Popiežius JONAS PAULIUS II
Laiškas
DOMINICAE CENAE
apie Eucharistijos slėpinį ir kultą
Visiems Bažnyčios vyskupams
1980 m. vasario 24 d.
Garbingieji ir brangūs broliai,
1. Vėl šiais metais rašau jums laišką, šįkart artėjančio Didžiojo ketvirtadienio proga. Šis laiškas tiesiogiai siejasi su tuo, kurį drauge su laišku kunigams ta pačia proga gavote praėjusiais metais. Pirmiausia norėčiau jums nuoširdžiai padėkoti už tai, kad mano ankstesnius laiškus priėmėte Viešpaties tarp mūsų sutvirtinta vienybės dvasia ir perteikėte savo kunigams mintis, kurias troškau išreikšti savo pontifikato pradžioje.
Per Didžiojo ketvirtadienio eucharistinę liturgiją kartu su savo kunigais atnaujinote įšventinimo momentu prisiimtus pažadus ir pareigas. Daugelis iš jūsų, garbingieji ir brangūs broliai, vėliau man apie tai pranešėte, dėkodami man patys ir sykiu neretai perduodami jūsų kunigų pareikštus padėkos žodžius. Be to, daug kunigų išreiškė džiaugsmą dėl Didžiojo ketvirtadienio, kaip kasmetinės „kunigų šventės“, dvasią pagaunančio bei iškilmingo pobūdžio ir dėl jiems adresuotame laiške aptarinėtų problemų svarbos.
Šie atsakymai sudaro didelį rinkinį, dar kartą parodantį, koks brangus daugumai kunigų yra kunigiškojo gyvenimo kelias, kuriuo jau daug amžių eina Bažnyčia, kaip jie jį myli bei brangina ir trokšta juo žengti ateityje.
Čia reikėtų pridurti, kad laiške kunigams – tai pabrėžta pačioje jo pradžioje [1] – buvo aptarti tik kai kurie klausimai. Be to, labiausiai akcentuotas kunigo tarnybos pastoracinis pobūdis; tai, žinoma, nereiškia, jog nuošalyje buvo paliktos kunigų, neįsitraukusių į tiesioginę pastoracinę veiklą, grupės. Šiuo klausimu dar kartą atkreipčiau dėmesį į Vatikano II Susirinkimo mokymą ir 1971 metų Vyskupų sinodo pareiškimus.
Kunigo tarnybos pastoracinis pobūdis nepaliaujamai ženklina kiekvieno kunigo gyvenimą, net ir tada, kai jo atliekamos kasdienės užduotys aiškiai nėra susijusius su pastoraciniu sakramentų teikimu. Šiuo požiūriu laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga buvo skirtas jiems visiems be išimties, net jei, kaip minėjau anksčiau, jame nebuvo aptarti visi kunigo gyvenimo bei veiklos aspektai. Tai paaiškinti maniau esant naudinga ir derama šio laiško pradžioje.
I. EUCHARISTIJOS SLĖPINYS BAŽNYČIOS IR KUNIGO GYVENIME
Eucharistija ir kunigystė
2. Šis mano laiškas jums, garbingieji ir brangūs broliai vyskupai, – kuris, kaip sakiau, yra tam tikras ankstesnio laiško tęsinys – irgi artimai susijęs su Didžiojo ketvirtadienio slėpiniu ir kartu su kunigyste. Jame ketinu aptarti Eucharistiją, ypač Eucharistijos slėpinio kai kuriuos aspektus ir poveikį jo tarnautojų gyvenimui: todėl šis laiškas tiesiogiai adresuojamas jums, Bažnyčios vyskupai, kartu su jumis visiems kunigams ir tada pagal rangą diakonams.
Iš tiesų tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė, vyskupų ir kunigų kunigystė, taip pat diakonų tarnyba – tarnybos, prasidedančios sulig Evangelijos skelbimo pradžia, – yra artimiausiai susijusios su Eucharistija. Eucharistija yra pirmutinė ir pagrindinė Kunigystės sakramento, atsiradusio Eucharistijos įsteigimo momentu ir kartu su ja [2], priežastis. Ne be pagrindo žodžiai: „Tai darykite mano atminimui“ tariami iškart po eucharistinės konsekracijos žodžių ir mūsų kartojami kiekvieną sykį, kai švenčiame švenčiausiąją Auką [3].
Per gautus šventimus – kurių šventimas susijęs su šventosiomis Mišiomis jau nuo pirmojo liturginio dokumento [4] – esame nepakartojamai suvienyti su Eucharistija. Tam tikra prasme „iš jos“ kylame, „dėl jos“ egzistuojame. Esame ypatingu būdu „už ją“ atsakingi – kiekvienas kunigas savo bendruomenėje ir kiekvienas vyskupas dėl pareigos rūpintis visomis jam patikėtomis bendruomenėmis taip, kaip reikalauja šv. Pauliaus minimas rūpestis dėl „visų Bažnyčių“ [5]. Tad mums, vyskupams ir kunigams, patikėtas didysis „tikėjimo slėpinys“; jis duotas visai Dievo tautai, visiems Kristaus tikintiesiems, tačiau mums Eucharistija patikėta ir „dėl“ kitų, kurie iš mūsų tikisi ypatingo pagarbos bei meilės šiam sakramentui liudijimo, kad pastatydinti bei atgaivinti patys galėtų atnašauti „dvasines aukas“ [6].
Tad mūsų eucharistinis kultas – tiek švenčiant Mišias, tiek garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą – yra tartum gaivinanti srovė, susiejanti mūsų tarnaujamąją arba hierarchinę kunigystę su visuotine tikinčiųjų kunigyste ir išryškinanti jos vertikalųjį matmenį ir esminę vertę. Kunigas atlieka savo pagrindinę misiją ir visa savo pilnatve pasirodo švęsdamas Eucharistiją [7]; toks pasirodymas yra dar visavertiškesnis, kai kunigas šio slėpinio gelmei leidžia išryškėti taip, kad per jo tarnybą ji viena spindėtų žmonių širdyse ir protuose. Tai iškiliausias „karališkosios kunigystės“ vykdymas, „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ [8].
Eucharistijos slėpinio kultas
3. Šis kultas nukreiptas į Dievą Tėvą per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Pirmiausia į Tėvą, kuris, šv. Jono evangelijos žodžiais, „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [9].
Jis taip pat nukreiptas Šventojoje Dvasioje į įsikūnijusį Sūnų išganymo plano aspektu, ypač jo didžiausio pasiaukojimo bei visiško atsidavimo momentu, kurį žymi Vakarienės menėje ištarti žodžiai: „Tai yra kūnas, kuris už jus atiduodamas <…>. Tai yra taurė <…> mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas <…>“ [10]. Liturgine aklamacija: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį“ esame grąžinami tiesiai į tą momentą; po to išpažindami jo prisikėlimą tuo pačiu garbinimo aktu pažymime Kristaus prisikėlimą bei išaukštinimą Tėvo „dešinėje“ ir „jo garbingojo atėjimo“ perspektyvą. Būtent tas savanoriškas nusižeminimas, patikęs Tėvui ir išaukštintas prisikėlimu, verčia mus garbinti Atpirkėją, kuris tapo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ [11].
Šiam garbinimui būdingas dar vienas ypatingas bruožas. Jis kupinas šios žmogiškosios mirties, kuria pasauliui, tai yra kiekvienam iš mūsų, buvo parodyta meilė „iki galo“ [12], didybės. Tai taip pat atsakas, kuriuo stengiamės atmokėti už pasiaukojusiojo iki kryžiaus mirties meilę. Tai mūsų „eucharistija“, mūsų dėkojimas jam ir jo šlovinimas už tai, kad jis mus savo mirtimi atpirko ir per savo prisikėlimą padarė mus amžinojo gyvenimo dalininkais.
Toks į Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios Trejybę nukreiptas kultas pirmiausia lydi ir persmelkia eucharistinės liturgijos šventimą. Tačiau mūsų bažnyčios turėtų būti jo kupinos ir ne Mišių metu. Iš tiesų Eucharistijos slėpinys visada vertas dėkojimo ir kulto, nes buvo įsteigtas iš meilės ir daro mums Kristų esamą sakramentiškai. Tokiu kultu turėtų pasižymėti visi mūsų susitikimai su Švenčiausiuoju Sakramentu, tiek mums lankantis bažnyčiose, tiek nešant bei teikiant šventuosius pavidalus ligoniams.
Kristaus garbinimas taip pat turėtų reikštis įvairiomis eucharistinio maldingumo formomis: asmenine malda priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, adoracijos valandomis, ilgesniais ar trumpesniais, taip pat 40 valandų trukmės išstatymais, eucharistiniais palaiminimais, eucharistinėmis procesijomis, eucharistiniais kongresais [13]. Čia ypač derėtų priminti Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę kaip Eucharistijoje esančio Kristaus viešojo kulto aktą, mano pirmtako Urbono IV įkurtą šio didžiojo slėpinio įsteigimui atminti [14]. Visa tai atitinka jau seniai egzistavusius, tačiau per Vatikano II Susirinkimą arba po jo vėl suformuluotus bendruosius principus ir dalinius nuostatus [15].
Eucharistinio kulto uolus skleidimas ir gilinimas yra autentiško atsinaujinimo, kurį sau kaip tikslą iškėlė Susirinkimas, ženklas ir jo esminis elementas. Tai, garbingieji ir brangūs broliai, verta atskirų svarstymų. Bažnyčiai ir pasauliui labai reikia eucharistinio kulto. Šiame meilės sakramente mūsų laukia Jėzus. Netaupykime laiko, susitikdami su juo per adoraciją ir kontempliaciją, kupiną tikėjimo ir pasirengimo atlyginti už pasaulio dideles kaltes bei nusikaltimus. Mūsų adoracija tegu niekada nesiliauja.
Eucharistija ir Bažnyčia
4. Susirinkimas padėjo iš naujo suprasti šią tiesą: kaip Bažnyčia „Eucharistiją daro tikrove“, taip „Eucharistija statydina“ Bažnyčią [16]; ši tiesa artimai susijusi su Didžiojo ketvirtadienio slėpiniu. Bažnyčia, kaip nauja Dievo tautos bendruomenė, buvo įsteigta apaštališkojoje Dvylikos, kurie per Paskutinę vakarienę dalijosi Viešpaties kūnu ir krauju duonos ir vyno pavidalais, bendruomenėje. Viešpats jiems sakė: „Imkite ir valgykite <…>“, „imkite ir gerkite“. Paklusdami šiam jo priesakui, jie pirmą kartą įžengė į sakramentinę bendrystę su Dievo Sūnumi, bendrystę, kuri yra amžinojo gyvenimo laidas. Nuo šio momento ligi laikų pabaigos Bažnyčia statydinama per šią bendrystę su Dievo Sūnumi, bendrystę, kuri yra amžinųjų Velykų laidas.
Brangūs ir garbingieji broliai vyskupai, kaip Eucharistijos išganingosios tiesos mokytojai ir sergėtojai turime visada ir visur išlaikyti šią sakramentinio susitikimo bei artimo ryšio su Kristumi reikšmę bei matmenį. Būtent tai sudaro pačią eucharistinio kulto esmę. Anksčiau pateiktos tiesos prasmė ne susilpnina, bet, priešingai, dar labiau sustiprina žmonių, dalyvaujančių aukoje, kuri per Komuniją jiems tampa puota, dvasinio suartėjimo bei susivienijimo eucharistinį pobūdį. Tokiu suartėjimu bei susivienijimu, kurių pirmavaizdis yra apaštalų susibūrimas apie Kristų, išreiškiama bei įgyvendinama Bažnyčia.
Tačiau Bažnyčia tampa tikrove ne tik per žmonių tarpusavio susivienijimą, brolystės patirtį, teikiamą eucharistinės puotos. Bažnyčia tampa tikrove, kai tokioje broliškoje vienybėje bei bendrystėje švenčiame Kristaus kryžiaus auką, kai skelbiame „Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ [17], ir vėliau, kai, giliai persiėmę mūsų išganymo slėpiniu, kaip bendruomenė artinamės prie Viešpaties stalo, kad sakramentiškai pasisotintume šventos atperkamosios Aukos vaisiais. Tad per eucharistinę Komuniją priimame patį Kristų; ir susivienijimas su juo – dovana ir malonė kiekvienam – yra toks, kad jame esame sykiu įtraukti į jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, vienybę.
Tiktai taip – per tokį tikėjimą ir tokį dvasios nusiteikimą – statydinama Bažnyčia, kuriai Eucharistija tikrai yra, taikant gerai žinomą Vatikano II Susirinkimo posakį, jos „versmė ir viršūnė“ [18]. Ši tiesa, kurią iš naujo ir energingai pabrėžė šis Susirinkimas [19], turi būti dažna mūsų apmąstymų bei mokymo tema. Ji turėtų maitinti visą pastoracinę veiklą, ja taip pat turėtumėme maitintis mes patys, visi su mumis bendradarbiaujantys kunigai ir visos mums patikėtos bendruomenės. Tad tokioje praktikoje, beveik kiekviename žingsnyje, turėtų aiškiai atsiskleisti artimas ryšys tarp Bažnyčios dvasinio bei apaštališkojo gyvastingumo ir Eucharistijos, į kurią būtų žvelgiama jos didelės reikšmės perspektyvoje ir remiantis visais požiūriais [20].
Eucharistija ir meilė
5. Prieš imdamasis išsamiau nagrinėti švenčiausiosios Aukos šventimo temą, norėčiau glaustai pakartoti, kad eucharistinis kultas yra viso krikščioniškojo gyvenimo siela. Iš tiesų krikščioniškasis gyvenimas reiškiasi didžiausio įsakymo vykdymu, Dievo ir artimo meile, kurios versmė yra Švenčiausiasis Sakramentas, dažnai vadinamas meilės sakramentu.
Eucharistija žymi tą meilę ir todėl ją primena, daro esamą ir sykiu įgyvendina. Kiekvieną kartą, kai sąmoningai joje dalyvaujame, mūsų sielose atsiveria nesuvokiamos meilės matmuo, meilės, apimančios viską, ką Dievas yra padaręs ir tebedaro mums, žmonėms, pagal Kristaus žodžius: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ [21]. Kartu su šia nesuvokiama ir laisva dovana, kokia yra meilė, tobuliausiai atsiskleidžianti išganomojoje Dievo Sūnaus aukoje, kurios nepanaikinamas ženklas – Eucharistija, mumyse taip pat kyla gyvas meilės atsakas. Mes ne tik pažįstame meilę, bet ir patys imame mylėti. Mes pasukame, taip sakant, meilės keliu ir einame juo vis tolyn. Eucharistijos dėka meilė, kylanti mumyse iš Eucharistijos, auga, leidžia gilyn šaknis ir stiprėja.
Todėl eucharistinis kultas – tai meilės, kuri yra autentiškas ir esmingiausias krikščioniškojo pašaukimo bruožas, išraiška. Šis kultas kyla iš meilės ir tarnauja meilei, į kurią visi esame pašaukti Jėzuje Kristuje [23]. Gyvas šio kulto vaisius yra Dievo paveikslo, mūsų nešiojamo ir atitinkančio Kristaus mumyse apreikštąjį, tobulinimas. Šlovindami Tėvą „dvasia ir tiesa“ [23], bręstame vis didesne vienybe su Kristumi, vis artimiau su juo susivienijame ir – jei taip galima sakyti – susisaistome vis tvirtesniais bendrystės ryšiais.
Šv. Pauliaus mokymą [24] apie Eucharistiją, vienybės ir meilės ryšio ženklą, vėlesniais laikais savo raštais paliudijo daugybė šventųjų, kurie mums yra gyvi eucharistinio kulto pavyzdžiai. Visada tai turime turėti priešais akis ir sykiu nepaliaujamai stengtis tai pakartoti, kad ir mūsų karta prie šių nuostabių praeities pavyzdžių galėtų pridurti naujų, ne mažiau gyvų ir iškalbingų pavyzdžių, atspindinčių amžių, kuriam priklausome.
Eucharistija ir artimas
6. Autentiška Eucharistijos prasmė jau savaime yra veiklios artimo meilės mokykla. Žinome, kad tai tikras ir neiškreiptas meilės priesakas, toks, kokio mus mokė Viešpats: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ [25]. Eucharistija kreipia šios meilės link gilesniu būdu; ji mums parodo, koks vertingas Dievo akyse yra kiekvienas mūsų brolis ar sesuo, jei Kristus duonos ir vyno pavidalais siūlo save visiems vienodai. Autentiškas eucharistinis kultas skatina mus geriau suvokti kiekvieno asmens orumą. Šio orumo suvokimas tampa giliausiu mūsų santykio su artimu motyvu.
Tad turime pasidaryti itin jautrūs visiems žmogaus vargams ir kančioms, visokiam neteisingumui ir blogiui ir ieškoti būdų visam tam pašalinti. Išmokime su pagarba atrasti tiesą apie vidinį žmogų, kuris yra Eucharistijoje realiai esančio Dievo buveinė. Kristus ateina į mūsų brolių bei seserų širdis ir aplanko jų sąžines. Kaip pasikeičia kiekvieno paveikslas, mums tai įsisąmoninus ir apmąsčius! Eucharistijos slėpinio prasmė skatina mus mylėti savo artimą, mylėti kiekvieną žmogų [26].
Eucharistija ir gyvenimas
7. Dėl to, kad Eucharistija yra meilės versmė, ji visada buvo Kristaus mokinių gyvenimo centras. Ji turi duonos ir vyno, tai yra maisto ir gėrimo, pavidalą, todėl yra tokia artima žmonėms ir taip susijusi su jų gyvenimu, kaip maistas ir gėrimas. Eucharistiniame kulte Dievo, kuris yra Meilė, garbinimas kyla iš tokio artumo, kai Jis pats, panašiai kaip maistas ir gėrimas, pripildo mūsų dvasinę esybę, laiduodamas jai gyvybę kaip ir anie. Toks eucharistinis Dievo garbinimas visiškai atitinka jo išganomąjį planą. Jis pats, Tėvas, nori, kad būtent taip jį šlovintų „tikrieji garbintojai“ [27], ir tokį jo norą Kristus išreiškia ir savo žodžiais, ir sakramentu, kuriame galime Tėvą garbinti būdu, geriausiai atitinkančiu jo valią.
Iš tokios eucharistinio kulto sampratos plaukia visa sakramentinė krikščioniškoji gyvensena. Gyventi sakramentais grindžiamą ir visuotinės kunigystės gaivinamą gyvenimą, vadinasi, pirmiausia trokšti, kad Dievas, veikdamas viduje, leistų pasiekti Dvasioje „Kristaus pilnatvę“ [28]. Dievas savo ruožtu paliečia krikščionį ne tik per išorinius įvykius ir šią vidinę malonę; jis dar tikriau ir galingiau jame veikia per sakramentus. Sakramentai suteikia krikščionio gyvenimui sakramentinį pobūdį.
Tačiau iš visų sakramentų būtent švenčiausioji Eucharistija atbaigia įkrikščioninimą ir suteikia visuotinės kunigystės vykdymui sakramentinę ir bažnytinę formą, susiejančią ją – kaip jau minėjome [29] – su tarnaujamąja kunigyste. Šiuo požiūriu eucharistinis kultas yra viso sakramentinio gyvenimo centras ir viršūnė [30]. Eucharistinio kulto gelmėse girdime nepaliaujamą įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto ir Sutvirtinimo – aidą. Kas dar galėtų geriau išreikšti tiesą, kad ne tik „vadinamės Dievo vaikai“, bet ir Krikšto sakramento galia „esame“ [31], už tai, kad Eucharistijoje tampame viengimio Dievo Sūnaus kūno ir kraujo dalininkais? Ir kas dar galėtų geriau parengti mus būti „tikraisiais Kristaus liudytojais“ [32] pasauliui – tam įgalinami Sutvirtinimo sakramentu – už eucharistinę Komuniją, kurioje Kristus liudija mums, o mes – jam?
Čia neįmanoma išsamiai išnagrinėti Eucharistijos sąsajų su kitais, ypač Santuokos ir Ligonių, sakramentais. Enciklikoje Redemptor hominis [33] jau esu atkreipęs dėmesį į artimą Atgailos sakramento ir Eucharistijos sakramento sąryšį. Ne tik atgaila veda į Eucharistiją, bet ir Eucharistija į atgailą. Juk suvokus, kas yra tas, kurį priimame per eucharistinę Komuniją, beveik spontaniškai kyla nevertumo jausmas, liūdesys dėl padarytų nuodėmių ir vidinis apsivalymo poreikis.
Tačiau visada turime rūpintis, kad šis didysis susitikimas su Kristumi Eucharistijoje nevirstų paprastu įpročiu, ir kad nepriimtume Jo nederamai, tai yra turėdami sunkių nuodėmių. Atgailos dorybės ir Atgailos sakramento praktikavimas yra esminė sąlyga norint išlaikyti ir nepaliaujamai gilinti garbinimo, kurį žmogus skolingas Dievui ir taip nuostabiai apreikštai jo meilei, dvasią.
Šių žodžių tikslas yra pateikti kelis bendro pobūdžio apmąstymus apie Eucharistijos slėpinio kultą; juos galima toliau ir išsamiau plėtoti. Pavyzdžiui, tai, kas buvo pasakyta apie Eucharistijos poveikį artimo meilei, galima susieti su tuo, ką pastebėjome apie eucharistinėje Komunijoje prisiimamus įsipareigojimus žmonijos ir Bažnyčios atžvilgiu, ir tada pateikti „naujosios žemės“ [34], kylančios iš Eucharistijos per kiekvieną „naują žmogų“ [35], metmenis.
Šiame duonos ir vyno, maisto ir gėrimo sakramente visa, kas žmogiška, tikrai nepakartojamai perkeičiama ir pakylėjama. Eucharistinis kultas yra ne tiek neprieinamos transcendencijos, kiek dieviškojo maloningumo kultas ir sykiu gailestingas bei atperkantis pasaulio perkeitimas žmogaus širdyje.
Visa tai labai trumpai primindamas, norėjau, kad ir glaustai, pateikti platesnę erdvę klausimams, kuriuos nagrinėsiu vėliau. Šie klausimai artimai susiję su Švenčiausiojo Sakramento šventimu. Eucharistinis kultas, kuris kyla iš širdies kaip didžiausia pagarba, įkvėpta tikėjimo, vilties ir meilės, įlietų į mus per Krikštą, šiame šventime išties pasireiškia tiesiogiškiau. Būtent apie tai šiame laiške noriu parašyti jums, garbingieji ir brangūs broliai vyskupai, taip pat kunigams ir diakonams. Šias mano pastabas palydės išsamios Šventosios sakramentų ir Dievo kulto kongregacijos nuorodos.
II. EUCHARISTIJOS IR AUKOS SAKRALIŠKUMAS
Šventumas
8. Eucharistijos šventimas turi tokią pat ilgą kaip ir Bažnyčia istoriją, prasidedančią Didįjį ketvirtadienį Vakarienės menėje. Šios istorijos raidoje antriniai elementai kažkiek pakito, tačiau pasaulio Atpirkėjo per Paskutinę vakarienę įsteigto slėpinio esmė išliko visiškai tokia pati. Vatikano II Susirinkimas irgi padarė pakeitimų, ir dėl to dabartinė Mišių liturgija kai kuo skiriasi nuo Mišių formos, vyravusios iki Susirinkimo. Apie skirtumus čia nekalbėsime; verčiau sutelksime dėmesį į tai, kas Eucharistijos liturgijoje esminga ir nekintama.
Su šiuo elementu artimai susijęs Eucharistijos sacrum, tai yra tai, dėl ko ji yra šventas ir sakrališkas veiksmas. Ji šventa ir sakrališka dėl to, kad joje nepaliaujamai yra ir veikia Kristus, „Dievo Šventasis“ [36], pateptas Šventąja Dvasia [37], pašventintas Tėvo [38], kad laisva valia paguldytų savo gyvybę ir vėl ją pasiimtų [39], ir Naujosios Sandoros vyriausiasis Kunigas [40]. Juk būtent Jis, atstovaujamas celebranto, įžengia į šventovę ir skelbia savo Evangeliją. Būtent Jis yra „aukotojas ir aukojamasis, konsekruojantysis ir konsekruojamasis“ [41]. Eucharistija yra šventas ir sakrališkas veiksmas, nes ją sudaro šventieji pavidalai, sancta sanctis, „šventieji dalykai – Kristus Šventasis, – duoti Šventajam“, kaip giedama visose Rytų liturgijose, kai pakeliama eucharistinė Duona, kviečiant visus tikinčiuosius į Viešpaties vakarienę.
Tad Mišių sakrališkumas nėra „sakralizacija“, tai yra kažkas, ką žmogus priduria prie Kristaus veiksmo Vakarienės menėje, nes ta vakarienė buvo sakrališkos apeigos, pirminė ir steigiamoji liturgija, kurios metu Kristus, žadėdamas savo gyvybę už mus atiduoti, pats sakramentiškai šventė savo kančios ir prisikėlimo slėpinį, tapusį kiekvienų šv. Mišių šerdimi. Mūsų Mišioms, kilusioms iš šios liturgijos, jau savaime būdinga visa liturginė forma, kuri, nepaisant apeigų varijuojančių atmainų, savo esme lieka tokia pat. Mišių sacrum yra Kristaus nustatytasis sakrališkumas. Kiekvieno kunigo žodžiais ir veiksmais, į kuriuos visas eucharistinis susirinkimas atsako sąmoningai ir aktyviai dalyvaudamas, atkartojami Didžiojo ketvirtadienio žodžiai ir veiksmai.
Kunigas aukoja švenčiausiąją Auką in persona Christi; tai reiškia daugiau negu aukoti „Kristaus vardu“ ar „vietoj Kristaus“. Aukoti in persona, vadinasi, ypatingu būdu sakramentiškai susitapatinti su „aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu“ [42], kuris yra savo paties aukojimo, kur, tiesą sakant, jo niekas negali pakeisti, autorius ir pagrindinis vykdytojas. Tiktai jis vienintelis – Kristus – galėjo būti ir visada yra tikrasis ir autentiškasis „permaldavimas už mūsų nuodėmes, <…> bet ir už viso pasaulio“ [43]. Tiktai jo auka – ir niekieno kito – galėjo turėti ir tebeturi „atperkamąją galią“ Dievo, Trejybės, ir viską transcenduojančio šventumo atžvilgiu. Šio dalyko suvokimas padeda geriau suprasti kunigo celebranto pobūdį bei reikšmę; aukodamas švenčiausiąją Auką ir veikdamas „in persona Christi“, jis sakramentiškai (ir sykiu neišreiškiamai) įtraukiamas į giliausiąjį sacrum, kur savo ruožtu dvasiškai susieja visus eucharistinio susirinkimo dalyvius.
Todėl šis sacrum, aktualizuojamas įvairiomis liturginėmis formomis, gali stokoti antrinių, bet jokiu būdu ne savo esminių elementų – sakrališkumo ir sakramentiškumo, nes jie buvo norėti Kristaus ir perduodami bei kontroliuojami Bažnyčios. Šio sacrum taip pat nevalia naudoti kitais tikslais. Eucharistijos slėpinys, atsietas nuo jam būdingos aukojamumo bei sakramentiškumo prigimties, paprasčiausiai liaujasi egzistavęs. Jis nepakenčia jokio „profaniško“ pamėgdžiojimo, kuris labai lengvai (iš tiesų dažniausiai) virsta profanacija. To niekada negalima užmiršti, juolab mūsų laikais, kai linkstama nutrinti skirtumą tarp sacrum ir profanum, paplitus (bent kai kuriose vietovėse) bendrai tendencijai viską desakralizuoti.
Tokiomis aplinkybėmis Bažnyčiai tenka ypatinga pareiga sergėti ir stiprinti Eucharistijos sacrum. Mūsų pliuralistinėje ir dažnai sąmoningai sekuliarizuotoje visuomenėje pagarbą šiam sacrum garantuoja gyvas krikščionių bendruomenės tikėjimas, kuris visada žino savo teises šio tikėjimo neišpažįstančiųjų atžvilgiu. Pareiga gerbti kiekvieno asmens tikėjimą plaukia iš prigimtinės bei pilietinės teisės į sąžinės ir religijos laisvę.
Eucharistijos sakrališkumas buvo ir tebėra išreiškiamas teologijos bei liturgijos terminologija [44].
Eucharistijos slėpinio objektyvaus sakrališkumo jauta yra tokia esminė Dievo tautos tikėjimo dalis, kad per tai jos tikėjimas praturtinamas bei sustiprinamas [45]. Todėl Eucharistijos tarnautojai, ypač šiandien, turi būti apšviesti šio gyvojo tikėjimo pilnatvės ir jo šviesoje suvokti bei atlikti viską, kas Kristaus ir jo Bažnyčios valia susiję su jų kunigiškąja tarnyba.
Auka
9. Eucharistija pirmiausia yra auka. Tai Atpirkimo ir taip pat Naujosios Sandoros auka [46]; tuo tikime mes ir tai aiškiai išpažįsta Rytų Bažnyčios: „Šiandienė auka, – prieš šimtmečius mokė graikų Bažnyčia, – yra kaip ta, kurią kadaise paaukojo viengimis įsikūnijęs Žodis; ją Jis aukojo tada ir aukoja dabar, nes tai viena ir ta pati auka“ [47]. Vadinasi, sudabartinant šią vienkartinę mūsų išgelbėjimo auką, per velykinį Atpirkimo naujumą žmonės ir pasaulis atnaujinami Dievui. Šis atnaujinimas negali liautis: tai Dievo su žmogumi ir žmogaus su Dievu „naujosios ir amžinosios sandoros“ pagrindas. Jei taip nebūtų, būtų galima suabejoti Atpirkimo aukos, kuri iš tikrųjų buvo tobula ir galutinė, iškilumu ir Mišių aukojamąja verte. Eucharistija, būdama tikra auka, iš tiesų atnaujina ryšį su Dievu.
Vadinasi, celebrantas, kaip šios aukos tarnautojas, yra autentiškas kunigas, atliekantis – ypatinga sakrališkų šventimų suteikta galia – tikrą aukojimo aktą, grąžinantį kūriniją Dievui. Ne visi Eucharistijos dalyviai aukoja taip, kaip jis, tačiau visuotinės kunigystės galia jie kartu su juo aukoja savo pačių dvasines aukas, kurias žymi duona ir vynas nuo to momento, kai jie atnešami prie altoriaus. Šiam liturginiam veiksmui, kuris beveik visose liturgijose atliekamas iškilmingai, būdinga „dvasinė vertė ir reikšmė“ [48]. Duona ir vynas tam tikra prasme tampa visko, ką eucharistinis susirinkimas savo ruožtu atneša kaip auką Dievui ir aukoja dvasiškai, ženklu.
Svarbu, kad šis pirmasis Aukos liturgijos momentas griežtąja prasme būtų išreiškiamas dalyvių nusiteikimais bei veiksmais, prie kurių priskirtina nesenos liturginės reformos nustatyta atnašų procesija [49], lydima, laikantis senos tradicijos, psalmės ar giesmės. Reikia šiek tiek laiko, kad visi galėtų įsisąmoninti šį aktą, kuris tuo pačiu metu išreiškiamas celebranto žodžiais.
Įsisąmoninusiam atnašavimo aktą reikia išlikti per visas Mišias ir labiausiai konsekracijos ir anamnezės momentu, kaip to reikalauja šio aukos momento pamatinė vertė. Tai parodoma kunigo garsiai tariamais Eucharistijos maldos žodžiais. Čia pravartu pakartoti kelias trečiosios Eucharistijos maldos ištarmes, kuriomis ypač aiškiai atskleidžiamas aukojamasis Eucharistijos pobūdis ir mūsų pačių atnašavimas susiejamas su Kristaus atnašavimu: „Pažvelk meilingai į savo Bažnyčios atnašą – į tą Avinėlį, kurio aukojimu permaldautas būti norėjai. Tegul, stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela. Teįteikia jis tau mus kaip amžiną dovaną“.
Aukojamoji reikšmė per visus šventimus išreiškiama žodžiais, kuriais kunigas baigia atnašavimą, kviesdamas tikinčiuosius melstis, „kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką“. Šie žodžiai įpareigojantys, nes išreiškia visos eucharistinės liturgijos pobūdį ir jos dieviškojo bei bažnytinio turinio pilnatvę.
Visi tikintys Eucharistijos dalyviai suvokia, kad tai yra „auka“, „pašventintos atnašos“. Juk duona ir vynas, išstatyti ant altoriaus ir lydimi dalyvių pamaldumo bei dvasinių aukų, galiausiai konsekruojami, kad tikrai, realiai ir esmingai taptų Kristaus atiduotu kūnu ir jo išlietu krauju. Tad konsekracijos galia duonos ir vyno pavidalais sakramentiškai ir nekruvinai atkuriama [50] kruvina atperkamoji auka, jo paaukota ant kryžiaus Tėvui už pasaulio išgelbėjimą. Jis vienintelis, atidavęs save kaip atpirkimo Avinėlį visiško nusižeminimo bei pasiaukojimo aktu, sutaikė žmoniją su Tėvu, savo auka ištrindamas „mus kaltinantį skolos raštą“ [51].
Vis dėlto prie šios sakramentiškai ant altoriaus atnaujinamos aukos duonos ir vyno atnašomis, lydimomis tikinčiųjų pamaldumo, priduriama kai kas nepakartojamo, nes kunigui atliekant konsekraciją jos tampa sakraliniais pavidalais. Tai aišku iš gestų, kuriuos kunigas daro per Eucharistijos maldą, ypač per konsekraciją, ir tada, kai švenčiausiosios Aukos šventimą ir dalyvavimą joje lydi suvokimas, kad „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“ [52]. Šis Viešpaties kvietimas, mums adresuojamas per jo Auką, atveria mūsų širdis, kad, apvalytos Atpirkimo slėpinyje, galėtų susivienyti su juo eucharistinėje Komunijoje, reikalaujančioje brandaus, visaverčio ir žmogaus gyvenimą saistančio dalyvavimo Mišiose: „Bažnyčia trokšta, kad tikintieji ne tik aukotų šią tyrąją auką, bet ir patys mokytųsi aukotis ir, Kristui tarpininkaujant, kaskart vis tobuliau vienytųsi tarpusavyje ir su Dievu, idant pagaliau Dievas visiems būtų viskas“ [53].
Todėl dera ir reikia skatinti naują, atkaklų ugdymą, kad atsivertų visi naujoje liturgijoje slypintys turtai. Liturginis atsinaujinimas po Vatikano II Susirinkimo Eucharistijos auką padarė, taip sakant, geriau matomą. Vienas tai lemiančių veiksnių – garsiai celebranto tariami Eucharistijos maldos, ypač konsekracijos, žodžiai, kurie yra palydimi susirinkimo aklamacijos išsyk po pakylėjimo.
Visa tai mus džiugina, tačiau sykiu neturėtume užmiršti, jog šie pakeitimai reikalauja naujo dvasinio suvokimo ir dvasinės brandos ne tik iš celebranto – ypač dabar, kai jis celebruoja veidu į žmones, – bet ir iš tikinčiųjų. Eucharistinis kultas bręsta ir auga, kai Eucharistijos maldos, ypač konsekracijos, žodžiai tariami su dideliu nusižeminimu ir nuoširdumu, suprantamai, jų šventumą atitinkančiu būdu, deramai ir tinkamai, kai Eucharistijos liturgijos pagrindinis aktas atliekamas neskubant ir kai jis paskatina taip susikaupti bei sukelia tokį pamaldumą, kad dalyviai ima suvokti švenčiamo slėpinio didybę ir parodo tai savo elgsena.
III. DU VIEŠPATIES STALAI IR BENDRASIS BAŽNYČIOS GĖRIS
Dievo žodžio stalas
10. Gerai žinome, kad Eucharistijos šventimas nuo ankstyviausių laikų buvo susijęs ne tik su malda, bet ir su Šventojo Rašto skaitymu bei viso susirinkimo giedojimu. Todėl jau nuo seno Mišias buvo galima lyginti, kaip darė Tėvai, su dviem stalais, ant kurių Bažnyčia savo vaikams ruošia Dievo žodį ir Eucharistiją, tai yra Viešpaties duoną. Tad dabar turėtume grįžti prie pirmosios šventojo slėpinio dalies, šiandien dažnai vadinamos Žodžio liturgija, ir skirti jai dėmesio.
Kiekvienai dienai skirtų Šventojo Rašto vietų skaitymui Susirinkimas nustatė naujus kriterijus ir reikalavimus [54]. Vykdant šiuos Susirinkimo nuostatus buvo sudarytas naujas skaitinių rinkinys, kuriame tam tikru mastu taikomas tekstų tęstinumo ir visų šventųjų knygų prieinamumo principas. Atliepiamųjų psalmių įtraukimas į liturgiją supažindina dalyvius su didžiuliais Senojo Testamento maldos bei poezijos turtais. Tai, kad šie tekstai skaitomi ir giedami gimtąja kalba, leidžia kiekvienam dalyvauti geriau suprantant apeigas. Vis dėlto netrūksta žmonių, kurie, auklėti pagal senąją liturgiją lotynų kalba, pasigenda šios „vienos kalbos“, visame pasaulyje žymėjusios Bažnyčios vienybę ir savo tauria prigimtimi žadinusios Eucharistijos slėpinio pajautą. Todėl tokius jausmus bei troškimus būtina ne tik suprasti, bet ir gerbti ir, kiek įmanoma, patenkinti taip, kaip numatyta naujuose nuostatuose [55]. Romos Bažnyčia jaučia ypatingą įsipareigojimą lotynų kalbai, tauriai senovės Romos kalbai, ir turi tai pasitaikius progai parodyti.
Posusirinkiminio atsinaujinimo šiuo atžvilgiu atvertomis galimybėmis išties dažnai naudojamasi siekiant padaryti mus Dievo žodžio autentiško šventimo liudytojais ir dalyviais. Taip pat daugėja žmonių, aktyviai dalyvaujančių šiame šventime. Atsiranda skaitovų ir giesmininkų būreliai ir dar dažniau scholae cantorum, vyrų ir moterų, labai entuziastingai atsiduodančių šiam dalykui. Daugelyje krikščionių bendruomenių Dievo žodis, Šventasis Raštas, jau pradėjo naują gyvenimą. Liturgijos švęsti susirinkę tikintieji giesme rengiasi klausytis Evangelijos, kuri skelbiama su prideramu pamaldumu ir meile.
Visa tai konstatuojant su dideliu pritarimu ir dėkingumu, nevalia užmiršti, jog visiškas atsinaujinimas kelia ir kitus reikalavimus, susijusius su naujos atsakomybės už Dievo žodį, perteikiamą liturgijos metu įvairiomis kalbomis – tai tikrai dera su Evangelijos visuotinumu ir jos tikslu, – suvokimu. Tas pats pasakytina ir apie atitinkamų liturginių veiksmų atlikimą, turintį paklusti meno principams. Norint apsaugoti juos nuo bet kurio dirbtinumo, būtina reikšti juos taip sumaniai, paprastai ir tauriai, kad jau skaitymo ar giedojimo maniera būtų perteiktas ypatingas šventojo teksto pobūdis.
Dėl to šie reikalavimai, kylantys iš naujos atsakomybės už Dievo žodį liturgijoje [56], krypsta į gilesnius klodus ir yra susiję su vidiniu nusiteikimu, su kuriuo Žodžio tarnautojai atlieka savo užduotį liturginiame susirinkime [57]. Tokios atsakomybės lauke yra ir tekstų parinkimas. Tai jau padaryta kompetentingos bažnytinės valdžios, kuri taip pat nustatė atvejus, kuriais galima pasirinkti konkrečią situaciją labiau atitinkančius skaitinius [58]. Be to, nevalia užmiršti, kad Mišių skaitinys gali būti tiktai Dievo žodis. Šventojo Rašto skaitymo negalima pakeisti jokių kitų, kad ir neabejotinos religinės ir dorovinės vertės, tekstų skaitymu. Kita vertus, tokius tekstus galima vaisingai panaudoti per homiliją. Homilija iš tiesų tam labai tinka, jei tekstų turinys, žinoma, atitinka keliamas sąlygas, nes viena iš homilijos užduočių yra parodyti apreikštosios dieviškosios išminties ir kilnios žmogiškosios minties, ieškančios tiesos įvairiais keliais, sąlyčio taškus.
Viešpaties duonos stalas
11. Kitą Eucharistijos slėpinio stalą, būtent Viešpaties duonos stalą, irgi reikia apmąstyti atsižvelgiant į mūsų dienų liturginį atsinaujinimą. Tai didžiausios svarbos klausimas, nes susijęs su ypatingu gyvojo tikėjimo aktu, žyminčiu, kaip liudijama nuo ankstyviausių laikų [59], Kristaus, eucharistinėje Komunijoje valgio pavidalu patikinčio save kiekvienam iš mūsų, mūsų dvasiai ir sąžinei, mūsų lūpoms ir burnoms, kultą. Todėl šiuo klausimu ypatingo Evangelijos minimo budrumo reikia ir ganytojams, atsakantiems už eucharistinį kultą, ir Dievo tautai, kurios „sensus fidei“ [60] šioje srityje turėtų būti ypač atidus ir akylas.
Šį klausimą norėčiau patikėti kiekvieno iš jūsų, garbingieji ir brangūs broliai vyskupai, uolumui. Jums pirmiausia reikia padaryti tai savo rūpinimosi visomis patikėtomis Bažnyčiomis dalimi. Prašau jūsų to iš apaštalų paveldėtos vienybės vardu. Ši vienybė tam tikra prasme gimė Didįjį ketvirtadienį už Viešpaties duonos stalo. Padedami savo brolių kunigų, visomis išgalėmis saugokite sakrališkąjį Eucharistijos slėpinio kilnumą ir gilią eucharistinės Komunijos dvasią, kuri yra ne tik Bažnyčiai, kaip Dievo tautai, priklausantis savitas gėris, bet ir ypatingas apaštalų paliktas paveldas, perduotas įvairių liturginių tradicijų ir nesuskaičiuojamų kartų tikinčiųjų, kurie, išauklėti kryžiaus (Atpirkimo) ir Eucharistijos mokykloje, neretai didvyriškai liudydavo Kristų.
Būtina atsiminti, kad Eucharistija, kaip Viešpaties duonos stalas, yra nuolatinis kvietimas. Tai parodoma liturgijoje, celebrantui tariant: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą“ [61], arba gerai žinomu Evangelijos palyginimu apie svečius, pakviestus į vestuvių puotą [62]. Prisiminkime, kad šiame palyginime daug tokių, kurie randa įvairių dingsčių nepriimti kvietimo.
Mūsų katalikiškosiose bendruomenėse irgi tikrai netrūksta žmonių, kurie gali dalyvauti eucharistinėje Komunijoje, tačiau nedalyvauja, nors jų sąžinės ir neslegia jokia rimta nuodėmė. Tiesą sakant, ši nuostata, kai kuriais atvejais kylanti iš perdėto griežtumo, mūsų šimtmetyje pakito, nors vienur ir kitur dar aptinkama. Priežastis čia dažniausiai yra ne nevertumo jausmas, bet savotiškas vidinio nusiteikimo stygius, eucharistinio, jei taip galima sakyti, „alkio“ ir „troškulio“ stoka, žyminti iškilaus meilės sakramento vertinimo ir jos prigimties supratimo trūkumą.
Tačiau pastaraisiais metais susiduriame ir su kitokiu reiškiniu. Kartais, tiesą sakant, gana dažnai visi eucharistinio susirinkimo dalyviai eina Komunijos, nors kai kurie, kaip rodo ganytojų patirtis, nėra deramai pasirūpinę pirma priimti Atgailos sakramentą savo sąžinei apvalyti. Tai, be abejo, gali reikšti, jog besiartinantys prie Viešpaties stalo savo sąžinėje neranda nieko, kas pagal objektyvų Dievo įstatymą galėtų juos sulaikyti nuo sakramentiško susivienijimo su Kristumi iškilaus ir džiaugsmingo akto. Vis dėlto bent kartais už viso to gali slypėti kitas įsitikinimas, kai Mišios laikomos tiktai puota [63], kurios dalyviai priima Kristaus kūną tam, kad ypač aiškiai parodytų brolišką bendrystę. Toks motyvas nesunkiai gali derintis su kitokiais žmogiškaisiais sumetimais ir paprasčiausiu „konformizmu“.
Toks reiškinys iš mūsų reikalauja budraus dėmesingumo ir teologinio bei pastoracinio tyrimo, pagrįsto didžiausios atsakomybės jausmu. Negalime leisti, kad mūsų bendruomenių gyvenime pražūtų jautrumas, būdingas krikščioniškajai sąžinei, besivadovaujančiai vien pagarba Kristui, kuris, priimamas Eucharistijoje, turėtų rasti mumyse savęs vertą buveinę. Šis klausimas artimai susijęs ne tik su Atgailos sakramento praktikavimu, bet ir su teisingu suvokimu, kad esame atsakingi už visą moralinio mokymo paveldą bei tikslų gėrio ir blogio skyrimą, kiekvienam Eucharistijos dalyviui vėliau tampantį teisingo savęs įvertinimo asmeninės sąžinės gelmėse pagrindu. Gerai žinomi šventojo Pauliaus žodžiai: „Teištiria žmogus pats save“ [64]; toks savęs įvertinimas yra asmeninio sprendimo eiti Komunijos ar nuo to susilaikyti būtina sąlyga.
Eucharistijos šventimas taip pat kelia mums daug reikalavimų, susijusių su eucharistinio stalo tarnyba. Vieni iš šių reikalavimų taikomi tiktai kunigams ir diakonams, kiti – visiems eucharistinės liturgijos dalyviams. Kunigams ir diakonams privalu atsiminti, jog Viešpaties duonos stalo tarnyba uždeda jiems ypatingas pareigas – pirmiausia Eucharistijoje esančio Kristaus ir po to visų, realiai Eucharistijoje dalyvaujančių arba galinčių joje dalyvauti, atžvilgiu. Kalbant apie pirmąsias, matyt, nebus nenaudinga priminti Pontificale romanum žodžius, kuriais vyskupas įšventinimo dieną kreipiasi į naują kunigą, duodamas jam pateną ir taurę su duona ir vynu, atnašaujamais tikinčiųjų ir paruoštais diakonų: „Accipe oblationem plebis sanctae Deo offerendam. Agnosce quod agis, imitare quod tractabis, et vitam tuam mysterio dominicae crucis conforma“ [65]. Šis vyskupo paraginimas visada turėtų būti vienas svarbiausių kunigo eucharistinės tarnybos nuostatų.
Būtent šiuo nuostatu turėtų vadovautis kunigas, atlikdamas veiksmus, susijusius su duona ir vynu, virtusiais Atpirkėjo kūnu ir krauju. Tad visiems mums, kurie esame Eucharistijos tarnautojai, privalu rūpestingai išnagrinėti savo veiksmus prie altoriaus, ypač susijusius su duona ir vynu, kurie yra Viešpaties, mūsų Dievo, kūnas ir kraujas mūsų rankose, taip pat švenčiausiosios Komunijos dalijimo ir purifikacijos atlikimo būdą.
Visi šie veiksmai reikšmingi savaime. Skrupulingumo, žinoma, reikėtų vengti, tačiau, kita vertus, Dievas neleidžia mums elgtis be reikiamos pagarbos, nederamai skubėti, būti papiktinamai nekantriems. Didžiausia mūsų garbė ir evangelizacinė misija yra šios slėpiningos galios per Atpirkėjo kūną vykdymas, ir viskas mumyse turi būti tam skirta. Mums niekada nevalia užmiršti, kad būtent šiai tarnaujamajai galiai buvome sakramentiškai įšventinti, paimti iš žmonių „atstovauti žmonėms“ [66]. Turėti tai galvoje pirmiausia privalėtume mes, lotyniškosios Romos Bažnyčios kunigai, kurių įšventinimo apeigas, amžiams einant, papildė kunigo rankų patepimo paprotys.
Kai kuriose šalyse pradėta taikyti Komunijos dalijimo į rankas praktika. Prašant atskiroms vyskupų konferencijoms, Apaštalų Sostas tai leido daryti. Vis dėlto pasigirsta balsų apie pasitaikantį pagarbos eucharistiniams pavidalams apgailėtiną stygių, ir dėl to kalti ne tik taip besielgiantys individualūs asmenys, bet ir Bažnyčios ganytojai, kurie nepakankamai budriai prižiūrėjo, kad tikintieji deramai elgtųsi Eucharistijos atžvilgiu. Pasitaiko, kad vietovėse, kur leista dalyti Komuniją į rankas, neatsižvelgiama į laisvą pasirinkimą bei pageidavimą tų, kurie norėtų tęsti Komunijos ėmimo ant liežuvio praktiką. Todėl šiame laiške sunku neužsiminti apie jau nurodytus liūdnus reiškinius. Tačiau čia jokiu būdu omenyje neturimi tie, kurie Viešpatį Jėzų į rankas ima labai pagarbiai ir maldingai tose šalyse, kur tokia praktika leidžiama.
Bet nevalia užmiršti pirmutinės pareigos, tenkančios kunigams, šventimais įšventintiems atstovauti Kristui Kunigui; dėl šios priežasties jų rankos, kaip ir jų žodžiai bei valia, yra tapę tiesioginiais Kristaus įrankiais. Taigi, kaip švenčiausiosios Eucharistijos tarnautojai, jie pirmiausia ir visiškai atsako už šventuosius pavidalus: jie atnašauja duoną ir vyną, juos konsekruoja ir dalija šventuosius pavidalus juos priimti norintiems susirinkimo dalyviams. Tad kokios iškalbingos, nors ir ne senovinės, yra rankų patepimo apeigos per mūsų lotyniškąjį įšventinimą, tarsi būtent šioms rankoms reikėtų Šventosios Dvasios ypatingos malonės ir galios!
Liesti ir dalyti šventuosius pavidalus savo rankomis yra įšventintojo privilegija, žyminti veiklų dalyvavimą Eucharistijos tarnyboje. Aišku, Bažnyčia gali suteikti tokią galią žmonėms, kurie nėra nei kunigai, nei diakonai; pavyzdžiui, savo tarnybą vykdantiems akolitams, ypač jei numatyta juos ateityje įšventinti, arba kitiems pasauliečiams, kuriems tai patikėta tikrai iškilus tokiam poreikiui, tačiau tik atitinkamai juos parengus.
Bendrasis Bažnyčios gėris
12. Negalime net akimirksniui užmiršti, kad Eucharistija yra ypatingas, visai Bažnyčiai priklausantis gėris. Malonės ir sakramento lygmeniu tai didžiausia dovana, Sužadėtinio padovanota ir nepaliaujamai dovanojama savo sužadėtinei. Ir būtent dėl to, kad tai tokia dovana, gilaus tikėjimo dvasia visi turime leistis būti vedami tikrai krikščioniškosios atsakomybės suvokimo. Dovana mus įpareigoja labiau, nes kreipiasi į mus ne griežtos teisės, bet asmeninio pasitikėjimo jėga ir per tai – teisiškai neįpareigodama – reikalauja atsidavimo ir dėkingumo. Tokia dovana ir toks gėris yra Eucharistija. Visada turime likti iki smulkmenų ištikimi tam, ką ji savimi išreiškia ir ko mūsų prašo, būtent dėkingumo.
Eucharistija yra bendrasis visos Bažnyčios gėris kaip jos vienybės sakramentas. Tad Bažnyčiai tenka griežta pareiga nustatyti viską, kas susiję su dalyvavimu joje ir jos šventimu. Taigi privalome elgtis pagal principus, nustatytus paskutiniojo Susirinkimo, Konstitucijoje apie liturgiją apibrėžusio vyskupų savo vyskupijose ir vyskupų konferencijų kompetencijas bei pareigas, atsižvelgiant į tai, kad ir vienų, ir kitų veikla pagrįsta kolegialia vienybe su Apaštalų Sostu.
Be to, reikia laikytis Šventojo Sosto įvairių dikasterijų išleistų nuostatų, susijusių tiek su liturgine sritimi – taisyklės dėl Eucharistijos slėpinio liturginėse knygose ir tam pačiam slėpiniui skirtos instrukcijos [67], – tiek su communicatio in sacris – nuostatai, pateikti Directorium de re oecumenica [68] ir Instructio de peculiaribus casibus admittendi alios christianos as communionem eucharisticam in Ecclesia catholica [69]. Ir nors šiame liturginio atsinaujinimo etape yra palikta vietos tam tikrai „kūrybinei“ laisvei, privalu griežtai paisyti esminės vienybės reikalavimų. Pliuralizmo keliu (iš dalies jau atsiradusio dėl įvairių kalbų į liturgiją įvedimo) galime žengti tol, kol išlaikomi esminiai Eucharistijos šventimo bruožai ir gerbiamos neseniai liturginės reformos nustatytos normos.
Būtina visur stengtis, kad Vatikano II Susirinkimo numatytame pliuralistiniame Eucharistijos kulte aiškiai matytųsi vienybė, kurios ženklas ir priežastis yra Eucharistija.
Šios užduoties, kurią Apaštalų Sostui dėl paties dalyko prigimties privalu rūpestingai prižiūrėti, turėtų imtis ne tik kiekviena vyskupų konferencija, bet ir be išimties kiekvienas Eucharistijos tarnautojas. Kiekvienas taip pat turėtų atsiminti, kad jis atsakingas už bendrąjį visos Bažnyčios gėrį. Kunigui, kaip tarnautojui, kaip celebrantui ir tikinčiųjų eucharistinio susirinkimo vadovui, reikia ypač gerai suvokti bendrąjį Bažnyčios gėrį, kuriam jis atstovauja per savo tarnybą, tačiau sykiu kunigas privalo paklusti pagal teisingą tikėjimo tvarką. Jam nevalia savęs laikyti „savininku“, galinčiu laisvai disponuoti liturginiu tekstu ir sakralinėmis apeigomis tarsi savo nuosavybe, primetant šiems dalykams savo savavališką asmeninį stilių. Kartais gali atrodyti, jog tai daro didesnį poveikį, geriau atitinka subjektyvų pamaldumą, tačiau objektyviai tai visados vienybės, kuri labiausiai išreiškiama vienybės sakramentu, išdavystė.
Kiekvienas kunigas, aukodamas šventąją Auką, turėtų atsiminti, jog per šią Auką meldžiasi ne tiktai jis su savo bendruomene, bet visa Bažnyčia, kuri taip šiuo sakramentu išreiškia – taip pat, be kita ko, patvirtinto liturginio teksto taikymu – savo dvasinę vienybę. Vadinti tokią poziciją „perdėtu vienodumo siekimu“, vadinasi, neišmanyti objektyvių autentiškos vienybės reikalavimų, ir tai būtų žalingo individualizmo ženklas.
Toks tarnautojo, celebranto, pavaldumas „slėpiniui“, kuris jam patikėtas Bažnyčios visos Dievo tautos labui, turėtų taip pat reikštis liturginių reikalavimų dėl šventosios Aukos šventimo laikymusi. Tokios taisyklės, pavyzdžiui, susijusios su apranga, būtent su celebranto dėvimais sakraliniais drabužiais. Žinoma, pasitaikydavo ir tebepasitaiko aplinkybių, kuriomis tie potvarkiai neįpareigoja. Su dideliu jauduliu skaitome kunigų, naikinimo stovyklų buvusių kalinių, parašytas knygas, kuriose pasakojama apie Eucharistijos šventimą nesilaikant minėtųjų taisyklių, tai yra be altoriaus ir sakralinių drabužių. Tomis sąlygomis tai liudijo heroizmą ir buvo verta didelės pagarbos, tačiau liturginių nurodymų nepaisymas normaliomis sąlygomis aiškintinas kaip pagarbos Eucharistijai stygius, kurio priežastis gali būti individualizmas, nepakankamas kritiškumas vyraujančių požiūrių atžvilgiu arba tam tikra tikėjimo dvasios stoka.
Visiems, kurie per Dievo malonę esame Eucharistijos tarnautojai, tenka ypatinga atsakomybė už mums, kaip ganytojams, patikėtų brolių ir seserų mintis bei nuostatas. Esame pašaukti skatinti, pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu, bet kurią sveiką šiame meilės sakramente esančio bei veikiančio Kristaus kulto apraišką. Tegu Dievas neleidžia mums elgtis kitaip ir silpninti šį kultą „atprantant“ nuo įvairių eucharistinio kulto apraiškų bei formų, kuriomis reiškiasi galbūt „tradicinis“, bet sveikas pamaldumas ir pirmiausia tas Dievo tautos turimas „fidei sensum“, apie kurį kalba Vatikano II Susirinkimas [70].
Baigdamas šiuos svarstymus, norėčiau savo paties ir jūsų visų, garbingieji ir brangūs broliai vyskupai, vardu paprašyti atleidimo už viską, kas dėl kokios nors priežasties – dėl žmogiškojo silpnumo, nekantrumo, aplaidumo ir taip pat dėl Vatikano II Susirinkimo nurodymų kartais šališko, vienpusiško ir klaidingo taikymo – galėjo papiktinti ir sukelti sunkumų, susijusių su mokymo apie šį didįjį sakramentą aiškinimu ir jam priderama pagarba. Meldžiu Viešpatį Jėzų, kad ateityje šio šventojo slėpinio atžvilgiu išvengtume visko, kas galėtų susilpninti ar kaip nors iškreipti mūsų tikintiesiems būdingos pagarbos ir meilės jausmą.
Tegul Kristus mums padeda, kad eidami tikrojo atsinaujinimo keliu pasiektume gyvenimo ir eucharistinio kulto pilnatvę, statydinančią Bažnyčią vienybe, kurią jinai jau turi ir trokšta padaryti dar tobulesnę gyvojo Dievo garbei ir visos žmonijos išganymo labui.
PABAIGA
13. Leiskite man, garbingieji brangūs broliai, užbaigti šiuos savo apmąstymus, kuriais išsamiau buvo aptarti vos keletas klausimų. Imdamasis šių apmąstymų, priešais akis turėjau visą Vatikano II Susirinkimo atliktą darbą ir per šį Susirinkimą paskelbtą Pauliaus VI encikliką Mysterium fidei, taip pat visus dokumentus, išleistus po šio Susirinkimo posusirinkiminiam liturginiam atnaujinimui įgyvendinti. Liturgijos ir Bažnyčios viso gyvenimo atnaujinimas labai artimai ir organiškai susiję.
Bažnyčia ne tik veikia, bet ir išreiškia save liturgijoje, gyvena liturgijoje ir semiasi iš jos jėgų gyventi. Dėl šios priežasties liturginis atnaujinimas, tinkamai atliekamas Vatikano II Susirinkimo dvasia, tam tikra prasme yra Susirinkimo mokymo, kurį norime priimti giliai tikėdami, įsitikinę, jog, naudodamasi šiuo Susirinkimu kaip priemone, Šventoji Dvasia „pasakė Bažnyčiai“ tiesas ir nurodė, kaip jai reikėtų vykdyti savo misiją tarp šių dienų ir rytojaus žmonių, įgyvendinimo matas ir sąlyga.
Ir ateityje ypač stengsimės skatinti ir tęsti Bažnyčios atnaujinimą pagal Vatikano II Susirinkimą ir visada gyvos Tradicijos dvasia. Iš tiesų vienas iš esminių teisingai suprantamos Tradicijos elementų yra „laiko ženklų“ aiškinimas, reikalaujantis iškelti iš Apreiškimo turtingo lobyno „naujų ir senų daiktų“ [71]. Veikdamas tokia Evangelijos patarimus atitinkančia dvasia, Vatikano II Susirinkimas rūpestingai stengėsi atnaujinti Bažnyčios veidą šventojoje liturgijoje, dažnai remdamasis tuo, kas „senoviška“, kas kyla iš Tėvų paveldo ir išreiškia Bažnyčios, tiek amžių išlikusios vieninga, tikėjimą ir mokymą.
Norint, kad ir toliau būtų galima įgyvendinti Susirinkimo nurodymus liturgijos, ypač eucharistinio kulto, srityje, reikia artimo kompetentingos Šventojo Sosto dikasterijos ir kiekvienos vyskupų konferencijos bendradarbiavimo, kuris sykiu būtų budrus ir kūrybiškas, nenuleidžiant akių nuo švenčiausiojo Slėpinio didybės ir kartu nuo dvasinių sąjūdžių bei socialinių pokyčių, tokių reikšmingų mūsų laikais, nes jie kartais kelia ne vien sunkumus, bet ir rengia mus naujaip dalyvauti didžiajame tikėjimo slėpinyje.
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad liturgijos, ypač eucharistinės, problemos neturėtų būti katalikų skaldymosi ir grėsmės Bažnyčios vienybei priežastis. To reikalauja jau elementariausias sakramento, kurį Kristus mums paliko kaip dvasinės vienybės šaltinį, supratimas. Ir kaip galėtų Eucharistija, kuri Bažnyčioje yra „sacramentum pietatis, signum unitatis, vinculum caritatis“ [72], užuot buvusi Bažnyčios vienybės pagrindinis ir esminis centras, kas ji tikrai yra iš prigimties, tapti mus perskiriančia siena ir iškreipto mąstymo bei elgesio šaltiniu?
Visi esame vienodai skolingi Atpirkėjui. Visi kartu turėtume klausytis tiesos ir meilės Dvasios, kurią Jis pažadėjo Bažnyčiai ir kuri joje veikia. Šios tiesos ir meilės vardu, nukryžiuotojo Kristaus ir jo Motinos vardu prašau ir maldauju jūsų: palikime nuošalyje visus vaidus bei susiskaldymus ir visi susivienykime šiai didžiai išganymo užduočiai, kuri yra mūsų atpirkimo kaina ir kartu vaisius. Apaštalų Sostas ir toliau visomis išgalėmis stengsis garantuoti vienybę, apie kurią kalbame. Tegu kiekvienas uoliai vengia visko, kas galėtų nuliūdinti Šventąją Dvasią [73].
Kad ši vienybė ir į ją vedantis nuolatinis bei sistemingas bendradarbiavimas būtų atkakliai palaikomi, klūpodamas meldžiu mums Šventosios Dvasios šviesos per Marijos, Šventosios Dvasios šventosios sužadėtinės ir Bažnyčios Motinos, užtarimą. Ir laimindamas kiekvieną iš visos širdies, dar kartą kreipiuosi į jus, garbingieji ir brangūs broliai vyskupai, su brolišku sveikinimu ir visišku pasitikėjimu. Siejami kolegiškos vienybės, kuria dalijamės, visomis išgalėmis stenkimės garantuoti, kad Eucharistija taptų dar didesne gyvybės ir šviesos versme visų Kristaus Bažnyčios žemėje vieningų mūsų bendruomenių brolių ir seserų sąžinėms.
Broliškos meilės dvasia jums ir visiems jūsų broliams kunigams nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.
Vatikanas, 1980-ųjų, antrųjų mano pontifikato metų, vasario 24-oji, pirmasis gavėnios sekmadienis
JONAS PAULIUS II