Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas” (Ef 2, 13).

1. Šiais Laiško efeziečiams žodžiais apaštalas skelbia, jog Kristus yra mūsų sutaikinimas. Jame visi esame sutaikinti; daugiau nebesame svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų (plg. Ef 2, 19).

Susirinkę ant apaštalo Petro kapo pastatydintoje bazilikoje šiandien išgirdome šiuos šventojo Pauliaus žodžius. Nuoširdžiai sveikinu dalyvaujančius ekumeninėje konferencijoje, sukviestoje Vatikano II Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą Unitatis redintegratio paskelbimo 40-mečio proga. Sveikinu dalyvaujančius kardinolus, patriarchus ir vyskupus, broliškus kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių delegatus, konsultorius, svečius ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos bendradarbius. Dėkoju Jums už dėmesingą šio svarbaus dekreto reikšmės apmąstymą, taip pat aktualių ekumeninio judėjimo perspektyvų svarstymus. Šį vakarą čia susirinkome šlovinti Dievą, iš kurio kyla „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana” (Jok 1, 17) ir dėkoti jam už gausius vaisius, padedant šventajai Dvasiai, per praėjusius 40 metų atneštus šio dekreto.

2. Šio Vatikano II Susirinkimo dekreto, kurio troško mano pirmtakas palaimintasis popiežius Jonas XXIII ir paskelbė popiežius Paulius VI, įgyvendinimas buvo vienas iš pastoracinių mano pontifikato prioritetų (Ut unum sint, 99). Ekumeninė vienybė nėra antraeilis Kristaus mokinių bendrystės požymis (plg. ten pat, 9), o ekumeninė veikla nėra vien savotiškas „priedėlis”, priduriamas prie tradicinės Bažnyčios veiklos (plg. ten pat, 20); tai grindžiama pačiu Dievo išganymo planu, kuriuo siekiama visus suburti į viena (plg. ten pat, 5). Todėl tai atitinka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, norėjusio vienintelės Bažnyčios ir savo mirties išvakarėse meldusio Tėvo, kad visi būtų viena (plg. Jn 17, 21), valią.

Siekti vienybės iš esmės reiškia pritarti Jėzaus maldai. Vatikano II Susirinkimas, įsisavinęs šį mūsų Viešpaties troškimą, nesukūrė nieko naujo. Vedamas ir nušviestas Dievo Dvasios Susirinkimas naujaip iškėlė tikrąją ir giluminę Bažnyčios vienybės bei katalikiškumo prasmę. Ekumeninis kelias yra Bažnyčios (plg. ten pat, 7), kuri nėra uždara tikrovė, bet yra nuolat atvira misionieriškai ir ekumeninei dinamikai (plg. ten pat, 5), kelias.

Įsipareigojimas siekti pilnutinio ir regimo pakrikštytųjų bendrystės atkūrimo yra ne tik kai kurių ekumenizmo ekspertų dalykas; ši užduotis tenka kiekvienam krikščioniui, kiekvienai vyskupijai ir parapijai, kiekvienai Bažnyčioje esančiai bendruomenei. Visiems reikia vykdyti šią užduotį, ir niekas negali būti nesaistomas pareigos Kristaus pavyzdžiu melstis, kad visi būtų viena. Visi kviečiami dėl Kristaus mokinių vienybės melstis ir dirbti.

3. Šis ekumeninis kelias šiandien reikalingesnis negu bet kada pasaulyje, siekiančiame susivienijimo, ir Bažnyčia, vykdydama evangelizacijos uždavinį, turi priimti naujus iššūkius. Susirinkimas teigia, kad krikščionių susiskaldymas „yra papiktinimas pasauliui ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai” (Unitatis redintegratio, 1). Ekumeninė ir misionieriška veikla šitaip tampa tarpusavyje susijusi ir įkūnija abu kelius, kuriais Bažnyčia vykdo savo pasiuntinybę pasaulyje ir konkrečiai išreiškia savo katalikiškumą. Mūsų laikais išgyvename klaidingo bedieviško humanizmo išplitimą ir su skaudama širdimi matome konfliktus, sutepančius pasaulį krauju. Šioje situacijoje Bažnyčia juo labiau šaukiama būti vienybės bei susitaikinimo su Dievu ir tarp žmonių ženklas bei priemonė (plg. Lumen gentium, 1).

Dekretas apie ekumenizmą buvo viena iš konkrečių iniciatyvų, kuriomis Bažnyčia atsiliepė į šią situaciją. Ji klausėsi Viešpaties dvasios, mokiusios dėmesingai skaityti „laiko ženklus” (plg. Ut unum sint, 3). Mūsų laikais juntamas gilus taikos ilgesys. Bažnyčia, būdama Kristaus taikos tikėtinas ženklas ir priemonė, turi įsipareigoti įveikti krikščionių skilimą ir vis labiau tapti Kristaus pasauliui duodamos taikos liudytoja. Žvelgiant į šią situaciją atmintin ateina jaudinantys apaštalo žodžiai: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais” (Ef 4, 1–3).

4. Gausūs ekumeniniai susitikimai visais bažnytinio gyvenimo lygmenimis, teologiniai dialogai ir bendrų tikėjimo liudytojų atradimas iš naujo patvirtino, pagilino ir praturtino jau tam tikra prasme esančią, nors ir netobulą bendrystę. Į kitus krikščionis žvelgiame nebe kaip į tolimus ar svetimus, bet kaip į brolius ir seseris: krikščionių „visuotinė brolystė tapo tvirtu ekumeniniu įsitikinimu. <...> Krikščionys atsivertė į brolišką meilę, apimančią visus Kristaus mokinius” (Ut unum sint, 42). Dėkojame Dievui, kad pastaraisiais dešimtmečiais daugybė tikinčiųjų visame pasaulyje pajuto karštą troškimą siekti visų krikščionių vienybės. Nuoširdžiai dėkoju tiems, kurie tapo Dvasios įrankiais ir meldėsi bei darbavosi dėl šio suartėjimo ir susitaikinimo kelio.

Tačiau mes dar nepasiekėme savo ekumeninio kelio tikslo: pilnutinės ir regimos bendrystės tame pačiame tikėjime, tuose pačiuose sakramentuose ir toje pačioje apaštališkoje tarnystėje. Ačiū Dievui, nesupratimas ir nemažai priešybių jau yra įveikta, tačiau šis kelias dar pilnas kliūčių. Galima konstatuoti ne tik tebesančius nesusipratimus ir išankstinius nuosprendžius, bet taip pat apgailėtiną inertiškumą ir širdies siaurumą (plg. Novo millennio ineunte, 48) ir ypač nesutarimus tikėjimo klausimais, daugiausia susivedančius į Bažnyčios, jos esmės ir tarnysčių temą. Deja, susiduriame ir su naujomis problemomis, pirmiausia etikos srityje, kur atsiranda tolesnių susiskaldymų, apsunkinančių bendrą liudijimą.

5. Kaip atskleidžiau savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia (43–46), daug kentėjimų ir nusivylimų neabejotinai sietini su faktu, jog visos tos priežastys trukdo mums jau dabar dalyvauti vienybės Sakramente, dalytis eucharistine Duona prie Viešpaties stalo ir gerti iš bendros Taurės. Visa tai neturi mus vesti į rezignaciją, priešingai, turi drąsinti žengti toliau ir laikytis maldos bei įsipareigojimų vienybės labui. Net ir tokiu atveju, jei prieš mus besidriekiantis kelias, tikėtina, yra dar ilgas ir sunkus, tačiau vis dėlto jis pilnas džiaugsmo ir vilties. Kiekvieną dieną atskleidžiame ir išgyvename Dievo dvasios veikimą ir įkvėpimą; galime su džiaugsmu teigti, kad ši Dievo dvasia veikia taip pat tose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, kurios dar nėra pasiekusios visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia. Mes pripažįstame „Kristaus turtus ir dorybių veikimą žmonėse, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują” (plg. Unitatis redintegratio, 4).

Užuot skundęsi dėl to, kas dar nėra galima, turėtume būti dėkingi ir džiaugtis tuo, kas jau įgyvendinta ir galima. Jei nuo dabar darysime tai, kas įmanoma, augsime vienybe ir užsidegsime entuziazmu, reikalingu įveikti sunkumus. Krikščioniui niekuomet nedera nusivilti, prarasti ryžto ir užsidegimo. Vienos ir vienintelės Bažnyčios vienybė, neprarandamai esanti Katalikų Bažnyčioje, laiduoja, kad vieną dieną krikščionių vienybė taps tikrove (plg. ten pat, 4).

6. Kaip turėtų atrodyti ekumeninė ateitis? Pirmiausia turime stiprinti ekumeninės veiklos pagrindus, tai yra bendrą tikėjimą visu tuo, kas išreiškiama krikšto pažade, apaštalų tikėjimo išpažinime ir Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Šie Bažnyčios mokymo pagrindai išreiškia tikėjimą, kurį Bažnyčia išpažįsta nuo apaštalų laikų. Remdamiesi šiuo tikėjimu turime plėtoti bendrystės sampratą ir dvasingumą. „Šventųjų bendravimas” ir pilnutinė bendrystė reiškia ne abstraktų vieningumą, bet teisėtos įvairovės turtingumą, kur visi dalijasi ir pripažįsta dovanas pagal žinomą posakį: „in necessariis unitas, in dubiis libertas, in omnibus caritas”.

7. Bendrystės dvasingumas reiškia gebėjimą pripažinti brolį krikščionį krikštu įsišaknijusioje gilioje vienybėje ir traktuoti jį „kaip ‘dalį savęs’. Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę” (plg. Novo millennio ineunte, 43).

Bendrystės dvasingumas „taip pat yra gebėjimas įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną: ne tik kaip dovaną tam, kuris ją gavo tiesiogiai, bet ir kaip „dovaną man”. Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės” broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą. Neapgaudinėkime savęs: be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos. Jos taps ne bendrystės raiškos ir augimo būdais, bet veikiau bedvasiais mechanizmais, bendrystės kaukėmis” (Novo millennio ineunte, 43).

Trumpai tariant, bendrystės dvasingumas ir reiškia bendrai eiti vienybės keliu, laikantis nesutrumpinto tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir bažnytinės tarnystės (plg. Lumen gentium, 14; Unitatis redintegratio, 2).

8. Baigdamas norėčiau nurodyti ypač dvasinį ekumenizmą, kuris, dekreto Unitatis redintegratio žodžiais, yra viso ekumeninio judėjimo siela ir širdis (plg. Unitatis redintegratio, 8; Ut unum sint, 15–18; 21–27). Visiems jums dėkoju už tai, kad šiame susitikime iškėlėte aspektą, turintį ekumenizmo ateičiai esminės svarbos. Be vidinio atsivertimo ir atminties nuskaistinimo, be Evangeliją atitinkančio gyvenimo šventumo ir visų pirma be intensyvios ir atkaklios maldos Jėzaus maldos pavyzdžiu tikras ekumenizmas nėra įmanomas. Šiuo požiūriu su džiaugsmu stebiu bendrų maldos iniciatyvų plėtrą, taip pat atsiradimą tokių grupių, kurios susipažįsta ir dalijasi dvasinėmis tradicijomis (plg. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas, 114).

Privalome taip elgtis, kaip apaštalai ir Dievo motina Marija po Viešpaties žengimo į dangų; jie susirinko Vakarienės menėje ir meldėsi, kad būtų išlieta Šventoji Dvasia (plg. Apd 1, 14). Tik ji vienintelė, bendrystės ir meilės Dvasia, gali mums padovanoti pilnutinę bendrystę, kurios visi taip labai ilgimės.

„Veni creator Spiritus!” Amen!