1. „Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia“ (Jn 3, 6)

Šitaip Jėzus Kristus sako Nikodemui, Įstatymo mokytojui, gerai išmanančiam Senąjį Testamentą – šventąsias knygas, kuriose kalbama apie Dievo Sandorą su Izraeliu. Nikodemas žinojo, kas yra toji Sandora, Jahvės sudaryta su išrinktąja tauta, kurią Jis išvedė iš Egipto. Dievas tada izraelitams davė Dešimt Įsakymų, surašytų dviejose akmens plokštėse.

Nikodemas taip pat žinojo, jog iš amžiaus į amžių Jahvė per pranašus skelbė Naująją Sandorą: „Įskiepysiu savąjį įstatymą į jų sielas, įrašysiu jį į jų širdis“ (Jer 31, 33).

2. Žmogus nėra vien kūnas, bet ir siela. Kaip tik siela, Šventojo Rašto žodžiais tariant, „širdis“, reiškia „žmogaus gelmę“ (plg. Jer 31, 33). Apie ją Jėzus kalba Nikodemui.

Brangūs Broliai ir Seserys! Ilgai buvo stengiamasi į jūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sąmonę įdiegti materializmo dvasią. Šiandien kartu su atgautąja laisve nauju įkarščiu reikia skelbti Kristaus pasakytus žodžius apie žmogaus „širdį“, apie sielą: „Kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia".

3. Broliai Seserys! Lygiai kaip Nikodemui, ir jums visiems Kristus kartoja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės" (Jn 3, 3).

Iš motinos įsčių žmogus gimsta kaip medžiaginė ir dvasinė būtybė, bet šie „dvasios pradai“ turi bręsti Šventosios Dvasios teikiama išganingos malonės jėga. Kristus, besišnekėdamas su Nikodemu, pabrėžia: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).

Užgimimas iš Šventosios Dvasios – tai paslaptis, paliečianti žmogaus sielos gelmes. Kristus, pasaulio Atpirkėjas, šį gimimą susiejo su Krikšto sakramentu, kuris, kaip ir kiti sakramentai, reiškia nematomos paslapties regimąjį ženklą. Per šį sakramentą žmogus tampa Dievo įsūniu pagal Kristaus paveikslą, įžengia į pažadėtąją Karalystę – amžinąjį Dievo gyvenimą.

4. Karštai troškau aplankyti Lietuvą 1987 metais. Tada šventėte savo protėvių Krikšto šešių šimtų metų jubiliejų. Šios kelionės troško taip pat jūsų Vyskupai ir visa Lietuvos Bažnyčia. Kadangi tatai buvo neįmanoma padaryti, – jūs patys gerai žinote priežastis, – dėkoju Dievui, kad šiandien galiu būti su jumis šiame mieste, jūsų sostinėje.

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu kardinolą Vincentą Sladkevičių, Vyskupų Konferencijos Pirmininką, jūsų vyskupą Audrį Bačkį ir kitus čia esančius Bažnyčios Vadovus. Sveikinu Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles, visą Dievo tautą, šiandien pamaldžiai susibūrusią prie Viešpaties altoriaus. Tariu pagarbų žodį Valdžios atstovams, dalyvaujantiems šios dienos iškilmėse, ir visiems, padėjusiems surengti šią mano apaštalinę kelionę.

Kartu su jumis, brangūs Broliai ir Seserys, dėkoju Švenčiausiajai Trejybei už Sandorą su Dievu, dovaną, suteiktą tikintiesiems Krikšto sakramentu. Tai visus jungianti dovana, tikrai vienijanti su Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Švento Krikšto dovana išties leidžia dalyvauti Gyvenime, kuris apsireiškė Kristaus Prisikėlime.

Mūsų amžininkas Palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo akivaizdus tokio Gyvenimo liudytojas. Šį Vilniaus vyskupą, Marijonų vienuolijos atnaujintoją, esu paskelbęs Palaimintuoju Romos Šv. Petro Bazilikoje 1987 metais, Lietuvos Krikšto šešių šimtų metų jubiliejaus proga.

Nors tada negalėjau švęsti šios garbingos sukakties Lietuvoje, aną dieną visi giliai vienijomės tikėjimu, viltimi ir meile.

5. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Taigi šiandien kartoju apaštalo Petro žodžius: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Dievo įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9).

Dievas jus pašaukė „į savo nuostabią šviesą“ – Jėzų Kristų, kad išgarsintumėte Jo „šlovingus darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9).

Ši „galia“ – Gyvojo Dievo galia – yra ženkli ir jūsų istorijoje. Ji pasirodė tais sunkiais išmėginimų laikais, kai Lietuvai reikėjo stoti žūtbūtinėn kovon; kai šitiek jūsų Šalies sūnų ir dukterų kentėjo, buvo ištremti, sėdėjo kalėjimuose, nešė sunkią priverčiamųjų darbų naštą ar buvo nukankinti.

6. Popiežius kreipėsi lenkų kalba:

Šiandien visi tie jūsų tėvynainiai yra čia, kartu su mumis. Esam visi suvienyti Dievo Dvasios galia. Kartu su psalmininku jie šaukia:

Mūsų Tėvų Dieve…
Išgelbėki mus, ir būsim laimingi.
Padaryk mus didžiadvasius (plg. Ps 50/51, 14).

Taip jie šaukia kartu su mumis, – kai kančių metai pasibaigė ir jūsų Tėvynė žengia laisvės keliu. Kaip tik dabar labiausiai reikia „didžiadvasiškumo“.

Reikia dvasiškai atgimti.

Sėkla, kurią prieš amžius jumyse pasėjo Krikštas, turi dabar išaugti gyvybingu daigu ir padėti kiekvienam dvasiškai atgimti. Užtat kreipkimės į Viešpatį psalmininko žodžiais:

Sutverk mumyse tyrą širdį, o Dieve, nepalaužiamą dvasią atnaujink! (plg. Ps 50/51, 12).

7. Popiežius kreipėsi baltarusių kalba:

Taigi kreipiuosi į Viešpatį psalmininko žodžiais:

„Sutverk širdį mum tyrą, o Dieve, mumyse nepalaužiamą dvasią atnaujink!“ Tyra širdis – tai sąžinė, Šventosios Dvasios ir ugnies krikštu apvalyta (Mt 3, 13), kurią Viešpats Kristus davė žmonijai. Būkite ištikimi savo Krikšto malonei, Krikšto, kuris sutvirtinamas Patepimu, atgaivinamas Eucharistijoje ir Sutaikinimo sakramente.

Nepalaužiama dvasia: daugelio kartų per amžius įgytas palikimas praturtina dabar šioje žemėje gyvenančius ainius.

Kiekviena Lietuvos duktė ir kiekvienas jos sūnus iš naujo tesustiprėja Kristaus Kryžiaus papėdėje.

Teatgimsta prie Dievo Motinos širdies; vėl teatranda šią Dvasią „savo sielos gelmėj“, kad ją perteiktų naujosioms kartoms.

8. Broliai Seserys! Netrukus kartu su tais, kurie rengiasi priimti Krikšto sakramentą, atnaujinsime mūsų pačių ar per krikštatėvius Krikšto metu duotus pažadus.

Dvasinio atgimimo ir įsijungimo į Bažnyčią apeigos vyksta šiame nuostabiame parke, po laisvos Lietuvos dangum, ir tarsi simbolizuoja skirtumą tarp vakarykštės ir šios dienos.

Vakar dažnai buvo krikštijama slapčia, kartais netgi be deramo pasirengimo. Šiandien, kai atgauta religinė laisvė, šios apeigos yra viešas Švenčiausiosios Trejybės pašlovinimas ir noras kuo labiau sustiprinti krikščioniško tikėjimo šaknis šioje žemėje.

Iš visų, o pirmiausia iš tėvų ir krikštatėvių, pašauktų vaisingai ir rūpestingai perduoti krikščioniško gyvenimo dovaną, tatai pareikalaus vis didesnės atsakomybės. Tad kaip svarbu deramai pasirengti Krikštui! Kuo skubiau reikia giliai pažinti krikščioniškąjį mokslą ir ugdyti evangelines dorybes!

Tiems, kurie priima Krikšto sakramentą, ir tiems, kurie bus jo liudininkais, linkiu, kad ši malonės akimirka paskatintų liudyti tikėjimą kasdienybėje. Iš tikrųjų Krikštas – malonės sėkla, kuria reikia kasdien rūpintis, kad iš jos išaugtų dvasinius ir apaštalinius vaisius nešąs medis. Brangūs jaunuoliai, įgyvendinkite Krikšto malonę! Kristaus žiburys neturi būti paslėptas; jį reikia aukštai iškelti, kad visi galėtų pamatyti ir ieškoti dieviškojo tiesos ir meilės Mokytojo!

9. Krikštu priartėjame prie Kristaus, – prie žmonių ir tautų istorijoje Dievo ręsto pastato kertinio akmens.

Statykime ant Jo visą mūsų ateitį. Būkime gyvieji akmenys tos Sandoros, kurią mūsų protėviai sudarė su Dievu.

Amen!