai galiojančių žmogaus asmens orumo reikalavimų kategoriškas, t.y. besąlygiškas ir bekompromisinis, gynimas yra laisvės egzistavimo sąlyga ir priemonė.

Šitaip tarnaujama kiekvienam žmogui, kurio būtybė ir egzistencija absoliučiai nepakartojama: tiktai klusnumas visuotinėms moralės normoms galutinai patvirtina jo kaip asmens vienatinumą ir tikros moralinės pažangos galimybę. Kaip tik todėl tarnaujama visiems žmonėms, individams, bet ir bendruomenei bei visuomenei kaip tokiai. Iš tikrųjų tos normos nepajudinamai grindžia ir rimtai garantuoja teisingą ir taikų žmonių bendrabūvį, vadinasi, ir tikrą demokratiją, kuri gali gyvuoti ir vystytis tik remdamasi visų piliečių lygybe, teisių ir pareigų paritetu. Vidinį blogį draudžiančių moralės normų atžvilgiu niekam neteikiamos nei privilegijos, nei išimtys. Kad ir kas būtume - ar pasaulio valdovas, ar paskutinis „varguolis“, - visi esame lygūs prieš moralės reikalavimus.

97. Šitokia yra moralės normų, ypač blogį draudžiančių negatyviųjų normų, asmeninė ir socialinė reikšmė ir galia: gindamos kiekvieno žmogaus asmens neliečiamą orumą, jos tarnauja žmonių socialinio audinio išsaugojimui, teisingai ir vaisingai plėtotei. Būtent Dekalogo antrosios lentelės įsakymai, kuriuos Jėzus primena ir Evangelijos jaunuoliui (plg. Mt 19, 18), yra kiekvienos visuomenės gyvenimo pagrindinės taisyklės.

Šie įsakymai suformuluoti apibendrintai. Tačiau tai, kad „visų socialinių institucijų pagrindas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“ [153], leidžia juos patikslinti ir išskleisti į konkretesnį elgesio kodeksą. Tad socialinio gyvenimo pagrindinės moralės normos apima konkrečius reikalavimus, prie kurių turi derintis tiek valstybės valdžia, tiek piliečiai. Net kartais geros intencijos ir neretai sunkios aplinkybės niekada neleidžia civilinei vadovybei ir privatiems asmenims sulaužyti pagrindines ir neatimamas žmogaus asmens teises. Taigi tik moralė, pripažįstanti visada ir visiems be jokių išimčių galiojančias normas, gali laiduoti bendrabūvio etikos pagrindus tautinėje ir tarptautinėje plotmėje.

Moralė ir socialinio bei politinio gyvenimo atsinaujinimas

98. Plintant grėsmingoms socialinio ir ekonominio neteisingumo bei politinės korupcijos formoms, nuo kurių nukenčia ištisos tautos ir šalys, vis smarkėja pasipiktinimas daugybės žmonių, kurių pagrindinės teisės buvo pamintos ir paniekintos, ir vis didėja būtinybė, kad asmenys ir visuomenės radikaliai atsinaujintų teisingumui, solidarumui, garbingumui ir viešumui laiduoti.

Kelias, kurį reikia nueiti, tikrai ilgas ir sunkus. Reikia daug ir rimtų pastangų, kad toks atsinaujinimas įvyktų, dar ir dėl to, kad neteisingumą šiandieniame pasaulyje sukelia ir palaiko įvairios ir svarios priežastys. Tačiau, kaip moko istorija ir asmeninė patirtis, tokios padėties ištakose nesunku rasti būtent „kultūrinių“ priežasčių, t. y. susijusių su tam tikra žmogaus, visuomenės ir pasaulio samprata. Iš tikrųjų kultūrinės problemos esmę sudaro moralinė prasmė, kurią savo ruožtu grindžia ir įgyvendina religinė prasmė [154].

99. Tik Dievas, aukščiausiasis Gėris, nepajudinamai grindžia ir nepamainomai sąlygoja moralumą, vadinasi, įsakymus ir ypač negatyviuosius įsakymus, visuomet ir visais atvejais draudžiančius elgtis ir veikti nesuderinamai su kiekvieno žmogaus asmens orumu. Taip aukščiausiasis gėris ir moralinis gėris susijungia tiesoje, Dievo Kūrėjo ir Atpirkėjo tiesoje bei Jo sukurto ir atpirkto žmogaus tiesoje. Tik šios tiesos pagrindu galima kurti atnaujintą visuomenę ir spręsti sudėtingas bei sunkias ją sukrečiančias problemas, iš kurių svarbiausia - įveikti įvairiausias totalitarizmo formas, kad atsivertų kelias į tikrąją asmens laisvę. „Totalitarizmas gimsta neigiant tiesos objektyvumą: jei neegzistuoja transcendentinė tikrovė, kuriai paklusdamas žmogus įgyja pilnutinę tapatybę, tai neegzistuoja nė joks tikras principas, kuris laiduotų teisingus santykius tarp žmonių. Klasiniai, grupiniai ar tautiniai interesai neišvengiamai juos supriešins vienus su kitais. Jei nepripažįstama transcendentinė tikrovė, tai triumfuoja valdžios galia, ir kiekvienas siekia iki galo išnaudoti jam prieinamas priemones, norėdamas primesti savo interesus arba pažiūras, neatsižvelgdamas į kitų teises. <...> Tad šiuolaikinis totalitarizmas kyla, paneigus transcendentinį orumą žmogaus asmens, neregimojo Dievo regimojo atvaizdo ir būtent dėl to pačia savo prigimtimi tapusio subjektu teisių, kurių niekas negali pažeisti: nei individas, nei grupė, nei klasė, nei tauta, nei valstybė. Negali to daryti nė visuomenės dauguma, stojanti prieš mažumą, norėdama ją išstumti į visuomenės pakraštį, prispausti, išnaudoti ar sunaikinti“ [155].

Todėl nenutraukiamas ryšys tarp tiesos ir laisvės, atspindintis esminį ryšį tarp Dievo išminties ir valios, itin svarbus žmonių gyvenimui socialinėje-ekonominėje ir socialinėje-politinėje plotmėje; šitai rodo Bažnyčios socialinis mokymas, kuris „įsiterpia į <...> teologiją ir ypač į moralinę teologiją“ [156], ir jos pristatomi įsakymai, kurie reguliuoja socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą, veikdami ne tik bendrąsias nuostatas, bet ir konkretų elgesį bei apibrėžtus veiksmus.

100. Tad Katalikų Bažnyčios katekizme pirmiausia tvirtinama, jog „ekonomikos srityje pagarba žmogaus orumui reikalauja ugdyti nuosaikumo dorybę, kad susilpnėtų prisirišimas prie šio pasaulio gėrybių, teisingumo dorybę, kad būtų apsaugotos artimo teisės ir atiduota jam tai, kas priklauso, ir solidarumo dorybę, kad, remdamiesi aukso taisykle ir Viešpaties dosnumu, taptume „turtingi per jo dosnumą“ (2 Kor 8, 9)“ [157]; toliau jame apibūdinami poelgiai ir veiksmai, žeidžiantys žmogaus orumą: vagystė, sąmoningas paskolintų ar pamestų daiktų laikymas, apgaudinėjimas prekyboje (plg. Įst 25, 13-16), neteisingas užmokestis (plg. Įst 24, 14-15; Jok 5, 4), kainų kėlimas, naudojantis nežinojimu arba kito nelaime (plg. Am 8, 4-6), įmonės visuomeninių gėrybių pasisavinimas ir privatus naudojimas, blogas darbas, sukčiavimas mokesčiais, čekių ir sąskaitų klastojimas, perdėtas išlaidavimas, švaistymas ir t.t. [158] Be to, „septintas įsakymas draudžia veiksmus arba sumanymus, kad ir kokiais motyvais - egoistiniais ar ideologiniais, vertelgiškais ar totalitariniais - vedančius į žmogiškų būtybių pavergimą, į jų asmens orumo nepripažinimą, į jų lyg prekių pirkimą, pardavimą ir mainymą. Prievarta paversti žmones vartojamais daiktais arba pelno šaltiniu yra nuodėmė jų orumui ir pagrindinėms teisėms. Šv. Paulius liepė šeimininkui krikščioniui savo vergą traktuoti „jau ne kaip vergą, o daugiau - kaip mylimą brolį“ (Fm 16)“ [159].

101. Reikia pastebėti, kad politikos srityje vadovų ir pavaldinių santykių tiesumas, viešosios administracijos atvirumas, viešųjų reikalų nešališkumas, politinių priešininkų teisių gerbimas, paprastųjų ir karo lauko teismų kaltinamųjų teisių gynimas, teisingas ir garbingas viešųjų išteklių naudojimas, abejotinų ir neleistinų priemonių valdžiai įgyti, išlaikyti ir sustiprinti atmetimas - tai vis principai, kylantys ir ypatingos svarbos besisemiantys iš asmens transcendentinės vertės ir iš objektyvių moralės reikalavimų valstybių funkcionavimui [160]. Kai jų nesilaikoma, pačiam politiniam bendravimui pristinga pagrindo, o visam socialiniam gyvenimui iškyla pairimo pavojus, grėsmė ir lemtis (plg. Ps 13 (14), 3-4; Apr 18, 2-3. 9-24). Daugelyje šalių žlugus ideologijoms, kurios politiką siejo su totalitarine pasaulio samprata, pirmiausia - marksizmui, šiandien iškyla nemažesnis pavojus, kad žmogaus asmens pagrindinės teisės bus paneigtos, o politika praris net religinius poreikius, glūdinčius kiekvienos būtybės širdyje; tai demokratijos susivienijimo su etiniu reliatyvizmu pavojus, atimantis iš pilietinio bendrabūvio bet kokį moralinį pagrindą ir, negana to, sugebėjimą pripažinti tiesą. Iš tikrųjų, „jei nėra jokios galutinės tiesos, kuri valdytų ir kreiptų politinę veiklą, idėjas ir įsitikinimus lengva išnaudoti valdžios labui. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta aiškiu arba užmaskuotu totalitarizmu“ [161].

Tad visose asmens, šeimos, socialinio ir politinio gyvenimo srityse tiesa pagrįsta ir per tiesą atsiverianti tikrajai laisvei moralė nepakartojamai, nepakeičiamai ir itin vertingai tarnauja ne tik asmens pažangai gėrio link, bet ir visuomenės teisingam vystymuisi.

Malonė ir klusnumas Dievo įstatymui

102. Ir sunkiausiose situacijose žmogus turi laikytis moralės normų, paklusdamas šventiems Dievo įsakymams ir išlaikydamas savo asmens orumą. Harmonija tarp laisvės ir tiesos kartais pareikalauja tikrai nepaprastų aukų ir pasiekiama didele kaina, net kankinyste. Tačiau kaip rodo visuotinė ir kasdienė patirtis, žmogus yra gundomas suardyti šią harmoniją: „Darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu <...>. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 15. 19).

Iš kur galiausiai kyla toks vidinis žmogaus skilimas? Jo kaip nusidėjėlio istorija prasideda, kai jis nebepripažįsta Dievo kaip savo Kūrėjo ir kai pats užsimano visiškai nepriklausomai spręsti, kas yra gera, o kas - bloga. „Jūs tapsite kaip Dievas: pažinsite gera ir pikta“(Pr 3, 5) - tai pirma pagunda, kuriai aidu atsiliepia visos kitos, o prigimtinės nuodėmės sužeistas žmogus joms pasiduoda dar lengviau.

Tačiau pagundas galima įveikti, o nuodėmių - išvengti, nes drauge su įsakymais Viešpats dovanoja mums galimybę jų laikytis: „Maloniai jis žvelgia į tuos, kur jo bijo, ir žino kiekvieno žmogaus visus darbus. Jis niekam neliepia daryti ką bloga ir niekaip neverčia ką nors nusidėti“ (Sir 15, 19-20). Kai kuriose situacijose laikytis Dievo įstatymo gali būti sunku, labai sunku, tačiau niekuomet tai nėra neįmanoma. Šį nekintamą Bažnyčios tradicijos mokymą Tridento Susirinkimas taip išreiškia: „Niekas, net būdamas nuteisintas, negali manyti esąs atleistas nuo įsakymų laikymosi. Niekas neturi naudotis lengvabūdiška, Tėvų su ekskomunika pasmerkta nuomone, esą nuteisintam žmogui neįmanoma laikytis Dievo įsakymų. Juk Dievas neįsako to, kas neįmanoma, bet įsakydamas kviečia daryti tai, ką šis gali, ir prašyti to, ko negali, ir Jis padės tau pajėgti. „Jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3), jo jungas švelnus, jo našta lengva (plg. Mt 11, 30)“ [162].

103. Dievo malonei padedant ir žmogaus laisvei bendradarbiaujant, vilties dvasinė erdvė visada lieka atvira žmogui.
Jėzaus išganingame Kryžiuje, Šventosios Dvasios dovanojime, sakramentuose, kurie trykšta iš perverto Atpirkėjo šono (plg. Jn 19, 34), tikintysis semiasi malonės ir galios nuolat, net sunkiausiomis aplinkybėmis, laikytis švento Dievo įstatymo. Kaip sako šv. Andriejus Kretietis, „atgaivindamas įstatymą malone, Dievas atidavė įstatymą malonės tarnybai harmoningoje ir vaisingoje santarvėje, nesumaišydamas su pirmuoju to, kas priklauso antrajai, bet tikrai dievišku būdu tai, kas vargina, pavergia ir priverčia, paversdamas tuo, kas lengva ir išlaisvina“ [163].

“Konkrečios“ žmogaus galimybės slypi būtent Kristaus Atpirkimo paslaptyje. „Būtų labai didelė klaida iš to daryti išvadą, jog taisyklės, kurių moko Bažnyčia, pačios savaime yra tik „idealas“, kurį dar reikia taikyti, derinti, laipsniuoti pagal vadinamąsias konkrečias žmogaus galimybes, pagal „svarstomo įvairiopo gėrio pusiausvyrą“. Tačiau kas yra „konkrečios žmogaus galimybės“? Ir koks žmogus turimas omenyje? Geidulių užvaldytas žmogus ar Kristaus atpirktas žmogus? Juk kalbama apie Kristaus Atpirkimo tikrovę. Kristus mus atpirko! Tai reiškia, kad jis suteikė mums galimybę įgyvendinti visą mūsų egzistencijos tiesą; jis išvadavo mūsų laisvę iš geismų valdžios. O jei žmogus ir toliau nusideda, tai reiškia, kad ne Kristaus atpirkimo veiksmas buvo netobulas, o žmogaus valia nori išvengti per šį veiksmą ateinančios malonės. Dievo įsakymas iš tikrųjų atitinka žmogaus sugebėjimus, tačiau atpirkto, Šventąja Dvasia apdovanoto žmogaus sugebėjimus, žmogaus, kuris net nusidėjęs visada gali gauti atleidimą ir džiaugtis Dvasios buvimu“ [164].

104. Šiame kontekste atsiveria tinkama erdvė Dievui parodyti gailestingumą atgailojančio žmogaus nuodėmei ir supratingumą žmogaus silpnumui. Šis supratingumas anaiptol nereiškia, kad kompromituojamas arba klastojamas gėrio ir blogio saikas, norint priderinti jį prie aplinkybių. Žmogaus, kuris pripažįsta savo silpnumą ir prašo atleidimo, elgesys yra žmogiškas, tuo tarpu toks elgesys, kai silpnumas paverčiamas tiesos apie gėrį kriterijumi ir pasiteisinama prieš save patį, nejaučiant poreikio kreiptis į Dievą ir jo gailestingumą, priešingai, yra nepriimtinas. Toksai elgesys pakerta visos visuomenės moralumą, nes skleidžia abejonę apskritai moralinio įstatymo objektyvumu, neigia absoliutų pobūdį moralinių draudimų, keičiančių konkrečius žmogaus veiksmus, ir pagaliau veda į vertinimų sumaištį.

Priešingai, mes turime priimti tai, ką sako palyginimas apie fariziejų ir muitininką (plg. Lk 18, 9-14). Muitininkas galbūt galėjo kaip nors teisintis, mažindamas savo atsakomybę. Tačiau savo maldoje jis kalba ne apie pasiteisinimus, o apie savo nevertumą Dievo begalinio šventumo akivaizdoje: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Tuo tarpu fariziejus išsiteisino pats prieš save, be abejo, rasdamas kaip pateisinti visus nusižengimus. Šitaip susiduriame su dviem skirtingomis sąžinės nuostatomis, būdingomis visų laikų žmonėms. Muitininkas teikia pavyzdį „atgailojančios“ sąžinės, puikiai suvokiančios savo prigimties silpnumą ir savo nusižengimuose, kad ir kaip subjektyviai pateisinamuose, įžvelgiančios patvirtinimą, jog jam reikalingas atpirkimas. Fariziejus teikia pavyzdį „savimi patenkintos“ sąžinės, neva galinčios laikytis įstatymo be malonės pagalbos ir įsitikinusios, jog jai nereikalingas gailestingumas.

105. Kiekvienas turi būti labai budrus, kad jo nepatrauktų fariziejaus nuostata, siekianti išnaikinti savo ribotumo bei nuodėmingumo jausmą, šiandien besireiškianti ypač mėginimu priderinti moralės normas prie savo galimybių bei interesų ir net atmetanti pačią normos sąvoką. Tuo tarpu „disproporcijos“ tarp įstatymo ir žmogaus sugebėjimų, t.y. sau pačiam palikto žmogaus vien moralinių jėgų sugebėjimų, pripažinimas pažadina malonės troškimą ir sudaro palankias sąlygas jai priimti.

„Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! - klausia apaštalas Paulius ir atsako džiaugsmingu ir dėkingu išpažinimu: - Bet ačiū Dievui - per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 24-25).

Tokią pat nuotaiką išreiškia šv. Ambraziejaus Milaniečio malda: „Ko vertas žmogus, jei tu jo neaplankai! Neužmiršk silpnojo, atmink, jog sukūrei mane iš dulkių. Kaip galėčiau ištverti, jei nuolat nežvelgtum į mane, kad sutvirtėtų tas molis, o mano tvirtumas kiltų iš tavo veido! Tau nusigręžus, viskas nyksta (plg. Ps 103 (104), 29); jei žvelgi į mane, vargas man! Nerasi manyje nieko, išskyrus mano nusižengimų užkratą; negera būti nei pamestiems, nei Dievo regimiems, nes kai jis mus regi, mes keliame pasibjaurėjimą. Vis dėlto mes galime manyti, kad jis neatmeta tų, kuriuos regi, nes apvalo tuos, į kuriuos žvelgia. Prieš jį liepsnoja ugnis, ryjanti kaltę (plg. Jl 2, 3)“ [165].

Moralė ir naujoji evangelizacija

106. Evangelizacija yra didžiausias ir labiausiai jaudinantis iššūkis Bažnyčiai, su kuriuo ji pašaukta susidurti nuo pat pradžios. Šis iššūkis kyla ne tiek iš socialinių ir kultūrinių situacijų, į kurias ji patenka istorijos būvyje, kiek iš prisikėlusio Jėzaus Kristaus priesako, apibrėžiančio pačios Bažnyčios buvimo prasmę: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Tačiau mūsų gyvenamasis laikotarpis bent jau daugeliui tautų yra „naujosios evangelizacijos“ iššūkio metas, t.y. metas skelbti visuomet naują ir visuomet naujumo turinčią Evangeliją ir evangelizaciją, „naują savo uolumu, metodais, raiška“ [166]. Dechristianizacija, paveikusi ištisas bendruomenes ir tautas, kuriose kadaise klestėjo tikėjimas ir krikščioniškas gyvenimas, ne tik sukelia tikėjimo praradimą ar bent sumažina jo reikšmę gyvenime, bet ir neišvengiamai nusmukdo ir užtemdo moralės jausmą, kadangi nebejuntamas evangelinės moralės savitumas ir nusitrina pagrindiniai etikos principai bei vertybės. Dabar smarkiai plintančios subjektyvistinės, utilitaristinės ir reliatyvistinės tendencijos atrodo ne kaip paprastos pragmatinės nuostatos ar papročių ypatybės, bet kaip teoriniu požiūriu tvirtos koncepcijos, reikalaujančios kultūrinio ir socialinio įteisinimo.

107. Evangelizacija, o drauge ir „naujoji evangelizacija“, taip pat yra moralės skelbimas ir siūlymas. Pats Jėzus, skelbdamas Dievo Karalystę ir savo išganomąją meilę, ragino tikėti ir atsiversti (plg. Mk 1, 15). O Petras su kitais apaštalais, skelbdamas Jėzaus iš Nazareto prisikėlimą iš mirusiųjų, siūlo naują gyvenimo būdą - „kelią“, kuriuo reikia eiti, norint būti Prisikėlusiojo mokiniu (plg. Apd 2, 37-41; 3, 17-20).

Tiek skelbdama tikėjimo tiesas, tiek juo labiau atskleisdama krikščioniškos moralės pagrindus ir esmę, naujoji evangelizacija rodo, kokia ji autentiška ir drauge kokia pajėgi veikti misijose, turėdama ne tik skelbiamo, bet ir išgyvenamo žodžio dovaną. Būtent šventumas, spindintis daugelio Dievo tautos narių, kuklių ir neretai paslėptų nuo žmonių akių, gyvenime, yra paprasčiausia ir patraukliausia priemonė tiesiogiai patirti tiesos grožį, išlaisvinančią Dievo meilės galią, besąlygiškos ištikimybės visiems Viešpaties įstatymo reikalavimams net sunkiausiomis aplinkybėmis vertę. Todėl Bažnyčia, vadovaudamasi savo moralinės pedagogikos išmintimi, visuomet ragino tikinčiuosius semtis pavyzdžių, jėgų ir džiaugsmo iš šventųjų vyrų bei moterų ir pirmiausia iš „malonės pilnosios“ ir „Švenčiausiosios“ Mergelės Dievo Motinos, kad galėtų savo gyvenime būti ištikimi Dievo įsakymams ir Evangelijos palaiminimams.

Šventųjų gyvenimas, atspindintis Dievo, kuris „vienas tėra Gerasis“, gerumą, yra tikras tikėjimo išpažinimas bei paskata perduoti jį kitiems ir Dievo bei begalinio jo šventumo šlovinimas. Todėl šventas gyvenimas padeda pilnutinai išreikšti ir įgyvendinti trejopą ir vieningą munus propheticum, sacerdotale et regale, kurio dovaną kiekvienas krikščionis gauna per krikštą „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5). Krikščionio moralinis gyvenimas vertingas kaip „dvasinis Dievo garbinimas“ (Rom 12, 1; plg. Fil 3, 3), trykštantis ir geriantis iš tokių neišsenkančių Dievo šventumo ir šlovinimo šaltinių, kokie yra sakramentai, ypač Eucharistija; iš tikrųjų dalyvaudamas Kryžiaus aukoje, krikščionis susivienija su pasiaukojančia Kristaus meile, įgalinamas ir įpareigojamas gyventi ta meile visose savo gyvenimo nuostatose ir poelgiuose. Moraliniame gyvenime taip pat įgyvendinama krikščionio karališkoji tarnystė; juo jis malonės dėka klusnesnis naujajam Šventosios Dvasios įstatymui, juo jis auga laisve, kuriai yra pašauktas per tarnavimą tiesai, meilei ir teisingumui.

108. Naujosios evangelizacijos ir naujojo moralinio gyvenimo, kurį ji skelbia ir žadina, nešdama misijų ir šventumo vaisius, šaltinis yra Kristaus Dvasia, grindžianti ir įkvepianti šventosios Motinos Bažnyčios vaisingumą, kaip primena Paulius VI: „Skelbimas niekada nebus įmanomas be Šventosios Dvasios veikimo“ [167]. Tad Jėzaus Dvasiai, priimtai nusižeminusia ir nuolankia tikinčiojo širdimi, turime būti dėkingi už krikščioniško moralinio gyvenimo suklestėjimą ir šventumo liudijimą didele įvairove pašaukimų, dovanų, pareigų ir gyvenimo sąlygų bei situacijų: kaip pastebėjo jau Novacianas, išreikšdamas tikrąjį Bažnyčios tikėjimą, būtent Šventoji Dvasia „sutvirtino mokinių sielą ir protą, atskleidė jiems evangelinius slėpinius, apšvietė juos dieviškųjų dalykų šviesa; šitaip sustiprinti, jie nebijojo nei įkalinimo, nei sukaustymo grandinėmis Viešpaties vardan; priešingai, jie niekino net šio pasaulio galybes ir kankinimus, Jos apginkluoti ir sustiprinti, apdovanoti dovanomis, kurias it brangenybes ta pati Dvasia teikia Kristaus Nuotakai Bažnyčiai. Juk tai Ji Bažnyčioje pažadina pranašus, išmoko mokytojus, vadovauja kalboms, daro stebuklus ir gydo, atlieka didžius darbus, teikia dvasių atpažinimo dovanas, skiria vadovavimo naštas, įkvepia sprendimus, dalija ir valdo visas kitas charizmas, šitaip darydama Viešpaties Bažnyčią tobulą ir užbaigtą visur ir visais atžvilgiais“ [168].

Gyvai įsivaizduodami šią naująją evangelizaciją, kurios paskirtis - pažadinti ir sustiprinti „tikėjimą, veikiantį meile“ (plg. Gal 5, 6), ir jos ryšį su Šventosios Dvasios veikimu, galime suprasti, kokią vietą Bažnyčioje, toje tikinčiųjų bendruomenėje, užima moralinio gyvenimo apmąstymas, kurį turi atlikti teologija, lygiai kaip galime įsivaizduoti, kokia misija ir atsakomybė tenka teologams moralistams.

Teologų moralistų tarnyba

109. Evangelizuoti ir gyvenimu liudyti tikėjimą pašaukta visa Bažnyčia, nes ji dalyvauja Viešpaties Jėzaus munus propheticum, gavusi jo Dvasios dovaną. Tiesos Dvasios (plg. Jn 14, 16 - 17) nepaliaujamo buvimo joje dėka „tikinčiųjų visuma, kuri yra gavusi Šventojo patepimą (plg. 1 Jn 2, 20, 27), negali klysti tikėjime ir šią ypatingą savo savybę apreiškia visos tautos antgamtiniu tikėjimo supratimu, „nuo vyskupų iki eilinio tikinčiojo“ išreikšdama savo visuotinį pritarimą tikėjimo ir papročių dalykams“ [169].

Norėdama įvykdyti savo pranašišką misiją, Bažnyčia turi be paliovos žadinti ir „gaivinti“ tikėjimo gyvenimą (plg. 2 Tim 1, 6), ypač vis giliau apmąstydama, Šventosios Dvasios vadovaujama, paties tikėjimo turinį. Būtent tokiai „tikėjimo supratimo paieškai“ tarnauja teologo pašaukimas Bažnyčioje: „Tarp pašaukimų, kuriuos Dvasia pažadina Bažnyčioje, - rašoma instrukcijoje „Donum veritatis“, - išsiskiria teologo pašaukimas, reikalaujantis palaikant ryšį su Magisteriumu vis giliau suprasti Dievo Žodį, surašytą įkvėptajame Šventajame Rašte ir perduotą Bažnyčios gyvosios Tradicijos. Tikėjimas iš prigimties yra linkęs į supratimą, nes atveria žmogui jį liečiančią tiesą ir kelią jai pasiekti. Net jei apreikštoji tiesa pranoksta mūsų kalbą, o mūsų sąvokos yra netobulos palyginti su jos didybe, kuri galiausiai yra neišmatuojama (plg. Ef 3, 19), ji ragina protą, kurį Dievas mums dovanojo tiesai suprasti, žengti į jo šviesą ir šitaip jam tapti tam tikra prasme pajėgų suprasti tai, ką jis tiki. Apaštalo reikalavimu (plg. 1 Pt 3, 15), teologija kaip mokslas, ieškantis tikėjimo supratimo atsiliepdamas į raginantį Tiesos balsą, padeda Dievo tautai pasidalyti savo viltimi su tais, kurie to siekia.“ [170]

Norint apibrėžti teologijos tapatybę, vadinasi, ir įvykdyti jos misiją, svarbiausia pripažinti jos artimą ir gyvą ryšį su Bažnyčia, jos slėpiniu ir misija: „Teologija yra bažnytinis mokslas, nes vystosi Bažnyčioje ir veikia Bažnyčią <...>. Ji tarnauja Bažnyčiai, todėl turi jaustis veikliai įtraukta į Bažnyčios misiją, ypač į jos pranašišką misiją“171. Dėl savo prigimties ir veiklumo tikroji teologija turi bręsti ir plėtotis tik su įsitikinimu ir atsakomybe dalyvaudama Bažnyčios gyvenime ir „priklausydama“ jai kaip „tikėjimo bendruomenei“, lygiai kaip pačiai Bažnyčiai ir jos tikėjimo gyvenimui atitenka teologijos ieškojimų ir svarstymų vaisiai.

110. Visa, kas pasakyta apskritai apie teologiją, galima ir dera taikyti ir moralinei teologijai, kurios paskirtis - moksliškai apmąstyti Evangeliją kaip naujo gyvenimo priesaką ir dovaną, gyvenimą „meile visais atžvilgiais“ (Ef 4, 15), Bažnyčios šventumo gyvenimą, kuriame spindi gėrio tobulinimo tiesa. Ne tik tikėjimas, bet ir nuo jos neatskiriama moralė yra Bažnyčios Magisteriumo veiklos sritis, ir jis privalo „tikinčiųjų sąžinę saistančiu normatyviu požiūriu nuspręsti, kokie veiksmai iš prigimties suderinami su tikėjimo reikalavimais ir išreiškia jį gyvenime, o kokie prieštarauja šiems reikalavimams dėl savo vidinio blogumo“ [172]. Skelbdamas Dievo įsakymus ir Kristaus meilę, Bažnyčios Magisteriumas drauge moko tikinčiuosius apie konkrečius bei apibrėžtus priesakus ir reikalauja juos traktuoti kaip įpareigojančius sąžinę. Be to, Magisteriumas atlieka svarbią budrumo funkciją, perspėdamas tikinčiuosius dėl galimų klaidų, kurios jiems gresia kad ir netiesiogiai, kai sąžinė nepajėgia atpažinti jo dėstomų moralės taisyklių teisingumo ir tiesos.

Savitą vaidmenį čia vaidina tie, kurie teisėtų ganytojų įgaliojimu dėsto moralinę teologiją seminarijose ir teologijos fakultetuose. Svarbus jų uždavinys - mokyti tikinčiuosius, ypač būsimuosius ganytojus, visų įsakymų ir praktinių normų, kurias autoritetingai skelbia Bažnyčia [173]. Nors grynai žmogiška Magisteriumo argumentacija gali būti ribota, teologai moralistai turi gilinti jo mokymo pagrindus, išryškinti jo priesakų teisingumą ir privalomąjį pobūdį, atskleisdami jų tarpusavio ryšius ir santykį su žmogaus galutiniu tikslu [174]. Teologai moralistai turi dėstyti Bažnyčios mokymą ir savo tarnyba teikti Magisteriumo mokymo dogmatikos ir moralės srityje nuoširdaus vidinio ir išorinio priėmimo pavyzdį [175]. Vieningomis pajėgomis bendradarbiaudami su hierarchiniu Magisteriumu, teologai privalo siekti geriau nušviesti Bažnyčios skelbiamo moralinio mokymo ir žmogaus sampratos biblinius pagrindus, etinę reikšmę ir antropologinę motyvaciją.

111. Tarnyba, kuriai pašaukti teologai moralistai, šiandien ypač svarbi ne tik Bažnyčios gyvenimui bei misijai, bet ir visuomenei bei žmonijos kultūrai. Palaikydami artimą ir gyvą ryšį su bibline ir dogmine teologija, jie turi savo moksliniais apmąstymais pabrėžti „dinaminį aspektą atsako, kuriuo žmogus turi atsiliepti į Dievo kvietimą, augdamas meile išganymo bendruomenės prieglobstyje. Šitaip moralinė teologija įgis vidinį dvasinį matmenį, kurio reikalauja žmoguje slypinčio Dievo atvaizdo pilnutinė sklaida ir krikščioniškos asketikos bei mistikos aprašytoji dvasinė pažanga“ [176].

Moralinė teologija ir jos mokymas šiandien iš tikrųjų susiduria su tam tikrais sunkumais. Kadangi Bažnyčios moralei būtinas normatyvusis matmuo, moralinės teologijos negalima sutraukti vien į žinijos sritį, susiformavusią vadinamųjų žmogaus mokslų kontekste. Pastaruosiuose moralumas traktuojamas kaip išorinė ir socialinė duotybė, tuo tarpu moralinė teologija, nors ir remdamasi žmogaus bei gamtos mokslais, negali būti tiek pat priklausoma nuo empirinių bei formalių stebėjimų arba nuo fenomenologinės interpretacijos rezultatų. Iš tikrųjų mokslų apie žmogų naudingumą moralinei teologijai visuomet dera pasverti pagal pagrindinį klausimą: kas yra gėris, o kas - blogis? Ką daryti, norint įgyti amžinąjį gyvenimą?

112. Tad teologas moralistas turi atidžiai įsigilinti į iš esmės mokslinį ir techninį šiuolaikinės kultūros kontekstą, kuriam gresia reliatyvizmas, pragmatizmas ir pozityvizmas. Teologijos požiūriu, moralės principai nepriklauso nuo istorijos momento, kuriuo jie aptinkami. Tai, kad kai kurie tikintieji savo elgesio nederina su Magisteriumo mokymu arba klysdami morališkai teisingu laiko elgesį, jų ganytojų pripažintą prieštaraujančiu Dievo įstatymui, negali būti pakankamas argumentas atmesti Bažnyčios dėstomų moralės normų teisingumą. Moralės principams patvirtinti nereikia empirinių ir formalių metodų. Neneigdama šių metodų pagrįstumo, bet ir neribodama jais savo perspektyvos, moralinė teologija, ištikima antgamtinei tikėjimo prasmei, pirmiausia atsižvelgia į žmogaus širdies dvasinį matmenį ir į jo pašaukimą Dievo meilei.

Žmogaus mokslai, kaip ir visi eksperimentiniai mokslai, plėtoja empirinę ir statistinę „normalumo“ sampratą, tuo tarpu tikėjimas moko, kad tame normalume slypi žmogaus nuopuolio iš pirmapradės būklės žymės, t. y. kad jis sužalotas nuodėmės. Tik krikščioniškas tikėjimas nurodo žmogui, kokiu keliu grįžti „į pradžią“ (plg. Mt 19, 8), o tas kelias dažnai gerokai skiriasi nuo empirinio normalumo kelio. Šiuo atžvilgiu žmogaus mokslai, nors ir teikiantys gilų pažinimą, negali būti laikomi svarbiausiais moralės normų rodikliais. Būtent Evangelija atskleidžia visą tiesą apie žmogų bei jo moralinį gyvenimą ir šitaip apšviečia bei perspėja nusidėjėlius, skelbdama gailestingumą Dievo, kuris nepaliaujamai veikia, saugodamas juos nuo nevilties, kad negalima pažinti ir laikytis Dievo įstatymo, ir nuo vaizdavimosi, kad galima išsigelbėti be nuopelnų. Dievas taip pat primena, kad tik atleidimo džiaugsmas gali jiems teikti jėgų moraliniame įstatyme atpažinti išlaisvinančią tiesą, vilties malonę, gyvenimo kelią.

113. Moralinės doktrinos mokymas suponuoja sąmoningą intelektinės, dvasinės ir pastoracinės atsakomybės prisiėmimą. Todėl teologų moralistų, prisiėmusių Bažnyčios doktrinos mokymo naštą, svarbi pareiga - išugdyti morališkai įžvalgius, tikrajam gėriui įsipareigojančius ir Dievo malone pasitikinčius tikinčiuosius.

Atstovaujamosios demokratijos sistemoje viešasis gyvenimas normaliai gali reikštis nuomonių panašumu ir susidūrimu, bet moralinis mokymas negali priklausyti nuo tam tikros procedūros laikymosi, nes jis nustatomas anaiptol ne pagal demokratinių sprendimų taisykles ir formalumus. Nuomonių skirtingumas, masinės informacijos priemonėse išreiškiamas nevaržomais ginčais ir polemika, prieštarauja bažnytiniam bendravimui ir teisingam Dievo tautos hierarchinės sandaros supratimui. Prieštaravimo ganytojų mokymui negalima laikyti nei krikščioniškos laisvės, nei Dvasios dovanų skirtingumo teisėta išraiška. Tokiu atveju ganytojai privalo veikti pagal savo apaštališką misiją, reikalaudami gerbti tikinčiųjų teisę pažinti gryną ir vientisą katalikybės mokymą: „Niekada nepamiršdamas, kad jis irgi yra Dievo tautos narys, teologas turi gerbti ją ir stengtis perduoti mokymą, niekuo neiškraipantį tikėjimo doktrinos“ [177].

Mūsų kaip ganytojų atsakomybė

114. Atsakomybė už Dievo tautos tikėjimą ir tikėjimo gyvenimą, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, konkrečiai tenka ganytojams: „Pirmoji iš pagrindinių vyskupų pareigų - skelbti Evangeliją. Iš tiesų vyskupai yra tikėjimo skelbėjai; jie atveda pas Kristų naujus mokinius ir yra autentiški mokytojai, t. y. Kristaus apdovanoti autoritetu. Jie skelbia jiems pavestajai tautai tikėjimą, kurį reikia tikėti ir pritaikyti gyvenime, ir šį tikėjimą aiškina, remdamiesi Šventąja Dvasia, imdami iš Apreiškimo lobyno nauja ir sena (plg. Mt 13, 52); jie rūpinasi, kad tikėjimas neštų vaisių, bei budriai saugo savo kaimenę nuo gresiančių klaidų (plg. 2 Tim 4, 1-4)“ [178].

Mūsų, kaip Bažnyčios ganytojų ir vyskupų, bendra pareiga ir dar labiau bendra malonė yra mokyti tikinčiuosius to, kas juos vestų Dievo link, kaip kadaise Viešpats Jėzus mokė Evangelijos jaunuolį. Atsakydamas į jo klausimą: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus pasirėmė Dievu, kūrimo ir Sandoros Viešpačiu; jis priminė moralinius įsakymus, paskelbtus jau Senajame Testamente; jis parodė, kokia jų dvasia ir koks radikalus jų pobūdis, paragindamas sekti jį neturtu, nusižeminimu ir meile: „Ateik ir sek paskui mane.“ Šio mokymo tiesa buvo užantspauduota Kristaus krauju ant Kryžiaus: Šventojoje Dvasioje ji tapo Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio naujuoju įstatymu.

Taip „atsakyti“ į moralinį klausimą Jėzus Kristus patikėjo mums, Bažnyčios ganytojams, pašauktiems paversti tai mūsų mokymo objektu, šitaip įvykdant mūsų munus propheticum. Drauge mūsų kaip ganytojų atsakomybė už krikščionišką moralę turi būti įgyvendinta ir munus sacerolotale pavidalu: tai įvyksta, mums teikiant tikintiesiems malonės ir pašventinimo dovanas, kurios padeda jiems paklusti šventam Dievo įstatymui, ir ištverminga bei pasitikinčia malda mums paremiant juos, kad jie būtų ištikimi tikėjimo reikalavimams ir gyventų pagal Evangeliją (plg. Kol 1, 9-12). Krikščionybės moralinis mokymas, ypač šiandien, turi tapti viena svarbiausių sričių, kuriose turime rodyti pastoracinį budrumą ir vykdyti mūsų munus regale.

115. Todėl pirmą kartą Bažnyčios Magisteriumas čia plačiau pristato pagrindinius šio mokymo elementus ir motyvuoja pastoracinius svarstymus, būtinus sudėtingoms ir kartais kritiškoms praktinėms situacijoms ir kultūrinėms sąlygoms.

Apreiškimo ir nekintamo Bažnyčios, ypač Vatikano II Susirinkimo, mokymo šviesoje trumpai apibūdinome esminius laisvės bruožus, pagrindines vertybes, susijusias su asmens orumu ir jo veiksmų teisingumu, kad klusnume moraliniam įstatymui būtų galima atpažinti mūsų įsūnijimo vienatiniame Sūnuje (plg. Ef 1, 4-6) malonę ir ženklą. Konkrečiai šioje enciklikoje įvertintos kai kurios šiuolaikinės moralinės teologijos tendencijos. Pristatau tai jums, paklusdamas Viešpačiui, kuris pavedė Petrui pareigą stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32), kad paaiškėtų ir palengvėtų mūsų bendri svarstymai.

Kiekvienas iš mūsų žino, koks svarbus yra mokymas, kuris užima svarbiausią vietą šioje enciklikoje ir kurį šiandien autoritetingai primena Petro įpėdinis. Kiekvienas iš mūsų gali pasverti, kaip svarbu ne tik individams, bet ir visai visuomenei iš naujo patvirtinti moralinių įsakymų, ypač tų, kurie visuomet ir be išimčių draudžia vidujai blogus veiksmus, visuotinumą ir nekintamumą.

Pripažindama šiuos įsakymus, krikščionio širdis ir mūsų, ganytojų, meilė atsiliepia į kvietimą To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Dievas reikalauja, kad būtume šventi, kaip jis yra šventas (plg. Kun 19, 2), kad būtume tobuli Kristuje, kaip jis yra tobulas (plg. Mt 5, 48); reiklus įsakymo tvirtumas grindžiamas gailestinga ir neišsenkančia Dievo meile (plg. Lk 6, 36), o įsakymu siekiama Kristaus malonės dėka vesti mus Dievo vaikų gyvenimo pilnatvės keliu.

116. Kaip vyskupai, turime pareigą budėti, kad Dievo žodis būtų tiksliai perduodamas. Mūsų pastoracinė tarnyba verčia mus, Broliai Vyskupai, rūpintis, kad šis moralinis mokymas būtų tiksliai perduodamas, ir imtis tinkamų priemonių, kad tikintieji būtų apsaugoti nuo jam prieštaraujančių mokymų ir teorijų. Šiuo reikalu mums visiems padeda teologai, tačiau teologų nuomonės nėra nei mūsų mokymo taisyklės, nei normos. Jo autoritetas, padedant Šventajai Dvasiai ir bendraujant cum Petro et sub Petro, kyla iš mūsų ištikimybės katalikų tikėjimui, perimtam iš apaštalų. Kaip vyskupai, turime svarbią pareigą asmeniškai budėti, kad mūsų vyskupijose būtų mokoma tikėjimo ir moralės „sveiko mokslo“ (plg. 1 Tim 1, 10).

Vyskupams tenka konkreti atsakomybė už katalikų institucijas. Tiek šeimų ar visuomenės grupių pastoracijos struktūras, tiek švietimo arba sveikatos apsaugos institucijas vyskupai gali steigti, pripažinti ir pavesti joms tam tikras pareigas, tačiau niekada nėra atleidžiami nuo savo pačių įsipareigojimų. Jų pareiga, bendraujant su Šventuoju Sostu, leisti arba rimtų nesutarimų atvejais uždrausti vadintis katalikiškomis mokykloms [179], universitetams [180], ligoninėms ir socialinėms medicinos įstaigoms, besisiejančioms su Bažnyčia.

117. Krikščionio širdyje, slapčiausioje žmogaus gelmėje, nuolat skamba klausimas, kurį Evangelijos jaunuolis kadaise iškėlė Jėzui: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Tačiau klausti reikia būtent gerojo Mokytojo, nes jis vienas gali visiškai teisingai atsakyti įvairiausiose situacijose ir visokiomis aplinkybėmis. O kai krikščionys Viešpačiui užduoda šį sąžinei iškylantį klausimą, jis atsako Bažnyčiai patikėtais Naujosios Sandoros žodžiais. Mat kaip apie save sako apaštalas, esame pasiųsti „Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17). Todėl Bažnyčios atsakymas į žmogaus klausimą pasižymi nukryžiuoto Kristaus išmintimi ir galia, pasiaukojančia Tiesa.

Kai žmonės kelia Bažnyčiai jų sąžinę kamuojančius klausimus, kai Bažnyčioje tikintieji kreipiasi į vyskupus ir ganytojus, Bažnyčios atsakyme skamba Jėzaus Kristaus balsas, tiesos apie gėrį ir blogį balsas. Bažnyčios ištartu žodžiu žmogaus gelmėje skamba balsas Dievo, kuris „vienas tėra Gerasis“ (Mt 19, 17), kuris vienas „yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16).

Šventosios Dvasios patepimu šis švelnus ir reiklus žodis žmogui tampa šviesa ir gyvenimu. Ir vėl apaštalas Paulius kviečia pasitikėti, nes „mūsų tinkamumas yra iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros - ne raidės, bet Dvasios <...>. Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą“ (2 Kor 3, 5-6. 17-18).

PABAIGA

Marija - Gailestingumo Motina

118. Baigdami šiuos svarstymus, paveskime save, savo kančias ir džiaugsmus, tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių moralinį gyvenimą bei teologų moralistų ieškojimus Marijai - Dievo Motinai ir Gailestingumo Motinai.

Marija yra Gailestingumo Motina, kadangi Jėzus Kristus, jos Sūnus, buvo pasiųstas Tėvo kaip Dievo Gailestingumo apsireiškimas (plg. Jn 3, 16-18). Jis atėjo ne pasmerkti, bet atleisti, parodyti gailestingumą (plg. Mt 9, 13). Didžiausias gailestingumas yra tai, kad jis yra tarp mūsų, kviečia mus ateiti pas jį ir kartu su Petru pripažinti, kad jis yra „gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Jokia žmogaus nuodėmė negali panaikinti Dievo Gailestingumo, sutrukdyti jam parodyti visą savo pergalingąją jėgą, jei tik mes jo šauksimės. Maža to, dėl nuodėmės dar labiau sušvinta meilė Tėvo, kuris vergui išpirkti paaukojo Sūnų [181]: jo gailestingumas - mūsų atpirkimas. Šis gailestingumas pasiekia pilnatvę, dovanojus Šventąją Dvasią, kuri gimdo naują gyvenimą ir reikalauja jo. Kad ir kiek daug ir didelių kliūčių būtų sukėlęs žmogaus silpnumas ir nuodėmingumas, žemės veidą atnaujinančios (plg. Ps 103 (104), 30) Šventosios Dvasios dėka tampa galimas gėrio tobulo išsipildymo stebuklas. Per tokį atsinaujinimą, suteikiantį galimybę daryti tai, kas gera, kilnu, gražu, priimtina Dievui ir atitinka jo valią, tarsi pražysta gailestingumo dovana, išvaduojanti iš blogio vergovės ir teikianti jėgų daugiau nebenusidėti. Dovanodamas naują gyvenimą, Jėzus padaro mus savo meilės dalininkais ir per Dvasią veda visus pas Tėvą.

119. Būtent dėl šio paguodžiančio tikrumo krikščionių tikėjimas yra didžiai humaniškas ir ypač paprastas. Iš diskusijų apie naujas ir sudėtingas moralines problemas kartais gali atrodyti, kad krikščioniška moralė kaip tokia pernelyg sunki, nesuprantama ir beveik neįmanoma įgyvendinti. Tai netiesa, nes ji, evangelinio paprastumo požiūriu, yra Jėzaus Kristaus sekimas, atsidavimas jam, leidimas jo malonei keisti mus ir jo gailestingumui atnaujinti mus jo Bažnyčios komunijos gyvenime. „Kas nori gyventi, - primena šv. Augustinas, - žino, kur gyventi ir kuo gyventi. Tegul prisiartina, tegul įtiki ir leidžiasi įtraukiamas, kad būtų atgaivintas. Tegul nenutraukia ryšio su nariais.“ [182] Tad Dvasios šviesos dėka kiekvienas žmogus, net mažiausiai mokytas ir ypač tas, kuris išlaikė „paprastą širdį“ (plg. Ps 85 (86), 11), gali suprasti krikščioniškos moralės gyvybingąją esmę. Kita vertus, evangelinis paprastumas neišvaduoja iš susidūrimo su sudėtinga tikrove, bet gali padėti teisingiau ją suprasti, nes Kristaus sekimas pamažu apšviečia autentiškos krikščioniškos moralės bruožus ir drauge teikia gyvybinės energijos ją įgyvendinti. Bažnyčios Magisteriumo pareiga - budėti, kad Kristaus sekimo veržlumas skleistųsi organiškai, neklastojant ir nenuslepiant moralės reikalavimų su visomis pasekmėmis. Kas myli Kristų, tas laikosi jo įsakymų (plg. Jn 14, 15).

120. Marija yra Gailestingumo Motina ir dėl to, kad būtent jai Jėzus paveda Bažnyčią ir visą žmoniją. Kryžiaus papėdėje priimdama Joną kaip sūnų ir drauge su Kristumi prašydama Tėvo atleisti tiems, kurie nežino ką darą (plg. Lk 23, 34), tobulai klusni Dvasiai Marija patiria turtingumą ir visuotinumą Dievo meilės, kuri išplečia jos širdį ir leidžia apglėbti visą žmonių giminę. Šitaip ji tampa visų ir kiekvieno iš mūsų Motina, išprašančia mums Dievo gailestingumo.

Marija yra moralinio gyvenimo ryškus ženklas ir puikus pavyzdys. „Jau pats jos gyvenimas yra visiems pamoka“ [183], - rašo šv. Ambraziejus ir, konkrečiai kreipdamasis į merginas, bet turėdamas omenyje ir visus kitus, skelbia: „Uolų troškimą mokytis mums kelia pirmiausia mokytojo kilnumas. O kas gali būti kilniau už Dievo Motiną? Kas spindi labiau už tą, kurią išrinko pats Spindėjimas?“ [184] Marija gyvena ir įgyvendina savo laisvę, atsiduodama Dievui ir priimdama savin Dievo dovaną. Ji saugo savo mergiškose įsčiose žmogumi tapusį Dievo Sūnų iki jo gimimo, auklėja, augina ir lydi jį aukščiausiame laisvės judesyje, kuris yra visiškas savo gyvybės paaukojimas. Atiduodama save, Marija visiškai įsitraukia į pasauliui atiduodančio save Dievo sumanymą. Dėmėdamasi ir svarstydama savo širdyje ne visada jai suprantamus įvykius (plg. Lk 2, 19), ji tampa pavyzdžiu visiems, kurie „klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28), ir nusipelno „Išminties sosto“ titulo. Ta Išmintis yra pats Jėzus Kristus, amžinasis Dievo Žodis, apreiškiantis ir tobulai įvykdantis Tėvo valią (plg. Žyd 10, 5-10). Marija kviečia kiekvieną žmogų priimti šią Išmintį. Tai mums ji skiria nurodymą, kurį per vestuves Galilėjos Kanoje davė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Marija dalijasi su mumis mūsų žmogiškuoju būviu, tačiau yra visiškai atvira Dievo malonei. Nepažinusi nuodėmės, ji sugeba atjausti bet kokį silpnumą. Ji supranta nuodėmingą žmogų ir myli jį motinos meile. Todėl ji stovi tiesos pusėje ir dalijasi su Bažnyčia jos našta - visiems ir visada priminti moralės reikalavimus. Dėl tos pačios priežasties ji nesutinka, kad nuodėmingas žmogus būtų suvedžiotas tų, kurie linkę jį mylėti, pateisindami jo nuodėmę, nes ji žino, jog jos Sūnaus Kristaus auką tai padarytų be galios. Joks išteisinimas, paskelbtas nuolaidžiaujančių filosofinių arba teologinių mokymų, negali padaryti žmogaus laimingo; tik Kryžius ir prisikėlusio Kristaus šlovė gali suteikti ramybę jo sąžinei ir išganymą.

O Marija,
Gailestingumo Motina,
budėk prie visų,
kad Kristaus kryžius neliktų be galios,
kad žmogus nepamestų gėrio kelio,
neprarastų nuodėmės supratimo,
mokėtų vis labiau viltis Dievu,
kuris „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4),
laisva valia darytų gerus darbus,
kuriuos Dievas iš anksto paskyrė atlikti (plg. Ef 2, 10),
ir šitaip visą laiką gyventų
„Jo didybės šlovei“ (Ef 1, 12).

Roma, prie šv. Petro kapo, 1993 metų rugpjūčio 6 diena, Kristaus Atsimainymo šventė, penkiolikti mano popiežiavimo metai.

JOANNES PAULUS PP. II