Popiežius JONAS PAULIUS II
Popiežiaus Jono Pauliaus II kalba atvykus į Vilniaus oro uostą
Vilnius, 1993 m. rugsėjo 4 d. (šeštadienis)
Garbė Jėzui Kristui!
Gerbiamas Respublikos Prezidente!
Gerbiamieji Kardinolai, Broliai lietuviai Vyskupai!
Vyriausybės ir miesto valdžios Atstovai!
Ponios ir Ponai!
Brangūs Broliai ir Seserys!
1. Nepaprastai jaudindamasis ką tik pabučiavau Lietuvos žemę, – dėkojau Dievui už man duotą malonę atvykti pas jus.
Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę! Vos tik neįžvelgiama Dievo valia buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų, meldžiausi už jus visus.
Ši jūsų žemė yra brangi visai krikščioniškajai tautai, pasklidusiai penkiuose žemynuose! Lietuva – tyli liudininkė karštos meilės religijos laisvei, kuri, kaip ne kartą pabrėžiau, yra visų kitų žmogiškų ir visuomeninių laisvių pagrindas. Lietuva visad stengėsi paliudyti savo ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė.
2. Nūnai istorinė diena. Pirmą kartą Popiežius atvyksta į Lietuvą ir į Baltijos kraštus. Tik prisiminkime vieną po kito per šitiek evangelizacijos amžių nutikusius įvykius! Tatai nuostabių atsitikimų kupinas, krikščioniškąja naujiena paženklintas kelias. Ši naujiena susiliejo su jūsų Tėvynės istorija.
Prieš mūsų akis iškyla garbingieji asmenys: karvedys Mindaugas, pakrikštytas „kartu su didžiule daugybe“, Inocento IV paprašęs, kad Lietuvos karalystė taptų „šventojo Petro nuosavybe“, gautų „Apaštalų Sosto apsaugą ir globą“.
Vytautas Didysis, sutvirtinęs krašto nepriklausomybę; Jogaila, vedęs Lenkijos karalienę Jadvygą ir rūpinęsis Lietuvos krikštu 1387 metais. Ši data ženklina Šalies perėjimą į krikščioniškąjį tikėjimą.
Šventasis Kazimieras, žmogus, mokėjęs parodyti drąsą ir atleisti, pirmasis Lietuvos šventasis, lietuviams ir lenkams palikęs šviesų meilės ir teisingumo pavyzdį.
Tai vis asmenys, padėję kurti Lietuvos valstybinę ir krikščionišką didybę. Jie nutiesė kelią, nurodė gyvenimo būdą, nubrėžė reikšmingą visuomeninės taikos siekį, kurio reikia rūpestingai ieškoti, suformavo lietuvišką dvasią.
3. Brangūs Broliai ir Seserys! Gerai žinau, jog atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė ieško šviesos savo garbingoje praeityje, tikėjimo kupinoje istorijoje ir po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį.
Įsikūrusi beveik Europos centre tarp senojo Žemyno Rytų ir Vakarų, pasitikinti savo ilga krikščioniška tradicija, Lietuva galės iš naujo eiti vienybės atkūrimo keliu, darniai bendradarbiauti su kitomis Europos tautomis. Galės atsiverti naujosios evangelizacijos akiračiams.
Ženkite šiuo keliu, brangieji Broliai Seserys! Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes.
Gerbiamas Prezidente, priėmęs mane Lietuvos žemėje, Jūs visų tautiečių vardu parodėte man svetingumą ir draugiškumą. Ačiū už šią pagarbą ir malonę. Mielai priimu tokį kilnų mostą ir noriu tuo pačiu atsidėkoti. Meldžiu Dievo globos kiekvienam iš jūsų, apaštalinei kelionei, prasidedančiai šiame Sostinės oro uoste, ir nuoširdžiai visus laiminu.