1. „Tepalaimina mus Viešpats, gyvybės šaltinis.“ Invokacija, kurią kartojome per atliepiamąją psalmę, mielieji broliai ir seserys, gerai apibendrina kiekvienos krikščioniškosios šeimos kasdienę maldą, ir šiandien per Jubiliejaus eucharistinį šventimą ji aiškiai išreiškia mūsų susitikimo prasmę.

Jūs susirinkote čia ne tik kaip paskiri asmenys, bet ir kaip šeimos. Atvykote į Romą iš visų pasaulio kraštų, būdami giliai įsitikinę, jog šeima yra didelė Dievo dovana, pirmapradė dovana, paženklinta jo palaiminimo.

Taip yra iš tikrųjų. Nuo kūrimo aušros į šeimą nukreiptas laiminantis Dievo žvilgsnis. Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paveikslą bei patikėjo jiems ypatingą užduotį plėtoti žmonių šeimą: „Dievas palaimino juos, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę’“ (Pr 1, 28).

Mielosios šeimos, jūsų Jubiliejus yra šį pirmapradį palaiminimą šlovinanti giesmė. Jums, krikščionybę išpažįstantys sutuoktiniai, šis palaiminimas buvo suteiktas, kai, švęsdami jungtuves, Dievo akivaizdoje pažadėjote amžinai mylėti vienas kitą. Šiandien jį gaus aštuonios poros, iš įvairių pasaulio dalių atvykusios švęsti savo jungtuves iškilmingoje šių Jubiliejaus apeigų aplinkoje.

Taip, tepalaimina jus Viešpats, gyvybės šaltinis! Atsiverkite šio palaiminimo visada naujai tėkmei. Jam būdinga kuriamoji, atnaujinamoji galia, pašalinanti visokį nuovargį ir garantuojanti amžiną šviežumą jūsų gautai dovanai.

2. Šis pirmapradis palaiminimas susijęs su tam tikru Dievo planu, kurį mums ką tiktai priminė jo žodis: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Taigi Pradžios knygoje šventasis autorius apibrėžia pamatinį poreikį, kuriuo remiasi santuokinė vyro ir moters sąjunga bei iš jos kylantis šeimos gyvenimas. Tai – bendrystės poreikis. Žmogus sukurtas ne vienatvei; jame glūdi, pačioje jo dvasinėje prigimtyje yra įsišaknijęs pašaukimas bendrauti. Dėl tokio pašaukimo jis auga tiek, kiek bendrauja su kitais, ir „gali visiškai save rasti tik nuoširdžiai save atiduodamas“ (Gaudium et spes, 24).

Grynai funkcinių ryšių žmogui negana. Jam reikia tarpasmeninių ryšių, kupinų vidujiškumo, nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo. Visas milžiniškas žmogiškųjų santykių tinklas kyla ir nepaliaujamai atgimsta remiantis santykiu, per kurį vyras ir moteris pripažįsta esą sukurti vienas kitam ir nusprendžia suvienyti savo egzistencijas į vieną gyvenimo projektą: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24).

3. Vienas kūnas! Kaip galima nepajusti šio posakio jėgos? Biblijos sąvoka „kūnas“ primena ne tik žmogaus fizinę prigimtį, bet ir jo visa apimančią kūno ir dvasios tapatybę. Tai, kas sutuoktinių įgyvendinama, yra ne tik kūnų susitikimas, tai autentiška asmenų vienybė, tokia gili, kad tam tikru būdu istorijoje atspindi trijų dieviškųjų Asmenų „Mes“ santykį (plg. Laiškas šeimoms, 8).

Tad dabar galima suprasti, koks svarbus yra Jėzaus diskusijos su fariziejais ką tiktai skelbtoje Morkaus evangelijoje objektas. Kalbėjusieji su Jėzumi tai traktuoja kaip Mozės įstatymo, leidusio atleisti žmoną, aiškinimo problemą, kreipiančią į debatus dėl tokį poelgį pateisinančių motyvų. Jėzus visiškai atsisako tokio legalistinio požiūrio ir skverbiasi į Dievo plano šerdį. Mozės įstatyme jis įžvelgia nuolaidą jų sclerocardia, jų „širdies kietumui“. Tačiau būtent su šiuo kietumu Jėzus nenori taikstytis. Ir argi galėtų taip elgtis tas, kuris atėjo tai išsklaidyti ir Atpirkimu pasiūlyti žmogui jėgos nuodėmės sąlygojamam priešinimuisi nugalėti? Jis nebijo jiems vėl priminti pirmapradį planą: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį“ (Mk 10, 6).

4. Nuo pradžios! Tiktai jis, Jėzus, pažįsta Tėvą „nuo pradžios“ ir taip pat „nuo pradžios“ pažįsta žmogų. Jis yra ir Tėvo, ir žmogaus žmogui Apreiškėjas (plg. Gaudium et spes, 22). Dėl šios priežasties Jėzaus pėdomis sekančiai Bažnyčiai tenka užduotis liudyti istorijoje šį pirmapradį planą, rodant jo tiesą bei įgyvendinamumą.

Tai darydama, Bažnyčia neslepia sunkumų ir tragedijų, kurių, kaip rodo konkreti istorinė patirtis, būna šeimos gyvenime. Tačiau ji taip pat žino, kad Dievo valia, priimama bei vykdoma visa širdimi, yra ne vergo grandinė, bet tikrosios laisvės, kurios pilnatvė – meilė, būtina sąlyga. Bažnyčia taip pat žino – ir mūsų kasdienė patirtis tai patvirtina, – jog, aptemus šiam pirmapradžiam planui sąžinėse, visuomenė patirtų be galo didelę žalą.

Žinoma, yra sunkumų. Tačiau Jėzus aprūpino sutuoktinių poras pakankamomis malonės priemonėmis juos įveikti. Jo valia santuoka pakrikštytiesiems įgijo jos savybes bei prerogatyvas sutvirtinančio sakramentinio ženklo vertę bei galią. Juk sakramentinėje santuokoje sutuoktiniai įsipareigoja – kaip tai netrukus čia padarys jaunos poros, kurių santuoką palaiminsiu, – reikšti vienas kitam ir liudyti pasauliui galingą ir neišardomą meilę, kuria Kristus myli Bažnyčią. Pasak apaštalo Pauliaus, tai „didis slėpinys“ (plg. Ef 5, 32).

5. „Tepalaimina jus Viešpats, gyvybės šaltinis!“ Dievo palaiminimas žymi ne tik santuokinės bendrystės, bet ir atsakingo bei dosnaus atsivėrimo gyvybei pradžią. Vaikai tikrai yra „šeimos ir visuomenės pavasaris“, kaip skelbia jūsų Jubiliejaus šūkis. Vaikai yra santuokos žiedas, jie vainikuoja tą visišką gyvenimo bendrystę (totius vitae consortium: CIC, kan. 1055, 1), kuri vyrą ir moterį padaro „vienu kūnu“; tai pasakytina tiek apie iš natūralios santuokos gimusius, tiek apie įvaikintus vaikus. Vaikai nėra santuokinio gyvenimo „neesminis priedėlis“. Jie yra ne „rinkimosi dalykas“, bet „vertingiausia dovana“ (Gaudium et spes, 50), įrašyta į pačią santuokinės sąjungos struktūrą.

Bažnyčia, kaip žinote, moko pagarbos šiai pamatinei struktūrai etikos, neišleisdama iš akių nei vienijimo, nei gyvybės perdavimo matmens. Čia ji visur deramai atsižvelgia į Dievo planą, pateikdama santuokinius santykius kaip paženklintus visiško abipusio priėmimo. Be to, tai dera su vaikų teise gimti ir augti žmogiškosios meilės kupinoje aplinkoje. Gyvendama pagal Dievo žodį, šeima tampa savotiška žmogiškumo bei tikrojo solidarumo laboratorija.

6. Tėvai ir vaikai pašaukti šiai užduočiai, tačiau, kaip jau rašiau 1994-aisiais Šeimos metų proga, „tėvų, vyro ir žmonos, ‘mes’ per gimdymą ir auklėjimą virsta šeimos ‘mes’, organiškai susijungusiu su ankstesnėmis kartomis ir atviru laipsniškam plėtimuisi“ (Laiškas šeimoms, 16). Kai, tinkamai paisant vaidmenų, santykis tarp vyro ir žmonos bei tarp tėvų ir vaikų plėtojasi pilnatviškai bei giedrai, natūralu, kad svarbūs bei reikšmingi šeimai pasidaro ir kiti giminės: seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai bei pusseserės. Tokių nuoširdaus prisirišimo bei abipusės pagalbos paženklintų santykių tinkle šeimai dažnai tenka tikrai nepamainomas vaidmuo, nes sunkumus išgyvenantiems asmenims, nesusituokusiems žmonėms, našliams, našlėms ir našlaičiams ji gali būti šilumos bei svetingumo kupina vieta. Šeima negali užsisklęsti. Nuoširdus ryšys su giminaičiais yra šeimos būtino atvirumo visai visuomenei pirmutinė aplinka.

7. Tad, mielosios krikščionių šeimos, su pasitikėjimu priimkite Jubiliejaus malonę, gausiai išliejamą šioje Eucharistijoje. Priimkite ją, pavyzdžiu pasirinkdami Nazareto šeimą, kuri, nors ir pašaukta neprilygstamai misijai, keliavo tuo pačiu keliu kaip ir jūs, supama džiaugsmų ir kančių, maldos ir darbo, vilčių ir bauginančių išbandymų, visuomet tvirtai ištikima Dievo valiai. Teauga jūsų šeimos kaip tikros „namų bažnyčios“, kasdien šlovinančios Dievą ir skleidžiančios visuomenėje gera nešančią bei atnaujinančią meilę.

„Tepalaimina mus Viešpats, gyvybės šaltinis.“ Tebūna Šeimų jubiliejus didis malonės momentas visiems jums, kurie jį švenčiate. Tepaakina jis visuomenę apmąstyti didžios dovanos, kokia yra šeima, įsteigta pagal Dievo širdį, reikšmę ir vertę.

Tegu jus visada lydi Marijos, „šeimos Karalienės“, motiniška ranka.