Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Dėkoju Viešpačiui už šią dovaną – taip ilgai lauktą ir trokštą mūsų susitikimą. Su džiaugsmu sveikinu kiekvieną iš jūsų, taip pat kunigus, vienuolius ir vienuoles, kuriuos senatvė ar liga suturėjo namuose. Dvasiškai jaučiu dalyvaujančius mirusius, iš dangaus tiek metų lydinčius Bažnyčią, kuriai paaukojo savo jėgas ir neretai – net gyvybę.

Ypač džiaugiuosi, kad šis pirmasis mūsų susitikimas – čia, Vilniaus Katedroje, kuri 1950 metais buvo uždaryta, o 1989 metais vėl atšventinta. Šioje šventovėje, kur plaka lietuvių tautos širdis, rūpestingai saugomi žemiškieji šventojo Kazimiero palaikai, sugrąžinti į jo koplyčią 1989 metų kovo 4 dieną. Štai ką tik joje pasimeldžiau, padėkojau jūsų Globėjui už suteiktą džiaugsmą su jumis čia pabūti.

Kaip šią įsimintiną akimirką neprisiminti gausaus vyskupų ir kunigų būrio, kuris su tokia didvyriška ištikimybe savo gyvenimą pašventė Evangelijai?! Visų pirma Palaimintasis Jurgis Matulaitis, nuo 1918 iki 1925 metų buvęs Vilniaus vyskupas, kurį pats iškėliau į altoriaus garbę 1987 metais. Be to, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pašalintas iš savo pareigų nuo 1961 iki 1988 metų, kai pagaliau vėlei galėjo sėstis į savo arkivyskupijos sostą. Miręs 1991 metais ir palaidotas šioje Katedroje. Prisimintinas arkivyskupas Mečislovas Reinys, 1940 metais paskirtas Vilniaus vyskupo pagalbininku, suimtas 1947 ir miręs kankinio mirtimi 1953 metais Rusijoje, Vladimiro kalėjime.

Jų gyvenimas yra padrąsinimas ir parama Lietuvos Bažnyčios ateičiai.

2. Brangūs Broliai Seserys! Esate išgyvenę ilgą laikotarpį, kai jūsų tikėjimas tarsi taurusis metalas ugnyje buvo skaudžiai išmėgintas. Tačiau po priverstinės tylos apie Dievą sulaukėt meto, kai drąsiai skelbiama Evangelija ir jūsų asmeniniu pavyzdžiu statoma Kristaus karalystė. Kančia ir Kryžius – išlieka: vakarykščius išmėginimus tikrai lydės šios dienos ir rytojaus išbandymai. Evangelizacijos našta bus įvairi, bet visados išliks kaip Kristaus Kryžius, tas Kryžius, kuris kyla virš šventovių ir turi būti įspaustas į kiekvieno tikinčiojo širdį. Jūs susitinkate su tais, kurie dėl ateistinio auklėjimo bent šiuo metu yra praradę religinį jausmą. Turite atsižvelgti į abejingumą, nesupratimą, supasaulėjimo polinkį, gilių permainų paliestos visuomenės susvetimėjimą. Reikia ypatingai susirūpinti išlikusiomis sektomis, kurioms pasklisti daug padėjo klaidingos žinios apie religiją.

Neseniai paminėjusi šešių šimtų metų Krikšto sukaktį, Lietuva šiuo metu įžengė į atsakingą ilgos ir garbingos savo istorijos laikotarpį. Laukai ir pakelės čia nustatyti kryžiais, todėl ši žemė pavadinta „kryžių šalimi“. Deja, daugeliui savo vaikų ji tapo tikra Kalvarija.

Dabar, išaušus naujos vilties metui, itin svarbu, kad kunigas savo tautiečių būtų laikomas ant Kryžiaus mirusio ir prisikėlusio Išganytojo broliu. Kaip Nukryžiuotasis Kristus, jis yra pašauktas būti atleidimo ir susitaikymo ženklu.

3. Brangūs Kunigai! Būkite gerieji samariečiai savo broliams, nešantiems sunkią praeities naštą. Ši praeitis garsėjo įtarumu ir skundikais; ilgus metus tada buvo tylima apie Dievą ir net klastingai prieš Jį kovojama. Tikimės, kad jūs kantria meile ir apaštališkuoju įkarščiu padėsite atkurti savosios šalies visuomeninę ir žmogiškąją darną.

Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien tik vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų. Tebūna vien žmonės, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip pat ir psichologinių to padarinių. „Pralaimėjusiems“ derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo ir meilės Evangelijos.

Štai pats metas kuo rimčiau suprasti teologinius jūsų kunigiškos tarnystės pagrindus. Kad pasaulis tikėtų, kunigai kaip niekada anksčiau turi būti „Švenčiausiosios Trejybės vyrai“.

Kunigas, dangiškojo Tėvo sūnus, yra pašauktas kasdien liudyti Dievo tėvystę. Visai pagrįstai tikintieji jus dažnai vadina tėvais.

Vaikai Tėvo, kur „aukštybėj gyvena, iš ten žvelgia žemyn į dangų ir žemę“ (Ps 112, 5–6), tebūna svarbiausia jūsų pareiga – tarnauti broliams, dalytis su jais atgimstančios Lietuvos vargais ir sunkumais. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus, Mokytojas ir Išganytojas, kuris atėjo ne tam, kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų (Mk 10, 45). Būkite neprisirišę prie žemiškų turtų ir rodykite dosnumą. Evangelinis neturtas, į kurį Viešpats kvietė norinčius arčiau Juo sekti (Mt 19, 29), yra apaštalinės sėkmės ir asmeninės laimės šaltinis. Būkite didžiadvasiški, o jūsų sielos didybė tebūna broliškumo pavyzdys ir sėkla.

Suaugę su Dievo tėvyste, skelbkite pasauliui, kad vien tik meilė, toji meilė, kuria Šventoji Dvasia pripildo tikinčiųjų širdis (plg. Rom 5, 5), kuri įprasmina ir duoda vaisių atsižadėjimui ir išmėginimams, tegali sukurti tvirtą žemiškojo miesto pamatą.

4. Kaip Gerasis Ganytojas priimkite ir eikite pasitikti kiekvieno žmogaus. Visi, ypač jaunimas, ieško „dvasios tėvų“, gerų vadovų ir Evangelijos dvasia gyvenančių mokytojų. Išklausykite, padrąsinkite, palaikykite ir vadovaukite Dievo tautai, žengiančiai tiesos ir šventumo takais. Štai kur jūsų pasiuntinybė, akivaizdžiai reikalaujanti, kad be atvangos stengtumėtės būti ištikimi ir mylėti Kristų, žmonijos Gelbėtoją. Prieš akis visada turėkite Jėzaus pavyzdį, su dieviškuoju Mokytoju kasdien kalbėkitės, Jo klausykite ir ištikimai Juo sekite, kad taptumėte Jo atsiųstosios Šventosios Dvasios įnagiais.

Neeilinio Sinodo, sukviesto dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, dokumentuose rašoma: „Kadangi Kristaus Bažnyčia yra paslaptis, į ją turime žvelgti kaip į šventumo ženklą ir įrankį. Todėl Susirinkimas pakvietė visus tikinčiuosius į šventumą (plg. LG, 5). Pašaukimas į šventumą yra kvietimas tikrai atsiversti savo širdyje, dalyvauti vieno ir triasmenio Dievo gyvenime… Sunkiausiais Bažnyčios istorijos tarpsniais šventieji ir šventosios visada buvo atsinaujinimo pradžia ir šaltinis. Šiais laikais ypatingai stokojame šventųjų, tad turime kuo uoliausiai melsti jų Dievo“ (Vyskupų Sinodas, neeilinio posėdžio, įvykusio dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo, Baigiamosios išvados II, A, 4).

Brangieji, jūsų kunigystė yra Dievo dovana, skirta savosios tautos šventėjimo labui. Kaip jūs galėsite vesti tobulumo keliu krikščionį, jei pirmiau patys nebūsite išauklėti Šventosios Dvasios? Nuolankiai ir ištvermingai prašykite Dvasios šventumo dovanos. Ir raginkite kitus jos prašyti, ypač jautresnius ir kenčiančius, tuos simonus, nešančius Kristaus Kryžių.

Kunigo šventumas nėra formalus, apribotas vien tik jo tarnystės apeigomis. Šventumas yra nuolatinis panašėjimas su Kristumi, savo gyvenimo derinimas su Tėvo valia ir Apvaizdos planais. Šventas yra tas kunigas, kuris uoliai vykdo Dievo valią. Čia nesvarbu laikas ir vieta. Reikia stengtis supanašėti su Kristumi tiek miesto, tiek ir kaimo parapijoje. Kiekvienoje vietoje ir kas akimirką kunigas yra kviečiamas išsivaduoti pats iš savęs ir vis labiau prisipildyti Dievo dvasios.

Dievo tauta, įkvėpta vienintelės Kristaus Dvasios, kunigo dvasinėje tėvystėje įžvelgia gilią prasmę celibato, kurio Romos Bažnyčia reikalauja iš savo kunigų. Pašauktųjų į kunigiškąją tarnystę ir vienuolinį gyvenimą Dievui pašvęstoje skaistybėje krikščionys tikėjimo akimis mato liepsną, galinčią duoti pasauliui šviesą ir šilumą. Todėl celibatas nėra vien tik atsižadėjimas; celibatas patvirtina santuokinę meilę, kuri iš esmės reikalauja visiškai save kitam atiduoti. Kaip tik iš tokios savanoriškos ir kilniadvasės meilės trykšta jūsų apaštalinei tarnybai reikalinga nauja dvasios jėga.

5. Brangūs Kunigai! Šiuo istoriniu laikotarpiu pastoraciniai rūpesčiai reikalauja daugiau dėmesio skirti jūsų tautos socialiniams reikalams.

Kaip anuomet Apaštalus (Mt 14, 17), šiandien jus Kristus kviečia pagalbon „pasotinti minią“, padalyti duonos ir žuvies, kurios sykiais tiek mažai, bet Viešpats ją moka padauginti. Nuolat gilinkitės į visuomeninį Bažnyčios mokslą, kuriame jūsų tikintieji galės surasti tvirtą pagrindą ir drąsinančią paskatą. Jinai padės išspręsti aktualius ir neatidėliotinus jūsų Tėvynės uždavinius, atsiradusius po tokios ilgos priverstinės tylos. Bažnyčia nesistengia nurodyti konkrečių visuomenės vystymosi kelių. Tačiau jos moksle esama teisingų principų ir tinkamų kriterijų, galinčių nulemti programinę kryptį ir veiksmingus sprendimus. Šis visuomeninis mokslas Lietuvai padovanoja nepaprastai turtingą vertybių palikimą, kurį iš tikrųjų įkvėpė Dievo Žodžiu paskelbtas ir Jėzaus Kristaus atskleistas išganymas.

6. Tačiau būtent dėl šio noro tarnauti žmogui ne vien asmeniniu, bet ir visuomeniniu požiūriu tarp Bažnyčios ir politinės valdžios atstovų gali kilti nesutarimų ir įtarumo. Jūs, Lietuvos kunigai, šios karčios dalios patys ne per seniausiai paragavote. Okupacijos metais buvo uždrausta skelbti Evangeliją ir visuomeniškai padėti vargšams. Sugrįžus demokratijai, reikia tikėtis, jog santykiai tarp Bažnyčios ir Valstybės klostysis abipusės pagarbos pagrindais, nebus nukrypstama nei į supasaulėjimą, nei į klerikalizmą. Valstybė neturi brautis į sritį, kurią Konstitucija ir tarptautiniai susitarimai pripažįsta religijai; taip pat kunigai, atlikdami savo evangelizacinę pareigą, neturi kištis į partijų politiką, į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus. Kaip daugelis Europos ir pasaulio šalių, taip ir jūsų Tėvynė laimės gražių vaisių iš nuoširdaus Bažnyčios ir Valstybės bendravimo, kai iš vienos pusės – teisėti lietuvių tautos atstovai gerbs bažnytinės bendruomenės ir jos tarnų laisvę, iš kitos – Bažnyčios atstovai vengs nederamai kištis į valstybinių įstaigų reikalus.

7. Norėčiau paminėti dar kitą jūsų sielovadinio darbo Lietuvoje bruožą. Turiu omenyje ugdymą ir stiprinimą vadinamųjų bendražmogiškų dorybių, kurias kunigas visų pirma pats turi puoselėti savo gyvenime, kad paskui galėtų skiepyti jam patikėtiems žmonėms.

Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota. Tokiais laikotarpiais itin svarbu, kad Dievui pasišventusieji žmonės parodytų gyvą teologinių ir bendražmogiškų dorybių sąsają, kuri pagimdo naują, vidinių prieštaravimų neturinčią žmoniją. Sąžiningumas, garbingumas, darbštumas, tvarkingumas, pasitikėjimas, tarnavimo dvasia, nuoširdumas, pagarba, santūra, kilniadvasiškumas, teisingumo ir atsakomybės jausmas, dvasinė pusiausvyra, romumas, atvirumas – štai kai kurie „naujojo žmogaus“ būdingieji bruožai.

Stengdamiesi eiti šventumo keliu, puoselėkite, brangūs Broliai, šias ir kitas panašias dorybes. Jų įgyvendinimas yra svarbiausia naujo žmogaus ugdymo prielaida. Būtent tokio žmogaus jūsų Tėvynei labiausiai reikia, kad būtų užtikrinta gerovė ir taika.

8. Brangiosios Vienuolės! Jums noriu tarti išskirtinį žodį – trokštu nuoširdžiai padėkoti už jūsų veiklą netolimos praeities sunkiaisiais metais. Man žinomas jūsų paslėptas gyvenimas, tyli auka, kančia. Kiek prisikentėjote! Kokios ištikimybės parodėte per visą savo vienuolišką gyvenimą! Nuožmios priespaudos metais jūs iš tikrųjų buvote „žemės druska“, kuri drąsino ir rėmė tikinčiuosius, išlaikė gyvą tikėjimą, viltį ir meilę.

Mielosios Seserys! Šventajam Tėvui žinomi dabartiniai jūsų sunkumai, todėl jis meldžiasi, kad jums nepristigtų jėgų ir energijos atsinaujinti, savo gyvenimo ir apaštalavimo būdą priderinti prie pasikeitusių Bažnyčios ir visuomenės sąlygų. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad Dievui pašvęstas gyvenimas – brangi dovana Bažnyčiai pasaulio misijose. Dabartis iš vienuolinių bendruomenių, pasišventusių įvairiems apaštalavimo darbams, reikalauja tikro šventumo, mokėjimo dalytis vienas kito našta, apaštalinės veiklos ir meilės liudijimo (plg. Perfectae caritatis, 8). Šiuo reikšmingų visuomeninių permainų metu tevadovauja jums Viešpats ir kiekvienai jūsų vienuolinei Šeimai teparodo kelią, kuriuo eidamos galėtumėte kuo labiau priartėti prie dieviškosios minties.

Šiandien reikia Dievui pasišventusių žmonių, kurie malda, auka ir savo darbais veiksmingai prisidėtų prie laukiamo dvasinio Lietuvos atgimimo. Šiam tikslui būtina, kad parengimas kandidatų vienuoliniam gyvenimui atitiktų dabartines sąlygas, kurios yra ganėtinai skirtingos nuo praėjusių totalitarinio režimo dienų.

9. Keli žodžiai jums, brangūs būsimieji Kunigai! Jums dar reikalingas tvirtas ir aiškus auklėjimas, pagrįstas nuolatiniu Dievo ieškojimu. Jums reikia tokio paties kunigiško šventumo, tokios pačios atsakomybės ir kilniadvasiškumo. Meile ir šventumu liepsnoją žiburiai – štai koks turi būti jūsų gyvenimo idealas.

Žvelkite į Mariją, Švenčiausiosios Trejybės šventovę, Lietuvoje ypatingai garbinamą Aušros Vartuose ir Šiluvoje, kur ir aš apsilankysiu per šią kelionę. Žvelkite į Ją, Kunigai ir besirengią kunigiškam gyvenimui, Vienuoliai, Vienuolės ir visi, kuriuos Dievas šaukia darbui į savo vynuogyną.

Marija – Tėvo Duktė ir Kristaus Motina, Bažnyčios Motina ir Apaštalų Karalienė! Ant Kalvarijos pats Kristus per šventąjį Joną paskyrė Ją mūsų visų Motina. Apaštalai meldėsi kartu su Marija Sekminių dieną, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Marijai patikiu jus visus, kad jūsų meilės tarnystė neštų gausių evangelinio gyvenimo vaisių. Jie atneš palaimą Bažnyčiai ir jūsų Tėvynei.

Tepadrąsina ir tesustiprina jus mano Palaiminimas.