Homilija švenčiant Katechetų jubiliejų Romoje

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
evangelizacija
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 636
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: GIUBILEO DEI CATECHISTI E DEI DOCENTI DI RELIGIONE OMELIA DEL SANTO PADRE Domenica, 10 dicembre 2000
DATA: 2000-10-10
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 1 (121), 2001, p. 26–27.
SERIJA: Didysis Krikščionybės jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 1 (121), 2001, p. 26–27.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Homilija švenčiant Katechetų jubiliejų Romoje

2000 m. gruodžio 10 d.

1. „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Lk 3, 4). Šiais žodžiais šiandien į mus kreipiasi Jonas Krikštytojas. Jo asketiškas paveikslas tam tikra prasme įkūnija Viešpaties atėjimo laukimą ir pasirengimą jam. Judėjos dykumoje jis skelbia, jog atėjo pažadų išsipildymo laikas ir Dievo Karalystė jau arti: todėl reikia skubiai palikti nuodėmės kelius ir tikėti Evangelija (plg. Mk 1, 15).

Kas geriau už Joną Krikštytoją galėtų tikti šiam jūsų Jubiliejui, brangūs katechetai ir katalikų tikybos mokytojai? Jums visiems, atvykusiems iš įvairių kraštų ir atstovaujantiems daugeliui vietinių Bažnyčių, skiriu savo nuoširdžius sveikinimus. Dėkoju Dvasininkijos kongregacijos prefektui kardinolui Darķo Castrillón Hoyos ir dviem jūsų atstovams už nuoširdžius žodžius, visų jūsų vardu ištartus šios iškilmės pradžioje.

2. Jono Krikštytojo asmenyje šiandien atraskite pagrindinius savo bažnytinės tarnystės bruožus. Išdrįskite jo akivaizdoje pasitikrinti, kaip atliekate Bažnyčios jums patikėtą misiją. Kas yra Jonas Krikštytojas? Pirmiausia tikintysis, asmeniškai įsipareigojęs žengti reikliu dvasinio gyvenimo keliu, tai yra dėmesingai ir nuolat klausytis Išganymo žodžio. Jis taip pat liudija atsiskyrėlišką ir vargingą gyvenimo stilių; su didele drąsa visiems skelbia Dievo valią, o tai nuveda iki pat mirties. Nepasiduoda lengvai pagundai būti pirmajame plane, bet nuolankiai pažemina save, išaukštindamas Jėzų.

Katechetas, kaip ir Jonas Krikštytojas, yra pašauktas parodyti Jėzuje laukiamą Mesiją, Kristų. Katecheto užduotis yra kviesti nukreipti žvilgsnį į Jėzų ir jį sekti, nes tik jis yra Mokytojas, Viešpats, Išganytojas. Katechetui, kaip ir Pirmtakui, dera aukštinti ne save, bet Kristų. Viskas turi būti nukreipta į jį – į jo atėjimą, jo buvimą, jo slėpinį.

Katechetas turi būti balsas, nukreipiantis į Žodį, bičiulis, atvedantis pas Sužadėtinį. Jis, kaip ir Jonas, yra tam tikra prasme būtinas, nes tikėjimo patyrimui reikalingas tarpininkas, kuris tuo pačiu metu būtų ir liudytojas. Kas iš mūsų nedėkoja Viešpačiui už įtikinantį katechetą – kunigą, vienuolį, vienuolę, pasaulietį, – kuriam jaučiamės esą skolingi už pirmąjį organišką ir patraukiantį krikščioniškojo slėpinio perteikimą?

3. Brangūs katechetai ir tikybos mokytojai, jūsų darbas yra ypač reikalingas ir reikalaujantis nuolatinės ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. Visi tikintieji turi teisę gauti iš asmenų, įpareigotų ar įgaliotų katechizuoti ir skelbti, ne subjektyvius atsakymus, bet atitinkančius nekintamą Bažnyčios mokymą, taip pat atitinkančius tikėjimą, visados autoritetingai perteikiamą paskirtų mokytojų ir pavyzdingai išgyventą šventųjų. Šioje vietoje noriu priminti svarbų apaštališkąjį paraginimą Quinque iam anni, kurį Dievo Tarnas popiežius Paulius VI skyrė katalikų vyskupams, praėjus penkeriems metams nuo Vatikano II Susirinkimo, kitaip tariant, išleistą prieš trisdešimt metų, o tiksliau, 1970 m. gruodžio 8 d. Jis iškėlė aikštėn pavojingą tendenciją psichologiniais ir sociologiniais pagrindais pertvarkyti krikščionybę, atplėšiant ją nuo nenutrūkstamos Tradicijos, jungiančios su apaštalų tikėjimu (plg. Insegnamenti di Paolo VI, VIII [1970], 1420). Ir iš jūsų, brangieji, laukiama bendradarbiavimo su vyskupais, idant būtinos pastangos siekiant suprantamai perteikti žinią šio laiko vyrams ir moterims niekada neiškreiptų tikėjimo doktrinos, tiesos bei tęstinumo (plg. ten pat, 1422).

Nepakanka intelektinio Kristaus ir jo Evangelijos pažinimo. Tikėti į jį, reiškia jį sekti. Todėl turime mokytis apaštalų, tikėjimo išpažinėjų ir visų laikų šventųjų vyrų bei moterų mokykloje; jie prisidėjo skleisdami meilę Kristaus vardui, liudydami  kilniaširdiškai ir džiaugsmingai atiduotu jam ir artimui gyvenimu.

4. Šiuo požiūriu šiandienė Evangelijos ištrauka ragina mus kruopščiai patikrinti sąžinę. Šventasis Lukas kalba apie „takų ištiesinimą“, „slėnių užpylimą“, „kalnų bei kalnelių nulyginimą“, kad visi žmonės išvystų Dievo išgelbėjimą (plg. Lk 3, 4–6). Šitas „slėnių užpylimas“ verčia susimąstyti apie būdingą kai kuriems žmonėms atotrūkį tarp išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo: Susirinkimas priskyrė šį plyšį prie „sunkiausių mūsų meto klaidų“ (Gaudium et spes, 43).

„Takų ištiesinimas“ nurodo būvį kai kurių tikinčiųjų, kurie iš visuminio ir nekintamo tikėjimo paveldo išplėšia subjektyviai pasirinktus elementus, galbūt vadovaudamiesi vyraujančiu mentalitetu, ir taip nutolsta nuo tiesaus evangelinio dvasingumo kelio, atsigręždami į abejotinas vertybes, įkvėptas sąlygiško ir irenistiško moralizmo. Tačiau krikščionis, nors ir gyvendamas įvairiatautėje ir daugiareliginėje visuomenėje, negali neatsižvelgti į neatidėliotiną misijinį paliepimą, įkvėpusį šventąjį Paulių sušukti: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Visomis sąlygomis, kiekvienoje aplinkoje, labiau ar mažiau palankioje, turi būti drąsiai pateikta Kristaus Evangelija, skelbianti džiaugsmą kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus, padėties, kultūros ar tautybės.

5. Tai suvokdama Bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais dar labiau įsipareigoja atnaujinti katechizaciją pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą bei dvasią. Pakanka paminėti kai kurias bažnytines iniciatyvas, tarp jų Vyskupų Sinodo sesijas, ypač 1974 m. sesiją, skirtą evangelizacijai; taip pat paminėtini įvairūs Šventojo Sosto ir episkopatų dokumentai, parengti šiais dešimtmečiais. Ypatinga vieta čia, žinoma, tenka Katalikų Bažnyčios Katekizmui, išleistam 1992 m.; po trejų metų pasirodė Bendrojo ketechezės vadovo nauja redakcija. Šis įvykių ir dokumentų gausumas liudija Bažnyčios rūpestį – ji, žengdama į trečiąjį tūkstantmetį, jaučiasi Viešpaties raginama su nauju užmoju angažuotis skelbti evangelinę žinią.

6. Katechetinei Bažnyčios misijai tenka svarbios užduotys. Episkopatai rengia nacionalinius katekizmus, kurie, remdamiesi Katalikų Bažnyčios Katekizmu, pateikia organišką tikėjimo sintezę, pritaikytą prie katechizuojamųjų „skirtingos kultūros, amžiaus, dvasinio brandumo, socialinių ir bažnytinių sąlygų“ (KBK, 24). Iš širdies gelmių kyla linkėjimas, tampantis malda: kad krikščioniškoji žinia, vientisa ir visuotinė, persmelktų visus kiekvienos kultūros ir socialinės atsakomybės srities lygmenis! Tegul pagal garbingą savo tradiciją ji prabyla meno ir socialinio komunikavimo kalba, taip pasiekdama pačias įvairiausias žmogiškąsias sritis!

Šiuo iškilmingu momentu su didele meile drąsinu jus, besidarbuojančius įvairiose katechezės srityse: pradedant nuo parapinės katechezės, kuri tam tikra prasme yra raugas visoms kitoms, šeimos katechezės, apimant katalikiškųjų mokyklų ir draugijų, judėjimų ir naujų bažnytinių bendruomenių katechezę. Patirtis moko, kad katechetinės veiklos kokybė daug priklauso nuo kunigų rūpestingai ir nuoširdžiai vykdomos sielovados. Brangūs presbiteriai, ypač jūs, brangūs klebonai, tenetrūksta jums darbštumo, vedant įkrikščioninimo keliu ir ugdant katechetus. Būkite arti jų, lydėkite juos. Tai svarbi tarnystė, kurios iš jūsų laukia Bažnyčia.

7. „Visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien“ (Fil 1, 4 – 5). Brangūs broliai ir seserys, noriai savinuosi apaštalo Pauliaus žodžius iš šios dienos liturgijos ir sakau jums, įvairių amžiaus grupių ir visuomenės sluoksnių katechetai, jūs visuomet esate mano maldose, o mintis apie jus, įvairiomis visuomeninėmis aplinkybėmis įsipareigojusius skleisti evangelinę žinią visuose pasaulio kraštuose, teikia man paguodos ir vilties. Kartu su jumis šiandien trokštu atiduoti pagarbą daugybei jūsų kolegų, kurie už ištikimybę Evangelijai ir bendruomenėms, į kurias buvo pasiųsti, sumokėjo įvairiausių kančių ir dažnai net gyvybės kaina. Jų pavyzdys tebūna paskata ir padrąsinimas kiekvienam iš jūsų.

„Visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 6), – sakė dykumoje Jonas Krikštytojas, skelbdamas laiko pilnatvę. Tebūna tai ir mūsų vilties šūksnis švenčiant įsikūnijimo 2000 Jubiliejų. Tegu visi žmonės Kristuje išvysta Dievo išgelbėjimą! Tam žmogus turi jį sutikti, jį pažinti, jį sekti. Brangieji, tai yra Bažnyčios misija, tai jūsų misija! Popiežius jums sako: eikite! Kaip Jonas Krikštytojas taisykite ateinančiam Viešpačiui kelią.

Jus globos ir jums padės Švenčiausioji Marija, advento Mergelė, naujosios evangelizacijos Žvaigždė. Būkite kaip ji klusnūs dieviškajam Žodžiui ir jos Magnificat paskatins jus garbinimui ir pranašiškai drąsai. Taip ir jūsų dėka išsipildys Evangelijos žodžiai: visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą! Amen!