„Aba, Tėve!“

Mieli Broliai Kunigai, mano susitikimą su jumis šių paskutiniųjų tiesioginio pasirengimo Didžiajam 2000-ųjų jubiliejui metų Didįjį ketvirtadienį ženklina kreipimasis, kuriame nuaidi, pasak egzegetų, ipsissima vox Iesu. Šiame kreipimesi glūdi žmogumi tapusio Žodžio, Tėvo pasiųsto į pasaulį žmonijai išganyti, bedugnis slėpinys.

Dievo Sūnaus misija buvo iki galo atlikta tada, kai jis save paaukodamas įgyvendino mūsų įsūnystę ir Šventosios Dvasios dovana kiekvienam žmogui atvėrė galimybę dalyvauti Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Velykų slėpinyje Dievas Tėvas per Sūnų Šventojoje Dvasioje prisiėmė kiekvieno žmogaus skurdumą, padarydamas jam galimą išgelbėjimą iš nuodėmės bei išlaisvinimą iš mirties.

1. Švęsdami Eucharistiją, pradžios maldą užbaigiame žodžiais: „Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius“. Jėzus Kristus gyvena ir viešpatauja su tavimi, Tėve! Galima sakyti, jog šiai baigiamajai formulei būdingas judėjimas iš apačios į viršų: per Kristų Šventojoje Dvasioje pas Tėvą. Tokia teologinė schema yra ir 1997–1999-ųjų trimečio programos pagrindas: pirma Sūnaus, po to Šventosios Dvasios ir galiausiai Tėvo metai.

Šis judėjimas aukštyn kyla, taip sakant, iš judėjimo žemyn, apaštalo Pauliaus aprašyto Laiške galatams, skirsnyje, kurį ypač intensyviai apmąstėme Kalėdų liturgijoje: „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4–5).

Čia išreiškiamas judėjimas žemyn: Dievas Tėvas pasiuntė savo Sūnų, kad mus jame įsūnytų. Velykų slėpinyje Jėzus įgyvendino Tėvo planą, atiduodamas už mus savo gyvybę. Tada Tėvas pasiuntė Sūnaus Dvasią, kad mums paaiškintų šią nepaprastą privilegiją: „O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6–7).

Argi tai, ką rašo apaštalas, nėra nepakartojama? Jis patvirtina, jog Dvasia šaukia: Aba, Tėve! Iš tikrųjų tas, kuris istorijoje paliudijo Dievo tėvystę, buvo Dievo Sūnus Įsikūnijimo bei Išganymo slėpinyje. Jis mus pamokė mūsų maldoje kreiptis į Dievą „Tėve“. Jis pats kreipdavosi į jį žodžiais „mano Tėve“ ir mokė mus meiliai prašyti tariant: „Tėve mūsų“. Tačiau apaštalas Paulius sako mums, jog tai, ko mokė Sūnus, širdyje žmogaus, klausančio jo per vidinį Šventosios Dvasios pamokymą, turi tam tikra prasme įgyti konkretų pavidalą. Juk tiktai jai veikiant esame pajėgūs iš tikrųjų garbinti Dievą, kreipdamiesi į jį „Aba, Tėve“.

2. Mieli Broliai Kunigai, rašau jums šias eilutes turėdamas omenyje Didįjį ketvirtadienį, kai per krizmos Mišias susibursite apie savo vyskupus. Nuoširdžiai linkiu, kad jūs kartu su savo broliais presbiteriais jaustumėtės susivieniję su visa Bažnyčia, švenčiančia Dievo Tėvo metus, kurie žymi dvidešimtojo amžiaus ir krikščionybės antrojo tūkstantmečio pabaigą.

Argi neturime dėkoti Dievui, kai atsigręždami atGal regime minias kunigų, per tą ilgą laikotarpį paskyrusių savo egzistenciją Evangelijos tarnybai, kartais netgi paaukojant gyvybę? Artėjančio Jubiliejaus dvasia išpažindami praėjusių krikščioniškųjų kartų bei jų kunigų ribotumus ir aplaidumus, sykiu su džiaugsmu pripažįstame, kad daugiausia už neįkainojamą tarnybą, kurią Bažnyčia vykdo kaip keliaujančios žmonijos palydovė, turėtume būti dėkingi šitokios daugybės Jėzaus Kristaus tarnautojų paklusnumo bei ištikimybės ženklinamai veiklai. Per pastarąjį tūkstantmetį jie dosniaširdiškai kūrė meilės civilizaciją.

Kokie didingi laiko matmenys! Gerai pagalvojus, laikas, vis labiau tolstantis nuo pradžios, sykiu vis grįžta į pradžią. Tai esminis dalykas: juk jeigu laikas tiktai vis labiau toltų nuo pradžios be aiškaus tikslo, tai yra vėl neatgaudamas savo pradžios, tai tada visa mūsų egzistencija laike neturėtų galutinės krypties. Ji būtų beprasmė.

Kristus, „Alfa ir Omega <...>, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (Apr 1, 8), suteikė žmogaus kelionei per laiką kryptį ir prasmę. Apie save jis yra pasakęs: „Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“ (Jn 16, 28). Lygiai taip Kristaus įvykio yra persunktas ir mūsų perėjimas. Mūsų kelias yra perėjimas su Juo, einant kryptimi, kuria ėjo Jis, – pas Tėvą.

Tai dar labiau išryškėja per Triduum sacrum, šventąjį Tridienį, kai per Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį dalyvaujame Jo grįžime pas Tėvą. Juk tikėjimas mums laiduoja, jog šis Kristaus perėjimas pas Tėvą, tai yra jo Velykos, nėra tiktai Jį apimantis įvykis. Ir mes pašaukti jame dalyvauti. Jo Velykos yra mūsų Velykos.

Tad pas Tėvą einame su Kristumi. Tai darome per Velykų slėpinį, iš naujo išgyvendami jo kančios valandą, kai jis mirdamas ant kryžiaus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34) ir pridūrė: „Atlikta“ (Jn 19, 30), „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Šie Evangelijos žodžiai žinomi kiekvienam krikščioniui ir juolab kunigui. Tai mūsų gyvenimo ir mūsų mirimo liudijimas. Baigiantis kiekvienai dienai Valandų liturgijoje kartojame: „In manus tuas, Domine, commendo spiritum meum“. Taip rengiamės didžiajam perėjimo slėpiniui, egzistencinėms Velykoms, kai savo mirties bei prisikėlimo galia mus sutiks Kristus, kad perduotų dangiškajam Tėvui.

3. „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 25–27). Taip, tiktai Sūnus pažįsta Tėvą. Jis, „Tėvo prieglobstyje esantis“, anot Jono (Jn 1, 18), atskleidė mums Tėvą, parodė jo veidą ir atidengė jo širdį. Į apaštalo Pilypo prašymą per Paskutiniąją vakarienę: „Parodyk Tėvą“ (Jn 14, 8) Kristus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! <...> Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“ (Jn 14, 9–10). Šiais žodžiais Jėzus paliudijo savo, kaip Sūnaus, amžino gimimo iš Tėvo trejybinį slėpinį, sudarantį giliausią jo dieviškojo Asmens branduolį.

Evangelija nepaliaujamai apreiškiamas Tėvas. Kai Juozapas ir Marija randa dvylikametį Jėzų šventykloje tarp mokytojų ir motina sako: „Vaikeli, kam mums tai padarei?“ (Lk 2, 48), jis atsako nurodydamas į Tėvą: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Būdamas vos dvylikos metų, jis jau žino savo gyvenimo reikšmę, savo misijos, kuri nuo pirmosios iki paskutiniosios valandos turi būti skirta „Tėvo reikalams“, prasmę. Šios misijos viršūnė – Golgota, auka ant kryžiaus, kurį Kristus priima paklusnumo bei vaikiško atsidavimo dvasia: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu! <...> tebūnie tavo valia!“ (Mt 26, 39.42). Tėvas priima Sūnaus auką, nes jis taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 3, 16). Taip, tiktai Sūnus pažįsta Tėvą, ir todėl tik jis gali jį apreikšti.

4. „Per ipsum, et cum ipso, et in ipso <...>“. „Per jį, su juo ir jame tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius“.

Šią ypatingą dieną dvasiškai susivieniję ir regimai susirinkę katedrose dėkojame Dievui už kunigystės dovaną. Dėkojame už Eucharistijos, kurią švenčiame kaip kunigai, dovaną. Doksologija, kuria užbaigiamas Kanonas, nepaprastai svarbi kiekvienam Eucharistijos šventimui. Ji tam tikra prasme išryškina Mysterium fidei, Eucharistijos aukos centrinio branduolio viršūnę, tai yra momentą, kai Šventosios Dvasios galia duoną ir vyną perkeičiame Kristaus Kūnu ir Krauju, kaip jis pats pirmąkart padarė Paskutinės vakarienės menėje. Eucharistijos maldai pasiekus viršūnę, Bažnyčia per įšventintojo tarnautojo asmenį kreipiasi į Tėvą šiais žodžiais: „Per jį, su juo ir jame tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius“. Sacrificium laudis!

5. Susirinkimui iškilmingai atsakius „Amen“, celebrantas pradeda Viešpaties maldą „Tėve mūsų“. Šių elementų seka labai svarbi. Evangelijoje pasakojama apie apaštalus, kurie buvo taip nustebinti Mokytojo pamaldaus pokalbio su Tėvu, kad paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Tada jis pirmą kartą ištarė žodžius, vėliau tapusius svarbiausia ir dažniausia Bažnyčios ir visų krikščionių malda „Tėve mūsų“. Mums, kaip liturginiam susirinkimui, tariant tuos pačius žodžius per Eucharistijos šventimą, jie įgyja ypatingo išraiškingumo. Šiuo momentu tarsi išpažįstame, jog Kristus išmokė mus Tėvui skirtosios maldos galutinai bei pilnatviškai, įgyvendindamas ją savąja kryžiaus auka.

Eucharistijos maldoje išryškėja visas Bažnyčios kalbamosios „Tėve mūsų“ turinys. Kiekvienas joje esantis prašymas įgyja ypatingo tiesos spindesio. Ant kryžiaus Tėvo vardas pašventinamas didžiausiu laipsniu ir jo Karalystė tampa neatšaukiama; sulig „consummatum est“ jo valia galutinai įvykdoma. Ir argi prašymo: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame <...>“ visiškai nepatvirtina Nukryžiuotojo žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)? Prašymas duoti kasdienės duonos tampa ypač iškalbingas per eucharistinę Komuniją, kai „laužtos duonos“ pavidalu priimame Kristaus Kūną. Ir argi prašymas: „Neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“ netampa veiksmingiausias tuo momentu, kai Bažnyčia aukoja Tėvui didžiausią išgelbėjimo bei išlaisvinimo iš pikto auką?

6. Eucharistijoje kunigas asmeniškai susivienija su bedugniu Kristaus bei į Tėvą kreipiamo jo prašymo slėpiniu. Jis gali kasdien panirti į šį išgelbėjimo bei malonės slėpinį švęsdamas šv. Mišias, kurios išlaiko savo prasmę bei vertę ir tada, kai vadovaujantis teisingais motyvais jos aukojamos be tautos, bet visada už tautą ir visą pasaulį. Kaip tiktai dėl savo nenutraukiamo ryšio su Kristaus kunigyste kunigas yra maldos mokytojas, ir tikintieji pagrįstai gali į jį kreiptis su tuo pačiu prašymu, kaip kadaise į Jėzų yra kreipęsi mokiniai: „Išmokyk mus melstis“.

Bendruomenei Eucharistijos šventimas yra puiki krikščioniškosios maldos mokykla. Iš Mišių driekiasi įvairūs sveikos dvasinės pedagogikos keliai. Tarp jų paminėtinas Švenčiausiojo Sakramento garbinimas – natūrali šventimo tąsa. Per tai tikintieji gali ypatingu būdu patirti, ką reiškia „pasilikti“ Kristaus meilėje (plg. Jn 15, 9), vis giliau įsiskverbdami į jo kaip Sūnaus santykį su Tėvu.

Būtent šiuo požiūriu raginu kiekvieną kunigą su pasitikėjimu ir viltimi vykdyti savo užduotį mokyti bendruomenę tikrai krikščioniškos maldos. Šios užduoties jis negali kratytis net ir tada, kai  kartais dėl sekuliarizuotos mąstysenos keliamų kliūčių tai daryti būna ypač sunku.

Stiprus misijinis impulsas, dieviškosios Apvaizdos suteiktas mūsų laikų Bažnyčiai pirmiausia per Vatikano II Susirinkimą, itin išryškina įšventintųjų tarnautojų poreikį; jie ypač raginami atsiversti, idant paskatintų atsiversti kitus, arba, kitaip tariant, intensyviai išgyventi Dievo įsūnystę, kad kiekvienas pakrikštytasis iš naujo atrastų priklausomybės dangiškajam Tėvui orumą bei džiaugsmą.

7. Mieli Broliai, Didįjį ketvirtadienį atnaujiname kunigiškuosius pažadus. Tuo išreiškiame troškimą, kad Kristus mus vėl apgaubtų savo šventąja kunigyste, atsidavimu bei dvasine kančia Getsemanėje, savo mirtimi Golgotoje ir savo šlovingu prisikėlimu. Visuose šiuose išganomuosiuose įvykiuose sekdami Kristaus pėdomis, atrandame jo giliausią atsidavimą Tėvui. Ir todėl kiekviename Eucharistijos šventime nuaidi apaštalo Pilypo prašymas Paskutinės vakarienės menėje: „Viešpatie, parodyk Tėvą“. Ir kaskart atrodo, jog Kristus per Mysterium fidei atsako: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! <...> Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!“ (Jn 14, 9–10).

Mieli viso pasaulio Kunigai, šį Didįjį ketvirtadienį prisiminsime šventimų dieną gautą patepimą krizma ir kupini dėkingumo vieningai išpažinsime:

Per ipsum, et cum ipso, et in ipso,
est tibi Deo Patri omnipotenti,
in unitate Spiritus Sancti,
omnis honor et gloria
per omnia saecula saeculorum. Amen.

Vatikanas, 1999-ųjų, 21-ųjų pontifikato metų, kovo 14 diena, IV gavėnios sekmadienis

JONAS PAULIUS II