Popiežius kreipėsi prancūzų kalba:

Ekscelencijos,
Ponios ir Ponai!

1. Esu laimingas, galėdamas jus priimti Apaštalinės Nunciatūros būstinėje Lietuvoje. Dėkoju jūsų Dekanui Monsinjorui Justo Mullor Garcia už žodžius, kuriuos jis man tarė jūsų vardu. Jis išreiškė jūsų rūpestį padėti tautai, kuri pradeda iš naujo gyventi pagaliau atgauta laisve, ir jūsų bendrą troškimą skatinti tarptautinį dialogą. Juk kalbama apie taiką pasaulyje ir konkrečiai Baltijos regione. Atvykęs jau turėjau progos pasakyti, kad jaučiu didelį džiaugsmą būti šiame krašte. Tai, kad šios pastoracinės kelionės metu galiu susitikti su Lietuvos valdžios ir tautos atstovais, reiškia, jog yra užverčiamas dramatiškasis regiono istorijos puslapis.

Nuo šiol Europa nėra padalyta antagonistinių ideologijų: ji eina tautų bendradarbiavimo keliu. Tai ilgas, daug kantrybės reikalaujantis darbas, kurį turi dirbti visos žemyne gyvenančios tautos. Šios tautos turi vėl atnaujinti brolybės ir solidarumo ryšius, kad išnyktų ankstesniais periodais susikaupęs apmaudas.

2. Suprantu, kad kalbu diplomatų grupei, kurią vienareikšmiškai galima laikyti pionieriais. Sostinėje Vilniuje jūs esate vieni iš pirmųjų Lietuvos ir visų Baltijos tautų atgimimo liudininkų. Jūs esate kvalifikuoti stebėtojai naujos situacijos, kuri buvo sukurta turtingos istorijos ir kultūros regione ir leidžia čia įsitvirtinti demokratijai. Akredituoti Lietuvoje, jūs esate pirmieji šių įvykių gilios reikšmės ir žmogiškų bei socialinių pasekmių vertintojai.

3. Beveik pusę amžiaus Lietuva ir kitos dvi Baltijos tautos, taip pat daugybė kitų valstybių kentė marksistinį režimą ir slapčia puoselėjo savo nacionalinę savimonę bei politinę nepriklausomybę. Centralizuota valdžia vykdė stiprios priespaudos politiką ir neapsakomai varžė asmenis bei tautas. Vos tik 1918 metais pasaulis pradėjo atsigauti nuo pirmojo kruvino ir destruktyvaus sprogimo, daugybė Europos politikų, užuot atidavę jėgas taikos kūrimui, nesiliovė mąstę vien nacionalinių interesų ir karo, ideologinės valdžios ir socialinės prievartos sąvokomis. Tai vedė į „slaptus paktus“ bei gėdingas sąjungas, o kartu – ir į naują ginkluotą susidūrimą, kuris ištrynė iš žemėlapio ištisas tautas. Tikras kataklizmas užgriuvo ir penketą ilgų dešimtmečių ženklino Rytų pasaulį.

Istorijos pamokyta, diplomatija nuo šiol visomis jėgomis turi remti politinį dialogą tarp tautų, politinių jėgų, kurios siekia savo teisėtos vienybės ir savarankiškumo. Diplomatija turi daryti viską, kad visiškai išnyktų bet kada galintys išdygti nesantaikos daigai. Aš gerai žinau, kad siaurų interesų našta dar sunki ir dar didelė prievartos pagunda. Tačiau diplomatija, ištikima tautų evoliucijai ir gerbianti asmens orumą, gali paskatinti arba pati pasiūlyti iniciatyvas, kurios dabartinėje situacijoje būtų svari parama Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Tarptautinės visuomenės pareiga – sudaryti sąlygas demokratiškai gyventi valstybėse, atsisveikinančiose su totalitarizmu. Tik toks gyvenimas leidžia realizuoti teisėtus žmonių ir tautų siekius patiems tvarkytis. Demokratija reikalauja ilgo ir kantraus mokymosi bei brandos, jai būtina parama valstybių, jau seniai praktikuojančių šią valdymo formą, kuri į visuomeninį gyvenimą įtraukia visus piliečius.

Tautos atmintyje turi išlikti neigiami kai kurių praeities diplomatinių sąjungų rezultatai. Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo bendrą likimą. Didžiosios valstybės neturi teisės ant mažos valstybės piliečių užkrauti sunkų svetimųjų jungą. Kiekviena valstybė, ginanti savo suverenumą, turi ginti ir kitų tautų nepriklausomybę. Tik šitaip visas žemynas gali sulaukti ir savo politinio stabilumo bei demokratijų sustiprėjimo, ir taikos tarp visų žmonių bei tautų.

4. Patyrusi daugybę praėjusių metų sukrėtimų, Lietuva tampa valstybe–simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų žemyną draskančių konfliktų.

Nūdienos kontekste diplomatija yra pašaukta įgyvendinti naujas formas; ji įgyja naujus tikslus, iš kurių tautos, atgavusios laisvę, daug tikisi. Diplomatinėms misijoms iškyla viena svarbiausių užduočių – sukurti sąlygas deryboms, kad sumažėtų susidūrimų galimybė tarp kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių, plėstųsi bendradarbiavimas tarp valstybių, būtų labiau gerbiamas žmogaus orumas ir sustiprėtų taika. Turėdami galvoje praeitį, kuri stipriai paženklino žmones, tautas ir institucijas ir kurią tenka pamažu prisiminti ir peržengti, turime būti išradingi. Visa, kas žadina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir viltį, ryškėjančius po daugelio tamsos metų, yra tas fermentas, kuris skatina konstruktyvius santykius ir tarp tautų. Iš tiesų jokia tauta negali suklestėti, jei visos dabartinės jėgos nesusitelks tarnauti nacionalinei ir tarptautinei žmonių bendrijai.

5. Daugelio sunkumų sprendimas reikalauja pagalbos, kurią tarptautinė visuomenė turėtų skubėti suteikti. Iš tiesų, lokaliniu ir regioniniu požiūriu solidarumas yra pagrindinė priemonė sukurti humaniškai bendrijai ir vienoje, ir daugelyje valstybių. Rytų Europa dabar yra kelyje į vienybę, ji tuo gerai pasinaudojo kitą dieną po paskutinio ją paženklinusio mirtino konflikto. Jos didžiulė parama prisidėjo ir prie dabartinio mums visiems džiugaus įvykio.

Bet kokia pagalba – žmonių darbas, techninis bendradarbiavimas, drąsios finansinės investicijos – pirmiausia turi tarnauti lietuviams, padėti jiems spręsti problemas. Diplomatija negali nekreipti dėmesio į nacionalinius interesus. Vilniuje, kaip ir bet kurioje Žemės vietoje, turi būti ginama bendroji žmogiškumo koncepcija – ta koncepcija, be kurios dvišalės ir daugiašalės derybos gali prarasti prasmę.

Manau, kad mūsų amžininkai pirmiausia kreipia savo pastangas iš tiesų teisinga linkme – žmogaus teisių apibrėžimui ir gynimui. Juk negalima kalbėti apie tikruosius nacijų interesus, galvojant vien apie politinę strategiją ir ekonominę plėtrą. Nauja pasaulio tvarka, kurios šalininkai už daugialypių politinių ir ekonominių modelių įžvelgia socialinę vienybę, negali realizuotis negerbiant pirmaeilių teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybių. Neišvengiamas nacionalinis atgimimas neturi padaryti žalos esminėms žmogiškosioms vertybėms. O, kad daugiau niekada žmonės ir tautos neitų viena prieš kitą! Kiekvieną kartą, kai kyla konfliktas, yra sudarkomas ir kenčia visas pasaulis.

Šalys visų pirma yra žmonių bendrijos, susidedančios iš moterų ir vyrų, kurie gyvena, mąsto, meldžiasi ir dirba kartu pagal laisvai priimtus įstatymus ir kuriems neatimamas teises ir pareigas natūraliai suteikia pati prigimtis. Tarptautinio gyvenimo pagrindų pagrindas yra žmogaus teisės, iš kurių esminės yra teisė oriai gyventi ir išgyventi, sąžinės ir religijos laisvė, taip pat teisė sukurti šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę ir visuomeninio gyvenimo variklį. Kiti tarptautinio gyvenimo aspektai gali įgyti savo tikrąją reikšmę tik gerbiant šias laisves. Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien tik interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos.

6. Jums kalbantis Popiežius yra šiandieninio pasaulio realybės liudininkas. Turėjau progų, taip pat ir laimę keliauti kaip taikos piligrimas. Aš skelbiu krikščioniškąjį tikėjimą: jis suteikia pilnutinę prasmę egzistencijai ir skatina kurti tokią visuomenę, kurioje kiekvienas rastų savo vietą. Savo kelionėse po pasaulį ir susitikimuose su skirtingoms klasėms priklausančiais ir skirtingas pareigas užimančiais žmonėmis aš galėjau pažinti įvairias žmonių, ir ypač jaunų europiečių, aspiracijas. Vis trumpėjant atstumams, pasaulis tampa arba norėtų tapti pasauliu, kuriame ryšiai darosi kaskart stipresni. Nepaisant kai kurių negausių grupių, bemaž visų šalių jaunoji karta trokšta gyventi tokioje visuomenėje, kur visi žmonės būtų solidarūs ir kurtų bendriją, galinčią peržengti valstybių sienas bei kalbinius, kultūrinius ir religinius barjerus. Šiuo požiūriu kultūriniai mainai ir turizmas skatina tarpusavio pažinimą ir yra gera proga žmonių kontaktams ir dvasiniam turtėjimui.

7. Tačiau dėl pražūtingų ideologinių konfliktų arba, priešingai, dėl taikos, kurią puoselėja kai kurios šalys, emigracija pasiekė niekada iki šiol neregėtą mastą. Tarptautinis dialogas darosi itin svarbus, kad kiekvienas galėtų surasti žemės įsikurti, kad pats apsirūpintų maistu ir pajėgtų išmaitinti savuosius. Jeigu iš arčiau paanalizuosime šiuolaikinio pasaulio tarpusavio priklausomybės kompleksiškus duomenis, šiame regione turi būti ypatingai pabrėžiamas vienas elementas: buvusi imperialistinė politika ir buvęs etninis, ideologinis ir religinis fanatizmas kasdien tampa vis labiau anachronistiški.

Tuo metu, kai visiškai pasmerkiamas karas – taip pat ir ekonominis bei komercinis karas, vien tik dialogas ir derybos yra tinkamas žmogaus veikimo būdas pereinant iš užsienio okupuotos valstybės statuso į visišką nacionalinę nepriklausomybę ir tarpusavio pripažinimą, dalijantis regiono turtus, sprendžiant žmonių ir materialinių vertybių judėjimo klausimus bei etnines, kultūrines ir religines problemas.

Baltijos valstybės sudaro mikrokosmosą, kuriame aiškiai matyti iškylančios aktualiausios problemos, bet čia gali išaušti ir sprendimų aušra. Šalia lietuvių, latvių ir estų bendruomenių – tikrai trokštančių taikos ir nacionalinės nepriklausomybės, kurių joms taip trūko, – gyvena ir kitos čia gimusios kaimyninių valstybių bendruomenės. Jų buvimas liudija apie ilgą istoriją, kurios tenka paisyti, netgi kai tenka apgailestauti dėl kančių, žaizdų ir nesusipratimų; reikia įžvelgti brolybės ir svetingumo perspektyvą.Netgi nepaisant priverstinio aspekto, migraciniai srautai gali skatinti ateities mainus, kurie po ilgesnio ar trumpesnio laiko galbūt bus naudingi šioms tautoms.

Trijose Baltijos valstybėse pastebima sunkumų, kuriuos kelia buvusi rusų išeivių implantacija, kartais atsiradusi sykiu su okupaciniais daliniais. Kita vertus, tarptautinė bendrija – o kartu su ja ir Šventasis Sostas – supranta rusų kilmės piliečių siekimą naudotis visomis teisėmis toje šalyje, kurioje jie gyvena. Trumpai tariant, ji išreiškė pageidavimą, kad nedelsiant būtų surastos visų žmonių, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, santarvės formulės. Visi turi mokėti protingai reikšti savo interesus, išklausyti kitos pusės pageidavimų ir išsivaduoti nuo keršto minčių ar mėginimų jėga pasiekti tai, kas gali būti pasiekta tik gera valia ir derybomis.

Dėl to ypač naudinga tai, kad įvairios Rytų ir Vidurio Europos valstybės dalyvauja tarptautinėse Europos organizacijose: Europos Taryboje bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje. O perspektyvoje, visoms pripažintoms nacionalinėms nepriklausomoms valstybėms bendraujant su kitomis žemyno valstybėmis, gali būti sukurti platūs ir ilgalaikiai geros kaimynystės santykiai.

8. Šia specialia misija Šventasis Sostas pirmiausia rūpinasi taika, žmonių ir tautų augimu, teisėtos nepriklausomos valdžios gerbimu. Jis nori laiku priminti, kad politinės jėgos visuomet turi paisyti dvasinių dalykų, kuriuos skleidžia krikščionybė. Vietinė Katalikų Bažnyčia, palaikoma pasaulinės Bažnyčios, turi skleisti Evangeliją ir įtvirtinti gautas iš Viešpaties vertybes. Krikščionys supranta, kad jie turi suvaidinti svarbų socialinį vaidmenį kuriant nacionalines institucijas. Tai skatina Lietuvos katalikus visada būti priekyje, bendradarbiauti su visais broliais pasaulyje. Jie turi budriai tarnauti tėvynei politinėse, ekonominėse ir socialinėse institucijose, dirbti su aktyvia atsakomybe ir kilniu nusiteikimu pasiekti bendrus tikslus.

Štai dėl tokios ateities su viltimi meldžiu Dievo Palaiminimo jums visiems, jūsų šeimoms ir jūsų darbui.