Mieli Broliai Kunigai!

Širdimi ir protu žvelgdamas į Didįjį jubiliejų, iškilmingą Kristaus gimimo 2000-ųjų metinių šventę bei trečiojo krikščionybės tūkstantmečio pradžią, norėčiau drauge su Jumis šauktis Viešpaties Dvasios, kuriai skirtas antrasis dvasinės kelionės etapas, tiesiogiai rengiantis Šventiesiems 2000-iesiems metams.

Noriai paklusdami meilės kupiniems Šventosios Dvasios įkvėpimams, rengiamės intensyviai išgyventi šį išganymo laiką, prašydami visų dovanų Teikėjo malonių, būtinų įžvelgti išganymo ženklus ir visiškai ištikimai atsakyti į Dievo kvietimą.

Mūsų kunigystė artimai susijusi su Šventąja Dvasia ir jos misija. Įšventinimo į kunigus dieną Prisikėlusysis nepaprastu Globėjo Dvasios išliejimu kiekviename iš mūsų atnaujino tai, ką jis buvo padaręs savo mokiniams Velykų vakarą. Sykiu jis pavedė mums tęsti jo misiją pasaulyje (plg. Jn 20, 21–23). Ši Dvasios dovana, turinti slėpiningą pašventinimo galią, yra mums patikėtosios ypatingos užduoties evangelizuoti bei šventinti šaltinis ir pradžia.

Didįjį ketvirtadienį, dieną, kai švenčiame Viešpaties Vakarienės atminimą, apmąstome Jėzų, „klusnų iki mirties“ Tarną (plg. Fil 2, 8), kaip nepakartojamą savo meilės ženklą įsteigusį Eucharistiją bei šventimais suteikiamą tarnybą. Šį ypatingą meilės testamentą jis palieka mums, idant visur ir visada būtų tęsiamas jo Kūno ir Kraujo slėpinys, ir žmonėms būtų prieinamas neišsemiamas malonės šaltinis. Argi koks nors kitas momentas gali mums, kunigams, teikti tinkamesnę ir įspūdingesnę progą apmąstyti Šventosios Dvasios darbus ir maldauti jos dovanų, kad taptume vis labiau panašūs į Kristų, Naujosios Sandoros Kunigą?

1. Šventoji Dvasia, Kūrėja ir Pašventintoja

Veni, Creator Spiritus,
Mentes tuorum visita,
Imple superna gratia,
Quae tu creasti pectora.

O Dvasia, Viešpatie, nuženk,
Savųjų sielose gyvenk,
Pripilk malonių iš dangaus
Krūtinę tikinčio žmogaus.

Šis senovinis liturginis himnas primena kiekvienam kunigui jo įšventinimo dieną ir šiuo nepaprastu momentu prisiimtą įsipareigojimą visiškai atsiverti Šventosios Dvasios veikimui. Jis taip pat primena jam ypatingą Globėjo paramą ir daugelį malonės, džiaugsmo ir artumo akimirkų, kuriomis Viešpats leido jam džiaugtis jo gyvenimo kelionėje.

Bažnyčia, Nikėjos ir Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimu skelbdama tikėjimą į Šventąją Dvasią kaip į Viešpatį ir Gyvybės Davėją, gerai išreiškia vaidmenį, kurį ji atlieka žmogaus gyvenimo įvykiuose ir ypač lydėdama Viešpaties mokinius kelyje į išganymą.

Ji yra Dvasia Kūrėja, kurią Šventasis Raštas pateikia žmonijos istorijos aušroje kaip „sklandančią virš vandenų“ (plg. Pr 1, 2) ir Atpirkimo pradžioje kaip tą, per kurią Dievo Žodis tapo kūnu (plg. Mt 1, 20; Lk 1, 35).

Būdama vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi, ji „absoliučiame Dieviškosios Trejybės slėpinyje yra Asmuo-meilė, nesukurta dovana, visų Dievo dovanų kūrinijos tvarkoje amžinasis šaltinis, pagrindas ir tam tikra prasme Dieviškųjų Asmenų tarpusavio bendravimo malonėje subjektas. Įsikūnijimo slėpinys yra šio dalijimosi, šio Dieviškųjų Asmenų tarpusavio bendravimo viršūnė“ (Enciklika Dominum et vivificantem, 50).

Šventoji Dvasia kreipia žemiškąjį Jėzaus gyvenimą į Tėvą. Jos slėpiningu veikimu Dievo Sūnus pradedamas Mergelės Marijos įsčiose (plg. Lk 1, 35) ir tampa žmogumi. Vėliau Dvasia, tarsi balandis nusileisdama ant Jėzaus per krikštą Jordane (plg. Lk 3, 21–22), paliudija jį esant Tėvo Sūnumi ir išsyk po to išveda į dykumą (plg. Lk 4, 1). Nugalėjęs gundymus, Jėzus pradeda savo pasiuntinybę „Dvasios galybe“ (Lk 4, 14): Joje Jėzus pradžiunga Šventąja Dvasia ir šlovina Tėvą už jo apvaizdingą planą (plg. Lk 10, 21); Dvasios jėga išvaro demonus (plg. Mt 12, 28; Lk 11, 20). Dramatišką Kryžiaus valandą „per amžinąją Dvasią“ (Žyd 9, 14) paaukoja save; per Ją vėliau prikeliamas (plg. Rom 8, 11) ir pristatomas kaip „galingas Dievo Sūnus“ (Rom 1, 4).

Velykų dienos vakarą Prisikėlęs Jėzus susirinkusiems Vakarienės menėje apaštalams taria: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22) ir, pažadėjęs kitą išliejimą, siunčia juos į pasaulį, patikėdamas jiems brolių bei seserų išganymą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

Kristaus buvimas Bažnyčioje visais laikais ir visose vietose Globėjo veikimu tampa gyvas ir veiksmingas tikinčiųjų sielose (plg. Jn 14, 26). Dvasia ir mūsų laikais yra „pagrindinė naujosios evangelizacijos veikėja <...> istorijos tėkmėje, veikdama žmonių širdyse, kuria Dievo karalystę, rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje ir daigina žmogiškosios patirties gelmėse daigus galutinio išganymo, kuris ateis laikų pabaigoje“ (Tertio millennio adveniente, 45).

2. Eucharistija ir Šventimai – Šventosios Dvasios vaisiai

Qui diceris Paraclitus,
Altissimi donum Dei,
Fons vivus, ignis, caritas,
Et spiritalis unctio.

Šventos ramybės sklidina,
Aukščiausio Dievo dovana,
Šaltinis meilės Tu esi
Ir žygiams dvasią įkvepi.

Šiais žodžiais Bažnyčia šaukiasi Šventosios Dvasios kaip spiritalis unctio, sielos patepimo. Šventosios Dvasios patepimu nekaltose Marijos įsčiose dangiškasis Tėvas įšventino Kristų amžinuoju naujosios Sandoros vyriausiuoju Kunigu, kuris norėjo pasidalyti savo kunigyste su mumis ir pašaukė mus tęsti jo pasiuntinybę mūsų brolių bei seserų išganymo labui.

Didįjį ketvirtadienį, Feria quinta in Cena Domini, mes, kunigai, kviečiami drauge su visa tikinčiųjų bendruomene dėkoti už Eucharistijos dovaną ir geriau suvokti mūsų ypatingo pašaukimo malonę. Esame raginami atnaujinta širdimi ir visiškai atsivėrus patikėti save Dvasios veikimui, diena iš dienos atsiduoti panašeėjimui į Kristų, vyriausiąjį Kunigą.

Slėpiningais ir švelniais žodžiais Evangelija pagal Joną pasakoja apie pirmąjį Didįjį ketvirtadienį, kai Viešpats vakarieniavo su savo mokiniais Vakarienės menėje. Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Iki galo! Iki Eucharistijos įsteigimo, su Didžiuoju penktadieniu, kryžiaus auka ir visu Velykų slėpiniu. Per Paskutinę vakarienę Kristus paima į rankas duoną ir pirmą kartą ištaria perkeitimo žodžius: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Po to, paėmęs vyno pripildytą taurę, jis ištaria šiuos perkeitimo žodžius: „Tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“; ir priduria: „Tai darykite mano atminimui“. Taip Vakarienės menėje nekruvinu būdu įvyksta naujosios Sandoros auka, kuri kitą dieną, kai Kristus sako: „Consummatum est!“ „Atlikta!“ (Jn 19, 30), įvykdoma kruvinai.

Ši Auka, vieną kartą ir visiems laikams atlikta ant Golgotos kalno, Šventosios Dvasios galia patikima apaštalams kaip Bažnyčios Švenčiausiasis Sakramentas. Prašydama slėpiningo Dvasios veikimo, Bažnyčia prieš perkeitimo žodžius meldžiasi: „Todėl nuolankiai tave, Viešpatie, prašome: Šventosios Dvasios galia pašventink šias paaukotas tau atnašas, kad jos mums taptų Kūnu ir Krauju tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurio liepiami šias paslaptis švenčiame“ (Eucharistijos III malda). Iš tiesų, kaip be Šventosios Dvasios galios žmogaus lūpos galėtų padaryti, kad duona ir vynas iki laikų pabaigos virstų Viešpaties Kūnu ir Krauju? Tiktai Dievo Dvasios galia Bažnyčia gali nepaliaujamai išpažinti didžiąją tikėjimo paslaptį: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant!“

Eucharistija ir Šventimai yra tos pačios Dvasios vaisiai: „Kaip per šv. Mišias ji duoną ir vyną paverčia Kristaus Kūnu ir Krauju, taip ir Šventimų sakramente ji atlieka kunigo arba vyskupo konsekraciją“ (Jonas Paulius II. Dovana ir paslaptis. p. 46).

3. Šventosios Dvasios dovanos

Tu septiformis munere
Digitus paternae dexterae,
Tu rite promissum Patris,
Sermone ditans guttura.

Septyniomis dovanomis
Sujungi Tėvą su mumis.
Sūnaus žadėta atėjai,
Kalbų daugybe prabilai.

Kaip galėtume ypatingo dėmesio neskirti Šventosios Dvasios dovanų apmąstymui, kurias Bažnyčios tradicija, sekdama bibliniais bei patristiniais šaltiniais, vadina septyneriopa dovana (sacrum Septenarium)? Šiuo mokymu itin domėjosi scholastinė teologija, išsamiai išdėsčiusi jos reikšmę bei požymius.

„Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ (Gal 4, 6). „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. <...> Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 14; 16). Apaštalo Pauliaus žodžiai primena mums, kad pagrindinė Dvasios dovana yra pašvenčiamoji malonė (gratia gratum faciens), su kuria gaunamos teologinės dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – ir visos įlietosios dorybės (virtutes infusae), įgalinančios mus elgtis veikiamiems Šventosios Dvasios. Dieviškos malonės pripildytoje sieloje šis antgamtinis palikimas papildomas Šventosios Dvasios dovanų. Skirtingai negu charizmos, suteiktos tarnavimui dėl kitų, šios dovanos siūlomos visiems, nes jų tikslas vesti asmenis šventėjimo bei tobulėjimo keliu.

Šių dovanų vardai žinomi. Pranašas Izaijas juos mini nusakydamas, koks bus ateisiantysis Mesijas: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės, – jo džiugesys bus Viešpaties baimė“ (Iz 11, 2–3). Septuagintos ir Vulgatos vertimuose dovanų skaičius padidinamas iki septynių, pridedant maldingumą ir iš Izaijo teksto išbraukiant pasikartojančią Dievo baimę.

Jau šv. Ireniejus mini septyneriopą dovaną ir priduria: „Tada Viešpats padovanojo šią Dvasią Bažnyčiai <...>, atsiųsdamas žemei Globėją“ (plg. Adversus Haereses. III, 17, 3). Šv. Grigalius Didysis savo ruožtu aiškina antgamtišką dinamiką, Dvasios įliejamą į sielą, ir išvardija dovanas priešinga tvarka: „Juk per Dievo baimę pakylame iki maldingumo, nuo maldingumo kylame į žinojimą, iš žinojimo gauname tvirtumo, iš tvirtumo – patarimo, su patarimu žengiame prie supratimo ir su supratimu – prie išminties, ir taip Dvasios septyneriopos malonės dėka pačioje viršūnėje mums atsiveria dangiškojo gyvenimo vartai“ (Homiliae in Hezechielem. II, 7, 7).

Kadangi, pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, Šventosios Dvasios dovanos daro žmogaus sielą bei gebėjimus ypač jautrius Globėjo veikimui, „papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams“ (KBK, 1831). Tad moralinį krikščionių gyvenimą palaiko „pastovios būsenos, lenkiančios žmogų paklusti Šventosios Dvasios paskatoms“ (ten pat, 1830). Jomis subrandinamas antgamtiškas gyvenimas, kurį kiekviename žmoguje sukuria malonė. Iš tiesų dovanos puikiai dera su mūsų dvasiniais polinkiais, patobulina bei nepaprastai atveria juos Dievo veikimui.

4. Šventosios Dvasios dovanų poveikis žmogui

Accende lumen sensibus,
Infunde amorem cordibus.
Infirma nostri corporis
Virtute firmans perpeti.

Galingai protą mūs apšviesk
Ir širdis meile Tu paliesk.
Kad nepalūžtų mūs valia,
Ją stiprink amžina galia.

Per Dvasią Dievas suartėja su asmeniu ir vis giliau įsiskverbia į žmogaus pasaulį: „Vienas Dievas Trijuose Asmenyse, kuris pačiame savyje ‘egzistuoja’ kaip transcendentinė tarpasmeninės dovanos tikrovė, Šventojoje Dvasioje atiduoda save žmogui kaip dovaną, perkeičia žmogaus pasaulį iš vidaus, iš širdžių ir sąžinių vidaus“ (Dominum et vivificantem, 59).

Didžiojoje scholastikos tradicijoje ši tiesa skatina teikti pirmenybę Šventosios Dvasios veikimui žmogaus gyvenime ir pabrėžti Dievo išganomąją iniciatyvą moraliniame gyvenime. Nenaikindamas mūsų asmenybės ir neatimdamas iš mūsų laisvės, Dievas išgano mus būdu, pranokstančiu mūsų lūkesčius ir planus. Į tokią logiką įtraukiamos ir Šventosios Dvasios dovanos, kurios yra „žmogaus patobulinimai, parengiantys jį noriai paklusti Dievo paskatoms“ (Tomas Akvinietis. Summa theologiae. I–II, q. 68, a. 2).

Septyneriomis dovanomis tikinčiajam suteikiama galimybė Dievo vaikams būdingoje laisvėje sueiti į artimą asmenišką santykį su Tėvu. Tai pabrėžia šv. Tomas, aiškindamas, kaip Šventoji Dvasia skatina mus veikti ne prievarta, bet meile: „Šventoji Dvasia, – konstatuoja jis, – veda Dievo vaikus laisvėje, per meilę, ne per prievartą ir baimę“ (Contra gentiles. IV, 22). Dvasia daro krikščionių veiklą panašią į Dievo. Tai reiškia, kad ji dera su Dievo mąstymo, mylėjimo ir veikimo būdu. Taip tikintysis tampa regimu Švenčiausiosios Trejybės ženklu pasaulyje. Palaikomas Globėjo draugystės, Žodžio šviesos ir Tėvo meilės, jis gali drąsiai pasiryžti pamėgdžioti Dievo tobulumą (plg. Mt 5, 48).

Mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Paulius VI priminė, jog Dvasia veikia dviejose srityse: „Pirmoji sritis yra individualios sielos <...>, mūsų „aš“; šioje dažnai mums patiems nepažįstamoje mūsų egzistencijos vidujiškiausioje celėje atsiranda Šventosios Dvasios dvelksmas; ji plinta sieloje per tą pirmutinę ir aukščiausiąją charizmą, kurią vadiname malone. Ji yra tartum naujas gyvenimas, išsyk suteikiantis sielai galios poelgiams, pranokstantiems jos prigimtines jėgas“. Antroji sritis, „kurioje plinta Sekminių galia“, yra „regimas Bažnyčios kūnas <...>. Žinoma, Dvasia pučia, kur nori (plg. Jn 3, 8), tačiau Kristaus nustatytoje išganymo tvarkoje Šventoji Dvasia teka apaštališkosios tarnybos kanalu“. Šios tarnybos dėka kunigai gauna galią perduoti Šventąją Dvasią tikintiesiems. Tai vyksta „autentiškai skelbiant Dievo žodį, kas jiems pavesta, vadovaujant krikščionių tautai ir teikiant sakramentus (plg. 1 Kor 4, 1), kurie yra malonės, tai yra pašventinančio Globėjo veikimo, šaltiniai“ (Homilija Sekminių proga. 1969 gegužės 25).

5. Šventosios Dvasios dovanos kunigo gyvenime

Hostem repellas longius,
Pacemque dones protinus:
Ductore sic te praevio
Vitemus omne noxium.

Tu blogį sielose naikink,
Vienybę, taiką vis gaivink,
Vesk mus tvirtai tiesos keliu,
Padėk išvengt skaudžių klaidų.

Žmogaus širdyje Šventoji Dvasia atkuria visišką harmoniją su Dievu ir, garantuodama žmogui pergalę prieš piktąjį, atveria ją neribotiems dieviškosios meilės matmenims. Tad Šventoji Dvasia, vesdama žmogų į vidinės laisvės bei ramybės patirtį ir akindama paversti savo gyvenimą dovana, įgalina jį nusigręžti nuo savimeilės ir pamilti Trejybę. Septyneriopa dovana Dvasia akina pakrikštytąjį visiškai supanašėti su Kristumi ir pritarti Dievo karalystės planams.

Šiuo keliu Šventoji Dvasia veda kiekvieną pakrikštytąjį, tačiau ypatingą dėmesį ji skiria tiems, kurie yra gavę šventimus, idant jie galėtų deramai atlikti savo reiklią tarnybą. Išminties dovana Dvasia skatina kunigą viską pasverti Evangelijos šviesoje, padėdama jam savo ir Bažnyčios reikaluose įžvelgti paslėptą ir meilės kupiną Tėvo planą. Supratimo dovana Šventoji Dvasia žadina gilesnes apreikštosios tiesos įžvalgas, versdama kunigą skelbti gerąją išganymo naujieną su įsitikinimu bei galia. Patarimo dovana Dvasia apšviečia Kristaus tarną savo veiklą grįsti Apvaizdos perspektyvomis, neleidžiant pasaulio nuomonėms save įtaigoti. Tvirtumo dovana ji palaiko kunigą jam susidūrus su tarnybos sunkumais, suteikdama Evangelijai skelbti reikalingos drąsos (parresia) (plg. Apd 4, 29. 31). Žinojimo dovana Dvasia parengia jį suprasti ir priimti kartais slėpiningą antrinių priežasčių ir Pirmosios priežasties sanpyną kosmoso įvykiuose. Maldingumo dovana ji atgaivina jame artimo susivienijimo su Dievu bei pasitikėjimo kupino atsidavimo jo Apvaizdai santykį. Dievo baimės dovana, paskutine tarp dovanų, Dvasia skatina kunigą labiau suvokti savo žmogiškąjį silpnumą ir būtiną dieviškosios malonės vaidmenį, nes „nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7).

6. Šventoji Dvasia įveda į Trejybės gyvenimą

Per te sciamus da Patrem,
Noscamus atque Filium,
Teque utriusque Spiritum
Credamus omni tempore.

Mums Dievą Tėvą leisk pažint,
Jo Sūnų amžiną pamilt.
Dvasia Tu meilės jų bendros, –
Tave tikėsim visados.

Kaip įspūdinga įsivaizduoti šiuos žodžius tariantį kunigą, kai jis drauge su jo sielovadai patikėtais tikinčiaisiais žengia prie Kristaus vedančiu keliu! Jis trokšta drauge su jais tikrai pažinti Tėvą ir Sūnų ir taip pereiti nuo patirties, kai Globėjo darbus istorijoje „regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (per speculum in aenigmate) (1 Kor 13, 12), prie Trejybės gyvos ir pulsuojančios tikrovės regėjimo „akis į akį“ (facie ad faciem) (ten pat). Jis gerai suvokia, kad jo laukia „ilga kelionė mažais laiveliais“ ir kad jis kyla į dangų naudodamasis „mažais sparneliais“ (Šv. Grigalius Nacianzietis. Carmina, 1). Tačiau jis taip pat žino, jog gali pasikliauti tuo, kuriam buvo pavesta išmokyti mokinius visko (plg. Jn 14, 26).

Išmokęs skaityti Dievo meilės ženklus savo asmeninėje gyvenimo istorijoje, kunigas, pamažu artinantis jo galutinio susitikimo su Viešpačiu momentui, vis labiau stiprins savo maldą; tai liudys brandų tikėjimą norint paklusti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios valiai.

Globėjas, – „laiptai, kuriais kopiama prie Dievo“ (Šv. Ireniejus. Adversus Haereses. III, 24, 1), traukia kunigą prie Tėvo, žadindamas jo širdyje karštą troškimą regėti Dievo veidą. Jis leidžia jam suprasti viską, kas susiję su Sūnumi, traukdamas jį prie Kristaus vis stiprėjančiu ilgesiu. Jis apšviečia kunigą, parodydamas savo paties Asmenį, idant žmogus išvystų Dvasią savo paties širdyje ir istorijoje.

Mokytis pasitikėti galutine meilės pergale kunigui tarp jo tarnybos džiaugsmų ir vargų, kančių ir vilčių padeda patikimas Šventosios Dvasios, skatinančios Bažnyčią išgyventi vienybės bei tiesos pilnatvę, nepaisant žmonių bei institucijų ribotumo, veikimas. Tad kunigas žino galįs pasitikėti Dievo žodžio, pranokstančio kiekvieną žmogaus žodį, ir malonės, nugalinčios žmogaus nuodėmes bei trūkumus, galia. Išbandymo laikais tai daro kunigą – nepaisant jo žmogiškojo silpnumo – stiprų ir pasirengusį visa savo širdimi grįžti į Vakarienės menę, kur jis, ištvermingai melsdamasis drauge su Marija bei mokiniais, gali vėl pajusti entuziazmą, kuris jam reikalingas norint toliau tęsti sunkius apaštališkosios tarnybos darbus.

7. Parpuolę Šventosios Dvasios akivaizdoje

Deo Patri sit gloria,
Et Filio, qui a mortuis
Surrexit, ac Paraclito,
In saeculorum saecula.
Amen.

Mes Dievą Tėvą šlovinsim
Ir Sūnų prisikėlusį,
Ir Dvasiai Šventajai garbė
Per amžių amžius vis skambės.
Amen.

Šiandien, Didįjį ketvirtadienį, apmąstydami savo gimimą kunigystei, kiekvienas prisimename įspūdingiausią liturginį akimirksnį, kai savo šventimų dieną parpuolę gulėjome ant grindų. Šis gilaus nuolankumo bei paklusnaus atvirumo gestas puikiai tiko parengti mus sakramentiniam rankų uždėjimui, per kurį Šventoji Dvasia įžengė į mus, kad atliktų savo darbą. Vos pakilę nuo grindų, atsiklaupėme priešais vyskupą, kad gautume šventimus. Tada jis, bendruomenei giedant „Gyvybės šaltini, ugnie, meile, dvasinis patepime“, patepė mūsų rankas šventosios Mišių Aukos šventimui.

Šiais simboliniais ženklais, nurodančiais Šventosios Dvasios buvimą bei veikimą, esame kviečiami diena iš dienos atnaujinti šią patirtį, kad sustiprintume savyje Dvasios dovanas. Svarbu, kad ji ir toliau veiktų mumyse ir mums vadovautų, tačiau dar svarbiau, kad ji per mus veiktų. Kai pagunda paspendžia savo spąstus ir žmogiškosios jėgos išsenka, laikas karščiau šauktis Šventosios Dvasios, kad ji ateitų mums į pagalbą mūsų silpnybės valandą ir įkvėptų mus būti stiprius ir protingus, kaip to nori Dievas. Reikia, kad mūsų širdis visada būtų atvira šiam Dvasios veikimui, padidinančiam bei sutaurinančiam žmogaus pastangas bei suteikiančiam dvasinę gelmę, kur atrandame nesuvokiamo Dievo slėpinio pažinimą bei meilę.

Mieli Broliai Kunigai! Nuo iškilmingo maldavimo Šventosios Dvasios bei iškalbingo nuolankumo ženklo per mūsų kunigystės šventimus fiat, Marijos ištartas Apreiškimo metu, ne kartą aidėjo mūsų gyvenime. Nazareto tyloje Marija visam laikui patikėjo save Viešpaties valiai ir Šventosios Dvasios galia pradėjo Kristų, pasaulio Išganymą. Šis pradinis klusnumas trunka jos visą žemiškąjį gyvenimą, savo viršūnę pasiekdamas kryžiaus papėdėje.

Kunigas pašauktas nuolatos atkartoti Marijos fiat ir, kaip ir ji, leistis vedamas Šventosios Dvasios. Švenčiausioji Mergelė padės jam įgyvendinti jo apsisprendimą laikytis evangelinio neturto ir parengs jį nuolankiai ir nuoširdžiai įsiklausyti į savo brolius bei seseris, kad jų gyvenimo dramose bei siekiuose galėtų atpažinti „Dvasios atodūsius“ (plg. Rom 8, 26). Ji įgalins kunigą tarnauti jiems su apšviestuoju jautrumu, idant jis galėtų juos mokyti Evangelijos vertybių. Ji sustiprins jo norą uoliai siekti „to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), kad jie galėtų įtikinamai liudyti, jog pirmenybė teiktina Dievui. Švenčiausioji Mergelė padės kunigui priimti skaistybės dovaną kaip didesnės meilės išraišką, Dvasios žadinamą, kad dieviškajam gyvenimui atgimtų didelis brolių bei seserų būrys. Ji ves jį evangelinio klusnumo keliais, kad Dvasia skatintų jį, palikus visus savo planus, be išlygų pritarti Dievo sumanymams.

Lydimas Marijos, kunigas gebės kasdien atnaujinti savo šventimus iki to laiko, kai vadovaujamas Dvasios, kurios jis su pasitikėjimu šaukdavosi savo žmogiškojoje bei kunigiškojoje kelionėje, įžengs į Trejybės šviesos vandenyną.

Prašydamas Marijos, kunigų Motinos, užtarimo, meldžiu ypatingo meilės Dvasios išliejimo ant Jūsų.

Ateik, Šventoji Dvasia! Ateik, kad mūsų tarnyba Dievui ir mūsų broliams bei seserims subrandintų didelį derlių!

Dar kartą reikšdamas savo šiltus jausmus ir linkėdamas visokeriopos Dievo paguodos Jūsų tarnyboje, iš visos širdies teikiu Jums ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 1998-ųjų, dvidešimtųjų mano pontifikato metų, kovo 25-oji, Viešpaties Apreiškimo iškilmė

JONAS PAULIUS II