Šis kreipimasis buvo perskaitytas 1993 metų balandžio 23 dieną per audienciją Leono XIII enciklikos Providentissimus Deus šimto metų ir Pijaus XII enciklikos Divino afflante Spiritu penkiasdešimties metų jubiliejaus proga. Vatikano rūmų Klemenso salėje surengtoje audiencijoje dalyvavo kardinolai, prie Šventojo Sosto akredituotas diplomatinis korpusas ir Popiežiškojo Biblijos instituto profesoriai. Audiencijos metu kardinolas Josefas Ratzingeris įteikė popiežiui Biblijos komisijos dokumentą „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“.

Įžanga

Jūsų Eminencijos,
Jūsų Ekscelencijos,
diplomatinių pasiuntinybių vadovai,
Popiežiškosios Biblijos komisijos nariai,
Popiežiškojo Biblijos instituto profesoriai!

1. Nuoširdžiai dėkoju kardinolui Ratzingeriui už jo jausmus, ką tiktai išreikštus pristatant Popiežiškosios Biblijos komisijos parengtą dokumentą dėl Biblijos aiškinimo Bažnyčioje. Su džiaugsmu priimu šį dokumentą – kolegialaus darbo, pradėto Jūsų Eminencijos iniciatyva ir ištvermingai tęsto kelerius metus, vaisių. Tai atliepia nuoširdų mano paties rūpestį, nes Šventojo Rašto aiškinimas esmingai svarbus krikščioniškajam tikėjimui ir Bažnyčios gyvenimui. Tai mums primena Susirinkimas: „Šventosiose knygose dangiškasis Tėvas meiliai susitinka ir kalbasi su savo vaikais. Dievo žodis turi tokią jėgą ir galią, kad tampa Bažnyčios atrama ir gyvastingumu, teikia Bažnyčios vaikams tikėjimo stiprybės, sielos maisto ir atveria tyrą ir amžiną dvasinio gyvenimo šaltinį“ (Dei Verbum, 21). Šiandienis biblinių tekstų aiškinamo būdas tiesiogiai paveikia vyrų ir moterų asmeninį ir bendruomeninį ryšį su Dievu ir yra artimai susijęs su Bažnyčios misija. Tai gyvybiškai svarbi problema, verta viso jūsų dėmesio.

2. Jūsų darbas užbaigtas labai tinkamu metu, nes tai man teikia progą drauge su jumis paminėti dvi labai reikšmingas sukaktis: enciklikos Providentissimus Deus šimtmetį ir enciklikos Divino afflante Spiritu penkiasdešimtmetį. Abi jos skirtos bibliniams klausimams. 1893 m. lapkričio 18 d. popiežius Leonas XIII, būdamas labai dėmesingas intelektinėms problemoms, paskelbė savo encikliką apie Rašto studijas siekdamas, kaip jis rašė, „paraginti jų imtis ir jas pasiūlyti“, taip pat „pakreipti jas laiko poreikius atitinkančia linkme“(Enchiridion Biblicum, 82). Po penkiasdešimties metų popiežius Pijus XIIenciklikoje Divino afflante Spiritu vėl padrąsino katalikų egzegetus ir pateikė naujus nurodymus. Kartu popiežiškasis Magisteriumas nuolat rodė dėmesį Rašto problemoms. 1902 m. Leonas XIII įsteigė Biblijos komisiją, 1909 m. Pijus X įkūrė Biblijos institutą. 1920 m. Benediktas XV pažymėjo 1500 Jeronimo mirties metines enciklika apie Biblijos aiškinimą. Toks stiprus postūmis biblinių studijų linkme buvo visiškai patvirtintas Vatikano II Susirinkimo taip, kad iš to naudos gavo visa Bažnyčia. Dogminėje konstitucijoje Dei Verbum aiškinamas katalikų egzegetų darbas ir ganytojai bei tikintieji kviečiami labiau maitintis Dievo žodžiu Raštuose.

Šiandien norėčiau pabrėžti keletą šių dviejų enciklikų mokymo aspektų ir jų orientacijos išliekamąją vertę kintančiomis aplinkybėmis, idant iš jų turėtumėme daugiau naudos.

I. Nuo Providentissimus Deus iki Divino afflante Spiritu

3. Šiuose dviejuose dokumentuose, būtent poleminėje arba, tiksliau, apologetinėje jų dalyje, galima pastebėti svarbių skirtumų. Nors abiejuose rūpinamasi, kaip atsakyti į puolimus, nukreiptus prieš katalikiškąjį Biblijos aiškinimą, tie puolimai nėra vienakrypčiai. Viena vertus, enciklikoje Providentissimus Deus labiausiai norėta apsaugoti katalikiškąjį aiškinimą nuo racionalistinio mokslo puolimo; kita vertus, enciklikoje Divino afflante Spiritu pirmiausia rūpintasi katalikiškojo aiškinimo gynyba nuo puolimo tų, kurie buvo nusistatę prieš egzegetų rėmimąsi mokslu ir norėjo primesti nemokslinį, vadinamąjį „dvasinį“, Šventojo Rašto aiškinimą.

Tokį radikalų perspektyvos pokytį aiškiai nulėmė aplinkybės. Enciklika Providentissimus Deus pasirodė epochoje, paženklintoje pagiežingos polemikos su Bažnyčios tikėjimu. Tokiai polemikai daug pasitarnavo liberalioji egzegezė, nes naudojosi visais moksliniais ištekliais nuo teksto kritikos iki geologijos, įskaitant filologiją, literatūros kritiką, religijų istoriją, archeologiją ir kitas disciplinas. Kita vertus, enciklika Divino afflante Spiritu buvo paskelbta netrukus po to, kai kilo, ypač Italijoje, kitokia polemika, būtent nukreipta prieš mokslinį Biblijos studijavimą. Tuo metu buvo paplitęs anoniminis pamfletas, perspėjantis saugotis to, kas jame vadinama „labai rimtu pavojumi Bažnyčiai ir sieloms“, būtent „kritinės-mokslinės sistemos studijuojant ir aiškinant Šventąjį Raštą, jos pražūtingų nukrypimų bei paklydimų“.

4. Abiem atvejais Magisteriumo reakcija buvo reikšminga, nes, užuot pasitenkinęs vien gynybiniu atsaku, jis įsiskverbė ligi pat problemos esmės ir taip parodė – pažymėkime tai iš karto – Bažnyčios tikėjimo ryšį su Įsikūnijimo slėpiniu.

Ginantis nuo liberaliosios egzegezės, teikusios savo teiginius kaip mokslo laimėjimais grįstas išvadas, puolimo, buvo galima reaguoti skelbiant anatemą mokslo taikymui Biblijos aiškinimo srityje ir nurodyti katalikų egzegetams laikytis „dvasinio“ teksto aiškinimo.

Enciklikoje Providentissimus Deus nepasukama šia kryptimi. Priešingai, joje katalikų egzegetai rimtai kviečiami siekti tikros mokslinės kompetencijos, kad galėtų pranokti savo priešininkus jų pačių srityje. „Pirmutinės gynybinės priemonės, – sakoma joje, – yra senovės Rytų kalbų studijavimas ir mokslinės kritikos praktikavimas“ (EB, 118). Bažnyčia nebijo mokslinės kritikos. Ji nepasitiki tiktai išankstinėmis nuomonėmis, kurios tvirtina besiremiančios mokslu, bet iš tikrųjų vogčiomis verčia mokslą palikti savo sritį.

Po penkiasdešimt metų enciklikoje Divino afflante Spiritu popiežius Pijus XII galėjo konstatuoti Providentissimus Deus nurodymų vaisingumą: „Dėl geresnio biblinių kalbų ir visko, kas susiję su Rytais, pažinimo <...> daugelis Leono XIII iškeltų klausimų dėl šventųjų knygų autentiškumo, amžiaus, vientisumo ir istorinės vertės <...> buvo išnagrinėta ir išspręsta“ (EB, 546). Katalikų egzegetų, „teisingai naudojančių savo priešininkų intelektinius ginklus“ (562), darbas davė vaisių. Būtent dėl šios priežasties enciklikai Divino afflante Spiritu mažiau negu Providentissimus Deus rūpi kova su racionalistinės egzegezės pozicijomis.

5. Tačiau iškilo būtinybė atsakyti į vadinamosios „mistinės“ egzegezės (EB, 552) rėmėjų, norėjusių, kad Magisteriumas pasmerktų mokslinės egzegezės pastangas, atakas. Kaip į tai atsakoma enciklikoje? Būtų buvę galima apsiriboti šių pastangų naudingumo ir net būtinumo ginant tikėjimą akcentavimu, bet tada tai būtų skatinę savotišką dichotomiją tarp mokslinės egzegezės, skirtos išoriniam naudojimui, ir dvasinio aiškinimo, rezervuoto vidiniam naudojimui. Enciklikoje Divino afflante Spiritu Pijus XII sąmoningai vengė tokios prieities. Priešingai, jis gynė artimą šių dviejų prieičių vienybę, viena vertus, pabrėždamas metodiškai nustatytos žodinės prasmės „teologinę“ reikšmę (EB, 551), ir, kita vertus, tvirtindamas, jog tam, kad dvasinė prasmė būtų pripažinta kaip biblinio teksto prasmė, būtina įrodyti jos autentiškumą. Vien subjektyvaus įkvėpimo neužtenka. Reikia gebėti parodyti, jog tai prasmė, „norėta paties Dievo“, dvasinė prasmė, „Dievo suteikta“ įkvėptajam tekstui (EB, 552–553). Taigi nustatinėti dvasinę prasmę yra egzegezės mokslo darbas.

Tad matome, jog abiem enciklikoms, nepaisant labai skirtingų sunkumų, su kuriais joms teko susidurti, būdingas visiškas sutarimas giliausiu lygmeniu. Abiejose atmetamas atskyrimas to, kas žmogiška, nuo to, kas dieviška, mokslinio tyrimo atskyrimas nuo pagarbos tikėjimui, žodinės prasmės – nuo dvasinės prasmės. Taigi enciklikos pasirodo tobulai derančios su Įsikūnijimo slėpiniu.

II. Harmonijos santykis tarp katalikų egzegezės ir Įsikūnijimo

6. Tvirtas ryšys, vienijantis įkvėptuosius biblinius tekstus su Įsikūnijimo slėpiniu, enciklikoje Divino afflante Spiritu buvo išreišktas šitaip: „Kaip įsikūnijęs Dievo Žodis tapo žmogumi visais atžvilgiais, išskyrus nuodėmę, taip ir Dievo žodžiai, išreikšti žmonių kalbomis, tapo žmogiškąja kalba visais atžvilgiais, išskyrus klaidą“ (EB, 559). Šiuo teiginiu, beveik pažodžiui pakartotu Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum (13), atskleidžiamas reikšmių turtingas paralelizmas.

Tiesa, kad Dievo žodžių užrašymas per įkvėptojo rašymo charizmą buvo pirmasis žingsnis Dievo Žodžio įsikūnijimo link. Šie rašytieji žodžiai buvo išrinktosios tautos bei jos vienintelio Viešpačio bendravimo ir bendrystės nuolatinė priemonė. Kita vertus, dėl pranašiško šių žodžių aspekto buvo įmanoma įžvelgti dieviškojo plano išsipildymą, kai „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“(Jn 1, 14). Dangiškai išaukštinus kūnu tapusio Žodžio žmogiškumą, vėlgi rašytaisiais žodžiais nuolat patvirtinama, kad jis liko tarp mūsų. Įkvėptieji naujosios sandoros raštai, prijungti prie įkvėptųjų pirmosios sandoros raštų, yra patikima tikinčiosios tautos ir Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendravimo ir bendrystės priemonė. Tos priemonės tikrai niekada negalima atskirti nuo dvasinio gyvenimo srauto, srūvančio iš nukryžiuoto Jėzaus širdies ir sklindančio per Bažnyčios sakramentus. Tačiau jam būdingas savas nuoseklumas, kaip ir jį patvirtinančiam rašytiniam tekstui.

7. Todėl abiejose enciklikose reikalaujama, kad katalikų egzegetai išlaikytų visiškos harmonijos santykį su Įsikūnijimo slėpiniu, to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška, vienybės slėpiniu apibrėžtame istoriniame gyvenime. Žemiškąjį Jėzaus gyvenimą apibūdina ne tik datos bei vietos I a. pradžios Judėjoje bei Palestinoje, bet ir gilios šaknys ilgoje mažos senovės Artimųjų Rytų tautos istorijoje, – tautos su jos silpnybėmis ir didybe, su jos Dievo žmonėmis ir nusidėjėliais, jos lėta kultūrine plėtra ir politinėmis nesėkmėmis, pralaimėjimais ir pergalėmis, taikos ir Dievo karalystės troškimu. Kristaus Bažnyčia rimtai traktuoja Įsikūnijimo tikrovę ir būtent todėl „istorinius-kritinius“ Biblijos tyrimus laiko labai svarbiais. Užuot pasmerkę, kaip būtų norėję rėmusieji „mistinę“ egzegezę, mano pirmtakai karštai juos palaikė. „Artis criticae disciplinam, – rašė Leonas XIII – quippe percipiendae penitus hagiographorum sententiae perutilem, Nobis vehementer probantibus, nostri (exegetae, sciliet, catholici) excolant“ (apaštališkasis laiškas Vigilantiae, įsteigiant Biblijos komisiją, 1902 spalio 30: EB, 142). Lygiai taip pat „karštai“, vartojant tą patį žodį vehementer, enciklikoje Divino afflante Spiritu patvirtinami teksto kritikos tyrimai.

8. Enciklikoje Divino afflante Spiritu, kaip žinome, egzegetams rekomenduota studijuoti literatūros žanrus, vartojamus šventosiose knygose, ir net pasakyta, jog katalikų egzegezė turi „būti įsitikinusi, kad ji negali nekreipti dėmesio į šią savo užduoties dalį, nepadarydama rimtos žalos katalikiškajai egzegezei“ (EB, 560). Toks siūlymas kyla iš noro kuo kruopščiau ir tiksliau nustatyti tekstų prasmę, taigi prasmę, susijusią su jų istorine bei kultūrine aplinka. Klaidinga Dievo ir Įsikūnijimo idėja verčia dalį krikščionių laikytis priešingo požiūrio. Jie linkę manyti, jog dėl to, kad Dievas yra absoliuti Būtis, kiekvienam jo žodžiui būdinga absoliuti vertė, nepriklausoma nuo jokių žmogiškosios kalbos sąlygiškumų. Tad, jų nuomone, nesą reikalo šių sąlygų tyrinėti siekiant iškelti aikštėn distinkcijas, menkinančias žodžių reikšmingumą. Tačiau būtent šiuo atveju, laikantis klaidingos Absoliuto sampratos, gimsta iliuzija ir iš tikrųjų atmetami Rašto įkvėptumo bei Įsikūnijimo slėpiniai. Biblijos Dievas nėra absoliuti Būtis, kuri, gniuždydama viską, ką paliečia, užgniaužia kiekvieną skirtumą bei niuansą. Priešingai, jis yra Dievas Kūrėjas, sukūręs stulbinančią būtybių, „kiekvieną pagal savo rūšį“, kaip nekart kartojama Pradžios knygoje (Pr, 1), įvairovę. Toli gražu negriaudamas skirtumų, Dievas juos gerbia ir jais naudojasi (plg. 1 Kor 12, 18; 24, 28). Nors ir kalbėdamas žmonių kalba, jis nesuteikia kiekvienai išraiškai vienodos vertės, bet itin lanksčiai panaudoja įvairius niuansus ir lygiai taip pat pripažįsta jų ribas. Štai kodėl egzegeto darbas toks sudėtingas, būtinas ir patrauklus! Iš akių nevalia išleisti nė vieno žmogiškojo kalbos aspekto. Naujausia pažanga lingvistinių, literatūrinių ir hermeneutinių tyrimų srityje leido biblinei egzegezei literatūros žanrų tyrinėjimą papildyti daugeliu kitų požiūrio taškų (retoriniu, naratyviniu, struktūralistiniu); panašiai naudojamasi ir tokiais humanitariniais mokslais kaip psichologija ir sociologija. Visa tai atitinka užduotį, Leono XIII patikėtą Biblijos komisijai: „Tegu jie nelaiko savo sričiai svetimu nieko, kas nauja bus atrasta šiuolaikinių mokslininkų uolių tyrimų; priešingai, tegu jie nedelsdami pritaiko viską, ką kiekviena epocha naudingo teikia biblinei egzegezei“ (Vigilantiae: EB, 140). Dievo žodžio žmogiškųjų aplinkybių tyrinėjimas turėtų būti nuolatinio suinteresuotumo dalykas.

9. Tačiau tokio tyrinėjimo neužtenka. Norėdama nepažeisti ryšio tarp Bažnyčios tikėjimo ir Rašto įkvėptumo, katalikiškoji egzegezė turi neapsiriboti vien žmogiškais biblinių tekstų aspektais. Pirmiausia ji turi padėti krikščionių tautai labiau suvokti Dievo žodį šiuose tekstuose, idant jie jį geriau priimtų ir per tai gyventų visiškoje bendrystėje su Dievu. Siekiant to neabejotinai būtina, kad ir pats egzegetas suvoktų dieviškąjį žodį tekstuose. Jis gali tai padaryti tik tada, kai jo intelektinį darbą palaikys stiprus dvasinis gyvenimas.

Be tokio palaikymo egzegetinis tyrinėjimas lieka neužbaigtas, išleidžia iš akių pagrindinį tikslą ir apsiriboja šalutinėmis užduotimis. Tai net tampa savotišku pabėgimu. Vien žmogiškųjų teksto aspektų mokslinis tyrinėjimas gali padėti egzegetui užmiršti, jog Dievo žodis kviečia kiekvieną asmenį peržengus save gyventi tikėjimu ir meile.

Šiuo atžvilgiu enciklikoje Providentissimus Deus primenama ypatinga šventųjų knygų prigimtis ir iš jos kylanti aiškinimo būtinybė: „Šventųjų knygų, – rašoma joje, – negalima prilyginti paprastiems raštams, bet, kadangi jos padiktuotos pačios Šventosios Dvasios ir pasižymi itin rimtu turiniu, daugeliu atžvilgių slėpiningu bei sunkiu, mums visados reikės, kad jas suprastume bei paaiškintume, tos pačios Dvasios atėjimo, t. y. jos šviesos ir malonės, kurių neabejotinai būtina ieškoti nuolankia malda ir išlaikyti šventu gyvenimu“ (EB, 89). Glaustesne formule, pasiskolinta iš Augustino, tai išreikšta enciklikoje Divino afflante Spiritu: Orent ut intelligant! (EB, 569).

Iš tiesų, norint visiškai teisingai aiškinti Šventosios Dvasios įkvėptus žodžius, pirmiausia reikia būti vedamam Šventosios Dvasios ir to melsti, daug melstis, prašyti maldoje vidinės Dvasios šviesos ir romiai tą šviesą priimti, prašyti meilės, kuri vienintelė leidžia suprasti Dievo, kuris „yra meilė“(1 Jn 4, 8. 16), kalbą. Įsitraukus į aiškinimo darbą, būtina kiek įmanoma labiau išlikti Dievo akivaizdoje.

10. Nuolankumas Šventajai Dvasiai žadina ir stiprina kitą teisingą egzegezės kryptį sąlygojančią nuostatą – ištikimybę Bažnyčiai. Katalikų egzegetas nepasiduoda individualistinei iliuzijai, skatinančiai manyti, jog biblinius tekstus galima geriau suprasti būnant už tikinčiųjų bendruomenės ribų. Teisingas yra priešingas dalykas, nes šie tekstai nebuvo duoti individualiems tyrinėtojams „jų smalsumui patenkinti nei teikti temų jų tyrinėjimams ir studijoms“ (Divino afflante Spiritu: EB, 566); jie buvo patikėti tikinčiųjų bendruomenei, Kristaus Bažnyčiai, idant maitintų tikėjimą ir vadovautų meilės gyvenimui. Pagarba šiam tikslui lemia aiškinimo teisingumą. Enciklikoje Providentissimus Deus priminta ši pamatinė tiesa ir pastebėta, kad pagarba šiai aplinkybei, užuot trukdžiusi bibliniams tyrinėjimams, skatina autentišką pažangą (plg. EB, 108–109). Džiugu pažymėti, kad naujausi tyrimai hermeneutinės filosofijos srityje patvirtino šį požiūrį ir kad įvairių konfesijų egzegetai dirbo vadovaudamiesi ta pačia perspektyva, pabrėždami, pavyzdžiui, būtinybę aiškinti kiekvieną biblinį tekstą kaip Bažnyčios pripažinto raštų kanono dalį arba labiau atsižvelgdami į Bažnyčios Tėvų egzegezės indėlį. Būti ištikimam Bažnyčiai iš tiesų reiškia ryžtingai rasti savo vietą pagrindinėje srovėje didžiosios Tradicijos, kuri, vadovaujama Magisteriumo, kuriam pažadėta ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kanono raštus pripažino kaip Dievo žodį savo tautai ir niekada nepaliovė jų meditavusi, atrasdama jų neišsemiamus turtus. Vatikano II Susirinkimas patvirtino tai dar kartą: „Visa, kas pasakyta apie Rašto aiškinimo būdą, galiausiai palikta spręsti Bažnyčiai, vykdančiai Dievo jai pavestą įgaliojimą bei tarnybą prižiūrėti bei aiškinti jo žodį“ (Dei Verbum, 12).

Tačiau tiesa ir tai – Susirinkimas, kartodamas Providentissimus Deus teiginį, tai irgi konstatuoja, – kad „egzegetų užduotis yra stengtis, vadovaujantis šiomis taisyklėmis, geriau suprasti bei paaiškinti Šventojo Rašto prasmę, kad jų tyrimai padėtų subrandinti Bažnyčios sprendimą“ ( Dei Verbum, 12; Providentissimus Deus: EB, 109: ut, quasi praeparato studio, iudicium Ecclesiae maturetur).

11. Norėdami geriau įvykdyti šią labai svarbią bažnytinę užduotį, egzegetai turėtų išlikti arti skelbiamo Dievo žodžio, tiek skirdami dalį savo laiko šiai tarnybai, tiek palaikydami ryšius su tais, kurie ją vykdo, bei padėdami jiems pastoracinės egzegezės darbų publikacijomis (plg. Divino afflante Spiritu: EB, 551). Taip jie nepasiklys abstraktaus mokslinio tyrinėjimo, atitolinančio juos nuo tikrosios Raštų reikšmės, labirintuose. Ši reikšmė iš tiesų neatsiejama nuo jų tikslo įvesdinti tikinčiuosius į asmeninį ryšį su Dievu.

III. Naujasis Biblijos komisijos dokumentas

12. Žvelgiant iš tokių perspektyvų, pasak Providentissimus Deus, „kiekvieno egzegeto asmeninėms pastangoms atviras platus tyrimo laukas“ (EB, 565). Po penkiasdešimties metų enciklikoje Divino afflante Spiritu vėl padrąsinamai pastebėta: „Vis dar yra daug dalykų, kai kurių labai svarbių, kuriuos aptariant bei aiškinant katalikų egzegetų intelektinis skvarbumas ir talentas gali ir turi laisvai reikštis“ (EB, 109)

Tai, kas buvo tiesa 1943 metais, lieka tuo ir šiandien, nes sėkmingais tyrimais išspręstos kai kurios problemos ir sykiu iškelti nauji tyrinėtini klausimai. Egzegezėje, kaip ir kituose moksluose, juo toliau pastūmėjama nežinomybės riba, juo labiau išsiplečia tyrimų sritis. Mažiau negu penkeriems metams praėjus po enciklikos Divino afflante Spiritu paskelbimo, Kumrano ritinių atradimas privertė naujaip pažvelgti į daugelį Biblijos problemų ir atvėrė naujus tyrimų laukus. Nuo tada daug atrasta, ištobulinti nauji tyrinėjimo bei analizės metodai.

13. Būtent pakitusios aplinkybės privertė iš naujo peržiūrėti problemas. Popiežiškoji Biblijos komisija vykdė šį uždavinį ir šiandien pristato savo darbo vaisių, pavadintą „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“.

Pirmą kartą skaitant dokumentą, į akis krinta atvirumo dvasia, kuria jis sukurtas. Jame išnagrinėti šiandienėje egzegezėje paplitę metodai, prieitys bei interpretacijos ir, nepaisant kartkartėmis rimtų išlygų, kurias tenka pareikšti, beveik kiekvienu atveju patvirtinama esant vientisam biblinių tekstų aiškinimui naudingų elementų.

Taip yra dėl to, kad katalikų egzegezė neturi kokio nors ypatingo aiškinimo metodo, bet, remdamasi istoriniu-kritiniu pagrindu, apvalytų nuo filosofinių bei mūsų tikėjimo tiesai priešingų prielaidų, ji vertina visus dabartinius metodus, kiekviename iš jų ieškodama „Žodžio sėklų“.

14. Kitas būdingas šios sintezės bruožas yra jos pusiausvyra ir nuosaikumas. Aiškinant Bibliją, gebama derinti diachroniškumą ir sinchroniškumą, pripažįstant, jog abu šie dalykai vienas kitą papildo ir abu būtini visai teksto tiesai atskleisti ir teisėtiems šiuolaikinio skaitytojo poreikiams patenkinti.

Dar svarbiau tai, kad katalikiškoji egzegezė nesutelkia savo dėmesio nei vien į žmogiškuosius biblinio apreiškimo aspektus, kaip kartais būdinga istoriniam-kritiniam metodui, nei vien į dieviškuosius aspektus, kaip darytų fundamentalizmas, bet trokšta pabrėžti juos abu kaip suvienytus dieviškojo „prisitaikymo“ (Dei Verbum, 13), kuris yra viso Šventojo Rašto pagrindas.

15. Galiausiai kiekvienas pajus, jog dokumente akcentuojama tai, kad biblinis Žodis kalba visur erdvėje bei laike visai žmonijai. Jei „Dievo žodžiai yra tarsi žmogiškas kalbėjimas“ (Dei Verbum, 13), vadinasi, juos gali suprasti visi. Žodis neturi likti „nei per sunkus, nei per tolimas <...>. Ne! Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30, 1-12).

Tai biblinio aiškinimo tikslas. Jei pirmutinė egzegezės užduotis yra rasti autentišką šventojo teksto reikšmę ar net jo skirtingas prasmes, tai ji turi perteikti, jei įmanoma, šią reikšmę Šventojo Rašto adresatui, kuris yra kiekvienas žmogus.

Biblija daro poveikį amžiais. Per nuolatinį aktualizacijos procesą aiškinimas pritaikomas kiekvienos epochos mąstysenai ir kalbai. Konkretus, tiesioginis biblinės kalbos pobūdis labai palengvina tokį pritaikymą, bet jos kilmė iš senovinės kultūros kelia nemaža sunkumų. Todėl biblinę mintį reikia vis iš naujo versti į šiuolaikinę kalbą, idant ji būtų išreikšta klausytojams tinkamu būdu. Šis vertimas, be abejo, turi būti ištikimas originalui ir negali prievartauti tekstų, siekdamas pritaikyti juos kokiam nors tuo laiku madingam aiškinimui ar prieičiai. Dievo žodis turi pasirodyti visa savo didybe, net jei išreikštas „žmogiškais žodžiais“ (Dei Verbum, 13).

Šiandien Biblija yra pasiekusi visus žemynus ir visas tautas. Tačiau kad jos poveikis būtų gilus, ją reikia įkultūrinti pagal kiekvienos tautos talentą. Galbūt tautos, mažiau paženklintos šiuolaikinės Vakarų civilizacijos nukrypimų, biblinę naujieną supras lengviau nei tos, kurios jau nejautrios Dievo žodžio poveikiui dėl sekuliarizacijos ir demitologizacijos kraštutinumų.

Mūsų dienomis reikia didesnių pastangų, ne tik mokslininkų bei pamokslininkų, bet ir tų, kurie populiarina biblinę mintį: jie turėtų taikyti visas įmanomas priemones – o jų šiandien daug, – kad biblinės naujienos visuotinė reikšmė būtų plačiai pripažinta ir jo gelbintis veiksmingumas visur regimas.

Šio dokumento dėka Biblijos aiškinimas Bažnyčioje gebės įgyti naują galią viso pasaulio gerovei, idant tiesa spindėtų bei žadintų meilę ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio.

Pabaiga

16. Galiausiai džiaugiuosi, kaip ir mano pirmtakai Leonas XIII bei Pijus XII, galėdamas pareikšti katalikų egzegetams ir jums, Popiežiškosios Biblinės komisijos nariai, ir padėką, ir paraginimą.

Nuoširdžiai dėkoju jums už puikų darbą, kurį jūs atlikote tarnaudami Dievo žodžiui ir Dievo tautai, už tyrimo, mokymo bei publikavimo darbą, už pagalbą teologijai, žodžio liturgijai ir skelbimo tarnybai, už iniciatyvas skatinant ekumenizmą bei gerus žydų ir krikščionių santykius, už įsitraukimą į Bažnyčios pastangas atsiliepti į šiuolaikinio pasaulio lūkesčius ir sunkumus.

Tai papildau šiltu paraginimu žengti tolesnį žingsnį. Vis sudėtingesnė užduotis reikalauja kiekvieno pastangų ir plataus tarpdisciplininio bendradarbiavimo. Pasaulyje, kur daugelyje sričių mokslinis tyrinėjimas darosi vis svarbesnis, egzegezės mokslui būtina rasti savo vietą panašiu lygmeniu. Tai vienas iš tikėjimo įkultūrinimo aspektų, proceso, kuris yra Bažnyčios misijos, susijusios su Įsikūnijimo slėpinio priėmimu, dalis.

Tegu jums jūsų tyrinėjimuose vadovauja Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, kuris atvėrė mokinių protus, kad jie suprastų Raštus (Lk 24, 45). Tegu Mergelė Marija būna jums pavyzdys ne tik dosniu klusnumu Dievo žodžiui, bet ir ypač savo atsiliepimo į tai, kas jai sakoma, būdu! Šv. Lukas sako mums, jog Marija apsvarstė širdyje dieviškuosius žodžius bei įvykius, symballousa en te kardia autes (Lk 2, 19). Svetingai priimdama Žodį, ji yra pavyzdys mokiniams ir jų motina (plg. Jn 19, 27). Tad tegu jinai moko jus visiškai priimti Dievo žodį ne tik intelektiniuose tyrinėjimuose, bet ir visame jūsų gyvenime!

Kad jūsų žodžiai bei veikla padėtų Raštų šviesai suspindėti dar skaisčiau, iš visos širdies teikiu jums apaštališkąjį palaiminimą.