Brangiosios šeimos!

1. Šeimos metų minėjimas man yra patogi proga pasibelsti į jūsų namus, nes noriu jus su didele meile pasveikinti ir su jumis pasikalbėti. Darau tai šiuo Laišku, primindamas žodžius, pasakytus enciklikoje Redemptor hominis, kurią paskelbiau pradėdamas eiti Petro įpėdinio pareigas. Tada parašiau: žmogus yra Bažnyčios kelias [1].

Tuo pasakymu pirmiausia norėjau priminti visus nesuskaitomus kelius, kuriais keliauja žmogus. Taip pat norėjau pabrėžti, kad Bažnyčia labai trokšta jį lydėti jo žemiškojo gyvenimo keliais. Bažnyčia dalyvauja kasdieninės žmonių kelionės džiaugsmuose ir viltyse, liūdesy ir nerime [2], giliai įsitikinusi, kad pats Kristus siuntė ją eiti tais takais: Jis pats patikėjo žmogų Bažnyčiai, patikėjo jį kaip jos misijos ir tarnystės „kelią“.

Šeima - Bažnyčios kelias

2. Iš tos daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias: tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus; kelias, iš kurio žmogus negali iškrypti. Juk į pasaulį jis paprastai ateina šeimoje; todėl galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi jis turi būti dėkingas šeimai. Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs žmogus randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą. Bažnyčia su nuoširdžiu rūpestingumu palinksta prie tų, kurie yra atsidūrę tokioje padėtyje, nes ji gerai supranta šį pagrindinį šeimos vaidmenį. Be to, ji žino, jog normaliai žmogus atsiskiria nuo šeimos tam, kad savo ruožtu sukūręs naują šeimos židinį, realizuotų savąjį pašaukimą. Net jeigu jis ir nusprendžia gyventi vienišas, šeima, galima sakyti, lieka jo egzistencinis horizontas, pagrindinė bendruomenė, su kuria neatskiriamai susiję visi jo visuomeniniai santykiai, nuo pačių glaudžiausių ir artimiausių iki tolimiausių. Argi nesakome „žmonių šeima“, turėdami minty visus pasaulyje gyvenančius žmones?

Šeima yra kilusi iš pačios Kūrėjo meilės sukurtajam pasauliui jau „pradžioje“, kaip yra pasakyta Pradžios knygoje (1, 1). Evangelijoje Jėzus tai galutinai patvirtina: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Viengimis Sūnus, vienos prigimties su Tėvu, „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, įėjo į žmonių istoriją per šeimą“. „Įsikūnijimu Dievo Sūnus tartum susijungė su kiekvienu žmogumi, <...> žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“ [3]. Tad Kristus „pačiam žmogui iki galo parodo, kas yra žmogus“ [4] ir tai padaro per šeimą, kurioje panoro gimti ir augti. Žinome, kad Atpirkėjas didesnę dalį savo amžiaus gyveno nuošaliai Nazarete kaip „Žmogaus Sūnus“, „klusnus“ (Lk 2, 51) savo Motinai Marijai ir Juozapui, dailidei. Argi tas sūnaus „klusnumas“ nėra pirmoji išraiška klusnumo Tėvui, klusnumo „iki mirties“ (Fil 2, 8), kuriuo jis atpirko pasaulį?

Taigi dieviškoji žodžio įsikūnijimo paslaptis glaudžiai siejasi su žmonių šeima. Ir ne vien tik su Nazareto šeima, bet tam tikru būdu ir su kiekviena šeima; panašiai kalba Vatikano II Susirinkimas apie Dievo Sūnų, kuris Įsikūnijimu „tam tikru būdu susivienijo su kiekvienu žmogumi“ [5]. Sekdama Kristumi, „atėjusiu“ į pasaulį, „kad tarnautų“ (Mt 20, 28), Bažnyčia yra įsitikinusi, jog tarnauti šeimai yra vienas esmingiausių jos uždavinių. Ta prasme žmogus ir šeima vienodai yra „Bažnyčios kelias“.

Šeimos metai

3.Kaip tik dėl to Bažnyčia su džiaugsmu sveikina Jungtinių Tautų iniciatyvą 1994 metus paskelbti tarptautiniais Šeimos metais. Tai rodo, kad valstybėms, kurios yra JT narės, šeimos klausimas yra pagrindinis. Bažnyčia tame sumanyme nori dalyvauti, nes ji pati yra Kristaus siųsta „visoms tautoms“ (Mt 28,19). Pagaliau Bažnyčia ne pirmą kartą prisideda prie tarptautinės JT iniciatyvos. Užtenka prisiminti, pavyzdžiui, tarptautinius Jaunimo Metus - 1985-uosius. Taip ji dalyvauja pasaulio gyvenime, realizuodama tokį brangų Popiežiui Jonui XXIII sumanymą, kuris įkvėpė Susirinkimo konstituciją Gaudium et spes.

1993 metais per Šventosios Šeimos šventę visoje Bažnyčios bendruomenėje prasidėjo „Šeimos metai“, reikšmingas etapas rengiantis didžiajam 2000 metų jubiliejui, kuris pažymės antro tūkstantmečio po Kristaus gimimo pabaigą ir trečiojo pradžią. Šie Metai turi mus paraginti dvasia ir širdimi atsigręžti į Nazaretą, kur pereitų metų gruodžio 26 dieną jie buvo pradėti Eucharistijos šventimu, vadovaujant popiežiaus Legatui.

Svarbu per visus tuos metus vėl iškelti aikštėn Bažnyčios meilės šeimai ir susirūpinimo ja įrodymus, meilės ir susirūpinimo, kurie reiškėsi jau pačioje krikščionybės pradžioje, kai šeima labai reikšmingai buvo laikoma „namų Bažnyčia“. Ir šiandien mes dažnai pasinaudojame terminu „namų Bažnyčia“, kurį perėmė Susirinkimas [6], ir labai norime, kad jo turinys visada liktų gyvas ir aktualus. Mūsų troškimo nenaikina supratimas, kad šeimos gyvenimo sąlygos nūdienos pasaulyje yra visai naujos. Dėl to ir antraštė: „Vedybų ir šeimos vertė“ [7], kurią Susirinkimas parinko vienam pastoralinės konstitucijos Gaudium et spes skyreliui norėdamas pabrėžti Bažnyčios uždavinius dabartinėje situacijoje, šiandien yra nepalyginti reikšmingesnė, negu bet kada. Po Susirinkimo apaštalinė adhortacija Familiaris consortio 1981 m. yra kitas svarbus šaltinis. Tame tekste nagrinėjama plati ir kompleksiška šeimų patirtis: skirtingose tautose ir skirtinguose kraštuose, visur ir visada šeima yra „Bažnyčios kelias“. Tam tikra prasme jis dar labiau yra ten, kur šeima išgyvena vidines krizes ar patiria kenksmingą kultūrinę, socialinę ir ekonominę įtaką, kuri ne tik pagraužia jos vidinį rišlumą, bet ir trukdo jai pačiai susiformuoti.

Malda

4. Šiuo laišku noriu kreiptis ne į „abstrakčią“ šeimą, bet į kiekvieną konkrečią visų žemės šalių šeimą visose geografinėse platumose ir ilgumose, nepaisant vietos kultūrų skirtingumo ir kompleksiškumo. Meilė, kuria „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16), meilė, kurią Kristus kiekvienam ir visiems „parodė <...> iki galo“ (Jn 13, 1), leidžia kreiptis į kiekvieną šeimą, gyvą didelės ir visuotinės žmonijos „šeimos ląstelę“. Tėvas, Pasaulio Kūrėjas, ir įsikūnijęs Žodis, žmonijos Atpirkėjas, yra to visuotinio atvirumo žmonėms, broliams ir seserims, šaltinis ir ragina juos visus apglėbti malda, kuri jaudinamai prasideda žodžiais „Tėve Mūsų“.

Per maldą Dievo Sūnus gyvena tarp mūsų: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Šitas Laiškas šeimoms pirmiausia nori būti malda Kristui, kad Jis gyventų kiekvienoje žmonių šeimoje; kvietimas per mažą, iš tėvų ir vaikų sudarytą šeimą apsigyventi didžiojoje tautų šeimoje, kad drauge su Juo galėtume iš tikrųjų tarti: „Tėve Mūsų!“ Malda turi tapti vyraujančiu Šeimos metų Bažnyčioje elementu: šeimos malda, malda už šeimą, malda su šeima.

Reikšminga tai, kad būtent maldoje ir per maldą žmogus paprasčiausiai ir drauge giliausiai atranda savo tikrąjį asmeniškumą: maldoje žmogaus „aš“ lengviausiai suvokia savo, kaip asmens, gelmę. Tas pat galioja ir šeimai, kuri ne tik yra pagrindinė visuomenės „ląstelė“, bet ir turi savo ypatingą veidą. Šis pirmiausia ir iš esmės pripažįstamas bei ryškėja, kai šeimos nariai sutartinai kreipiasi: „Tėve mūsų!“ Malda stiprina dvasinį šeimos pastovumą ir vienybę, padėdama jai tvirtėti Dievo „jėga“. Iškilmingo „santuokos palaiminimo“ metu celebruotojas taip meldžia Viešpatį: „Karštai meldžiame jiems, Viešpatie, Tavo malonės, kad jie visuomet vienas kitam meilūs ir ištikimi pasiliktų“ [8]. lš to „Šventosios Dvasios išliejimo“ gimsta vidinė šeimų jėga ir galia suvienyti jų narius meilėje ir tiesoje.

Meilė ir rūpinimasis visomis šeimomis

5. Tegu Šeimos Metai tampa bendra ir nepaliaujama atskirų „namų Bažnyčių“ ir visos Dievo tautos malda! Tegu jos intencijos apima ir tas šeimas, kurios yra atsidūrusios sunkumuose ar pavojuose, nusiminusios ar iširusios, arba patekusios į tokią padėtį, kurią adhortacija „Familiaris consortio“ yra pavadinusi „netaisyklinga“ [9]. Tegu jos visos jaučia, kad jų broliai ir seserys jas myli ir jomis rūpinasi.

Tegu Šeimos metų malda pirmiausia būna padrąsinantis liudijimas tų šeimų, kurios namų bendruomenėje realizuoja savo žmogiškąjį ir krikščioniškąjį pašaukimą! Jų yra nesuskaitomai daug visuose kraštuose, diecezijose ir parapijose. Pagrįstai galima manyti, kad, nepaisant „netaisyklingų padėčių“, jos yra gyvenimo „taisyklė“. Patirtis rodo, kaip svarbu šeimai gyventi pagal moralės normas, kad joje gimęs ir augantis žmogus nedvejodamas pasirinktų kelią į gėrį, kuris, beje, visada yra įrašytas į žmogaus širdį. Įvairių, labai galingomis priemonėmis remiamų programų tikslas yra sakytum' seimų ardymas. Kartais net atrodo, kad visokiais būdais stengiamasi vaizduoti „taisyklingomis“ [4], patraukliomis ir iš pažiūros žaviomis situacijas iš tiesų „netaisyklingas“, tikrai priešingas „tiesai ir meilei“, kurios privalo reguliuoti vyro ir moters tarpusavio santykius bei jiems vadovauti, jos sukelia įtampą bei šeimų iširimą, kurio rezultatai yra labai sunkūs, ypač vaikams. Moralinė sąmonė aptemsta, tai, kas gera ir gražu, deformuojasi, o laisvė virsta tikra vergove. Visa tai matant, kokie aktualūs ir skatinantys yra apaštalo Pauliaus žodžiai apie laisvę, kuriai Kristus mus išvadavo iš nuodėmės sukeltos vergovės (plg. Gal 5,1).

Taigi suprantama, kokie svarbūs, net būtini Bažnyčiai yra Šeimos Metai, koks būtinas yra liudijimas visų šeimų, kurios kasdien išgyvena savo pašaukimą; kokia svarbi yra didžioji šeimų malda, kuri intensyvėja ir plinta visame pasaulyje ir kurioje išreiškiama padėka už meilę ir tiesą, už „Šventosios Dvasios malonės išliejimą“ [10], už tai, kad tarp tėvų ir vaikų yra Kristus, Atpirkėjas ir Sužieduotinis, kuris mus „pamilo iki galo“ (plg. Jn 13, 1). Mes esame giliai įsitikinę, kad toji meilė yra už viską didesnė (plg. 1 Kor 13, 13) ir kad ji gali pranokti ir nugalėti viską, kas nėra meilė.

Tegu šiais metais be paliovos kyla | dangų Bažnyčios, šeimų, „namų Bažnyčių“, malda! Tegu ją pirmiausia išgirsta Dievas, po to žmonės, kad jie nesuabejotų, o tie, kurie dėl žmogiško trapumo svyruoja, kad nepasiduotų viliojami gėrio, kuris atrodo gėris ir kurį gėriu vaizduoja pagunda.

Galilėjos Kanoje Jėzus buvo pakviestas į vestuvių pokylį. Drauge pakviesta Jo Motina tarnams pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ir į mus, įžengusius į Šeimos metus, Marija kreipiasi tais pačiais žodžiais. O Kristus šiuo ypatingu istorijos momentu primygtinai kviečia mus didžiajai maldai su šeimomis ir už šeimas, Mergelė Motina ragina šia malda vienytis su visas šeimas mylinčiu jos Sūnumi. Tą meilę Jis išreiškė pačioje savo Atpirkimo misijos pradžioje pašventinančia viešnage Galilėjos Kanoje. Ši viešnagė niekada nesibaigia.

Melskimės už visas pasaulio šeimas. Melskimės per Jį, su Juo ir Jame Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15)!

I
MEILĖS CIVILIZACIJA

„Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“

6. Begalinė ir tokia įvairi visata, visų gyvų būtybių pasaulis, yra įjungtas į Dievo tėvystę kaip į savo šaltinį (plg. Ef 3, 14-16). Aišku, įjungtas analogiškai. Ta analogija leidžia mums iš pat pradžių, jau Pradžios knygoje, įžiūrėti tėvystės ir motinystės, o tuo pačiu ir šeimos, tikrovę. Aiškinimo raktas yra Dievo „paveikslo“ ir „panašumo“ principas, kurį akivaizdžiai rodo biblinis tekstas (Pr 1, 26). Dievas kuria savo žodžio galia: „tepasidaro!“ (Pr 1, 3). Pažymėtina, kad tie Viešpaties žodžiai yra papildyti kitais žodžiais: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“ (Pr 1, 26). Prieš kurdamas žmogų, Kūrėjas tartum atsigręžia į save, ieškodamas modelio ir įkvėpimo savo Būties paslaptyje, kuri jau čia pasirodo tartum dieviškasis „Mes“. Iš tos paslapties gimsta sukurtoji žmogiška būtybė. “Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą; pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“ (Pr 1, 27).

Laimindamas naująsias būtybes, tarė joms: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite“ (Pr 1,28). Pradžios knyga čia pasinaudoja posakiais, jau pavartotais kitų gyvų būtybių kūrimo kontekste: „Dauginkitės“, bet analogiška šių posakių prasmė aiški. Argi į tą gimdymo, tėvystės ir motinystės analogiją nereikia žiūrėti viso konteksto šviesoje? Nė viena būtybė, išskyrus žmogų, nėra sukurta „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Biologiškai visai panašios į visų kitų gamtos būtybių, žmogaus tėvystė ir motinystė iš esmės ir išskirtinai yra „panašios“ į patį Dievą. Tuo panašumu yra paremta šeima, laikoma žmogiško gyvenimo bendruomene, meilės sujungtų asmenų bendruomenė (communio personarum).

Naujojo Testamento šviesoje aiškiai matyti, kad pradinio šeimos modelio reikia ieškoti pačiame Dievuje, trinitarinėje Jo gyvenimo paslaptyje.

Dieviškasis „Mes“ yra amžinas modelis mūsų žmogiškojo „mes“, ir pirmiausia to „mes“, kurį sudaro vyras ir moteris, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pradžios knygos žodžiai pasako apie žmogų tiesą, kurią atitinka žmonijos patirtis. Žmogus nuo pat pradžių buvo sukurtas kaip vyras ir moteris: žmogiškojo kolektyvo - tiek paties mažiausio, tiek ir visos visuomenės - gyvenimas yra paženklintas tuo pradiniu dvilypumu. Iš jo kyla „vyriškas“ ir „moteriškas“ individų charakteris, ir kiekviena bendruomenė per jį savitai turtėja, asmenims vienas kitą papildant. Atrodo, kaip tik tai nori priminti šis Pradžios knygos sakinys: „sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę“ (Pr 1, 27). Čia taip pat pirmą kartą buvo patvirtintas vienodas vyro ir moters kilnumas: jie abu lygiai taip pat yra asmenys. Tai, kad jie yra sukurti kaip asmenys Ir apdovanoti asmenišku kilnumu, nuo pat „pradžios“ rodo bendrą žmonijos gėrį kiekvienoje gyvenimo dimensijoje ir kiekvienoje srityje. Prie to gėrio jie abu, vyras ir moteris, savitai prisideda, ir dėl to pačiuose bendro žmogiško gyvenimo pagrinduose glūdi bendrumo ir papildomumo charakteris.

Santuokos sutartis

7. Šeima visuomet buvo laikoma pirmąja ir pagrindine žmogaus socialinės prigimties išraiška. Ši koncepcija iš esmės nėra pasikeitusi ir šiandien. Tačiau mūsų dienomis labiau išryškinama tai, ką šeimai, pačiai mažiausiai ir pagrindinei žmonijos bendruomenei, duoda asmeniškai vyras ir moteris. Šeima iš tikrųjų yra asmenų bendruomenė, o jų tikras egzistavimo ir gyvenimo drauge būdas yra bendrystė, communio personarum. Ir čia, išsaugant absoliučią Kūrėjo transcendenciją kūrinio atžvilgiu, pasireiškia panašumas Į dieviškąjį „Mes“. Vien tik asmenys gali gyventi „bendrystėje“. Šeima gimsta iš santuokinės bendrystės, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina „sutartimi“ ir kuria vyras ir moteris „vienas kitam save atiduoda ir vienas kitą priima“ [11].

Pradžios knyga mums atskleidžia tą tiesą, ryšium su šeimos susidarymu per santuoką tvirtindama, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos; ir du taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Evangelijoje Kristus pakartoja tuos žodžius ginčo su fariziejais metu ir priduria: „Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Jis iš naujo atskleidžia normatyvinį turinį fakto, kuris egzistuoja nuo pat „pradžios“ ir nuolat šį savo turinį išlaiko (Mt 19, 8). Mokytojas tai patvirtina „dabar“ tam, kad prie Naujosios Sandoros slenksčio būtų nedviprasmiškai aiškus santuokos neišardomumo charakteris, kuris sudaro šeimos bendrosios gerovės pamatą.

Kai drauge su apaštalu klaupiamės prieš Tėvą, iš kurio kiekviena tėvystė turi vardą (plg. Ef 3, 14-15), suvokiame, kad sutuoktiniams tapus tėvais, santuokos sutartimi sudaryta šeima save realizuoja „pilnutine ir specifine to žodžio prasme“ [12]. Motinystė būtinai suponuoja tėvystę, ir atvirkščiai, tėvystė būtinai suponuoja motinystę: tai yra „nuo pradžios“ Kūrėjo žmogui suteikto dvilypumo vaisius.

Paminėjau dvi artimas, bet ne identiškas sąvokas: „bendrystė“ ir „bendruomenė“. „Bendrystė“ yra asmeniškas santykis tarp „aš“ ir „tu“. „Bendruomenė“ šią schemą praplečia „visuomenės“, tai yra „mes“, kryptimi. Šeima, asmenų bendruomenė, yra pirmoji žmonijos „visuomenė“. Ji atsiranda tuo metu, kai realizuojama santuokos sutartis, kuri sutuoktinius sujungia tvariai meilės ir gyvenimo bendrystei, o galutinai ir specifiškai pasipildo gimdant vaikus: sutuoktinių „bendrystė“ sukuria šeimos „bendruomenę“. Ją giliai veikia tai, kas sudaro „bendrystės“ esmę. Argi gali būti kokia nors kita bendrystė, panaši į motinos ir jos vaiko, kurį ji, prieš atiduodama pasauliui, nešioja savo įsčiose?

Taip susikūrusioje šeimoje atsiranda nauja vienybė, kurioje iki galo realizuojamas tėvų „bendrystės“ santykis. Patirtis rodo, kad šis realizavimas yra drauge ir užduotis, ir iššūkis. Užduotis sutuoktinius įpareigoja ir realizuoja jų pradinę sutartį. Vaikai, kuriuos jie pagimdo, turėtų - ir tai yra iššūkis - sutvirtinti šią sutartį, praturtindami ir pagilindami santuokinę tėvo ir motinos bendrystę. Jeigu tai neįvyksta, reikia paklausti, ar egoizmas, kuris dėl žmogaus polinkio Į blogį slypi netgi vyro ir moters meilėje, nėra stipresnis už tą meilę. Sutuoktiniai turi tai gerai suprasti. Jie privalo savo širdis ir mintis atkreipti į Dievą, „iš kurio kiekviena tėvystė turi vardą“, kad jų tėvystė - motinystė nuolat semtųsi iš to šaltinio jėgų savo meilei atnaujinti.

Tėvystė - motinystė pati ypatingai patvirtina tą meilę ir leidžia atrasti jos pradinį platumą ir gelmę. Tačiau tai nevyksta automatiškai, bet yra abiem, vyrui ir žmonai, pavesta užduotis. Jų gyvenime tėvystė - motinystė yra „naujovė“ ir toks nuostabus turtas, prie kurio galima artintis tiktai „atsiklaupus“.

Patirtis rodo, kad pačios gamtos tėvystei ir motinystei skirtą žmogiškąją meilę kartais ištinka gili krizė ir rimtai jai grasina. Tuo atveju tenka kreiptis į sutuoktinių ar šeimos konsultantus, per kuriuos galima paprašyti ir psichologų bei psichoterapeutų pagalbos. Vis dėlto nedera pamiršti, kad visada galioja apaštalo žodžiai: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“. Santuoka, sakramentinė santuoka yra asmenų sąjunga meilėje. O meilę gali pagilinti ir išsaugoti tiktai Meilė; ta Meilė, kuri „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Argi Šeimos metų malda neturėtų būti sukoncentruota apie tą pagrindinį ir lemiamąjį tašką, kurį sudaro dinamiškas ryšys, santuokinės meilės perėjimas prie gimdymo, o tuo pačiu ir prie tėvystės - motinystės? Argi ne čia yra būtina „Šventosios Dvasios malonė“, kurios prašoma teikiant Santuokos sakramentą?

Apaštalas, klaupdamasis prieš Tėvą, maldauja Jį suteikti „stiprybės Jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis“ (Ef 3, 16). Tas „vidinio žmogaus tvirtumas“ yra būtinas šeimos gyvenimui ypač kritiškais momentais, kai meilė, kuri liturginių apeigų metu buvo išreikšta abipusio sutikimo žodžiais: „Aš<...> prisiekiu(…) būti tau ištikimas <...> ir ligi mirties tavęs neapleisti“, turi iškęsti sunkų išmėginimą.

Dviejų vienybė

8. Vien tik „asmenys“ gali ištarti tuos žodžius; vien tik jie gali gyventi „bendrystėje“, remdamiesi abipusiu pasirinkimu, kuris yra arba turi būti visiškai sąmoningas ir laisvas. Pradžios knyga, kalbėdama apie vyrą, kuris palieka tėvą ir motiną ir glaudžiasi prie savo žmonos (plg. Pr 2, 24), rodo sąmoningą ir laisvą pasirinkimą, kuris duoda pradžią santuokai, sūnų padarydamas vyru, o dukterį - žmona. Kaip galima tinkamai suprasti abipusį pasirinkimą, neturint prieš akis visos tiesos apie asmenį, tai yra protingą ir laisvą būtybę? Vatikano II Susirinkimas nepaprastai reikšmingai kalba apie panašumą į Dievą. Jis primena ne tik tą paveikslą ir panašumą, kurį žmogus jau turi savaime, bet ypač tam tikrą panašumą „tarp Dievo Asmenų vienybės ir tiesos bei meilės suvienytų Dievo vaikų“ [13].

Tas nepaprastai prasmingas sakinys pirmiausia patvirtina tai, kas nulemia vidinį kiekvieno vyro ir kiekvienos moters tapatumą. Šis tapatumas yra sugebėjimas gyventi tiesoje ir meilėje; ne tik sugebėjimas, bet ir poreikis tiesos ir meilės, esminės asmens gyvenimo dimensijos. Tas tiesos ir meilės poreikis atveria žmogų tiek Dievui, tiek ir kūriniams: jis atveria kitiems asmenims, gyvenimui „bendrystėje“, ypač santuokai ir šeimai. Susirinkimas sako, kad asmenų „bendrystė“ tam tikra prasme išplaukia iš trinitarinės „Mes“ paslapties, tad ir „santuokinė bendrystė“ siejasi su ta paslaptimi. Šeima, kuri gimsta iš vyro ir moters meilės, pirmiausia kyla iš Dievo paslapties. Tai atitinka pačią giliausią vyro ir moters esmę, jų įgimtą ir autentišką asmenų orumą.

Santuokoje vyras ir moteris taip glaudžiai susivienija, kad, Pradžios knygos žodžiais tariant, sudaro „vieną kūną“ (Pr 2, 24). Du žmonės, kurie pagal savo fizinę sandarą yra vyras ir moteris, nors ir turėdami skirtingus kūnus, gali vienodai gyventi „tiesoje ir meilėje“. Ta galia, dėl kurios žmogus yra asmuo, turi drauge ir dvasinę, ir kūnišką dimensiją. Taip pat savo kūnu vyras ir moteris yra parengti santuokoje sukurti „asmenų bendrystę“. Kai santuokine sutartimi jie susijungia taip, kad „tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24), jų sąjunga privalo realizuotis „tiesoje ir meilėje“, parodydama pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtų asmenų brandumą.

Taip sukurtą šeimą iš vidaus sutvirtina sutuoktinių sutartis, kurią Kristus yra padaręs sakramentu. Savo bendruomeninę prigimtį ar veikiau „bendruomeninį“ charakterį ji gauna iš pagrindinės sutuoktinių vienybės, kurią pratęsia jų vaikai. „Ar esate pasirengę su meile priimti vaikus, kuriuos Dievas panorės jums duoti ir juos auklėti..?“ - klausia Bažnyčios atstovas Santuokos sakramento apeigų metu [14]. Sutuoktinių atsakymas išreiškia intymią juos jungiančios meilės tiesą. Tačiau jų vienybė, užuot užsklendusi juos tik savyje, atveria juos naujam gyvenimui, naujam asmeniui. Būdami tėvais, jie gali duoti gyvybę į save panašiai būtybei, kuri yra ne tik „kaulas iš jų kaulo ir kūnas iš jų kūno“ (plg. Pr 2, 23), bet ir Dievo paveikslas bei panašumas, vadinasi, asmuo.

Klausdama: „Ar esate pasirengę?“, Bažnyčia jaunavedžiams primena, kad jie dabar yra kuriamosios Dievo galios akivaizdoje. Jie pašaukti būti tėvais, vadinasi, bendradarbiauti su Kūrėju ir perduoti gyvybę. Bendradarbiauti su Dievu šaukiant gyventi naujas žmogiškas būtybes reiškia prisidėti perduodant dieviškąjį paveikslą ir panašumą, kuris spindi iš kiekvieno, „gimusio iš moters“.

Asmens genealogija

9. Per asmenų bendrystę, kuri realizuojama santuokoje, vyras ir moteris sukuria šeimą. Su ja yra susieta kiekvieno žmogaus genealogija, asmens genealogija. Žmogiškoji tėvystė - motinystė glaudžiai siejasi su biologija, tačiau ją ir pranoksta. Apaštalas, kuris klaupiasi „prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė (ir motinystė) danguje ir žemėje turi vardą“, tam tikru būdu mums rodo visų gyvų būtybių pasaulį, pradedant dvasinėmis dangaus būtybėmis ir baigiant žemės kūniškosiomis. Kiekvieno gimimo pradinis modelis yra Dievo tėvystė. Vis dėlto tinkamai ir tiksliai tėvystės-motinystės santykiui nusakyti tos „kosminės“ panašumo į Dievą dimensijos neužtenka. Iš santuokinės dviejų sąjungos gimęs naujas žmogus atsineša ypatingą Dievo paveikslą ir panašumą: gimdymo biologijoje yra įrašyta asmens genealogija.

Teigdami, kad sutuoktiniai, kaip tėvai pradėdami ir gimdydami naują žmogų, yra Dievo, Kūrėjo, bendradarbiai [15], remiamės ne vien tik biologijos dėsniais; mes norime pabrėžti, kad žmogiškoje tėvystėje - motinystėje Dievas dalyvauja visai kitaip, negu tai vyksta kitų gimimų „ant žemės“ metu. Iš tikrųjų vien tik iš Dievo yra žmogui būdingi tie „paveikslas“ ir „panašumas“, kurie atsiradę kuriant. Gimdymas yra kūrimo pratęsimas [16].

Taigi naujam žmogui prasidedant ir jam gimstant, tėvai atsiduria prieš „didelę paslaptį“ (plg. Ef 5, 32). Nauja žmogiška būtybė, kaip ir jos tėvai, yra pašaukta egzistuoti kaip asmuo; ji taip pat yra pašaukta gyventi tiesoje ir meilėje; ir ne vien tik laike, bet ir amžinybėje su Dievu. Tokia yra asmens genealogijos dimensija, kurią Kristus galutinai apreiškė, savo Gerąja Naujiena apšviesdamas žmogaus gyvenimą ir mirtį, tuo pačiu ir žmogiškos šeimos reikšmę.

Susirinkimas teigia, kad žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ [17]. Žmogaus genezė atitinka ne tik biologijos dėsnius, bet ir kuriančiojo Dievo valią, tai yra valią, kuri yra susijusi su žmogiškųjų šeimų sūnų ir dukterų genealogija. Dievas žmogaus „norėjo“ nuo pat pradžių ir „nori“ jo, kiekvienam žmogui prasidedant ir gimstant. Dievas „nori“ žmogaus kaip į Jį panašios būtybės, kaip asmens. Tas žmogus, kiekvienas žmogus, yra Dievo sukurtas „dėl jo paties“. Tai liečia visus žmones, net ir tuos, kurie gimsta nesveiki ar luoši. Kiekvienas asmuo gimsta Dievui panorėjus, ir Dievas nori, kad žmogaus tikslas būtų tam tikra prasme jis pats. Dievas žmogų atiduoda pačiam žmogui, patikėdamas jį šeimai ir visuomenei. Pasitikdami naują žmogišką būtybę, tėvai turi arba bent turėtų visai aiškiai suvokti, kad Dievas tos būtybės „nori“ „dėl jos pačios“.

Tas apibendrinantis pasakymas yra labai reikšmingas ir gilus. Vos tik prasidėjusi, paskui jau gimusi, nauja būtybė yra skirta iki galo išreikšti savo žmogiškumą, „surasti“ [18] save kaip asmenį. Tai galioja absoliučiai visiems, net chroniškiems ligoniams ir neišsivysčiusiems. Pagrindinis žmogaus pašaukimas yra „būti žmogumi“ pagal gautos dovanos dydį; pirmiausia pagal tą „talentą„ - buvimą žmogumi, o tik vėliau pagal kitus talentus. Ta prasme Dievas nori kiekvieno žmogaus „dėl jo paties“. Vis dėlto pagal Dievo planą asmens pašaukimas peržengia laiko ribas. Tai pašaukimas vykdyti Tėvo Valią, apreikštą Įsikūnijusiame Žodyje; Dievas nori apdovanoti žmogų, leisdamas jam dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Kristus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Ar galutinis žmogaus tikslas nėra priešingas tvirtinimui, kad Dievas nori žmogaus „dėl jo paties“? Jeigu žmogus yra sukurtas dieviškajam gyvenimui, ar jis iš tikrųjų egzistuoja „dėl savęs paties“? Tai pagrindinis klausimas, labai svarbus tiek jo žemiškojo gyvenimo pradžioje, tiek ir pabaigoje: jis svarbus per visą gyvenimą. Paskyrus žmogų dieviškajam gyvenimui, galėtų atrodyti, kad Dievas jį visiškai atskiria nuo jo egzistavimo „dėl savęs paties“ [19]. Koks yra santykis tarp asmens gyvenimo ir dalyvavimo trinitariniame gyvenime? Šv. Augustinas atsako garsiaisiais savo žodžiais: „Nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje“ [20]. Ta „nerami širdis“ rodo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp tų dviejų tikslų, atvirkščiai, yra ryšys, darna, gili vienybė. Net per savo genealogiją asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, dalyvaudamas Dievo gyvenime, gyvena „dėl savęs paties“ ir save realizuoja. To realizavimo turinys yra gyvenimo Dievuje pilnatvė, apie kurią kalba Kristus (plg. Jn 6, 37-40), mus kaip tik tam atpirkęs, kad įvestų į šitą gyvenimą (plg. Mk 10, 45).

Tėvai nori vaikų sau; mato, kad jie yra jų tarpusavio meilės vainikas. Nori jų ir šeimai kaip labai brangios dovanos [21]. Tą troškimą iki tam tikro laipsnio galima suprasti. Vis dėlto sutuoktinių, taip pat ir tėvo bei motinos meilėje turi glūdėti tiesa apie žmogų, kurią glaustai ir tiksliai išreiškė Susirinkimas, sakydamas, kad Dievas nori žmogaus „dėl jo paties“. Todėl tėvų valia turi derėti su Dievo valia: jie privalo naujos žmogiškos būtybės norėti taip, kaip jos nori Kūrėjas: „dėl jos pačios“. Žmogaus norus neišvengiamai valdo laiko ir netvarumo dėsniai. Dieviškoji valia, atvirkščiai, - yra amžina. „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš tau gimstant, tave aš pašventinau“, skaitome pranašo Jeremijo žodžius (1, 5). Tad asmens genealogija pirmiausia yra susijusi su visa Dievo amžinybe, po to su žmogiška tėvyste - motinyste, realizuojama laike. Pačią savo prasidėjimo akimirką žmogus jau yra paskirtas Dievo amžinybei.

Bendras santuokos ir šeimos gėris

10. Santuokos sutikimas nusako ir įtvirtina santuokai ir šeimai bendrą gėrį. „Imu tave savo žmona - vyru - ir prisiekiu tave mylėti, būti tau ištikimas, tave gerbti ir ligi mirties tavęs neapleisti“ [22]. Santuoka yra išskirtinė asmenų bendrystė. Ta bendryste pagrįsta, šeima yra pašaukta tapti asmenų bendruomene. Jaunavedžiai įsipareigoja tapti ja „Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje“. Jiems tai primena kunigas abipusio pasižadėjimo metu [23]. Apeigų dalyviai yra to įsipareigojimo liudininkai; tam tikra prasme jie atstovauja Bažnyčiai ir visuomenei, naujosios šeimos gyvenimo terpei.

Santuokinio sutikimo žodžiai tiksliai nusako, kas sudaro bendrąjį sutuoktinių ir šeimos gėrį. Pirmiausia bendrą sutuoktinių gėrį: meilę, ištikimybę, pagarbą, sąjungos tvarumą iki mirties, „per visas gyvenimo dienas“. Abiejų gėris, drauge ir kiekvienas gėris, vėliau turi tapti vaikų gėriu. Bendras gėris, pagal savo prigimtį jungdamas asmenis, užtikrina ir kiekvieno asmens gėrį. Bažnyčia, kaip ir valstybė, priima sutuoktinių sutikimą minėtaisiais žodžiais dėl to, kad jie jau yra „įrašyti į jų širdį“ (Rom 2, 15). Sutuoktiniai vienas kitam duoda santuokinį sutikimą su priesaika, tai yra patvirtindami jį prieš Dievą. Pakrikštyti Bažnyčioje, jie patys yra Santuokos sakramento teikėjai. Šv. Paulius sako, kad jų abipusis įsipareigojimas yra „didelė paslaptis“ (Ef 5, 32).

Taigi sutikimo žodžiai išreiškia tai, kas sudaro bendrą sutuoktinių gėrį, ir nurodo, kas turi būti būsimos šeimos bendras gėris.

Norėdama tai išryškinti, Bažnyčia sutuoktinius klausia, ar jie yra tvirtai nutarę priimti ir krikščioniškai auklėti vaikus, kuriuos Dievas panorės jiems duoti. Tas klausimas susijęs su bendru būsimos šeimos gėriu. Jis atsižvelgia ir į asmenų genealogiją, kuri yra įjungta į santuokos ir šeimos sandarą. Klausimas apie vaikus ir jų auklėjimą glaudžiai susijęs su santuokiniu sutikimu, meilės priesaika, santuokine pagarba ir ištikimybe iki mirties. Du pagrindiniai šeimos tikslai - vaikų priėmimas ir auklėjimas - priklauso nuo to, kaip laikomasi šio įsipareigojimo. Tėvystė - motinystė yra ne tik fizinės, bet ir dvasinės prigimties užduotis; nes asmens genealogija, kurios amžinoji pradžia yra Dievuje ir kuri turi vesti pas Jį, eina per šią tėvystę - motinystę.

Šeimos Metai, kurie bus ypatingos šeimos maldos metai, kiekvieną šeimą turi paraginti tai suvokti naujai ir giliai. Kokia daugybė biblinių tekstų galėtų duoti medžiagos šiai maldai! Tačiau po Šventojo Rašto žodžių visada reikia prisiminti sutuoktinius - tėvus, taip pat ir vaikus bei anūkus. Per asmenų genealogiją sutuoktinių bendravimas tampa kartų bendravimu. Dviejų asmenų sakramentinė jungtis, kurią užantspauduoja Dievo akivaizdoje sudaryta sutartis, toliau egzistuoja ir tvirtėja vėlesnėse kartose. Ji turi tapti maldos vienybe. Tačiau kad malda galėtų Šeimos metais ypatingai pasireikšti, ji turi tapti kasdieniniu kiekvienos šeimos įpročiu. Malda yra dėkojimas, Dievo šlovinimas, atleidimo prašymas, maldavimas ir invokacija. Šeimos malda kiekviena šių formų turi daug ką pasakyti Dievui. Ji turi daug ką pasakyti ir žmonėms, pradedant asmenišku bendravimu asmenų, kuriuos jungia šeimos ryšiai.

„Kas gi žmogus, kad Tu jį dar atmintum?“ (Ps 8, 5), klausia psalmės autorius. Malda yra vieta, kur paprasčiausiu būdu prisimenamas Dievas, Kūrėjas ir Tėvas. Ir čia ne tik ir ne tiek žmogus prisimena Dievą, kiek Dievas prisimena žmogų. Todėl šeimos bendruomenei meldžiantis visi bendrai vieni kitus prisimena, nes šeima yra kartų bendruomenė. Maldoje turi dalyvauti visi: gyvi ir mirusieji, ir tie, kurie dar turi ateiti į pasaulį. Šeimoje reikia melstis už kiekvieną asmenį turint omeny tą gėrį, kurį jis gauna šeimoje ir kurį pats duoda šeimai. Malda labiausiai stiprina tą gėrį, kuris yra bendras visos šeimos gėris. Ir ne tik stiprina: iš jos tas gėris kyla vis nauju būdu. Maldoje šeima atranda save kaip pirmutinį „mes“, kuriame kiekvienas yra „aš“ ir „tu“; kiekvienas kitam yra vyras ar žmona, tėvas ar motina, sūnus ar duktė, brolis ar sesuo, senelis ar anūkas.

Ar tokios yra šeimos, kurioms skiriu šį Laišką? Žinoma, tokių yra daug; vis dėlto mūsų dienomis matyti tendencija skirti šeimos branduolį į dvi kartas. Dažnai tai priklauso nuo to, kad butai, ypač dideliuose miestuose, yra maži, tačiau dažnai ir dėl įsitikinimo, kad bendras daugelio kartų gyvenimas yra kliūtis intymumui ir gyventi pasidaro per sunku. Bet ar tai nėra didelio silpnumo ženklas? Nūdienos šeimose maža tėra žmogiško gyvenimo. Stinga asmenų, su kuriais būtų galima bendrą gėrį kurti ir juo dalytis; vis dėlto gėrio prigimtis reikalauja, kad gėris būtų kuriamas ir juo dalijamasi su kitais; „bonum est diffusivum sui“, „gėris stengiasi plisti“ [24]. Kuo gėris yra bendresnis, tuo jis ir savesnis; mano, tavo, mūsų. Tokia yra vidinė egzistavimo gėryje, tiesoje ir meilėje logika. Jei žmogus sutinka su ta logika ir moka pagal ją gyventi, jo gyvenimas tikrai tampa „nesavanaudiška dovana“.

Nesavanaudiškas atsidavimas

11. Tvirtindamas, kad žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, Susirinkimas priduria, kad žmogus „gali pilnutinai save rasti vien nuoširdžiai save patį atiduodamas“ [25]. Tai galėtų atrodyti prieštaringa, bet jokiu būdu taip nėra. Veikiau tai yra didis ir nuostabus žmogaus gyvenimo paradoksas: gyvenimo, pašaukto tarnauti tiesai meilėje. Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Mylėti - reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien tik laisvai vienas kitam dovanoti.

Asmens dovana pagal savo prigimtį turi būti tvari ir neatšaukiama. Santuokos neišardomumas pirmiausia kyla iš tos dovanos esmės: asmens dovana asmeniui. Ta abipusė dovana parodo santuokinį meilės charakterį. Santuokinės sutarties metu sužieduotiniai vienas kitą vadina vardu: „Aš...imu tave... savo žmona (vyru) ir prisiekiu...būti tau ištikimas... ir ligi mirties tavęs neapleisti“. Tokia dovana sujungia daug stipriau ir giliau negu visa, kas gali būti kokiu nors būdu ir už kokią nors kainą įgyta. Klaupdamiesi prieš Tėvą, iš kurio visa tėvystė-motinystė, būsimieji tėvai turi suvokti esą „atpirkti“. Iš tiesų jie yra įsigyti didele kaina, pačios nesavanaudiškiausios dovanos kaina, Kristaus Krauju, kuriame jie dalyvauja per Sakramentą. Liturginių apeigų viršūnė yra Eucharistija - „atiduoto kūno“ ir „pralieto kraujo“ auka, kurią tam tikru būdu išreiškia sutuoktinių sutikimas.

Kai santuokoje vyras ir moteris vienas kitam atsiduoda ir vienas kitą priima „vieno kūno“ vienybėje, nesavanaudiškos dovanos logika tampa jų gyvenimu. Be jos santuoka būtų tuščia, o pagal tą logiką sukurta asmenų bendrystė tampa tėvų bendryste. Kai tėvai perduoda savo vaikui gyvybę, naujas žmogiškas „tu“ pasirodo jų „mes“ orbitoje - naujas asmuo, kurį jie pavadins nauju vardu: „Mūsų sūnus...; mūsų duktė...“; „gavau žmogų per Dievą“ (Pr 4, 1), tarė Ieva, pirmoji istorijoje žmona: gavau žmogišką būtybę, iš pradžių devynis mėnesius lauktą, po to tėvams, broliams ir seserims „parodytą“. Pradėjimo ir vystymosi motinos įsčiose, gimdymo ir gimimo procesas padeda sukurti terpę, kurioje naujoji būtybė gali pasirodyti kaip „dovana“, vadinasi, tai, kas ji nuo pat pradžių yra. Ir kuo kitu galėtų būti laikoma ši trapi ir beginklė, visiškai priklausoma nuo savo tėvų ir jų globai pavesta būtybė? Jau vien tuo, kad ateina į pasaulį, naujagimis atsiduoda tėvams. Jo gyvenimas jau yra dovana, pirmoji Kūrėjo dovana kūriniui.

Per naujagimį realizuojasi bendras šeimos gėris. Kaip sutuoktinių gėris realizuojasi per santuokinę meilę, kuri yra pasiruošusi duoti ir priimti naują gyvybę, taip ir bendras šeimos gėris realizuojasi per tą pačią meilę, kurią sukonkretina naujagimis. Asmens genealogijoje yra įrašyta šeimos genealogija, amžinam atminimui įtraukta į krikšto sąrašus, net jeigu tas įregistravimas yra tik socialinio fakto, kad „žmogus yra atėjęs į pasaulį“ (plg. Jn 16, 21), pasekmė.

Tačiau ar tikrai nauja žmogiška būtybė yra dovana tėvams? Ar tikrai dovana visuomenei? Iš pažiūros taip neatrodo. Žmogaus gimimas kartais atrodo tik paprastas statistikos dėmuo, įtrauktas kaip ir daugelis kitų į demografinį balansą. Žinoma, vaiko gimimas tėvams reiškia būsimus vargus, naujus reikalus ir išlaidas: dėl tų visų motyvų gali kilti pagunda naujo gimimo nebenorėti [26]. Kai kuriose socialinėse ir kultūrinėse sferose ta pagunda gali būti labai stipri .Tad kūdikis nėra dovana? Jis ateina tik imti, ne duoti? Tai nerimą keliantys klausimai, nuo kurių šių dienų žmogus sunkiai išsivaduoja. Kūdikis ateina užimti vietą, kai vietos pasauly, regis, darosi vis mažiau. Tik ar iš tiesų jis nieko šeimai ir visuomenei neatneša? Argi jis nėra bendrojo gėrio „elementas“, be kurio žmonių bendruomenė suirtų ir rizikuotų išnykti? Argi galima tai neigti? Kūdikis dovanoja save savo broliams, seserims, tėvams, visai šeimai. Jo gyvybė yra dovana jo gyvybės kūrėjams, kurie negali nepajusti savo kūdikio buvimo, jo dalyvavimo jų gyvenime, jo įnašo į jų ir visos šeimos bendruomenės bendrąją gerovę. Tai tiesa, kuri savo paprastumu ir gilumu yra aiški, nepaisant kai kurių asmenų psichologinės struktūros sudėtingumo, net galimos patologijos. Žmogus yra visos visuomenės bendrasis gėris, jis, kaip jau buvo minėta, yra „Bažnyčios kelias“ [27]. Pirmiausia jis yra „Dievo garbė“: „Gloria Del vivens homo“, „Dievo garbė - gyvas žmogus“. Tai gerai žinomas šv. Ireniejaus posakis [28], kurį galima išversti taip: "Dievui garbė, kad žmogus gyvena“. Galima sakyti, jog tai yra pats aukščiausias žmogaus apibrėžimas: Dievo garbė yra viso to, kas egzistuoja, bendras gėris; tai bendras visos žmonijos gėris.

Taip, žmogus yra bendras gėris: bendras šeimos ir žmonijos, įvairių grupių ir daugelio socialinių struktūrų gėris. Vis dėlto reikia skirti įvairius to gėrio laipsnius ir būdus: pavyzdžiui, žmogus yra bendras gėris tautai, kuriai priklauso, ar valstybei, kurios yra pilietis; bet daug konkrečiau, absoliučiai, unikaliai jis yra gėris savai šeimai; jis yra ne tik žmonijos dalį sudarantis individas, jis yra „šitas žmogus“. Dievas Kūrėjas šaukia jį egzistuoti „dėl jo paties“, ir, atėjęs į pasaulį, žmogus šeimoje pradeda savo „didįjį nuotykį“, gyvenimo nuotykį. „Tas žmogus“ dėl savo žmogiškojo orumo kiekvienu atveju turi teisę būti pripažintas. Kaip tik šitas orumas turi nustatyti asmens vietą tarp žmonių, ypač šeimoje. Juk šeima labiau negu kokia nors kita bendruomenė yra terpė, kurioje žmogus gali egzistuoti „dėl savęs paties“, nesavanaudiškai save atiduodamas. Dėl to šeima yra niekuo nepakeičiama ir nekeistina socialinė institucija: ji yra „gyvenimo šventovė“ [29].

Jau pats faktas, kad žmogus gimsta, kad „žmogus atėjo į pasaulį“ (plg. Jn 16, 21), yra velykinis ženklas. Evangelistas Jonas sako, kad Jėzus prieš kančią ir mirtį pats apie tai kalba savo mokiniams, lygindamas savo mirties sukeltą nuliūdimą su gimdančios moters skausmais: „Gimdydama moteris būna prislėgta (tai yra kenčia), nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Kristaus mirties „valanda“ (plg. Jn 13, 1) čia yra prilyginama skausmuose gimdančios moters „valandai“. Naujo žmogaus gimimas čia atitinka Viešpaties Prisikėlimu pasiektą gyvenimo pergalę prieš mirtį. Toks sugretinimas sudaro progą įvairiems apmąstymams. Kaip per Kristaus prisikėlimą pasireiškia gyvenimas, esąs už mirties slenksčio, taip ir kūdikiui gimstant pasirodo gyvenimas, per Kristų visada skirtas „Gyvenimo pilnatvei“, esančiai pačiame Dievuje: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Taip atsiskleidžia didžiai vertingo šv. Ireniejaus posakio: „Gloria Dei vivens homo“ tikroji prasmė.

Tai evangelinė savęs dovanojimo tiesa, be kurios žmogus negali „pilnutinai savęs realizuoti“, kuri padeda suprasti, kaip giliai ši „nesavanaudiška dovana“ glūdi Dievo - Kūrėjo ir Atpirkėjo - dovanoje, „Šventosios Dvasios malonėje“, kurią išlieti kunigas prašo sutuoktiniams santuokos apeigų metu: be to „išliejimo“ tikrai būtų sunku visa tai suprasti ir realizuoti kaip žmogaus pašaukimą. Vis dėlto kaip daug žmonių tai supranta! Kiek vyrų ir moterų priima tą tiesą ir mato, kad tik ji yra „Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6). Be tos tiesos sutuoktinių ir šeimos gyvenimas negali būti tikrai žmogiškas.

Štai dėl ko Bažnyčia niekada nenustoja tos tiesos mokiusi ir ją liudijusi. Įrodydama, kad motiniškai supranta daugelį sudėtingų krizinių padėčių, į kurias patenka šeimos, ir moralinį žmogaus trapumą, Bažnyčia yra įsitikinusi, jog turi likti absoliučiai ištikima tiesai apie žmogiškąją meilę; kitaip ji būtų pati sau neištikima. Nutolti nuo tos išganingos tiesos iš tiesų reikštų užmerkti „širdies akis“ (Ef 1, 18), nors jos visada turi būti atviros šviesai, kuria Evangelija nušviečia žmonių gyvenimą (plg. 2 Tim 1,10). To nesavanaudiško savęs dovanojimo, per kurį žmogus „pats save realizuoja“, suvokimas turi būti nuolat atnaujinamas ir saugomas, nepaisant daugelio prieštaravimų, kurių Bažnyčiai nešykšti vadinamosios pažangos civilizacijos šalininkai [30]. Šeima visada išreiškia naują žmonių gėrio dimensiją, o tuo pačiu ir naują atsakomybę. Tai atsakomybė už ypatingą bendrąjį gėrį, kuris yra žmogaus gėris, kiekvieno šeimos bendruomenės nario gėris. Žinoma, tas gėris yra „sunkus“ („bonum arduum“ ), bet drauge ir nuostabus.

Atsakingoji tėvystė-motinystė

12. Rašant šį Laišką šeimoms atėjo laikas priminti su juo susijusius klausimus. Vienas, bendresnio pobūdžio, liečia meilės civilizaciją; kitas, specifiškesnis, - atsakingą tėvystę-motinystę.

Mes jau esame sakę, kad drauge su santuoka atsiranda ir ypatinga atsakomybė už bendrąjį gėrį, pirmiausia sutuoktinių, o paskui ir šeimos. Tas bendras gėris yra žmogus, asmens vertybė, visa tai, kas nustato jo orumo mastą. Tą orumą žmogus nešasi į visas socialines, ekonomines ir politines sistemas. Vis dėlto santuokoje ir šeimoje ta atsakomybė dėl daugelio priežasčių „įpareigoja“ dar labiau. Ne be pagrindo pastoracinė konstitucija Gaudium et spes sako, kad reikia „įvertinti santuokos ir šeimos orumą“. Susirinkimas tą „įvertinimą“ laiko uždaviniu, kuris tenka Bažnyčiai ir valstybei; tačiau visose kultūrose pirmiausia tai yra santuokos sujungtų ir šeimą sudarančių asmenų užduotis. „Atsakingoji tėvystė - motinystė“ sukonkretina tą užduotį, kuri nūdienos pasaulyje įgijo naujų bruožų.

„Atsakingoji tėvystė-motinystė“ tiesiogiai liečia tą momentą, kai vyras ir moteris, susijungdami į „vieną kūną“, gali tapti tėvais. Tas momentas yra nepaprastai reikšmingas tiek jų tarpusavio santykiams, tiek tuo, kad jie patarnauja gyvybei: perduodami gyvybę naujai žmogiškai būtybei, jie gali tapti tėvais - tėvu ir motina. Dvi santuokinės sąjungos dimensijos, susivienijimas ir gimdymas, negali būti dirbtinai perskirtos, neiškreipiant intymios santuokinio akto tiesos.

Toks yra pastovus Bažnyčios mokymas; „laiko ženklai“, kurių liudininkai esame, šiandien ragina mus ypač primygtinai tai pabrėžti. Šv. Paulius, toks dėmesingas pastoraciniams savo epochos reikalams, aiškiai ir tvirtai reikalavo „veikti laiku ir nelaiku“ (plg. 2 Tim 4, 2), nekreipiant dėmesio į tai, kad žmonės „nebepakenčia sveiko mokslo - (plg. 2 Tim 4, 3). Jo žodžiai yra labai gerai žinomi tiems, kurie, aiškiai suvokdami, kas vyksta mūsų epochoje, laukia, kad Bažnyčia ne tik neatsižadėtų „sveiko mokslo“, bet su nauja energija jį skelbtų, „laiko ženkluose“ ieškodama motyvų tolesniam jo gilinimui.

Tų motyvų apstu moksluose, kurie, kilę iš senojo antropologijos kamieno, yra išsivystę į atskiras specialybes: biologiją, psichologiją, sociologiją ir tolimesnes jų šakas. Jos visos tam tikru būdu sukasi apie mediciną, kuri drauge yra ir mokslas, ir menas (ars medica) bei tarnauja žmogaus gyvybei ir sveikatai. Tačiau minėtieji motyvai pirmiausia randasi iš žmogiškos patirties, kuri yra įvairialypė ir tam tikra prasme pralenkia patį mokslą, drauge eidama paskui jį.

Sutuoktiniai iš savo pačių patirties sužino, ką reiškia atsakinga tėvystė-motinystė; jie tai sužino kitų analogiškomis sąlygomis gyvenančių sutuoktinių dėka ir taip tampa atviresni mokslams. Būtų galima sakyti, kad „mokslininkus“ tam tikru būdu pamoko „sutuoktiniai“, o šiems mokslininkai savo ruožtu gali kompetentingai nurodyti atsakingo gimdymo prasmę ir jo pritaikymo metodus.

Ši tema buvo plačiai nagrinėjama Susirinkimo dokumentuose, enciklikoje Humanae vitae, 1980 metais Vyskupų sinodo „Siūlymuose“, apaštalinėje adhortacijoje Familiaris consortio ir kituose tos pat rūšies dokumentuose, iki Tikėjimo Mokslo Kongregacijos instrukcijos Donum vitae. Bažnyčia moko moralės tiesos apie atsakingą tėvystę-motinystę, gindama ją nuo šiandien išplitusių klaidingų koncepcijų. Kodėl Bažnyčia taip daro? Kodėl ji nesutinka su požiūriu tų, kurie ne tik pataria jai šioje srityje nusileisti, bet ir neteisėtu spaudimu ar net grasinimais stengiasi ją įtikinti? Dabar iš tiesų Bažnyčios Mokymui dažnai prikišama, kad jis nėra atviras naujųjų laikų dvasiai, kad jo veikla kenksminga žmonijai, net ir pačiai Bažnyčiai. Atkakliai laikydamasi savo pozicijos, sakoma, Bažnyčia galų gale praras populiarumą, ir tikintieji nuo jos nutols.

Tačiau kaip galima manyti, kad Bažnyčia, ypač vyskupai drauge su popiežiumi, yra nejautrūs tokioms sunkioms ir aktualioms problemoms? Paulius VI labai tiksliai pastebėjo šiuos gyvybinius klausimus, kurie jį paragino paskelbti encikliką Humanae vitae [31]. Pagrindas, kuriuo remiasi Bažnyčios mokymas apie atsakingą tėvystę - motinystę, yra labai platus ir tvirtas. Susirinkimas apie tai kalba ypač savo mokyme apie žmogų, tvirtindamas, kad tai „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ ir kad jis „gali pilnutinai save rasti vien nuoširdžiai save patį atiduodamas“ [32]. Gali dėl to, kad yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir atpirktas vienatinio Sūnaus, kuris tapo žmogumi dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo.

Vatikano II Susirinkimas, labai domėjęsis žmogumi ir jo pašaukimo problemomis, pareiškė, kad santuokinė vienybė, pagal Bibliją „una caro“, „vienas kūnas“, gali būti tobulai suprantama ir aiškinama vien tik atsižvelgiant į „asmens“ ir „dovanos“ vertybes. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris iki galo save realizuoja vien tik nesavanaudiškai save atiduodami, o sutuoktiniams santuokinės jungties momentas yra specifinė patirtis. Tada vyras ir moteris savoje vyro ir moters „tiesoje“ tampa abipuse dovana vienas kitam. Visas santuokinis gyvenimas yra dovana; bet tai ypač paaiškėja, kai sutuoktiniai, vienas kitam atsiduodami meilėje, realizuoja tą susitikimą, kuris iš dviejų padaro „vieną kūną“ (Pr 2, 24).

Tad jie išgyvena nepaprastos atsakomybės momentą, nes su santuokiniu aktu yra susijusi gimdymo galia. Sutuoktiniai tuo metu gali tapti tėvu ir motina, pradėdami naujos žmogiškos būtybės, kuri vėliau vystysis moters įsčiose, egzistavimą. Moteris pirmoji pajunta, kad yra tapusi motina, o vyras, su kuriuo ji buvo susivienijusi ir tapusi „vienu kūnu“, iš jos sužino, kad yra tapęs tėvu. Jie abu yra atsakingi už tą potencialią, o vėliau realią tėvystę - motinystę. Vyras negali nepripažinti nutarimo, kuris buvo ir jo, rezultato ir su juo nesutikti. Jis negali slėptis už žodžių, tokių kaip „aš nežinojau“, „aš nenorėjau“, „tai tu to norėjai“. Kiekvienu santuokinio susivienijimo atveju yra atsakingi abu, vyras ir moteris. Iš pradžių atsakomybė yra potenciali, bet konkrečiomis aplinkybėmis ji tampa reali. Tai ypač galioja vyrui, kuris, būdamas gimdymo proceso pradininkas, biologiškai yra nuo jo atitrūkęs, nes šis procesas vyksta moteryje. Tačiau argi vyras gali tam likti abejingas? Jie abu, vyras ir moteris, už naujai pažadintą gyvybę turi būti atsakingi prieš save ir prieš kitus.

Tokia yra ir žmogiškųjų mokslų išvada. Vis dėlto dera eiti toliau iki galo ir analizuoti santuokinio akto prasmę jau minėtųjų „asmens“ ir „dovanos“ vertybių šviesoje. Bažnyčia to nuolatos moko ir ypač pabrėžia Vatikano II Susirinkimo metu.

Santuokiniu aktu vyras ir moteris yra šaukiami atsakingai patvirtinti abipusę dovaną, kurią jie vienas kitam dovanojo santuokos sutartimi. Tad visiško savęs atidavimo kitam logika yra potencialiai atvira gimdymui, ir santuoka dar tobuliau save realizuoja šeimoje. Žinoma, vyro ir moters abipusės dovanos tikslas yra ne vien tik vaikų gimdymas, bet ir gyvenimo bei meilės bendrystė. Tačiau visada turi būti išsaugota intymioji šios dovanos tiesa. „Intymioji“ čia nėra „subjektyvioji“ sinonimas. Veikiau tai reiškia, kad ši tiesa iš esmės susijusi su objektyviąja atsiduodančio ar atsiduodančios tiesa. Asmuo niekada negali būti laikomas „mėgavimosi“ objektu. Kiekvieno akto tikslas yra ir turi būti asmuo. Tiktai tada veiksmas atitiks tikrą asmens orumą.

Baigdamas mūsų apmąstymus tokia svaria ir opia tema, norėčiau jus ypatingai padrąsinti. Pirmiausia jus, brangūs sutuoktiniai, ir visus tuos, kurie jums padeda suprasti ir įgyvendinti Bažnyčios mokymą apie santuoką ir atsakingą tėvystę-motinystę. Čia turiu minty ganytojus, taip pat daugelį mokslininkų, teologų, filosofų, rašytojų ir publicistų, kurie nepasiduoda vyraujančiam kultūriniam konformizmui ir yra pasiryžę drąsiai „eiti prieš srovę“. Be to, šis padrąsinimas skiriamas ir vis didėjančiam ekspertų, medikų ir auklėtojų būriui - tikriems apaštalams pasauliečiams, kuriems pabrėžti santuokos ir šeimos orumą yra svarbus gyvenimo uždavinys. Jiems visiems Bažnyčios vardu dėkoju! Ką be jų galėtų padaryti kunigai, vyskupai, net ir Petro įpėdinis? Tuo vis labiau ir labiau įsitikinu nuo pat pirmųjų savo kunigystės metų, nuo to laiko, kai klausykloje pradėjau dalytis daugelio sutuoktinių rūpesčiais, nerimu ir viltimis: esu susidūręs su daugeliu sunkių maišto ir prieštaravimo atvejų, bet ir daugybe atsakingų ir jaudinamai kilnių asmenų! Rašydamas šį Laišką, visus juos prisimenu, visi jie man mieli, ir už visus meldžiuosi.

Dvi civilizacijos

13. Brangiosios šeimos, atsakingos tėvystės-motinystės klausimas siejasi su visais „meilės civilizacijos“, apie kurią dabar noriu jums kalbėti, klausimais. Iš to, kas iki šiol buvo sakyta, aiškiai matyti, kad šeima yra pagrindas to, ką Paulius VI yra pavadinęs „meilės civilizacija“ [33]. Tai posakis, kuris Bažnyčiai tapo savas. Šiandien būtų sunku surasti kokį nors Bažnyčios - arba apie Bažnyčią - pasisakymą, kuriame nebūtų paminėta meilės civilizacija. Šis posakis siejasi su krikščionybės pradžios „namų Bažnyčios“ tradicija, bet jis tiksliai atitinka ir mūsų epochą. Etimologiškai žodis „civilizacija“ yra kilęs iš žodžio „civis“, „pilietis“, ir pabrėžia politinę kiekvieno individo gyvenimo dimensiją. Gilesnė žodžio „civilizacija“ prasmė yra ne tiek politinė, kiek „humanistinė“. Civilizacija priklauso žmogaus istorijai, nes atitinka jo dvasinius ir moralinius poreikius. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmogus gavo iš Kūrėjo rankų pasaulį drauge su uždaviniu jį modeliuoti pagal savo paveikslą ir panašumą. Vykdant šį uždavinį, gimsta civilizacija, kuri pagaliau yra ne kas kita, kaip „pasaulio humanizavimas“.

Taigi civilizacija tam tikru būdu reiškia tą patį, ką ir „kultūra“. Vadinasi, galima būtų sakyti ir „meilės kultūra“, nors geriau laikytis jau įprasto posakio. Meilės civilizacija dabartine šio žodžio prasme įkvėpimo semiasi iš Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes sakinio: „Kristus… pačiam žmogui pilnutinai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ [34]. Vadinasi, galima sakyti, kad meilės civilizacija kyla iš Dievo, kuris, kaip sako Jonas (1 Jn 4, 8.16), „yra Meilė“, teisingai Pauliaus aprašyta Pirmajame laiške Korintiečiams (13, 13). Ta civilizacija glaudžiai siejasi su meile, „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), ir vystosi nuolatinio kultivavimo dėka. Labai sugestyviai apie tai kalba evangelinis vynmedžio ir šakelių palyginimas: ,,Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“ (Jn 15, 1-2).

Šių Naujojo Testamento ir dar kitų tekstų šviesoje galima suprasti, kuo laikoma ,,meilės civilizacija“ ir kodėl šeima organiškai įaugusi į tą civilizaciją. Jei pirmasis „Bažnyčios kelias“ yra šeima, reikia pridurti, kad ir meilės civilizacija yra „Bažnyčios kelias“. Bažnyčios, kuri keliauja pasaulyje ir ragina šeimas bei kitas socialines, tautines ir tarptautines institucijas eiti tuo keliu šeimų labui ir per šeimas. Šeima iš tiesų ir dėl daugelio priežasčių priklauso nuo meilės civilizacijos, kurioje randa pagrindą egzistuoti kaip šeima. Tuo pačiu metu šeima yra meilės civilizacijos centras ir širdis.

Vis dėlto nėra tikros meilės nesuvokiant, kad „Dievas yra meilė“, o žmogus - vienintelis kūrinys žemėje, kurį Dievas pašaukė gyventi „dėl jo paties“. Pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtas žmogus gali pilnutinai save „surasti“ vien tik nesavanaudiškai save dovanodamas. Be tokios žmogaus, asmens ir „žmonių bendruomenės“ šeimoje koncepcijos meilės civilizacija negali egzistuoti; ir atvirkščiai, be meilės civilizacijos ši asmens ir asmenų bendruomenės koncepcija - neįmanoma. Šeima yra pagrindinė visuomenės „ląstelė“. Tačiau reikia Kristaus - „vynmedžio“, iš kurio „šakelės“ gauna syvus, - kad tai ląstelei negrėstų tam tikras kultūrinis sunaikinimas, kuris gali grėsti tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Jeigu iš vienos pusės yra „meilės civilizacija“, iš kitos yra griaunančios „anticivilizacijos“ galimybė. Šiandien tai patvirtina daugelis tendencijų ir realių situacijų.

Kas galėtų neigti, kad mūsų epochoje vyksta gili krizė, kuri pirmiausia pasireiškia sunkia „tiesos krizės“ forma? Tiesos krizė pirmiausia yra „sąvokų krizė“. Ar žodžiai „meilė“, „laisvė“, „nesavanaudiška dovana“ ir net „asmuo“, „asmens teisės“ išreiškia tikrąją savo esmę? Dėl to enciklika apie „tiesos spindėjimą“ (Veritatis splendor) pasirodė tokia reikšminga ir svarbi Bažnyčiai ir pasauliui, ypač Vakarų. Vien tik tada, kai tiesa apie laisvę ir asmenų bendrystę santuokoje bei šeimoje atgaus savo spindesį, bus įmanoma pradėti kurti meilės civilizaciją ir bus galima konstruktyviai drauge su Susirinkimu kalbėti apie „santuokos ir šeimos gyvenimo klestėjimą“ [35].

Kodėl „tiesos spindėjimas“ yra toks svarbus? Pirmiausia dėl kontrasto: nūdienos civilizacijos išsivystymas siejasi su mokslo ir technologijos pažanga, kuri dažnai vyksta vienašališkai ir dėl to turi grynai pozityvistinių bruožų. Pozityvizmo vaisiai, kaip žinoma, teorinėje plotmėje yra agnosticizmas, o etinėje ir praktinėje - utilitarizmas. Mūsų epochoje istorija tam tikra prasme kartojasi. Utilitarizmas yra produkcijos ir vartotojiškumo, „daiktų“, ne „asmenų“ civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartotojiškumo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai - tėvams našta, šeima - ją sudarančių asmenų laisvei trukdančia institucija. Norint tuo įsitikinti, užtenka panagrinėti kai kurias seksualinio auklėjimo programas, įvestas mokyklose, nepaisant daugelio tėvų priešingos nuomonės, netgi protestų; arba pritarimą abortams, kurį stengiamasi slėpti už vadinamosios abiejų sutuoktinių, ypač moters, „teisės rinktis“ („pro choise“). Tai tik du pavyzdžiai iš daugelio, kuriuos būtų galima paminėti.

Tokioje kultūrinėje situacijoje aišku, kad šeima negali nejausti grėsmės, nes puolami patys jos pamatai. Visa, kas yra priešinga meilės civilizacijai, priešinga pilnutinei tiesai apie žmogų ir jam grasina: neleidžia savęs paties surasti ir jaustis saugiam esant sutuoktiniu, tėvu, vaiku. To, kas esminga asmeniui, požiūriu „techninės civilizacijos“ propaguojamas „saugus seksas“ iš tikrųjų nėra tikrai saugus, - jis net labai pavojingas. Asmuo tikrai atsiduria pavojuje, kaip pavojuje atsiduria ir šeima. Koks šis pavojus? Tai galimybė prarasti tiesą apie pačią šeimą, prie kurios prisideda galimybė prarasti laisvę, o drauge ir pačią meilę. „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32); tiesa, vien tik tiesa paruoš jus meilei, apie kurią galima pasakyti, kad ji yra „graži“.

Nūdienos šeima, kaip ir visada, ieško „gražiosios meilės“. Meilė, kuri nėra „graži“, kuri yra skirta vien geidulingumui patenkinti (plg. 1 Jn 2, 16) arba abipusiškam vyro ir moters „naudojimui“, asmenis paverčia jų silpnybių vergais. Ar kai kurios „kultūrinės programos“ šiandien neveda prie tokios vergovės? Tai programos, kurios „naudojasi“ žmonių silpnybėmis ir padaro juos dar silpnesnius ir beginklius.

Meilės civilizacija kviečia džiaugtis: be kita ko, ir tuo, kad į šį pasaulį atėjo žmogus (plg. Jn 16, 21). Sutuoktiniams tai džiaugsmas tapus tėvais. Meilės civilizacija „su džiaugsmu pritaria tiesai“ (plg. 1 Kor 13, 6). Tačiau civilizacija, kurią įkvepia vartotojiška ir gimdymui priešinga mąstysena, nėra ir niekada negali būti meilės civilizacija. Šeima meilės civilizacijai yra tokia svarbi dėl to, kad sukuria glaudžius ir intensyvius ryšius tarp asmenų ir kartų. Tačiau ji yra pažeidžiama ir lengvai pasiduoda tam, kas gali susilpninti ar net sunaikinti jos vienybę ir stabilumą. Dėl tokių kliūčių šeimos nustoja buvusios meilės civilizacijos liudytojomis ir gali net tapti jos neigėjomis, tam tikru antiliudijimu. Viena iširusi šeima gali savo ruožtu sutvirtinti savotišką „anticivilizacijos“ formą, sunaikindama įvairiose srityse meilę ir neišvengiamai paveikdama visą socialinį gyvenimą.

Meilė yra reikli

14. Meilė, kuriai apaštalas Paulius paskyrė himną Pirmajame laiške Korintiečiams, meilė, kuri yra „kantri“, „maloninga“, „visa ištveria“ (1 Kor 13, 4. 7), iš tikrųjų yra reikli meilė. Čia ir glūdi jos grožis, nes tokiu būdu ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems. Gėris, pasak šv. Tomo, iš prigimties tikrai „linkęs plisti“ [36]. Meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį ir kurdama jį dovanoja kitiems. Tik tas, kuris dėl meilės moka būti reiklus pats sau, gali reikalauti meilės iš kitų. Juk meilė yra reikli. Tokia ji visose žmogiškose situacijose; dar reiklesnė ji tam, kuris atsiveria Evangelijai. Ar ne tai Kristus skelbia savo „įsakymu“? Šių dienų žmonės privalo atrasti tą reikliąją meilę, nes ji yra tikrai tvirtas šeimos pamatas. Turėdama šį pamatą, šeima gali „viską ištverti“. Pasak Apaštalo, meilė negalėtų „visko ištverti“, jei pasiduotų „pavydui“, „didžiuotųsi“, „išpuiktų“, „elgtųsi netinkamai“ (plg. 1 Kor 13, 4-5). Tikroji meilė, moko šv. Paulius, yra tokia: ji „visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Tai meilė, kuri „visa pakelia“. Joje veikia paties Dievo, kuris yra „meilė“, galybė (1 Jn 4, 8.16). Joje veikia Kristaus, žmogaus Atpirkėjo ir pasaulio Gelbėtojo, galybė.

Apmąstydami Pauliaus Pirmojo laiško Korintiečiams 13 skyrių, mes einame keliu, kuris mums leis betarpiškiausiai ir skvarbiausiai įsigilinti į tikrąją meilės civilizacijos prasmę. Joks biblinis tekstas šios tiesos neišreiškia taip paprastai ir giliai, kaip himnas meilei.

Pavojai, gresiantys meilei, gresia ir meilės civilizacijai, nes remia tai, kas jai iš tikrųjų priešinga. Čia pirmiausia reikia pagalvoti apie egoizmą, ne vien atskiro individo, bet ir sutuoktinių poros, o dar plačiau - socialinį egoizmą, pavyzdžiui, klasės ar tautos (nacionalizmą). Egoizmas visomis savo formomis tiesiogiai ir radikaliai prieštarauja meilės civilizacijai. Ar tai reiškia, kad meilę galima vadinti vien tik „antiegoizmu“? Tai būtų per daug skurdi ir galų gale negatyvi definicija, nors iš tikrųjų, norint įgyvendinti meilę ir meilės civilizaciją, reikia įveikti įvairias egoizmo formas. Teisingiau būtų kalbėti apie altruizmą, kuris yra egoizmo priešprieša. Tačiau Pauliaus išdėstyta meilės koncepcija yra dar turtingesnė ir išsamesnė. Himnas meilei iš Pirmojo laiško Korintiečiams išlieka kaip meilės civilizacijos magna charta. Jis ne tiek kalba apie atskiras apraiškas (egoizmo ar altruizmo), kiek apie aiškų pritarimą žmogaus koncepcijai, - žmogaus, kuris kaip asmuo „suranda“ save, nesavanaudiškai save dovanodamas. Tai dovana, aišku, „kitiems“: tai svarbiausia meilės civilizacijos dimensija.

Mes prieiname patį evangelinės tiesos apie laisvę centrą. Asmuo realizuoja save, naudodamasis laisve tiesoje. Laisve negalima laikyti galimybės daryti bet ką: laisvė yra savęs dovanojimas. Be to, tai yra ir vidinė dovanojimo drausmė. Dovanos sąvokoje glūdi ne vien laisva subjekto iniciatyva, bet ir pareigos dimensija. Viskas realizuojasi „asmenų bendravimu“. Taip mes atsiduriame pačioje kiekvienos šeimos širdyje.

Taip pat mes pamatome, kad individualizmas ir personalizmas yra priešingybės. Meilė ir meilės civilizacija siejasi su personalizmu. Kodėl būtent su personalizmu? Ar dėl to, kad individualizmas grasina meilės civilizacijai? Atsakymo raktą pateikia Susirinkimo žodžiai: „nesavanaudiška dovana“. Individualizmas suponuoja naudojimąsi laisve, subjektui darant tai, ką jis nori, pačiam „nustatant“ „tiesą“ to, kas jam patinka ar yra patogu. Jis negali pakęsti, kad kiti iš jo ko nors „norėtų“ ar reikalautų objektyvios tiesos dėlei. Jis nenori kitam „duoti“, ko reikalauja tiesa, nenori tapti „nesavanaudiška dovana“. Individualizmas visada lieka egocentriškas ir egoistiškas. Būdamas personalizmo priešprieša, jis reiškiasi ne tiek teorijos, kiek „etoso“srityje. Personalizmo „etosas“ yra altruistinis: jis skatina asmenį atiduoti save kitiems ir džiaugtis pačiu atsidavimu. Tai džiaugsmas, apie kurį kalba Kristus (plg. Jn 15, 11; 16, 20. 22).

Taigi reikia, kad žmonių visuomenės, o jose šeimos, kurios dažnai gyvena kovos tarp meilės civilizacijos ir jos priešingybių kontekste, ieškotų tvirto pamato teisingoje žmogaus ir to, kas nustato pilnutinį jo žmogiškumo „realizavimą“, vizijoje. Vadinamoji „laisva meilė“ yra neabejotinai priešinga meilės civilizacijai; ji dar pavojingesnė dėl to, kad paprastai yra siūloma kaip „tikras“ jausmas, nors iš tiesų naikina meilę. Kiek yra dėl tos „laisvos meilės“ subyrėjusių šeimų! Bet kuriomis aplinkybėmis nuo bet kokios prievartos „laisvos“ meilės dingstimi vadovautis „tikruoju“ jausmu iš tikrųjų reiškia padaryti žmogų žmogiškų instinktų, kuriuos šv. Tomas vadina „sielos aistromis“ [37], vergu. „Laisva meilė“ naudojasi žmogiškomis silpnybėmis ir vilionių bei opinijos padedama stengiasi jas nuspalvinti tam tikru orumu.Ji taip pat siekia nuraminti sąžinę, sukurdama „moralinį alibi“, tačiau neatsižvelgia į visas iš jos išplaukiančias pasekmes, ypač kai turi už tai užmokėti ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvo ar motinos netekę vaikai, pasmerkti būti našlaičiais dar tebegyvenant jų tėvams.

Etinio utilitarizmo pagrindas, kaip žinoma, yra nuolatinis siekimas laimės „maksimumo“. Tačiau ta utilitaristine „laime“ laikomas tiktai malonumas, skubus vien tik atskiro individo patenkinimas, nepaisant objektyvių tikrojo gėrio reikalavimų ar net jiems prieštaraujant.

Tokia utilitarizmo programa, pagrįsta individualistiškai orientuota laisve, tai yra laisve be atsakomybės, yra meilės priešprieša, net jeigu ji ir laikoma visos žmogiškosios civilizacijos išraiška. Kai visuomenė su tokia laisvės samprata sutinka, ši, lengvai jungdamasi su kiekviena žmogiška silpnybe, bematant tampa sisteminga ir nuolatine grėsme šeimai. Čia būtų galima paminėti, net statistika pagrįsti, gausybę pražūtingų jos pasekmių, nors daugelį jų slepia vyrų ir moterų širdys kaip skaudžias, kraujuojančias žaizdas.

Sutuoktinių ir tėvų meilė gali tas žaizdas užgydyti, jei minėtieji pavojai neatima jiems tokios žmonių bendruomenėms geros ir naudingos atnaujinimo galios. Ši galia priklauso nuo dieviškosios atleidimo ir susitaikymo malonės, kuri duoda dvasinės jėgos vis iš naujo pradėti. Dėl to šeimos nariams reikia susitikti su Kristumi Bažnyčioje per nuostabų atgailos ir susitaikymo sakramentą.

Taip paaiškėja, kokia svarbi yra malda su šeimomis ir už šeimas. Ypač ji svarbi toms šeimoms, kurioms gresia iširimas. Reikia melstis, kad sutuoktiniai mylėtų savo pašaukimą, nors jų kelias pasidarytų sunkus, vietomis būtų siauras ir status, atrodytų neįveikiamas; reikia melstis, kad ir tomis sąlygomis jie liktų ištikimi savo sandorai su Dievu.

„Šeima yra Bažnyčios kelias“. Šiame Laiške mes norime išreikšti savo įsitikinimą ir tuo pačiu metu nurodyti kelią, kuris per santuokinį ir šeimos gyvenimą veda į Dangaus karalystę (plg. Mt 7, 14). Svarbu, kad „asmenų bendravimas“ šeimoje taptų pasirengimu „šventųjų bendravimui“. Štai dėl ko Bažnyčia išpažįsta ir skelbia meilę, kuri „visa ištveria“ (1 Kor 13,7), drauge su Pauliumi laikydama ją „didžiausia“ (1 Kor 13,13) dorybe. Apaštalas skelbia, kad ji skiriama visiems be išimties. Mylėti yra pašaukimas visų, taip pat sutuoktinių ir šeimų. Bažnyčioje iš tikrųjų visi vienodai yra pašaukti būti tobuli ir šventi (plg. Mt 5, 48) [38].

Ketvirtas įsakymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“

15. Ketvirtas Dekalogo įsakymas susijęs su šeima, jos vidiniu rišlumu ir, galėtume sakyti, jos solidarumu.

Jo žodžiai nieko aiškiai apie šeimą nesako. Tačiau iš tikrųjų čia kalbama būtent apie ją. Norėdamas išreikšti kartų bendrystę, dieviškasis įstatymų Leidėjas nerado tinkamesnio žodžio už šį: „Gerbk…“ (Iš 20, 12). Tai kitas būdas išreikšti tam, kas yra šeima. Ši formulė „dirbtinai“ šeimos neaukština, tačiau iškelia aikštėn jos subjektyvumą ir iš to išplaukiančias teises. Šeima yra bendruomenė, kurioje tarpasmeniniai santykiai ypač intensyvūs tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, tarp atskirų kartų. Tai bendruomenė, kurią reikia ypatingai globoti. Ir Dievas nerado geresnės garantijos už šitą: „Gerbk“.

„Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). Tas įsakymas yra tęsinys trijų pagrindinių įsakymų, nurodančių žmogaus ir Izraelio tautos santykį su Dievu: „Shema Izrael…“, „Klausyk, Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, Vienatinis Viešpats“ (Įst 6, 4). „Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną“ (Iš 20, 3). Štai pirmas ir didžiausias įsakymas, įsakymas mylėti Dievą „labiau už viską“: Jį reikia mylėti „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5; plg. Mt 22, 37). Reikšminga, kad ketvirtas įsakymas yra būtent šiame kontekste: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, nes jie tam tikra prasme yra tau Viešpaties atstovai, kurie tau davė gyvybę, įvedė tave į žmonių gyvenimą, giminę, tautą, kultūrą. Po Dievo jie yra tavo pirmieji geradariai. Jeigu tik vienas Dievas yra geras, jeigu Jis yra pats Gėris, tėvai unikaliu būdu yra to aukščiausio gerumo dalininkai. Taigi: gerbk savo tėvus! Čia yra tam tikra analogija su Dievui priklausančia pagarba.

Ketvirtas įsakymas glaudžiai siejasi su meilės įsakymu. Ryšys tarp „gerbk“ ir „mylėk“ yra labai glaudus. Pagarba iš esmės atitinka teisingumo dorybę, o ši savo ruožtu neįmanoma be meilės, meilės Dievui ir artimui. O kas gali būti artimesnis už šeimos narius, už tėvus ir vaikus?

Ar ketvirto įsakymo nurodyti tarpasmeniniai santykiai yra vienašališki? Ar jis neįsako gerbti vien tik tėvus? Pažodžiui - taip. Tačiau netiesiogiai mes galime kalbėti ir apie tėvų „pagarbą“ savo vaikams. „Gerbk“ reiškia pripažink! Vadinasi, vadovaukis nuoširdžia pagarba asmeniui, pirmiausia tėvo ir motinos, o paskui ir kitų šeimos narių. Pagarba yra iš esmės nesavanaudiškas nusiteikimas. Galima sakyti, kad tai „nesavanaudiška asmens dovana asmeniui“, ir ta prasme pagarba siejasi su meile. Ketvirtas įsakymas reikalauja gerbti tėvą ir motiną taip pat ir visos šeimos labui. Dėl to jis kelia reikalavimus ir tėvams. Dieviškasis įsakymas tartum jiems primena: tėvai, elkitės taip, kad savo elgesiu nusipelnytumėte savo vaikų pagarbą (ir meilę)! Neleiskite, kad reikalavimas jus gerbti atsidurtų „moralinėje tuštumoje“! Pagaliau čia juk kalbama apie abipusę pagarbą. Įsakymas „gerbk savo tėvą ir motiną“ netiesiogiai sako tėvams: gerbkite savo sūnus ir dukteris. Jie to nusipelno, nes gyvena, nes yra tas, kas yra: tai galioja nuo pat pirmojo jų prasidėjimo momento. Šis įsakymas, išreikšdamas glaudžius šeimos ryšius, aiškiai rodo jos vidinio rišlumo pagrindą.

Toliau įsakymas kalba: „kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Tas „kad“ galėtų atrodyti kaip „utilitaristinis“ išskaičiavimas: gerbk, kad pelnytum ilgą amžių. Tačiau mes sakome, jog tai nė kiek nemažina esminės reikalavimo „gerbk“ reikšmės, nes šis reikalavimas iš prigimties yra artimas nesavanaudiškam nusiteikimui. Gerbti niekada nereiškia: „turėk galvoje naudą“. Tačiau sunku būtų nepripažinti, kad su šeimos bendruomenės narių tarpusavio pagarba susijusi visokeriopa nauda. „Pagarba“ tikrai yra naudinga, kaip „naudingas“ kiekvienas tikras gėris.

Šeima pirmiausia realizuoja „buvimo drauge“ gėrį, tikriausią santuokos (iš čia jos neišardomumas) ir šeimos bendruomenės gėrį. Jį būtų galima pavadinti ir subjekto gėriu. Asmuo iš tiesų yra subjektas, subjektas yra ir šeima, nes ją sudaro asmenys, kurie sujungti glaudžiais bendrumo ryšiais, sudaro vieną bendruomeninį subjektą. Ir šeima yra subjektas daug labiau negu kokia nors kita socialinė institucija: labiau negu tauta, valstybė, visuomenė ar tarptautinės organizacijos. Tos visuomenės, ypač tautos, turi subjekto ypatybių tiek, kiek jų gauna iš asmenų ir jų šeimų. Ar tos pastabos yra tik „teorinės“ ir sudarytos tik tam, kad „išaukštintų“ šeimą visuomenės akyse? Ne, čia tik kitas būdas parodyti, kas yra šeima. Tai irgi išplaukia iš ketvirto įsakymo.

Tą tiesą verta pastebėti ir į ją įsigilinti; ji iš tikrųjų pabrėžia šio įsakymo svarbą ir moderniajai žmogaus teisių koncepcijai. Institucijų potvarkiams naudojamasi juridine kalba. O Dievas sako: „Gerbk“. Pagaliau visos „žmogaus teisės“ yra trapios ir neveiksmingos, jeigu jų pagrindas nėra įsakymas: „Gerbk“; jei, kitais žodžiais tariant, stinga žmogaus pripažinimo paprasčiausiai dėl to, kad jis yra žmogus, „šitas“ žmogus. Vien tik teisių nepakanka.

Taigi niekada nepadauginsime kartodami, kad tautų, valstybių, tarptautinių organizacijų gyvenimas „pereina“ per šeimą ir yra „pagrįstas“ ketvirtu Dekalogo įsakymu. Epochai, kurioje gyvename, nepaisant daugelio juridinių deklaracijų, labai gresia „susvetimėjimas“, kyląs iš „racionalistinių“ prielaidų, pagal kurias žmogus yra „labiau“ žmogus, jeigu jis yra „vien tik“ žmogus. Nesunku konstatuoti, kad mūsų epochai gresia pavojus netekti viso to, kas visokeriopai sudaro žmogaus pilnatvę. Tai liečia ir šeimą. Iš tiesų asmens pripažinimas plačiu mastu siejasi su šeima, o tuo pačiu ir su ketvirtuoju įsakymu. Dievo plane šeima yra pirmoji mokykla, kurioje išmokstama pilnutinai būti žmogumi. Būk žmogumi! Tai yra įsakymas, kurį perduoda šeima: būk žmogumi kaip tėvynės sūnus, valstybės pilietis, o šiandien pasakytume - kaip pasaulio pilietis. Tas, kuris yra davęs žmonijai ketvirtą įsakymą, yra žmogui „palankus“ Dievas (philanthropos, anot graikų). Visatos Kūrėjas yra meilės ir gyvenimo Dievas. Jis nori, kad žmogus turėtų gyvenimą, ir apsčiai jo turėtų, kaip yra pasakęs Kristus (plg. Jn 10, 10), kad jis turėtų gyvenimą pirmiausia šeimos dėka.

Čia paaiškėja, kad „meilės civilizacija“ glaudžiai susijusi su šeima. Daugeliui žmonių meilės civilizacija dar yra visiška utopija. Juk iš tiesų manoma, kad meilės negalima iš nieko reikalauti ir negalima jos niekam primesti: ją žmogus gali tik laisvai pasirinkti, gali ją priimti arba atmesti.

Iš tikrųjų tiesos čia yra. Vis dėlto Jėzus Kristus mums paliko meilės įsakymą, tą patį, kurį Dievas davė ant Sinajaus kalno: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Tad meilė nėra utopija: duota žmogui kaip užduotis, kurią reikia atlikti Dievo malonei padedant. Santuokos sakramentu ji patikėta vyrui ir moteriai kaip pirmasis jų „pareigos“ principas ir tapusi jų abipusio, iš pradžių sutuoktinių, vėliau tėvo ir motinos, įsipareigojimo pagrindu. Teikiant šį sakramentą, sutuoktiniai vienas kitam save dovanoja ir vienas kitą priima pareikšdami, kad yra pasirengę priimti ir auklėti savo vaikus. Tai žmonijos civilizacijos varomoji jėga, kurios negalima pavadinti kitaip, kaip „meilės civilizacija“.

Šeima yra tos meilės išraiška ir versmė. Per ją teka pagrindinė meilės civilizacijos srovė, ir joje ši civilizacija turi ieškoti savo „socialinių pamatų“.

Krikščionių tradicijoje Bažnyčios Tėvai yra kalbėję apie šeimą kaip apie „namų Bažnyčią“, „mažąją Bažnyčią“. Jie manė, kad meilės civilizacija gali organizuoti gyvenimą ir žmonių sambūvį. „Būti drauge“ kaip šeimai reiškia gyventi vieniems dėl kitų, sukurti bendruomeninę terpę tam, kad kiekvienas žmogus pasireikštų kaip toks, kad pasireikštų „tas“ konkretus žmogus. Kartais tai gali būti fiziškai ar psichiškai neišsivystę asmenys, tokie, kurių vadinamoji „pažangi“ visuomenė norėtų atsikratyti. Net pati šeima gali būti panaši į tos rūšies visuomenę. Ji tokia iš tiesų ir tampa, kai skubiai atsikrato senų, neišsivysčiusių asmenų arba ligonių. Taip elgiamasi dėl to, kad netikima Dievo, kuriam „visi gyvena“ (plg. Lk 20, 38) ir kuriam visi yra pašaukti į gyvenimo pilnatvę.

Taip, meilės civilizacija yra galima, ji nėra utopija. Tačiau galima tik tada, kai nuolat karštai kreipiamasi į „Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė (ir motinystė) žemėje turi vardą“ (plg. Ef 3, 14-15) ir iš kurio kyla kiekviena žmogiška šeima.

Auklėjimas

16. Kokia yra auklėjimo esmė? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia prisiminti dvi esmines tiesas: pirmoji ta, kad žmogus pašauktas gyventi tiesoje ir meilėje; antroji - kad kiekvienas žmogus save realizuoja nesavanaudiškai save dovanodamas. Tai galioja tiek auklėjančiajam, tiek auklėjamajam. Taigi auklėjimas yra ypatingas procesas, kuriame asmenų tarpusavio bendravimas labai reikšmingas. Auklėtojas yra asmuo, kuris „gimdo“ dvasine šio žodžio prasme. Tuo požiūriu auklėjimas gali būti laikomas tikru apaštalavimu. Tai gyvenimo perdavimas, kuris ne tik sukuria glaudų santykį tarp auklėtojo ir auklėtinio, bet ir leidžia jiems abiem dalyvauti tiesoje ir meilėje, o tai yra galutinis tikslas, į kurį Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia kviečia kiekvieną žmogų.

Tėvystė ir motinystė suponuoja savarankiškų subjektų sambūvį ir tarpusavio sąveiką. Tai ypač aišku, kai motina pradeda naują žmogišką būtybę. Pirmieji buvimo motinos įsčiose mėnesiai užmezga ypatingą ryšį, kuris jau įgyja auklėjamosios vertės. Motina prenataliniame laikotarpyje suformuoja ne tik kūdikio organizmą, bet ir netiesiogiai visą jo žmogiškumą. Nors tai procesas, kuris vyksta nuo motinos į vaiką, nereikia pamiršti ir specifinės gimsiančio kūdikio įtakos motinai. Šiame abipusiame poveikyje, kuris aiškiai pasirodys kūdikiui atėjus į pasaulį, tėvas tiesiogiai nedalyvauja. Tačiau jis privalo nėštumo metu, jei galima, ir gimdant, stengtis būti dėmesingas ir pagelbėti.

„Meilės civilizacijai“ esmingiausia, kad vyras moters, savo žmonos, motinystę pajustų kaip dovaną; iš tiesų, tai nepaprastai paveikia visą auklėjimo procesą. Daug dalykų priklauso nuo jo nusiteikimo teisingai dalyvauti toje pirmoje apdovanojimo žmogiškumu fazėje ir kaip vyrui bei tėvui įsijungti į savo žmonos motinystę.

Taigi auklėjimas pirmiausia yra abiejų tėvų „laisvai dovanojamas“ žmogiškumas: tėvai savo subrendusį žmogiškumą perduoda naujagimiui, o šis savo ruožtu juos apdovanoja nauju ir šviežiu žmogiškumu, kurį atsineša į pasaulį. Tai vyksta ir tuo atveju, kai kūdikiai yra psichiškai ar fiziškai neišsivystę. Net ir tada jų padėtis gali auklėjimą padaryti nepaprastai intensyvų.

Santuokos apeigų metu Bažnyčia teisingai klausia: „Ar esate pasirengę su meile priimti vaikus, kuriuos Dievas nori jums duoti, ir auklėsite juos pagal Kristaus ir jo Bažnyčios dvasią?“ [39] Auklėjant santuokinė meilė pasireiškia kaip tikra tėvų meilė. „Asmenų bendravimas“, kuris šeimai kuriantis pasireiškia kaip santuokinė meilė, yra atbaigiamas ir praturtinamas auklėjant vaikus. Potencialūs turtai, kurie glūdi kiekviename šeimoje gimusiame ir augančiame žmoguje, turi būti saugomi, kad neišsigimtų ar nepražūtų, bet, atvirkščiai, išsiskleistų vis brandesniu žmogiškumu. Čia taip pat pasireiškia dinamiškas abipusiškumas, nes auklėtojai tėvai savo ruožtu yra auklėjami. Mokydami savo vaikus žmogiškumo, ir patys jo mokosi. Čia išryškėja organiška šeimos struktūra ir pasirodo pagrindinė ketvirto įsakymo prasmė.

Tėvų, vyro ir žmonos, „mes“ per auklėjimą prasitęsia į šeimos „mes“, kuris apima jau buvusias kartas ir yra atviras laipsniškam šeimos platėjimui. Tuo požiūriu čia ypatingą vaidmenį turi tėvų tėvai, taip pat ir vaikų vaikai.

Jei dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, tai auklėdami jie yra Jo tėviškos ir motiniškos pedagogikos dalyviai. Dieviškoji tėvystė, pasak šventojo Pauliaus, yra visos visatos tėvystės ir motinystės pradžia ir modelis (plg. Ef 3,14-15), ypač žmogiškosios tėvystės ir motinystės. Tą dieviškąją pedagogiją mums iki galo atskleidė amžinasis Tėvo Žodis, kuris įsikūnydamas apreiškė žmogui tikrą ir pilnutinę žmogaus žmogiškumo dimensiją, jo dieviškąją įsūnystę. Taip pat Jis mums parodė tikrąją žmogaus auklėjimo prasmę. Per Kristų kiekvienas auklėjimas, tiek šeimoje, tiek ir kitur, įeina į išganingąjį dieviškosios pedagogijos, kuri yra skirta žmonėms bei šeimoms ir kurios viršūnė yra Velykinė Viešpaties mirties ir prisikėlimo paslaptis, dimensiją. Kiekvieno krikščioniško auklėjimo, kurio tikslas visada yra žmogiškumo pilnatvė, išeities taškas - ši mūsų atpirkimo „širdis“.

Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai, ir šioje srityje jų kompetencija pagrindinė: jie auklėtojai, nes jie tėvai. Savąja auklėjimo užduotimi jie dalijasi su kitais asmenimis ir kitomis institucijomis, Bažnyčia ir valstybe, bet tai visada privalo vykti teisingai laikantis papildomumo principo. Dėl šio principo leistina, net privalu padėti tėvams, tiktai atsižvelgiant į esmines ir neperžengiamas ribas, kurias nustato pirmoji bei pagrindinė tėvų teisė ir konkrečios galimybės. Tad papildomumo principas padeda tėvų meilei ir prisideda prie šeimos židinio gerovės. Žinoma, tėvai vieni negalėtų patenkinti visų auklėjimo proceso reikalavimų, ypač mokymo ir plačioje suvisuomeninimo srityje. Taip papildomumas papildo tėvišką ir motinišką meilę ir sutvirtina jos pagrindinį charakterį tuo, kad ir kiti asmenys, dalyvaują auklėjimo procese, gali veikti vien tik tėvų vardu, jiems pritariant, ir net tam tikru mastu dėl to, kadyra tėvų įpareigoti.

Auklėjimo procesas priveda prie saviauklos fazės, prie kurios prieinama, kai, pasiekęs atitinkamą psichinio ir fizinio brandumo lygį, žmogus pradeda „pats save auklėti“. Laikui bėgant saviaukla pranoksta auklėjimo proceso metu jau pasiektus tikslus, nors vis dėlto ir toliau lieka jame įsišaknijusi. Jaunuolis susiduria su naujais asmenimis ir nauja aplinka, ypač mokytojais ir klasės draugais, kurių įtaka jo gyvenimui ir auklėjimui gali būti teigiama arba neigiama. Šiame etape jis tam tikru mastu atitrūksta nuo šeimoje gauto auklėjimo ir neretai kritikuoja savo tėvus. Tačiau, viso to nepaisant, saviauklos proceso negali nepaveikti šeimos ir mokyklos auklėjimo įtaka vaikui, berniukui ar mergaitei. Net keisdamasis ir nueidamas savo keliu, jaunas žmogus lieka glaudžiai susijęs su savo egzistencinėmis šaknimis.

Šiame kontekste ketvirto įsakymo, „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Iš 20, 21), svarba naujai išryškėja ir lieka organiškai susijusi su visu auklėjimo procesu. Tėvystė ir motinystė, tie pirmieji ir pagrindiniai žmogiškumo dovanos elementai, tėvams ir vaikams atveria naujas ir gilesnes perspektyvas. Pagimdyti kūną reiškia pradėti naują, per visą auklėjimo procesą vykstantį laipsnišką ir kompleksišką „gimdymą“. Dekalogo įsakymas liepia vaikui gerbti savo tėvą ir motiną. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tas pats įsakymas ir tėvams uždeda nelyginant „simetrišką“ pareigą. Jie taip pat privalo „gerbti“ savo didelius ar mažus vaikus, ir tai būtina per visą auklėjimo laiką, įskaitant ir mokyklinį laikotarpį. „Pagarbos principas“, tai yra žmogaus kaip žmogaus pripažinimas ir pagarba jam, tai pagrindinė viso teisingo auklėjimo proceso sąlyga.

Auklėjimo srityje Bažnyčiai tenka specifinė užduotis. Pagal Tradiciją ir Susirinkimo Mokymą galima tikrai sakyti, kad Bažnyčiai reikia patikėti ne tik religinį ir moralinį asmens auklėjimą, bet drauge „su Bažnyčia“ vystyti visą asmens auklėjimo procesą. Šeima pašaukta atlikti auklėjimo darbą Bažnyčioje ir tokiu būdu dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Bažnyčia trokšta auklėti pirmiausia per šeimą, kurią tam paruošia Santuokos sakramentas ir iš jo išplaukianti „luomo malonė“ bei visai šeimos bendruomenei sava specifinė charizma.

Viena sričių, kurioje šeima yra nepamainoma, be abejo, yra religinis auklėjimas, padedąs jai tapti „namų Bažnyčia“. Per religinį vaikų auklėjimą ir katechezę šeima įsijungia į Bažnyčią kaip fizinis aktyvusevangelizavimo ir apaštalavimo subjektas. Tai teisė, glaudžiai susijusi su religinės laisvės principu. Šeima, konkrečiau tėvai, gali laisvai parinkti savo vaikams religinio ir moralinio auklėjimo formą, atitinkančią jų įsitikinimus. Net ir pavedę tą užduotį bažnytinėms institucijoms arba vienuolių vadovaujamoms mokykloms, jie patys privalo ir toliau nuolatos aktyviai atlikti savąją auklėjimo pareigą.

Auklėjant negalima pamiršti esminio pašaukimo pasirinkimo klausimo, ypač paruošimo santuokiniam gyvenimui. Bažnyčia įvairiais būdais stengiasi ruošti santuokai, pavyzdžiui, organizuodama sužadėtiniams kursus. Visa tai svarbu ir būtina, tačiau nereikia pamiršti, kad rengti būsimam santuokiniam gyvenimui pirmiausia yra šeimos užduotis. Žinoma, tik dvasiškai subrendusios šeimos gali tą pareigą tinkamai atlikti. Tad dera pabrėžti, jog būtinas yra glaudus šeimų tarpusavio solidarumas, kuris gali pasireikšti įvairiomis organizacijomis, pavyzdžiui, šeimų šeimomis. Šeimos instituciją stiprina toks solidarumas, kuris suartina ne tik asmenis, bet ir bendruomenes, ragindamas drauge melstis ir visiems padedant ieškoti atsakymų į esminius gyvenime iškylančius klausimus. Ar tai nėra vertinga šeimų tarpusavio apaštalavimo forma? Svarbu, kad šeimos stengtųsi užmegzti solidarumo ryšius. Kartu tai padėtų vieniems kitus auklėti: tėvus auklėtų kiti tėvai, vaikus - kiti vaikai. Taip susikurtų auklėjimo tradicija, kuri semtųsi jėgos iš šeimai būdingo „namų Bažnyčios“ charakterio.

Meilės evangelija yra neišsemiamas šaltinis viso to, kuo minta žmonių šeima, „asmenų bendrija“. Visas auklėjimo procesas paspirtį ir galutinę prasmę randa meilėje, nes ji yra brandžiausias sutuoktinių abipusės dovanos vaisius. Žmogaus auklėjimą lydinčios pastangos, kančios ir nusivylimai yra nuolatiniai meilės išmėginimai. Norint visa tai įveikti, reikia ieškoti dvasinės jėgos šaltinio, o jį galima rasti tik Tame, kuris parodė „meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Tad auklėjimas glaudžiai siejasi su visa „meilės civilizacija“: nuo jos priklauso ir labai prisideda prie jos kūrimo.

Šeimos metais Bažnyčia su pasitikėjimu ir nuolat meldžiasi už žmogaus auklėjimą, kad, nepaisant labai didelių ir tartum neįveikiamų sunkumų, šeimos ištvermingai ir drąsiai, su pasitikėjimu ir viltimi dirbtų savąjį auklėjimo darbą. Bažnyčia meldžiasi, kad laimėtų „meilės civilizacijos“ energija, trykštanti iš Dievo meilės šaltinio; energija, kurią Bažnyčia be paliovos skleidžia visos žmonių šeimos labui.

Šeima ir visuomenė

17. Šeima yra asmenų bendrija, pati mažiausia visuomenės ląstelė, o būdama tokia, yra pagrindinė viso visuomenės gyvenimo institucija.

Ko šeima, kaip institucija, laukia iš visuomenės? Visų pirma, kad būtų pripažintas jos tapatumas ir kad ji būtų priimta kaip visuomeninis subjektas. Ta subjekto prigimtis sujungta su santuokos ir šeimos tapatumu. Santuoka, kuri yra institucijos pamatas, tai sąjunga,kuria „vyras ir moteris susivienija visam gyvenimui ir kuri savo prigimtimi yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui“ [40]. Vien tik tokia sąjunga gali būti pripažinta ir visuomenės patvirtinta kaip „santuoka“. Ir atvirkščiai, kiti asmenų ryšiai, kurie neatitinka minėtųjų sąlygų, negali ja būti, nors šiandien apie tai plinta pažiūros, labai pavojingos šeimos ir pačios visuomenės ateičiai.

Nė viena žmonių visuomenė negali rizikuoti nuolaidžiauti dėl esminių santuokos ir šeimos klausimų! Tokios moralinės nuolaidos gali tik kenkti teisingiems taikos ir žmonių tarpusavio bendravimo reikalavimams. Tad suprantama, dėl ko Bažnyčia tvirtai gina šeimos tapatumą ir dėl ko ragina kompetentingas, ypač už politinį gyvenimą atsakingas institucijas ir tarptautines organizacijas nepasiduoti tariamo ir klaidingo naujoviškumo pagundai.

Kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė, šeima yra tvirtai įsišaknijusi socialinė realybė ir labai savotiškai nepriklausoma visuomenė, nors daugeliu atžvilgių ir apribota. Patvirtinant šeimos institucijos nepriklausomybę ir konstatuojant daugelį jos apribojimų, tenka kalbėti apie šeimos teises. Tuo klausimu Šventasis Sostas 1983 metais paskelbė Šeimos Teisių Chartiją, kuri tebėra aktuali ir šiandien.

Šeimos teisės glaudžiai siejasi su žmogaus teisėmis. Iš tiesų, jei šeima yra asmenų bendruomenė, jos išsivystymas labai priklauso nuo teisingo ją sudarančių asmenų teisių taikymo. Kai kurios šių teisių yra tiesiogiai susijusios su šeima, būtent - tėvų teisė į atsakingą gimdymą ir vaikų auklėjimą; kitos teisės šeimą liečia tik netiesiogiai. Tarp jų ypač reikšmingos yra nuosavybės, būtent - vadinamosios šeimos nuosavybės teisė ir teisė į darbą.

Vis dėlto šeimos teisės nėra vien matematinė asmenų teisių suma, nes šeima yra kažkas daugiau negu atskirų ją sudarančių asmenų suma. Ji yra tėvų ir vaikų bendruomenė, kartais sudaryta iš daugelio kartų. Todėl ji, kaip subjektas, kuris realizuojasi pagal Dievo planą, kuria savo ypatingas ir specifines teises ir reikalauja jas gerbti. Remdamasi tais moralės principais, Šeimos Teisių Chartija sutvirtina šeimos padėtį socialinėje ir teisinėje „didžiųjų“ visuomenių - tautos, valstybės ir tarptautinių bendrijų - tvarkoje. Kiekviena tų „didžiųjų“ visuomenių, nors ir netiesiogiai, sąlygoja šeimos gyvenimas; dėl to nurodyti „didžiosios“ visuomenės uždavinius ir pareigas šeimai yra nepaprastai svarbus ir esminis klausimas.

Pirmiausia reikia paminėti bemaž organišką šeimos ir tautos ryšį. Aišku, ne kiekvienu atveju galima kalbėti apie tautą. Tačiau yra etninių grupių, kurių negalima laikyti tikromis tautomis, o vis dėlto jos tam tikru mastu atlieka „didžiosios“ visuomenės funkciją. Ir vienu, ir kitu atveju šeimos ryšys su etnine grupe arba tauta pirmiausia remiasi dalyvavimu kultūroje. Tam tikra prasme tėvai gimdo vaikus taip pat ir tautai, kad būtų jos nariai ir istorinio bei kultūrinio jos paveldo dalininkai. Nuo pat pradžių šeimos tapatumas daugiau ar mažiau atitinka tapatumą tautos, kuriai šeima priklauso.

Būdama kultūrinio tautos paveldo dalininke, šeima prisideda prie specifinio suvereniteto, kuris kyla iš jos kultūros ir kalbos. Tą klausimą buvau iškėlęs 1980 metais UNESCO asamblėjoje Paryžiuje ir daug kartų esu prie jo sugrįžęs dėl jo neginčijamos svarbos. Per kultūrą ir kalbą ne tik tauta, bet ir kiekviena šeima randa savo dvasinį suverenitetą. Kitaip būtų sunku paaiškinti daugelį tautų, ypač Europos, istorijos įvykių: senovės ir dabartinių, laimingų ir skaudžių, pergalių ir pralaimėjimų, kurie rodo, kaip organiškai šeima susijusi su tauta, o tauta su šeima.

Šeimos ryšys su valstybe iš dalies panašus, iš dalies skirtingas. Valstybė skiriasi nuo tautos savo ne tokia „šeimine“ struktūra, nes yra organizuota kaip politinė sistema ir „biurokratiškiau“. Tačiau net valstybės sistema turi tam tikrą „sielą“, jei atitinka juridiškai į bendrąją gerovę nukreiptos „politinės bendruomenės“ prigimtį [41]. Šeima glaudžiai siejasi su ta „siela“, ją sieja su valstybe papildomumo principas. Šeima yra socialinė realybė, neturinti visų būtinų priemonių savo tikslams įgyvendinti, taip pat ir mokymo bei auklėjimo srityse. Tad valstybė pagal minėtąjį principą yra kviečiama įsikišti. Kur šeimai užtenka savęs pačios , reikia jai leisti veikti savarankiškai. Perdėtas valstybės kišimasis būtų ne tik nepagarbus, bet ir žalingas, nes aiškiai pažeistų šeimos teises; valstybė gali ir privalo įsikišti tik ten, kur pačios šeimos iš tiesų nepakanka.

Šalia auklėjimo ir mokymo visais lygiais valstybės pagalba, jokiu būdu neatmetant privačių asmenų iniciatyvos, pasireiškia, pavyzdžiui, piliečių gyvybei ir sveikatai saugoti skirtomis institucijomis, ypač rūpinimusi darbo pasauliu. Mūsų dienomis viena rimčiausių grėsmių šeimos gyvenimui yra nedarbas, ir tuo teisingai yra susirūpinusios visos visuomenės. Valstybių politikai tai iššūkis, o Bažnyčios socialinei doktrinai - atidžios refleksijos objektas. Todėl labiau negu bet kada būtina skubiai ir drąsiai ieškoti sprendimų ir, nepaisant tautinių ribų, atkreipti dėmesį į daugybę šeimų, kurioms dėl darbo stokos gresia tragiškas skurdas [42].

Kalbant apie darbą ryšium su šeima, dera pabrėžti moters darbo savo šeimoje svarbą ir svarumą [43]: jis turi būti ligi maksimumo pripažintas ir įvertintas. Moters, kuri, pagimdžiusi kūdikį, jį maitina, juo rūpinasi ir prisideda prie jo auklėjimo, ypač pirmaisiais metais, „tarnyba“ yra tokia svarbi, kad jos negalima lyginti su jokiu profesiniu darbu. Tai turi būti aiškiai patvirtinta, taip kaip turi būti ginama kiekviena kita su darbu susijusi teisė. Motinystė su visais jos vargais turi būti net ekonomiškai atlyginama bent taip, kaip ir kiti darbai, atliekami šeimai palaikyti tokiu opiu jos gyvenimo periodu.

Tikrai dera nešykštėti pastangų siekiant, kad šeima būtų pripažinta pirmine visuomene ir tam tikra prasme „nepriklausoma“. „Nepriklausomybė“ būtina visuomenės labui. Tikrai nepriklausoma ir dvasiškai tvirta visuomenė visada sudaryta iš stiprių, savo pašaukimą ir misiją istorijoje suvokiančių šeimų. Šeima yra pats visų tų problemų ir darbų centras: pripažinti jai tik antraeilį vaidmenį ir išstumti iš jai priderančios visuomenėje vietos reiškia labai pakenkti tikram visos visuomenės augimui.

II
SUŽIEDUOTINIS YRA SU JUMIS

Galilėjos Kanoje

18. Vieną dieną Jono Krikštytojo mokiniams Jėzus papasakojo apie pakvietimą į vestuves ir jaunikio buvimą tarp pakviestųjų: „Su jais yra jaunikis“ (Mt 9, 15). Tuo jis norėjo pasakyti, jog dar Senajame Testamente minėtas Dievo - Sužieduotinio įvaizdis tapo tikrove Jo asmenyje, kad Dievo paslaptis būtų iki galo apreikšta kaip meilės paslaptis.

Vadindamas save „Sužieduotiniu“, Jėzus atskleidžia Dievo esmę ir patvirtina Jo begalinę meilę žmogui. Tačiau netiesiogiai šis įvaizdis nušviečia ir tikrą santuokinės meilės prigimtį. Iš tiesų, kalbėdamas apie Dievą, Jėzus pasirinko tą įvaizdį, kad parodytų, kaip Dievo tėvystė ir meilė atsispindi santuokos suvienytų vyro ir moters meilėje. Dėl to savo misijos pradžioje Jėzus yra Galilėjos Kanoje ir drauge su Marija bei pirmaisiais mokiniais dalyvauja vestuvių pokylyje (plg. Jn 2, 1-11). Tuo Jis nori parodyti, kad tiesa apie šeimą yra įrašyta į Dievo Apreiškimą ir išganymo istoriją. Senajame Testamente ir ypač Pranašų raštuose yra labai gražių žodžių apie Dievo meilę: ji rūpestinga kaip motinos meilė savo vaikui, švelni, tačiau ir labai pavydi sužieduotinio meilė sužieduotinei; bet tai ne baudžianti, o atlaidi meilė, kuri pasilenkia prie žmogaus kaip tėvas prie sūnaus palaidūno, pakelia jį ir leidžia jam dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Tai nuostabi meilė: pagoniškajame pasaulyje niekada iki tol negirdėta naujovė.

Galilėjos Kanoje Jėzus skelbia dieviškąją tiesą apie santuoką, tiesą, kuria žmonių šeima gali remtis ir kurioje gali rasti jėgų visuose gyvenimo išmėginimuose. Tą tiesą Jėzus skelbia pačiu savo buvimu Kanos vestuvėse ir pirmuoju savo „ženklu“ - vandenį paversdamas vynu.

Kitą kartą Jis paskelbė tiesą apie santuoką, kalbėdamas su fariziejais ir aiškindamas, kad meilė, kuri yra iš Dievo, švelni ir santuokinė meilė, yra gilių ir radikalių reikalavimų versmė. Mozė nebuvo toks reiklus: jis leido žmoną atleisti. Smarkiai diskutuodamas su fariziejais, kurie rėmėsi Moze, Jėzus kategoriškai pareiškė: „pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8). Ir priminė, kad Tas, kuris sukūrė žmogų, sukūrė jį kaip vyrą ir moterį ir tarė: „Vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kristus su logišku nuoseklumu baigia: „Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). O į Mozės įstatymu besiremiančių fariziejų priekaištus atsako: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8).

Jėzus primena: „pradžioje“ ir ten randa pirmykštį Dievo planą, kuriuo remiasi šeima, o per ją ir visa žmonijos istorija. Natūrali santuokos realybė Kristaus valia tampa tikru Naujosios Sandoros sakramentu, užantspauduotu Atpirkėjo Kristaus krauju: Sutuoktiniai ir šeimos, atsiminkite, kokia kaina esate „nupirkti“ (plg. 1 Kor 6, 20)!

Tačiau tą nuostabią tiesą žmogui sunku priimti ir ja gyventi. Kaip galima stebėtis, kad Mozė nusileido savo tėvynainių reikalavimams, jeigu ir apaštalai, išgirdę Jėzaus žodžius, atsako: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10)! Vis dėlto vyro ir moters, šeimos ir visos visuomenės labui Jėzus patvirtina nuo pat pradžių Dievo iškeltą reikalavimą. Tačiau drauge pasinaudoja proga nurodyti nutarimo nesituokti dėl Dievo karalystės vertę: toks nutarimas taip pat leidžia „gimdyti“, tiktai skirtingu būdu. Jis duoda pradžią pašvęstam gyvenimui, Rytų ir Vakarų vienuolių Ordinams bei kongregacijoms, taip pat kunigų celibatui lotynų Bažnyčios tradicijoje. Tad netiesa, kad „neverta vesti“, bet meilė Dangaus karalystei gali paskatinti ir nevesti (plg. Mt 19, 12).

Vis dėlto santuoka yra normalus žmogaus pašaukimas, ir didžioji dalis Dievo tautos jį pasirenka. Šeimoje susiformuoja gyvieji dvasinių namų akmenys, apie kuriuos kalba apaštalas Petras (plg. 1 Pt 2, 5). Sutuoktinių kūnai yra Šventosios Dvasios šventovė (plg. 1 Kor 6, 19). Kadangi dieviškojo gyvenimo perdavimas suponuoja žmogiškąjį gyvenimą, iš santuokos gimsta ne tik žmonių vaikai, bet ir - per krikštą - Dievo įsūniai, kurie gyvena naują gyvenimą, gautą iš Kristaus per Jo Dvasią.

Tokiu būdu, brangūs broliai ir seserys, sutuoktiniai ir tėvai, Sužieduotinis yra su jumis. Jūs žinote, kad Jis yra Gerasis Ganytojas, ir pažįstate Jo balsą. Žinote, kur Jis jus veda, žinote, kaip Jis kovoja dėl ganyklų, kad rastumėt jose gyvenimą, ir apsčiai jo rastumėt; kaip Jis grumiasi su žiauriais vilkais, visada pasirengęs išplėšti iš jų nasrų savo aveles: kiekvieną vyrą ir žmoną, sūnų ir dukterį, kiekvieną jūsų šeimos narį. Jūs žinote, kad Gerasis Ganytojas yra pasirengęs atiduoti gyvybę už savo kaimenę (plg. Jn 10, 11). Jis veda jus keliais, kurie nėra klaidūs ir apgaulingi daugelio nūdienos ideologijų keliai; Jis sako visą tiesą šių dienų pasauliui taip, kaip anuomet kreipdamasis Į fariziejus ar skelbdamas ją apaštalams, kurie savo ruožtu šią tiesą paskelbė visam pasauliui, savo meto žmonėms, žydams ir graikams. Mokiniai labai gerai suprato, kad Kristus viską atnaujino; kad žmogus jau yra „naujas kūrinys“: ne žydas, ne graikas, ne vergas, ne laisvasis, ne vyras, ne moteris, bet „viena“ Jame (plg. Gal 3, 28), apvilktas Dievo įsūnio kilnumu. Sekminių dieną tas žmogus gavo Dvasią guodėją, tiesos Dvasią; taip buvo pradėta naujoji Dievo tauta, Bažnyčia, naujojo dangaus ir naujosios žemės anticipacija.

Apaštalai, iš pradžių būgštavę dėl santuokos ir šeimos, pagaliau įsidrąsino. Suprato, kad santuoka ir šeima yra tikras, iš paties Dievo ateinąs pašaukimas, apaštalavimas: pasauliečių apaštalavimas. Jos tarnauja žemės perkeitimui, pasaulio, kūrinijos ir visos žmonijos atnaujinimui.

Brangiosios šeimos, jūs taip pat turite būti drąsios, visada pasirengusios liudyti jumyse esančią viltį (plg. 1 Pt 3,15), nes Gerasis Ganytojas per Evangeliją jumyse ją įdiegė. Jūs turite būti pasirengusios eiti paskui Kristų į ganyklas, kurios teikia gyvybę ir kurias jis paruošė velykine savo mirties ir prisikėlimo paslaptimi.

Nebijokite rizikos! Dieviškosios jėgos daug galingesnės negu jūsų sunkumai! Susitaikymo sakramento Bažnyčios Tėvų teisingai vadinamo „antruoju Krikštu“, veiksmingumas nepalyginamai didesnis negu pasaulyje siaučiantis blogis. Dieviškoji Sutvirtinimo sakramento energija, kuri subrandina krikšto malonę, daug ryškesnė negu pasaulio sugedimas. Su niekuo nesulyginama yra Eucharistijos galybė.

Eucharistija yra tikrai nuostabus sakramentas. Šiame sakramente Kristus paliko mums save patį kaip valgį ir gėrimą, kaip išganingosios galios šaltinį.Jis paliko mums save patį, kad turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10): to gyvenimo, kuris yra Jame ir kur Jis, trečiąją dieną prisikėlęs iš numirusių, mums perdavė dovanodamas savo dvasią. Tas iš Jo ateinantis gyvenimas yra skirtas mums. Jis skirtas jums, brangūs sutuoktiniai, tėvai ir šeimos! Ar Jis nėra Eucharistijos įsteigęs šeimos aplinkoje, per Paskutinę vakarienę? Kai jūs susitinkate valgio metu ir esate vieningi, Kristus yra arti jūsų. Ir dar daugiau, Jis yra Emanuelis, Dievas su mumis, kai jūs ateinate prie eucharistinio stalo. Galbūt, kaip Emause, Jį pažinti galima tiktai „laužant duoną“ (plg. Lk 24, 35). O gal jis stovi prie durų ir beldžia laukdamas, kad jas atidarytų ir Jis galėtų ateiti ir vakarieniauti drauge su mumis (plg. Apr 3, 20). Jo Paskutinė vakarienė ir tada ištarti žodžiai saugo visą Kryžiaus aukos galybę ir išmintį. Nėra kitos galybės ir išminties, kuri galėtų mus išgelbėti ir per kurią galėtume gelbėti kitus. Nėra kitos galybės ir kitos išminties, kuria jūs, tėvai, galėtumėte auklėti savo vaikus ir save. Auklėjamąją Eucharistijos galią patvirtina visos kartos ir visi amžiai.

Gerasis Ganytojas visur yra su mumis. Kaip Jis yra Galilėjos Kanoje, Sužieduotinis tarp tų sužieduotinių, kurie vienas kitam atsidavė visam gyvenimui, taip šiandien yra su jumis kaip vilties pagrindas, širdies jėga, vis naujo entuziazmo šaltinis ir „meilės civilizacijos“ pergalės ženklas. Jėzus, Gerasis Ganytojas, mums kartoja: Nebijokite, aš esu su jumis. „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Iš kur ta jėga? Iš kur tas tikrumas, kad Tu esi su mumis, jeigu Tave nužudė, Dievo Sūnau, ir esi miręs kaip ir kiekvienas kitas žmogus? Iš kur tas tikrumas? Evangelistas sako: „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Tad Tu, Tu mus myli, Tu, kuris esi Pirmasis ir Paskutinysis, Gyvasis; Tu, kuris buvai numiręs ir dabar gyvas per amžių amžius (plg. Apr 1, 17-18).

Didelė paslaptis

19. Šventasis Paulius šeimos gyvenimo klausimą reziumuoja taip: „didelė paslaptis“ (plg. Ef 5, 32). Rašydamas Laiške Efeziečiams apie tą „didelę paslaptį“, nors ji yra įsišaknijusi Pradžios knygoje ir visoje Senojo Testamento tradicijoje, Paulius rodo naują sampratą, kuri bus išvystyta Bažnyčios mokyme.

Bažnyčia išpažįsta, kad santuoka, kaip sutuoktinių sąjungos sakramentas, yra „didelė paslaptis“, nes ji išreiškia santuokinę Kristaus meilę savo Bažnyčiai. Šv. Paulius rašo: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu“ (Ef 5, 25-26). Apaštalas čia kalba apie Krikštą, kurį plačiai aiškina Laiške Romiečiams, vaizduodamas jį kaip dalyvavimą Kristaus mirtyje, kad galėtume dalyvauti Jo gyvenime (plg. Rom 6, 3-4). Per šį sakramentą tikintysis gimsta kaip naujas žmogus, nes krikštas turi galią perduoti naują gyvenimą, paties Dievo gyvenimą. Dievo - žmogaus paslaptis tam tikru būdu tartum susikoncentruoja Krikšto įvykyje. „Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, Aukščiausiojo Dievo Sūnus, - vėliau sakys Šv. Ireniejus, o drauge su juo ir kiti Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvai, - tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogus taptų Dievo sūnumi“ [44].

Tas Sužieduotinis yra pats Dievas, tapęs žmogumi. Senojoje Sandoroje Viešpats pasirodo kaip išrinktosios tautos, Izraelio, Sužieduotinis: Sužieduotinis švelnus ir reikalaujantis, pavydus ir ištikimas. Visi dramatiškai ir sugestyviai Pranašų aprašyti Izraelio neištikimybės, atsimetimo ir stabmeldybės atvejai negalėjo užgesinti meilės, kuria Dievas Sužieduotinis „myli iki galo“ (plg. Jn 13, 1).

Santuokinė Dievo ir Jo tautos vienybė buvo sustiprinta ir užbaigta Kristuje, Naujojoje Sandoroje. Kristus mums tvirtina, kad Sužieduotinis yra su mumis (plg. Mt 9, 15). Jis yra su mumis, Jis yra su Bažnyčia. Bažnyčia tampa Sužieduotinė: Kristaus Sužieduotine. Ta sužieduotinė, apie kurią kalba Laiškas Efeziečiamas, yra kiekviename pakrikštytajame, ir yra kaip asmuo, kuris pasirodo prieš Sužieduotinio akis. Jis „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (…) kad padarytų (…) garbingą, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25. 27). Meilė, kuria Sužieduotinis Bažnyčią „myli iki galo“, yra tokia, kad ji vis iš naujo yra šventa savo šventuosiuose, nors ir tebebūdama nusidėjėlių Bažnyčia. Nusidėjėliai, „muitininkai ir ištvirkėlės“ taip pat yra šaukiami būti šventi, - o pats Kristus tai liudija savo Evangelijoje (plg. Mt 21, 31). Visi yra kviečiami tapti garbinga, šventa ir nesutepta Bažnyčia. „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 44; plg. 1 Pt 1, 16), sako Viešpats.

Štai pati didingiausia „didelės paslapties“ dimensija, gili sakramentinės dovanos Bažnyčiai reikšmė, pati giliausia Krikšto ir Eucharistijos prasmė. Tai meilės, kuria Sužieduotinis mylėjo iki galo, vaisiai; meilės, kuri sklinda nepaliaujamai, leisdama žmonėms vis labiau dalyvauti dieviškajame gyvenime.

Pasakęs: „Vyrai, mylėkite savo žmonas“ (Ef 5, 25), šv. Paulius dar įsakmiau priduria: „Taip, ir vyrai turi mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai“ (Ef 5, 28-30). Ir pamoko sutuoktinius šiais žodžiais: „Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21).

Tai tikrai naujai Naujosios Sandoros šviesoje išreikšta amžinoji tiesa apie santuoką ir šeimą. Kristus ją apreiškė Evangelijoje savo buvimu Galilėjos Kanoje, savo auka ant Kryžiaus ir savo Bažnyčios sakramentais. Taip sutuoktiniai Kristuje randa atramą savo santuokinei meilei. Kalbėdamas apie Kristų, Bažnyčios Sužieduotinį, šv. Paulius analogiškai remiasi santuokine meile; jis primena Pradžios knygą: „Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Štai amžinosios, jau esančios kuriant, Kristaus apreikštos ir Bažnyčiai patikėtos meilės „didelė paslaptis“. „Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32), kartoja Apaštalas. Taigi negalima Bažnyčios laikyti mistiniu Kristaus kūnu, Dievo sandoros su žmogumi Kristuje ženklu, visuotiniu išganymo sakramentu, pamirštant „didelę paslaptį“, susietą su žmogaus, vyro ir moters, .sukūrimu, su jų pašaukimu santuokinei meilei, tėvystei ir motinystei. „Didelė paslaptis“, kuri yra Bažnyčia ir žmonija Kristuje, negali egzistuoti be „didelės paslapties“, kurią išreiškia buvimo „vienu kūnu“ (plg. Pr 2, 24; Ef 5, 31-32), tai yra santuoka ir šeima, faktas.

Pati šeima yra didelė Dievo paslaptis. Būdama „namų Bažnyčia“, ji yra Kristaus sužieduotinė. Visuotinė Bažnyčia, o joje kiekviena dalinė Bažnyčia betarpiškiau pasireiškia kaip Kristaus Sužieduotinė būtent „namų Bažnyčioje“ ir joje išgyvenama meile: santuokine meile, tėviška ir motiniška, broliška, asmenų ir kartų bendruomenės meile. Argi žmogiška meilė gali pasireikšti be Sužieduotinio ir jo meilės, kuria Jis pirmasis mylėjo iki galo? Tik dalyvaudami toje meilėje ir toje „didelėje paslaptyje“, sutuoktiniai galės mylėti „iki galo“: arba jie tampa tos meilės dalininkais, arba nežino, kas iš tikrųjų yra meilė ir kokie radikalūs jos reikalavimai. Jiems tai, be abejo, sudaro didelį pavojų.

Laiško Efeziečiams mokymas stebina savo gilumu ir etine jėga. Santuoką, o netiesiogiai ir šeimą vadindamas „didele paslaptimi“, susieta su Kristumi ir Bažnyčia, apaštalas Paulius gali pakartoti tai, ką jau buvo pasakęs vyrams: „Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį“, ir tuoj pat priduria: „O žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 33). Gerbia, nes myli ir žino, kad yra mylima. Dėl tos būtent meilės sutuoktiniai tampa abipuse dovana. Meilė pripažįsta kito asmens orumą ir su niekuo nesulyginamą jo unikalumą: tikrai, iš visų žemės kūrinių tik žmogaus, kiekvieno žmogaus Dievas norėjo dėl jo paties [45]; vis dėlto kiekvienas sąmoningu ir atsakingu aktu laisvai save dovanoja kitam ir iš Dievo gautiems vaikams. Šventasis Paulius tęsia savo pamokymą, reikšmingai jungdamas jį su ketvirtu Dievo įsakymu: Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. „Gerbk savo tėvą ir motiną“, - tai pirmasis įsakymas su pažadu: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1-4). Taigi apaštalas mato, kad ketvirtas įsakymas įpareigoja vyrą ir žmoną, tėvus ir vaikus vienas kitą gerbti, taip pripažindamas šeimos vienybės principą.

Nuostabi Pauliaus „didelės paslapties“ sintezė tam tikra prasme yra Dievo mokymo apie žmogų „suma“, santrauka, kurią galutinai užbaigė Kristus. Deja, Vakarų mąstymas, išvystęs naujųjų laikų racionalizmą, palengva nuo to mokymo nutolo. Filosofas, paskelbęs principą „cogito, ergo sum“, „mąstau, vadinasi, esu“, davė pradžią naujai dualistinei žmogaus koncepcijai. Racionalizmui būdinga radikaliai priešinti žmogaus dvasią ir kūną, kūną ir dvasią. Tačiau žmogus yra asmuo per dvasios ir kūno vienovę [46]. Kūnas niekada negali būti laikomas materija; tai „sudvasintas“ kūnas, o dvasia yra taip giliai suvienyta su kūnu, kad galima ją vadinti „įkūnyta“ dvasia. Pats tikriausias kūno pažinimo šaltlnis yra kūnu tapęs Žodis. Kristus žmogui apreiškia žmogų [47]. Tas Vatikano II Susirinkimo tvirtinimas tam tikra prasme yra ilgai lauktas Bažnyčios atsakymas moderniajam racionalizmui.

Šis atsakymas yra nepaprastai svarbus norint suprasti šeimą, ypač moderniosios civilizacijos kontekste. Tos civilizacijos, kuri, kaip jau buvo sakyta, daugeliu atvejų tartum atsisakė būti „meilės civilizacija“. Naujaisiais laikais materialaus pasaulio ir žmogaus psichologijos pažinimo pažanga yra žymi; tačiau, nepakankamai pažindamas pačią intymiausią metafizinę savo dimensiją, nūdienos žmogus lieka jam pačiam nežinoma būtis; konsekventiškai ir šeima lieka nežinoma realybė. Taip atsitinka dėl nutolimo nuo tos „didelės paslapties“, apie kurią kalba Apaštalas.

Dėl to, kad žmogaus dvasia ir kūnas buvo perskirti, sustiprėjo polinkis žmogaus kūną tirti ne pagal specifinio panašumo į Dievą kategorijas, bet pagal panašumą į visus kitus gamtos kūnus, kuriais žmogus naudojasi kaip medžiaga savo veiklai, gamindamas vartojimo gėrybes. Tačiau visi gali tuoj pat suprasti, kad tokių kriterijų taikymas žmogui yra iš tikrųjų labai pavojingas. Kai į žmogaus kūną žiūrima kaip į nepriklausomą nuo dvasios ir minties ir juo naudojamasi kaip medžiaga lygiai su gyvulių kūnais, - šitaip atsitinka, pavyzdžiui, manipuliuojant embrionais, gemalais, - tada neišvengiamai einama prie baisaus etinio iškrypimo.

Tokioje antropologinėje perspektyvoje žmonija gali prieiti prie naujo manicheizmo, kuris radikaliai supriešina kūną ir dvasią: kūnas negyvena dvasia, dvasia negaivina kūno. Taip žmogus nustoja gyventi kaip asmuo ir subjektas. Nepaisant priešingų intencijų ir deklaracijų, jis tampa vien tik objektu. Ta prasme, pavyzdžiui, ši neomanicheistinė civilizacija žmogiškąjį seksualumą ima laikyti labiau manipuliacijų ir išnaudojimo sritimi, negu objektu tos pirmykštės nuostabos, kuri kūrimo rytmetį privertė levą išvydus į Adomą sušukti: „Kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno“ (Pr 2, 23). Tai nuostaba, kurios aidą girdime Giesmių Giesmės žodžiuose: „Tu sužeidei man širdį, mano sesuo, sužadėtine, tu sužeidei man širdį vienu savo akių žvilgsniu“ (Gg 4, 9). Kaip toli kai kurios moderniosios koncepcijos yra nuo tokios gilios, Dievo apreikštos vyriškumo ir moteriškumo sampratos! Per ją mes galime žmogiškame seksualume atskleisti asmens turtingumą, kurio visa vertė išaiškėja šeimoje, kuris taip pat išreiškia savo gilųjį pašaukimą mergystėje ir celibate dėl Dangaus karalystės.

Modernusis racionalizmas nepakenčia paslapties. Jis nepriima žmogaus, vyro ir moters, slėpinio ir nenori pripažinti, kad Jėzus Kristus apreiškė visą tiesą apie žmogų. Ypač jis nesutinka su Laiške Efeziečiams paskelbta „didele paslaptimi“ ir radikaliai su ja kovoja. Nors neaiškaus deizmo rėmuose jis ir pripažįsta aukščiausios arba dieviškos Būties galimybę ar net reikalingumą, tačiau tvirtai atmeta Dievo, kuris tapo žmogumi, kad išgelbėtų žmogų, sąvoką. Racionalizmui yra neįsivaizduojama, kad Dievas galėtų būti Atpirkėjas, juo labiau kad Jis būtų „Sužieduotinis“, pirmykštės ir unikalios žmogiškos santuokinės meilės šaltinis. Žmogaus sukūrimą ir jo gyvenimo prasmę jis aiškina griežtai priešingai. Tačiau jei žmogus nemato Dievo, kuris per Kristų ragina jį gyventi Jame ir su Juo, jei šeimai nėra atvira galimybė dalyvauti „didelėje paslaptyje“, kas belieka, jei ne vien žemiška gyvenimo dimensija? Lieka žemiškasis gyvenimas kaip kovos už būvį, karštligiškos naudos, visų pirma ekonominės, siekimo vieta.

„Didelė paslaptis“, meilės ir gyvenimo sakramentas, kurio pradžia yra sukūrimas ir atpirkimas, o garantas - Kristus Sužieduotinis, moderniojoje mąstysenoje prarado savo giliausias šaknis. Jai grasinama mumyse ir aplink mus. Tegu Bažnyčioje švenčiami Šeimos Metai tampa sutuoktiniams tinkama proga drąsiai ir su entuziazmu jai atrasti ir sutvirtinti!

Gražiosios meilės motina

20. „Gražiosios meilės“ istorija prasideda su Apreiškimu, su nuostabiais angelo žodžiais Marijai, pašauktai būti Dievo Sūnaus Motina. Per Marijos „taip“ Tas, kuris yra „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos“, tapo žmogaus Sūnumi. Marija yra jo Motina, nenustojusi būti Mergaite, kuri „nepažįsta vyro“ (plg. Lk 1, 34). Kaip Mergelė - Motina, Marija tapo gražiosios meilės Motina. Tą tiesą jau apreiškė Arkangelo Gabrielio žodžiai, bet pilnutinė jos reikšmė bus patvirtinta ir pagilinta palaipsniui, Marijai einant paskui savo Sūnų tikėjimo keliu [48].

„Gražiosios meilės Motiną“ priėmė tas, kuris pagal Izraelio tradiciją jau buvo jos sužieduotinis žemėje - Juozapas iš Dovydo namų. Jis turėjo teisę savo sužieduotinę laikyti žmona ir savo vaikų motina. Tačiau Dievas pats įsikišo į tą santuokinę sandorą: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Juozapas supranta, savo akimis mato, kad Marija yra pradėjusi naują gyvybę, kilusią ne iš jo, ir, būdamas teisus, ištikimas senajam Įstatymui, kuris tokiu atveju įsako skirtis, nori savo santuoką tylomis panaikinti (plg. Mt 1,19). Tačiau Viešpaties angelas jam praneša, kad tai neatitiktų jo pašaukimo, net būtų priešinga jį su Marija jungiančiai santuokinei meilei. Kad ta abipusė santuokinė meilė būtų tikrai „gražioji meilė“, Juozapas turi priimti Mariją ir jos Sūnų į savo namus Nazarete. Juozapas paklūsta dieviškajam pranešimui ir padaro taip, kaip jam įsakyta (plg. Mt 1, 24). Taip Juozapo dėka Įsikūnijimo paslaptis, o drauge ir Šventosios Šeimos paslaptis giliai įaugo į santuokinę vyro ir moters meilę, o drauge ir visos žmonijos šeimos genealogiją. Tai, ką šv. Paulius vadina „didele paslaptimi“, pačiu kilniausiu būdu išreiškia Šventoji Šeima. Taip šeima tikrai atsiduria Naujosios Sandoros centre.

Galima taip pat sakyti, kad „gražioji meilė“ tam tikra prasme prasidėjo su pirmąja žmonių pora, su Adomu ir Ieva. Pagunda, kuriai jie pasidavė, ir jos pasekmė, gimtoji nuodėmė, neatėmė jiems visiškai „gražiosios meilės“ galimybės. Tai galime suprasti, pavyzdžiui, skaitydami Tobijo knygoje, kad jaunavedžiai Tobijas ir Sara, norėdami išreikšti savo sąjungos prasmę, prisimena savo protėvius Adomą ir levą (plg. Tb 8, 6). Naujojoje Sandoroje šv. Paulius irgi tai liudija, kalbėdamas apie Kristų, naująjį Adomą (plg. 1 Kor 15, 45); Kristus atėjo ne pirmojo Adomo ir pirmosios Ievos nubausti, o jų atpirkti; Jis atėjo atnaujinti to, kas žmoguje yra Dievo dovana, viso to, kas jame amžinai yra gera ir gražu ir kas sudaro gražios meilės pagrindą. „Gražiosios meilės“ istorija tam tikra prasme yra žmogaus išganymo istorija.

„Gražioji meilė“ visada kyla iš asmens apsireiškimo. Sukurtoji Ieva apsireiškia Adomui, o Adomas apsireiškia levai. Istorijos eigoje jaunosios sutinka savo jaunikius, jaunos žmonių poros pasako: „Mes eisime drauge gyvenimo keliu“. Taip prasideda šeima kaip dviejų asmenų sąjunga, per sakramentą - kaip nauja bendruomenė Kristuje. Kad meilė būtų tikrai graži, ji turi būti Dievo dovanota, Šventosios Dvasios į žmogaus širdį įskiepyta ir nuolat joje palaikoma (plg. Rom 5, 5). Bažnyčia, gerai tą suvokdama, Santuokos sakramento metu prašo Šventąją Dvasią nužengti į žmonių širdis. Kad meilė tikrai būtų graži, t.y. kad ji būtų asmens dovana asmeniui, ji turi kilti iš To, kuris pats yra dovana ir kiekvienos dovanos šaltinis.

Evangelijoje taip atsitiko Marijai ir Juozapui, kurie prie Naujosios Sandoros slenksčio išgyveno tą „gražiąją meilę“, aprašytą Giesmių Giesmėje. Juozapas mąsto ir sako Marijai: „Mano mažoji sesuo, mano sužieduotine“ (plg. Gg 4, 9). Marija, Dievo Motina, pradeda iš Šventosios Dvasios, iš kurios kyla „gražioji meilė“, Evangelijoje diskretiškai įjungta į „didelės paslapties“ kontekstą.

Kalbėdami apie „gražiąją meilę“, mes drauge kalbame apie grožį: meilės grožį ir žmogaus grožį, žmogaus, kuris Šventosios Dvasios malone yra pajėgus taip mylėti. Mes kalbame apie vyro ir moters grožį kaip brolio ir sesers, sužieduotinių, sutuoktinių grožį. Evangelija aiškina ne tik „gražiosios meilės“ paslaptį, bet ir gilią grožio, kuris ateina iš Dievo kaip meilė, paslaptį. Iš Dievo ateina vyras ir moteris, asmenys, pašaukti tapti abipuse dovana. Iš Dvasios, „kuri duoda gyvybę“, pirmykštės dovanos kyla abipusė dovana būti vyru ar žmona, taip pat dovana būti broliu ar seserimi.

Visa tai patvirtina Įsikūnijimo paslaptis, kuri žmonių istorijoje tapo naujojo grožio versme, įkvėpusia nesuskaitomus meno šedevrus. Po griežtų draudimų vaizduoti neregimąjį Dievą (plg. Įst 4, 15-20) krikščionybėje, priešingai, raginama meno kūriniuose vaizduoti žmogumi tapusį Dievą, Jo Motiną Mariją ir Juozapą, Senosios ir Naujosios Sandoros šventuosius ir apskritai visą Kristaus atpirktą kūriniją; čia prasideda naujas santykis su kultūros, meno pasauliu. Galima sakyti, kad nuo Kristaus Prasidėjimo paslapties prasideda žmogaus gelmių dimensijai jautrus naujas meno kanonas, kuris semiasi įkvėpimo iš Kristaus gyvenimo paslapčių: iš jo gimimo Betliejuje, paslėpto gyvenimo Nazarete, viešojo gyvenimo, Golgotos, Prisikėlimo ir šlovingo sugrįžimo. Bažnyčia supranta, kad jos buvimas nūdienos pasaulyje, ypač jos pastangos parodyti santuokos ir šeimos vertybę, glaudžiai siejasi su kultūros raida; ir ji teisingai tuo rūpinasi. Todėl Bažnyčia labai atidžiai seka visuomeninių komunikacijos priemonių kryptį, nes jų užduotis - ne tik plačiąją publiką informuoti, bet ir formuoti [49]. Labai gerai žinodama didelę ir gilią šių priemonių įtaką, ji nuolat perspėja jų specialistus, nurodydama manipuliavimo tiesa pavojus. Iš tikrųjų, kokia gali būti tiesa filmuose, spektakliuose, radijo ir televizijos programose, kur vyrauja pornografija ir smurtas? Ar tai reiškia gerai pasitarnauti tiesai apie žmogų? Štai keli klausimai, kurių negali nepaisyti šių priemonių specialistai ir visi, kurie yra atsakingi už savo produkcijos gamybą ir sukomercinimą.

Tokio kritiško apmąstymo dėka mūsų civilizacija, turinti daug pozityvių aspektų tiek materialinėje, tiek kultūrinėje plotmėje, privalėtų suvokti, kad daugeliu požiūrių ji yra serganti civilizacija, išprovokuojanti gilius žmogaus iškrypimus. Kodėl taip įvyksta? Priežastis ta, kad mūsų visuomenė nutolo nuo pilnutinės tiesos apie žmogų, nuo tiesos apie tai, kas yra vyras ir moteris kaip asmenys. Dėl to ji negali deramai suprasti, kas yra asmenų dovana santuokoje, tėvystei ir motinystei tarnaujanti atsakingoji meilė, tikra gimdymo ir auklėjimo didybė. Argi būtų perdėta tvirtinti, kad masinės komunikacijos priemonės, nepaklusdamos sveikiems etikos principams, netarnauja tiesai jos esminėje dimensijoje? Tokia yra drama: moderniosios visuomenės komunikacijos priemonės pasiduoda pagundai manipuliuoti žiniomis, suklastodamos tiesą apie žmogų. Žmogus nėra toks, kokį jį rodo reklama ar moderniosios masinės komunikacijos priemonės. Jis yra daug daugiau - tai psichofizinis vienis, sielos ir kūno vienybė, asmuo Jis yra daug daugiau dėl savo pašaukimo meilei, kuri jį, kaip vyrą ir moterį, įveda į „didelės paslapties“ dimensiją.

Marija pirmoji įžengė į tą dimensiją, įvesdama į ją ir savo sužieduotinį Juozapą. Jie tapo pirmaisiais pavyzdžiais tos gražios meilės, kurios malonės Bažnyčia nesiliauja prašiusi jaunimui, sutuoktiniams, šeimoms. Tegu ir jaunimas, sutuoktiniai, šeimos nuolat meldžiasi ta intencija! Kaip neprisiminti daugelio jaunų ir senų maldininkų, keliaujančių į Marijos šventoves, įsmeigusių akis į Dievo Motinos, į Šventosios Šeimos narių veidus, kurie atspindi visą Dievo žmogui duotos meilės grožį?

Kalno pamoksle Kristus, primindamas šeštą įsakymą, sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27-28). Lyginant su Dekalogu, kuris gina tradicinį santuokos ir šeimos tvirtumą, tie žodžiai jau yra didelis žingsnis į priekį. Jėzus nurodo patį svetimavimo nuodėmės šaltinį: tas šaltinis yra žmogaus širdyje ir pasireiškia žiūrėjimu ir mąstymu, kurį yra užvaldęs geidulingumas. Geidulingumu žmogus stengiasi pasisavinti kitą žmogų, kuris priklauso ne jam, o Dievui. Kreipdamasis į savo bendralaikius, Kristus kalba visų laikų ir visų kartų žmonėms; Jis kalba būtent mūsų kartai, kuri gyvena į vartotojiškumą ir hedonizmą linkusioje civilizacijoje.

Kodėl Kristus Kalno pamoksle kalba taip tvirtai ir reikliai? Atsakymas visiškai aiškus: Kristus nori užtikrinti santuokos ir šeimos šventumą, Jis nori apginti visą tiesą apie žmogaus asmenį ir jo kilnumą.

Tik tos tiesos šviesoje šeima gali būti didysis „apreiškimas“, pirmasis kito atradimas: abipusis sutuoktinių atradimas, po to atradimas kiekvieno vaiko, gimusio iš jų susivienijimo. Visa tai, ką sutuoktiniai vienas kitam pažada - „būti ištikimi džiaugsme ir varge, mylėti ir vienas kitą gerbti per visas savo gyvenimo dienas“ - yra įmanoma tik „gražiosios meilės“ dimensijoje. Nūdienos žmogus negali to išmokti iš moderniosios masinės kultūros. „Gražiosios meilės“ mokomasi pirmiausia meldžiantis. Malda, tariant šv. Pauliaus žodžiais, visada reiškia vidinį pasislėpimą su Kristumi Dievuje: „jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dievuje“ (Kol 3, 3). Tik taip pasislėpus ima veikti Šventoji Dvasia, gražiosios meilės versmė. Ji paskleidė tą meilę ne tik Marijos ir Juozapo širdyse, ji skleidžia ją ir širdyse sutuoktinių, pasirengusių klausytis Dievo žodžio ir jį saugoti (plg. Lk 8,15). Kiekvieno šeimos židinio ateitis priklauso nuo tos „gražiosios meilės“: abipusės sutuoktinių, tėvų ir vaikų, visų kartų tarpusavio meilės. Meilė yra tikrasis šeimos vienybės ir jėgos šaltinis.

Gimimas ir pavojus

21. Trumpas pasakojimas apie Jėzaus vaikystę labai reikšmingai rodo Jo gimimą ir pavojų, su kuriuo Jam tuoj pat teko susidurti. Lukas perduoda pranašiškus senojo Simeono žodžius, kūdikį Jėzų aukojant Viešpačiui šventykloje keturiasdešimtąją dieną po Jo gimimo. Jis kalba apie „šviesą“ ir „prieštaravimo ženklą“, paskui pranašauja Marijai: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (plg. Lk 2, 32-35). O Matas mini Erodo Jėzui paspęstas pinkles: naujojo karaliaus pasveikinti iš Rytų atėjusių išminčių painformuotas (plg. Mt 2, 2), Erodas pajuto pavojų savo valdžiai ir, jiems išvykus, įsakė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus. Jėzus iš Erodo nagų ištrūko per ypatingą dievišką įsikišimą, taip pat ir tėvišką Juozapo rūpestingumą.Juozapas su Jėzumi ir Jo Motina pasitraukė į Egiptą ir ten pasiliko iki Erodo mirties. Tada sugrįžo į savo gimtąjį miestą Nazaretą, kur Šventajai Šeimai prasidėjo ilgas paslėpto kasdieninio gyvenimo laikotarpis (plg. Mt 2, 1-23; Lk 2, 39-52).

Faktas, kad Jėzus vos gimęs susidūrė su grėsme ir pavojais, atrodo pranašiškai iškalbingas. Jau Kūdikis, Jis yra „prieštaravimo ženklas“. Taip pat Jis yra pranašiškas ženklas nekaltų Betliejaus vaikelių dramoje: vaikelių, kurie Erodo įsakymu buvo nužudyti ir kuriuos pirmųjų amžių Bažnyčios liturgija laiko atperkančiojo Kristaus gimimo ir kančios dalininkais [50]. Savo „kančia“ jie atbaigia tai, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

Vaikystės Evangelijoje apreiškimas gyvenimo, kuris nuostabiai realizuojasi Atpirkėjo gimimu, labai ryškiai supriešintas su grėsme gyvenimui, tam gyvenimui, kuris apima visą Įsikūnijimo paslaptį ir dieviškąją bei žmogiškąją Kristaus realybę. Žodis tapo kūnu (plg. Jn 1, 14), Dievas tapo žmogumi. Bažnyčios Tėvai dažnai primindavo šią kilnią paslaptį: „Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume dievais“ [51]. Ta tikėjimo tiesa yra tiesa apie žmogų. Ji aiškiai parodo, koks sunkus nusikaltimas yra kiekvienas pasikėsinimas į motinos įsčiose esančio kūdikio gyvybę. Būtent čia mes randame „gražiosios meilės“ priešingybę. Ieškant vien tik malonumo, galima nužudyti meilę, nužudyti jos vaisių. Malonumų kultūrai „palaimintas <...> įsčių vaisius“ (Lk 1, 42) tam tikra prasme tampa „prakeiktu vaisiumi“.

Čia dera priminti daugelyje kraštų atsiradusius nukrypimus nuo to, kas vadinama Teisine valstybe. Dievo Įstatymas apie žmogaus gyvybę yra nedviprasmiškas ir kategoriškas. Dievas įsako: „Nežudyk“ (Iš 20, 13). Tad joks žmogiškas įstatymų leidėjas negali sakyti: tau leista žudyti, tu turi teisę žudyti, tu privalai žudyti. Deja, mūsų amžiaus istorijoje taip įvyksta, kai valdžią į savo rankas paima, nors ir demokratiškai, politinės jėgos, kurios paskelbia įstatymus, priešingus kiekvieno žmogaus teisei gyventi. Ir tai daroma dėl įžūlių ir iškrypusių eugenikos, etninių ar kitokių motyvų. Yra ir kitas, ne mažiau sunkus, nes opinijos abejingumo ar pritarimo lydimas, reiškinys: įstatymai, kurie negerbia pradėtos gyvybės teisių. Kaip galima moraliai sutikti su įstatymais, kurie leidžia žudyti žmogų, dar negimusį, bet jau gyvenantį motinos įsčiose? Tad teisę gyventi dabar turi išimtinai suaugę žmonės, kurie naudojasi parlamentarais vien tam, kad įgyvendintų savo planus ir rūpintųsi tik savo asmeniniais reikalais.

Mes esame akivaizdoje didžiulės grėsmės ne tik individų, bet ir visos civilizacijos gyvybei. Tvirtinimas, kad ši civilizacija daugeliu atžvilgių yra tapusi „mirties civilizacija“, visiškai pasitvirtina. Ar tai ne pranašiškas įvykis, kad Kristaus gimimą lydėjo grėsmė jo gyvybei? Taip, buvo grasinama gyvybei net To, kuris yra ir žmogaus Sūnus, ir Dievo Sūnus; jai grėsė pavojus nuo pat pradžių, ir mirties ji išvengė tik per stebuklą.

Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais pastebima paguodžiančių sąžinės atsibudimo simptomų: tai matoma tiek minties pasaulyje, tiek ir opinijoje. Matome bręstant, ypač tarp jaunimo, pagarbą gyvybei nuo pat jos prasidėjimo; plinta judėjimai už gyvybę (pro life). Tai vilties raugas šeimos ir visos žmonijos ateičiai.

„... Jūs mane priėmėte“

22. Viso pasaulio sutuoktiniai ir šeimos, Sužieduotinis yra su jums! Tai pirmas dalykas, kurį jums nori pasakyti Popiežius tais metais, kuriuos Jungtinės Tautos ir Bažnyčia paskyrė šeimai. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16-17). „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. <...> jums reikia atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 6-7). Jūs turite gimti „iš vandens ir dvasios“ (Jn 3, 5). Būtent jūs, brangūs tėvai ir motinos, jūs esate to naujojo gimimo iš Šventosios Dvasios pirmieji liudytojai ir tarnai. Jūs, kurie gimdote vaikus žemiškai tėvynei, nepamirškite, kad tuo pačiu metu juos gimdote Dievui. Dievas nori, kad jie gimtų iš Šventosios Dvasios; nori, kad jie būtų įsūniai vienatiniame Sūnuje, kuris mums duoda „galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Išganymo darbas išlieka pasaulyje ir realizuojasi Bažnyčios dėka. Visa tai yra Dievo Sūnaus darbas – Dieviškojo Sužieduotinio, kuris mums perdavė Tėvo Karalystę ir primena mums, savo mokiniams: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21).

Mūsų tikėjimas mums sako, kad Jėzus Kristus, kuris „sėdi Tėvo dešinėje“, ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Antra vertus, evangelistas Jonas mus tikina, jog Jis buvo siųstas į pasaulį ne tam, kad „pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Tad kas yra teismas? Pats Kristus į tai atsako: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį <...> kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dievuje“ (Jn 3, 19-21). Kaip tik tai neseniai priminė enciklika Veritatis splendor [52]. Tad Kristus yra teisėjas? Tavo darbai teis tave tiesos, kurią tu pažįsti, šviesoje. Tėvų ir motinų, sūnų ir dukterų darbai juos teis. Kiekvienas mūsų bus teisiamas pagal įsakymus, įskaitant ir tuos, kuriuos priminėme šiame Laiške: ketvirtą, penktą, šeštą ir devintą. Tačiau kiekvienas bus teisiamas ypač pagal meilę, kuri įprasmina įsakymus ir yra jų sintezė. „Gyvenimo vakarą mes būsime teisiami pagal meilę“, rašė šv. Kryžiaus Jonas [53]. Kristus, žmonijos Atpirkėjas ir Sužieduotinis, „yra atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso jo balso“ (plg. Jn 18, 37). Jis bus teisėjas, tačiau tokiu būdu, kokį nurodė kalbėdamas apie Paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31-46). Jo teismas bus teismas pagal meilę, teismas, kuris galutinai patvirtins tiesą, kad Sužieduotinis buvo su mumis, nors mes to galbūt nežinojome.

Teisėjas yra Bažnyčios ir žmonijos Sužieduotinis. Dėl to Jis teisia sakydamas: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji <...> Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte“ (Mt 25, 34-36). Tas sąrašas, be abejo, galėtų pailgėti, ir jame atsirastų begalė problemų, susijusių su santuokiniu ir šeimos gyvenimu. Čia būtų galima rasti ir tokių pasakymų: „Aš buvau dar negimęs kūdikis, ir jūs mane priėmėte, leisdami man gimti; buvau našlaitis, ir jūs mane adaptavote ir auklėjote kaip savo vaiką“. Ir dar: „Dvejojančioms ir bauginamoms motinoms padėjote sutikti gimdyti savo kūdikį ir jį duoti pasauliui; daugiavaikėms ir vargstančioms šeimoms padėjote auginti ir auklėti vaikus, kuriuos joms Dievas davė“. Galėtume tęsti ir toliau, sudarydami ilgą ir įvairų sąrašą, kuriame būtų visoks moralinis ir žmogiškas gėris, išreiškiantis meilę. Toks yra didysis derlius, kurio nuimti ateis pasaulio Atpirkėjas, nes Tėvas Jam perdavė teismą: tai malonės ir gerų darbų derlius, subrendęs veikiant Sužieduotiniui šventojoje Dvasioje, kuri nuolatos darbu yra pasaulyje ir Bažnyčioje. Dėkokime už tai visokio gėrio Kūrėjui.

Vis dėlto mes žinome, kad evangelisto Mato aprašyto Paskutinio teismo pabaigoje yra ir kitas sąrašas, šiurpus ir baisus: „Eikite šalin nuo manęs <...> Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas - neaprengėte“ (Mt 25, 41-43). Ir šiame sąraše galbūt bus poelgių, kuriuose Jėzus atrodys kaip paniekintas žmogus. Jis sutaps su pamesta žmona ar vyru, su pradėtu ir nepriimtu kūdikiu: „Jūs manęs nepriėmėte!“ Tas teismas taip pat peržvelgs visą mūsų šeimų istoriją; pereis visą tautų ir žmonijos istoriją. Kristaus žodžiai „jūs manęs nepriėmėte“ skiriami ir socialinėms institucijoms, valdžioms ir tarptautinėms organizacijoms.

Paskalis rašė, kad „Jėzus bus agonijoje iki pasaulio pabaigos“ [54]. Getsemanės agonija ir Golgotos agonija yra meilės pasireiškimo viršūnė. Ir vienoje, ir kitoje pasirodo Sužieduotinis, kuris yra su mumis, kuris myli vis naujai, kuris „myli iki galo“ (plg. Jn 13, 1). Meilė, kuri yra Jame ir sklinda iš Jo iki asmeninių ar šeimų istorijų ribų, peržengia žmonijos istorijos ribas.

Baigdamas šiuos apmąstymus, brangūs Broliai ir Seserys, galvodamas apie visa tai, kas bus šiais Šeimos Metais kalbama iš įvairių tribūnų, norėčiau su jumis atnaujinti Petro išpažinimą Kristui: „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Drauge mes sakome: Tavo žodžiai, Viešpatie, nepraeis (plg. Mk 13, 31)! Ko gali jums palinkėti Popiežius, baigdamas šį ilgą Šeimos metų apmąstymą? Jis linki jums atrasti save tuose žodžiuose, kurie yra „dvasia ir gyvenimas“ (plg. Jn 6, 63).

„Testiprėja jumyse vidinis žmogus“

23. Aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė ir motinystė turi vardą: „kad <...> suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis“ (Ef 3, 16). Aš mielai grįžtu prie tų Apaštalo žodžių, kuriuos citavau pirmoje šio Laiško dalyje. Tam tikra prasme tie žodžiai yra žodžiai raktai: Šeima, tėvystė ir motinystė eina drauge. Tuo pačiu metu šeima yra pirmoji žmogiška terpė, kurioje formuojasi „vidinis žmogus“, apie kurį kalba Apaštalas. Jo jėgą stiprina Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje dovana.

Šeimos Metai iškelia prieš mus ir Bažnyčią milžinišką uždavinį, panašų į tą, kuris kyla šeimai kasmet ir kasdien, tačiau šių Metų kontekste jis yra ypač reikšmingas ir svarbus. Šeimos Metus pradėjome Nazarete, per Šventosios Šeimos šventę; visus šiuos Metus mes trokštame keliauti į tą malonės vietą, kuri žmonijos istorijoje yra tapusi Šventosios Šeimos šventove. Mes trokštame keliauti ir atrasti tiesos apie šeimą paveldą, šeimos, kuri nuo pat pradžių jau buvo Bažnyčios turtas. Tai turtas, kuris susikaupė pradedant turtinga Senosios Sandoros tradicija, baigiant Naujosios Sandoros tradicija ir kurį pilnutinai ir simboliškai išreiškia Šventosios Šeimos, per kurią dieviškasis Sužieduotinis atpirko visas šeimas, paslaptis. Iš ten Jėzus skelbia „šeimos evangeliją“. Tai tuo tiesos lobynu, pradedant apaštalais, naudojasi visos Kristaus mokinių kartos, jo mokymu ir mes pasinaudojome, rašydami šį Laišką.

Mūsų epochoje visu šiuo lobynu buvo naudojamasi rengiant Vatikano II Susirinkimo dokumentus [55], labai įdomiai jį analizavo popiežius Pijus XII daugelyje savo kalbų sutuoktiniams [56], Paulius VI enciklikoje Humanae vitae, šeimai paskirto Vyskupų Sinodo (1980) kalbose ir apaštalinėje adhortacijoje Familiaris consortio. Tas Mokymo nuostatas aš jau esu minėjęs. Dabar prie jų sugrįžtu, norėdamas pabrėžti šios krikščioniškos tiesos apie šeimą lobyno apimtį ir įvairumą. Tačiau vien tik rašytinių liudijimų nepakanka. Daug svarbesni yra gyvi liudijimai. Paulius VI nurodo, kad „nūdienos žmogus mieliau klausosi liudytojų negu mokytojų, o jei ir klauso mokytojų, tai tada, kai jie yra liudytojai“ [57]. Bažnyčioje šeimos lobis pirmiausia yra patikėtas liudytojams, tėvams ir motinoms, sūnums ir dukterims, kurie per šeimą rado savo žmogiško ir krikščioniško pašaukimo kelią, „vidinio žmogaus“ (Ef 3,16), apie kurį kalba Apaštalas, dimensiją ir tokiu būdu pasiekė šventumą. Šventoji Šeima yra pirmoji iš daugelio kitų šventų šeimų. Susirinkimas priminė, kad šventumas yra visų pakrikštytųjų pašaukimas [58]. Mūsų laikais, kaip ir praeityje, nestinga „šeimos evangelijos“ liudytojų, nors jie ir nežinomi ar Bažnyčios nekanonizuoti. Šeimos metai yra patogi proga geriau suvokti, kad jų yra, ir labai daug.

Per šeimą vystosi žmogaus istorija, žmonijos išganymo istorija. Šiuose puslapiuose norėjau parodyti, kad šeima yra didžiojo susidūrimo tarp gėrio ir blogio, gyvenimo ir mirties, meilės ir visko, kas priešinga meilei, centras. Būtent šeimai pavesta pareiga kovoti, kad būtų išlaisvintos gėrio jėgos, kurių šaltinis yra Kristus, žmogaus Atpirkėjas. Reikia stengtis, kad šios jėgos taptų kiekvienos šeimos savastimi, kad, kaip pasakyta švenčiant krikščionybės tūkstantmečio jubiliejų Lenkijoje, šeima būtų „Dievu tvirta“ [59]. Dėl to šiame Laiške norėta pasinaudoti apaštalų raginimais, kurių randame Pauliaus raštuose (plg. 1 Kor 7, 1-40; Ef 5, 21; 6, 9; Kol 3, 25) ir Petro bei Jono (plg. 1 Pt 3, 1-7; 1 Jn 2, 12-17) laiškuose. Nors skirtingas istorinis ir kultūrinis kontekstas, kokia panaši ano meto ir nūdienos krikščionių ir šeimų situacija!

Tad ir jus raginu: specialiai raginu ypač jus, brangūs sutuoktiniai, tėvai ir motinos, sūnūs ir dukterys. Raginu visas dalines Bažnyčias vieningai laikytis apaštalinės tiesos mokymo; raginu savo Brolius Vyskupus, kunigus, vienuolijų šeimas ir pašvęstuosius asmenis, ištikimų pasauliečių judėjimus ir draugijas, brolius ir seseris, su kuriais mus vienija bendras tikėjimas į Jėzų Kristų, nors dar nesame pasiekę pilnutinės Viešpaties norimos vienybės [60]; visus tuos, kurie, dalydamiesi Abraomo tikėjimu, priklauso kaip ir mes didžiajai bendrijai tų, kurie tiki vienatinį Dievą [61]; visus tuos, kurie yra kitų dvasinių ir moralinių tradicijų paveldėtojai; kiekvieną geros valios vyrą ir moterį.

Tegu Kristus, kuris yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), būna su mumis, kai mes klaupiamės prieš Tėvą, iš kurio kyla kiekviena tėvystė, kiekviena motinystė ir kiekviena šeima (plg. Ef 3,14-15), ir tais pačiais maldos, kuria Jis kreipiasi į Tėvą ir kurios mus išmokė, žodžiais tegu dar kartą mums paliudija meilę, kuria mus „mylėjo iki galo“ (Jn 13, 1)!

Su Jo tiesos galybe kreipiuosi į mūsų laikų žmogų, kad jis suprastų, koks didžiulis gėris yra santuoka, šeima ir gyvybė; kad suprastų, kaip pavojinga atsisakyti gerbti tuos dalykus ir nepaisyti tų aukščiausių vertybių, kurios pagrindžia šeimą ir buvimo žmogumi kilnumą.

Tegul Viešpats Jėzus pakartoja mums tai su savo Kryžiaus galybe ir išmintimi, kad žmonija nepasiduotų gundoma „melo tėvo“ (Jn 8, 44), kuris ją nuolat verčia eiti plačiais ir erdviais, iš pažiūros lengvais ir maloniais keliais, kurie tačiau yra pilni pinklių ir pavojų! Tegu mums leidžia visada sekti tuo, kuris yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14, 6)!

Štai, brangūs Broliai ir Seserys, krikščioniškų šeimų užduotis ir misijinis Bažnyčios rūpestis šiais gausių ir ypatingų dieviškų malonių Metais. Tegu Šventoji Šeima, visų žmonijos šeimų paveikslas ir pavyzdys, padeda kiekvienam keliauti su Nazareto dvasia; tegu padeda kiekvienai šeimai giliau suvokti savo misiją visuomenėje ir Bažnyčioje Dievo žodžio klausymu, malda ir brolišku pasidalijimu gyvenimu! Tegu Marija, gražiosios meilės Motina, ir Juozapas, Atpirkėjo globėjas, mus lydi savo nuolatiniu užtarimu!

Su tais jausmais laiminu kiekvieną šeimą vardan Švenčiausiosios Trejybės, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Roma, prie Šventojo Petro, 1994 m. vasario 2 d., Viešpaties Paaukojimo šventėje, šešioliktais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II