Brangūs broliai kunigai!

1. Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Giliai susijaudinęs aš dar kartą skaitau šiuos žodžius, kuriais evangelistas Jonas pradeda pasakojimą apie Paskutinę vakarienę, – čia, Jeruzalėje, toje vietoje, kur pagal tradiciją Jėzus su Dvylika susirinko Velykų vakarienei ir Eucharistijos įsteigimui.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris šiais savo Sūnaus Įsikūnijimo Jubiliejaus metais leido man sekti žemiškaisiais Jėzaus pėdsakais, žengiant tais keliais, kuriais jis ėjo nuo savo gimimo Betliejuje iki mirties Golgotoje. Vakar aš buvau Betliejuje, Gimimo grotoje. Ateinančiomis dienomis aplankysiu įvairias vietas, susijusias su Išganytojo gyvenimu ir tarnyste, nuo Apreiškimo namų Palaiminimų kalne iki Alyvų kalno. Galiausiai šeštadienį lankysiuos Golgotoje ir prie Šventojo Kapo.

Šiandienis apsilankymas Vakarienės menėje man teikia progą apibendrintai apžvelgti Atpirkimo slėpinį. Čia, toje vietoje, jis mus apdovanojo nesulyginama Eucharistijos dovana. Čia gimė ir mūsų kunigystė.

Laiškas iš Vakarienės menės

2. Man malonu būtent iš šios vietos skirti jums šį laišką, kaip darydavau jau daugiau kaip dvidešimt metų, Didįjį Ketvirtadienį, Eucharistijos dieną, kuri ypatinga prasme yra „mūsų“ diena. Taip, rašau jums iš Vakarienės menės, mąstydamas apie visa tai, kas vyko tarp šių sienų aną slėpiningą vakarą. Dvasios akimis regiu Jėzų ir apaštalus, susėdusius drauge su juo prie stalo. Ypač mąstau apie Petrą: tarsi regiu jį drauge su kitais mokiniais su nuostaba žvelgiantį į Viešpaties veiksmus, giliai susijaudinusį, klausantį jo žodžių ir, nepaisant visos savo trapumo naštos, atsiveriantį skelbiamam ir netrukus įvyksiančiam slėpiniui. Šiomis valandomis vyksta didžiulė kova tarp beatodairiškai atsiduodančios meilės ir mysterium iniquitatis, to slėpinio, kuris užsisklendžia savo priešiškume. Judo išdavystė tampa savotiška žmonijos nuodėmės emblema. „Buvo naktis“, – pastebi evangelistas Jonas (Jn 13, 30): tamsybių valanda, išsiskyrimo ir begalinio liūdesio valanda. Tačiau sielvartinguose Kristaus žodžiuose jau švyti aušros šviesa. „Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22).

3. Būtina vis iš naujo apmąstyti tos nakties slėpinį. Turėtume dažnai dvasia grįžti į šį aukštutinį kambarį, kuriame mes, kunigai, tam tikra prasme jaučiamės esą „namie“. Tai, ką psalmininkas byloja apie tautas, turėdamas mintyje Jeruzalę, galima būtų pasakyti apie mus žvelgiant į Vakarienės menę: „Viešpats įrašys tautų sąraše: „ta yra ten gimusi“ (Ps 87, 6). Iš šios Šventos erdvės aš spontaniškai įsivaizduoju jus įvairiausiose pasaulio vietose, regiu tūkstančius jūsų veidų, tiek jaunesnius, tiek pagyvenusius, įvairios sielos būklės: vienuose, ačiū Dievui, atsispindi džiaugsmas ir entuziazmas, kituose galbūt nusveria skausmas, nuovargis, taip pat netikrumas. Visuose jumyse aš pagerbiu tą Kristaus atvaizdą, kurį gavote kunigystės šventimais, tą „charakterį“, kuris neišdildomai ženklina kiekvieną iš jūsų. Tai yra ženklas ypatingo pamėgimo ir meilės, paliečiančios kiekvieną kunigą, meilės, kuria visuomet galima remtis, tiek džiaugsmingai žengiant pirmyn, tiek pradedant iš pradžių su nauju entuziazmu, viliantis vis didesnės ištikimybės.
 

Gimę iš meilės

4. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“. Skirtingai negu kitose Evangelijose, Jono evangelijoje nepasakojama apie Eucharistijos įsteigimą, apie ką Jėzus buvo plačiai kalbėjęs Kafarnaume (plg. Jn 6, 26–65). Vietoje to čia susitelkiama į kojų plovimą. Šis Jėzaus veiksmas, taip sutrikdęs Petrą, mums atskleidžia ne tiek sektiną nuolankumo pavyzdį, kiek apreiškia tą radikalumą, su kuriuo Dievas nužengia pas mus. Kristuje Dievas „apiplėšė save“ ir priėmė „tarno išvaizdą“ iki visiško pažeminimo ant kryžiaus (plg. Fil 2, 7), kad žmonijai atvertų prieigą į dieviškojo gyvenimo gelmes. Didžiosios Jėzaus kalbos, kurios Jono evangelijoje pateikiamos po kojų plovimo ir tam tikru būdu jį komentuoja, pasitarnauja kaip įžanga į trejybinės bendrystės slėpinį, į kurį esame pašaukti Tėvo, Dvasios dovana mus įskiepijančio į Kristų. Ši bendrystė turi būti išgyvenama pagal naujo įsakymo logiką: „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Neatsitiktinai šią „mistagogiją“ vainikuoja Aukščiausiojo kunigo malda, kurioje Kristus atskleidžia savo vienybę su Tėvu, būdamas pasirengęs grįžti pas jį paaukojant save ir tetrokšdamas, kad mokiniai dalyvautų jo vienybėje su Tėvu: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“.

5. Iš tos mokinių, girdėjusių šiuos žodžius, grupelės susiformavo visa Bažnyčia, augdama laike ir erdvėje kaip „tauta, suburta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės“ (Šv. Kiprijonas, De orat. Dom., 23). Giluminė šios tautos vienybė nereiškia, kad joje nebūtų skirtingų ir vienas kitą papildančių uždavinių. Taigi pirmieji apaštalai yra ypatingu ryšiu susiję su tais, kurie paskirti in persona Christi iš naujo atlikti tai, ką Jėzus padarė per Paskutinę vakarienę įsteigdamas Eucharistijos auką, „viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinį ir viršūnę“ (Lumen gentium,11). Sakramentinė žymė, paženklinanti juos priimtų šventimų galia, laiduoja, kad jų buvimas ir tarnystė yra unikali, būtina ir nepakeičiama.

Nuo to momento jau praėjo beveik du tūkstančiai metų. Kiek daug kunigų pakartojo tai, ką darė Jėzus! Dažnai tai būdavo pavyzdingi mokiniai, kankiniai, šventieji. Kaip galėtumėm šiais Jubiliejaus metais pamiršti daugybę kunigų, kurie savo gyvenimu liudijo Kristų net iki kraujo praliejimo? Jų kankinystė lydi visą Bažnyčios istoriją. Ji ženklina ir ką tik praėjusį šimtmetį, kuriam buvo būdingi įvairūs diktatoriški ir Bažnyčiai priešingi režimai. Iš Vakarienės menės norėčiau padėkoti Viešpačiui už šių kunigų drąsą. Žvelkime į juos, kad mokytumės ir sektume Gerojo Ganytojo pavyzdžiu, kuris „už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11).

Lobis moliniuose induose

6. Tiesa yra tai, kad kunigystės istorijoje, kaip ir visos Dievo tautos istorijoje, galima aptikti tamsų nuodėmės buvimą. Daugelį kartų kunigų žmogiškasis trapumas užtemdė juose Kristaus veidą. Ar tai turėtų stebinti būnant čia, Aukštutiniame kambaryje? Čia ne tik pasiekė viršūnę Judo išdavystė, bet ir pats Petras turėjo suvokti savo silpnumą, gavęs karčią pranašystę apie savo išsižadėjimą. Kristus, pasirinkdamas vyrus, tokius kaip Dvylika, tikrai neturėjo iliuzijų. Jis ant šio žmogiškojo silpnumo uždėjo sakramentinį savo buvimo antspaudą. O Paulius mums parodo kodėl: „šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).

Todėl Dievo tauta, nepaisydama viso savo kunigų trapumo, nesiliovė tikėjusi Kristaus galybe, veikiančia per jų tarnystę. Prisiminkime nuostabų šv. Pranciškaus Asyžiečio liudijimą. Iš nuolankumo jis nenorėjo būti kunigu, bet savo testamente išreiškė tikėjimą kuniguose esančiu Kristaus slėpiniu, pareikšdamas, jog kreipsis į juos, nepaisydamas to, kad jie jį persekiojo, ir jų nuodėmių.

Jis paaiškino: „Aš tai darau, nes šiame pasaulyje nematau Aukščiausiojo Dievo Sūnaus jokiu kitu kūnišku pavidalu, išskyrus jo švenčiausiąjį Kūną ir švenčiausiąjį Kraują, kur vien tik jie [kunigai] gali juos konsekruoti teikti kitiems“ (Fonti Francescane, 113)

7. Iš šios vietos, kur Kristus ištarė Eucharistijos įsteigimo žodžius, kviečiu jus, brangūs kunigai, iš naujo atrasti gautąją „dovaną“ ir „slėpinį“. Norėdami suvokti šio dalyko esmę, turime apmąstyti Kristaus kunigystę. Žinoma, per krikštą joje dalyvauja visa Dievo tauta. Tačiau Vatikano II Susirinkimas mums primena, kad, be visiems pakrikštytiesiems būdingo dalyvavimo, yra kitas, specifinis, tarnybiškasis dalyvavimas, kuris, nors būdamas glaudžiai susijęs su pirmuoju, vis dėlto skiriasi nuo jo iš esmės (plg. Lumen gentium, 10). Įsikūnijimo Jubiliejaus kontekste mes galime žvelgti į Kristaus kunigystę iš ypatingos perspektyvos. Jubiliejus kviečia mus apmąstyti Kristaus kunigystės ir jo asmens slėpinio glaudų ryšį. Kristaus kunigystė nėra atsitiktinė, tai nėra kokia nors užduotis, kurios jis būtų galėjęs nesiimti; kunigystė veikiau yra integrali Kristaus kaip įsikūnijusio Sūnaus ir žmogumi tapusio Dievo tapatybė. Visa, kas vyksta žmonijos ir Dievo santykiuose, nuo šiol vyksta per Kristų; „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Štai kodėl Kristus yra kunigas amžinos ir visuotinės kunigystės, kurios pirmoji Sandora buvo provaizdis ir pasirengimas (plg. Žyd 9, 9). Jis pilnutinai vykdo šią kunigystę nuo tol, kai atsisėdo kaip Aukščiausiasis Kunigas „Didenybės sosto dešinėje“ (Žyd 8, 1). Nuo to laiko pasikeitė pats žmogiškosios kunigystės statusas: dabar tėra tik vienintelė Kristaus kunigystė, kurioje galima dalyvauti ir kuri gali būti vykdoma įvairiais būdais.

Sacerdos et Hostia

8. Tuo pat metu buvo ištobulinta aukos, šio būdingo kunigiškojo akto, prasmė. Golgotoje Kristus pavertė savo gyvybę amžinosios vertės auka, „atperkamąja“ auka, iš naujo ir amžiams atvėrusia bendrystės su Dievu kelią, kurį buvo uždariusi nuodėmė.

Laiškas žydams nušviečia šį slėpinį, Kristaus lūpomis perteikdamas 40-osios psalmės eilutes: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. <...> Štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 5–7; Ps 40, 7–9). Anot Laiško autoriaus, šiuos pranašiškus žodžius Kristus ištarė įžengdamas į pasaulį. Jie išreiškia jo slėpinį ir misiją. Jie tampa tikrove nuo Įsikūnijimo momento, o viršūnę pasiekia Golgotos aukoje. Nuo tol kiekviena kunigo auka tėra tik atnaujintas pateikimas Tėvui vienintelės, kartą visiems laikams atliktos Kristaus aukos.

Sacerdos et Hostia! Kunigas ir Auka! Šis aukos aspektas giliai ženklina Eucharistiją ir drauge sudaro Kristaus kunigystės ir pagal nuoseklumą mūsų kunigystės esminę dimensiją. Šioje šviesoje iš naujo perskaitykime žodžius, kurie pirmą kartą nuskambėjo čia, Aukštutiniame kambaryje: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. <...> Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“. Šiuos žodžius perteikė evangelistai ir apaštalas Paulius iš esmės sutampančia redakcine išraiška. Šioje vietoje Kristus juos ištarė vėlų Didžiojo Ketvirtadienio vakarą. Duodamas apaštalams valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują, Jėzus išreiškė gilią tikrovę to veiksmo, kurį jis netrukus po to įvykdė Golgotoje. Eucharistinėje Duonoje yra tas pats iš Marijos gimęs ir ant Kryžiaus paaukotas Kūnas:

Ave verum Corpus natum de Maria Virgine,
Vere passum, immolatum in cruce pro homine.

9. Kaip nuolat iš naujo negrįžti prie šio slėpinio, kuriame glūdi visas Bažnyčios gyvenimas? Du tūkstančius metų šis sakramentas maitino nesuskaitomą daugybę tikinčiųjų. Iš jo kilo malonės upės. Kiek šventųjų jame rado ne tik laiduojantį pažadą, bet drauge ir rojaus prieangį!

Leiskimės nešami poezijos ir teologijos kupino kontempliacijos polėkio, su kuriuo šventasis Tomas Akvinietis giedojo apie šį slėpinį himno Pange Lingua žodžiais. Šiandien šiame Aukštutiniame kambaryje šie žodžiai man skamba tarsi aidas daugybės viso pasaulio krikščioniškųjų bendrijų, daugybės kunigų, pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių tikinčiųjų, kurie kasdien sustoja adoruodami Eucharistijos slėpinį:

Verbum caro, panem verum verbo carnem efficit,
fitgue sanquis Christi merum, et, si sensus deficit,
ad firmandum cor sincerum sola fides sufficit.

Tai darykite mano atminimui

10. Eucharistijos slėpinys, kuriuo skelbiama ir švenčiama Kristaus mirtis ir prisikėlimas, laukiant jo atėjimo, – tai Bažnyčios gyvenimo šerdis. Šis slėpinys mums ypač reikšmingas, nes yra mūsų tarnybos centre. Žinoma, mūsų tarnyba neapsiriboja Eucharistijos šventimu, ji apima Žodžio skelbimą, tikinčiųjų pašventinimą per sakramentus, vadovavimą Dievo tautai bendrystėje ir tarnystėje. Tačiau Eucharistija yra taškas, nuo kurio viskas sklinda ir į kurį viskas grįžta. Mūsų kunigystė gimė Aukštutiniame kambaryje drauge su Eucharistija.

„Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19): nors šie Kristaus žodžiai skirti visai Bažnyčiai, jie, kaip ypatinga užduotis yra patikėti tiems, kurie tęsia pirmųjų apaštalų tarnybą. Būtent jiems Jėzus perduoda savo ką tik įvykdytą aktą, kuriuo jis perkeitė duoną į savo Kūną ir vyną į savo Kraują, – aktą, kuriame jis pasirodo kaip Kunigas ir Auka. Kristus nori, kad nuo šiol jo veiksmas sakramentiškai taptų taip pat Bažnyčios veiksmu per kunigų rankas. Sakydamas „Tai darykite“ jis nurodo ne tik veiksmą, bet taip pat pašauktąjį veikti; kitaip tariant, jis įsteigia tarnybinę kunigystę, kuri šitaip tampa vienu iš esminių Bažnyčios elementų.

11. Šis aktas turi būti vykdomas „jo atminimui“: šie žodžiai yra svarbūs. Kunigų celebruojamas eucharistinis aktas kiekvienoje krikščionių kartoje, kiekviename žemės kampelyje sudabartina Kristaus atliktą darbą. Kur tik celebruojama Eucharistija, ten nekruvinu būdu sudabartinama kruvina Kalvarijos auka; ten tampa esamas pats Kristus – Pasaulio Atpirkėjas.

„Tai darykite mano atminimui“. Iš naujo girdint šiuos žodžius tarp Aukštutinio kambario sienų natūralu bandyti spontaniškai įsivaizduoti, ką jautė Kristus. Tai buvo dramatiškos valandos prieš jo kančią ir mirtį. Evangelistas Jonas perteikia sielvartingus Mokytojo žodžius, kuriais jis rengia apaštalus savo išėjimui. Jų akyse – liūdesys: „Kadangi jums tai pasakiau – liūdesys jūsų širdis užliejo“ (Jn 16, 6). Tačiau Jėzus juos vėl nudžiugina: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14, 18). Nors Velykų slėpinys atims jį iš jų akių, jis labiau negu bet kada esamas jų gyvenime „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Sudabartinantis atminimas

12. Kristaus esamybė pasireiškia daugeliu būdų. Tačiau iškiliausia yra būtent Eucharistinė esamybė: tai yra ne vien tik paprastas atsiminimas, bet sudabartinantis „atminimas“; tai ne vien simbolinė praeities atmintis, bet gyva Viešpaties esamybė tarp saviškių. Tai visuomet laiduos Šventoji Dvasia, nuolat išliejama švenčiant Eucharistiją, kad duona ir vynas galėtų tapti Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai ta pati dvasia, kuri Velykų vakarą šiame Aukštutiniame kambaryje buvo kvėpta į apaštalus (plg. Jn 20, 22) ir kuri juos dar kartą čia aptinka susibūrusius su Marija Sekminių dieną. Tuomet ji nužengė ant jų kaip stiprus vėjas ir liepsna (plg. Apd 2, 1–4), ragindama juos eiti į visą pasaulį skelbti Žodį ir burti Dievo tautą „duonos laužymui“ (plg. Apd 2, 42).

13. Praslinkus dviem tūkstančiams metų po Kristaus gimimo, šiais Jubiliejaus metais turime ypatingu būdu prisiminti ir apmąstyti tiesą apie tai, ką galėtume pavadinti „euharistiniu gimimu“. Būtent Vakarienės menė yra šio „gimimo“ vieta. Čia prasidėjo nauja Kristaus esamybė pasaulyje, esamybė, nuolat sudabartinama ten, kur švenčiama Eucharistija ir kunigas perleidžia savo balsą Kristui, atkartodamas šventus įsteigimo žodžius.

Ši eucharistinė esamybė lydėjo Bažnyčios istoriją du tūkstantmečius ir toliau ją lydės iki pat laikų pabaigos. Mums toks glaudus ryšys su šiuos slėpiniu yra ir džiaugsmo, ir drauge atsakomybės šaltinis. Šiandien nuostabos ir dėkingumo kupinomis širdimis mes trokštame dar giliau suvokti šią esamybę ir šia dvasia įžengti į Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo – Velykų Tridienį.

Aukštutinio kambario dovana

14. Brangūs broliai kunigai, Didįjį ketvirtadienį katedrose susirinkę apie savo ganytojus, panašiai kaip Romos Bažnyčios kunigai buriasi apie Petro Įpėdinį, priimkite šiuos apmąstymus, kilusius įtaigioje Vakarienės menės aplinkoje! Sunku būtų rasti vietą, labiau menančią Eucharistijos ir drauge mūsų kunigystės slėpinį.

Likime ištikimi tam, ką mums perduoda Vakarienės menė, Didžiojo ketvirtadienio dovanai. Visuomet uoliai švęskime šventąją Eucharistiją. Ilgai ir dažnai adoruokime Eucharistinį Kristų. Eikime į Eucharistijos „mokyklą“. Per šimtmečius nesuskaičiuojama daugybė kunigų rado Eucharistijoje Jėzaus Paskutinės vakarienės metu žadėtą paguodą, vienatvės įveikimo paslaptį, galią pakelti kentėjimus, pastiprinimą pradėti iš naujo pradžią po kiekvieno nusivylimo, vidinę energiją palaikyti apsisprendimą išlikti ištikimiems. Liudijimas, kurį mes pateikiame Dievo tautai švęsdami Eucharistiją, labai priklauso nuo mūsų asmeninio santykio su Eucharistija.

15. Eucharistijos šviesoje naujai atraskime savo kunigystę, padėkime mūsų bendruomenėms iš naujo atrasti šį lobį kasdieniame šventųjų Mišių šventume. O ypač iškilmingiau susirinkus sekmadienio pamaldoms. Tegu jūsų apaštališkojo darbo dėka didėja meilė Eucharistijoje esančiam Kristui. Tai ypač svarbu šiais Jubiliejaus metais. Galvoju apie birželio 18–25 d. vyksiantį Romoje Tarptautinį Eucharistinį kongresą, kurio tema yra „Jėzus Kristus vienintelis pasaulio gelbėtojas – mūsų gyvenimo Duona“. Tai bus pagrindinis Didžiojo jubiliejaus įvykis, kuris turi būti „pabrėžtinai eucharistiniai metai“ (Tertio millennio adveniente, 55). Kongresas pabrėš giluminį ryšį tarp Žodžio Įsikūnijimo ir Eucharistijos, realaus Kristaus buvimo sakramente.

Iš Aukštutinio kambario apkabinu jus Eucharistijoje. Tegu per Paskutinę vakarienę apsupto savųjų Kristaus atvaizdas pripildo kiekvieną mūsų brolybės ir bendrystės jaudulio. Didieji tapytojai stengėsi pavaizduoti tarp apaštalų Kristaus veidą Paskutinės vakarienės scenoje. Ar įmanoma pamiršti Leonardo šedevrą? Tačiau tik šventieji savo intensyvia meile gali įsiskverbti į šio slėpinio gelmes, tarsi kaip Jonas priglausdami galvą ant Viešpaties krūtinės (plg. Jn 13, 25). Čia atsiduriame meilės viršūnėje: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“.

16. Norėčiau pabaigti šias mintis, kurias su meile patikiu jums apmąstyti, senovinės maldos žodžiais:

Dėkojame tau, mūsų Tėve,
už gyvenimą ir pažinimą,
kuriuos apreiškei mums
per savo tarną Jėzų.
Tau šlovė per amžius!
Kaip ši laužoma duona
yra buvusi išsklaidyta kalnuose
ir vėliau surinkta tapo vienetu,
 taip ir tu surink savo Bažnyčią
nuo žemės pakraščių į savo karalystę. <...>
Tu, visagali Valdove,
visa sutvėrei dėl savo vardo;
davei žmonių džiaugsmui valgį ir gėrimą,
kad tau dėkotų;
mums padovanojai dvasinį peną ir gėrimą,
ir amžinąjį gyvenimą per savo Tarną. <...>

Tau šlovė per amžius!

(Didachė 9, 3–4; 10, 3–4).

Mielieji broliai kunigai, iš Vakarienės menės dvasiškai apkabinu jus visus ir nuoširdžiai suteikiu savo palaiminimą.

Iš Jeruzalės, 2000 m. kovo 23 d.

JONAS PAULIUS II