Brangūs Broliai Kunigai!

1. Dieną, kai Viešpats Jėzus padovanojo Bažnyčiai Eucharistiją ir sulig ja įsteigė mūsų kunigystę, negaliu neskirti jums keleto draugiškų ir, sakyčiau, bičiuliškų žodžių, trokšdamas prisidėdi prie jūsų padėka bei šlovinimu.

Lauda, Sion, Salvatorem, lauda ducem et pastorem, in hymnis et canticis! Tikrai didis slėpinys, kurio tarnais esame padaryti. Beribės meilės slėpinys, nes, „mylėdamas savuosius pasaulyje, [Jėzus] parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1); vienybės, iš Trejybės gyvenimo versmių liejamos ant mūsų, idant taptume „viena“ Dvasios dovanos dėka (plg. Jn 17), slėpinys; slėpinys dieviškosios diakonia, paskatinusios kūnu tapusį Žodį plauti savo kūriniui kojas, parodant, jog tarnavimas yra bet kurio autentiško žmonių tarpusavio ryšio pagrindinis kelias: „<...> kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (plg. Jn 13, 15).

Esame padaryti ypatingais šio didžio slėpinio liudytojais ir tarnais.

2. Šis Didysis ketvirtadienis yra pirmasis po Didžiojo jubiliejaus. Patirtis, kurią, ypatingu būdu švęsdami gailestingumą, kartu su savo bendruomenėmis išgyvenome praėjus dviem tūkstančiams metų nuo Kristaus gimimo, šiandien tampa paskata toliau tęsti kelionę. Duc in altum! Viešpats kviečia mus irtis į gilumą pasitikint jo žodžiu. Pasinaudokime jubiliejine patirtimi ir toliau liudykime Evangeliją su užsidegimu, kurį mums kelia įsimąstymas į Kristaus veidą!

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau, jog nuo Kristaus turime pradėti, kad jame atsivertume „neišsakomiems“ Dvasios atodūsiams (plg. Rom 8, 26), Tėvo apkabinimui: „Aba, Tėve“ (Gal 4, 6). Nuo jo turime pradėti, kad iš naujo atrastume mūsų brolystės versmę ir giliąją logiką: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).

3. Šiandien norėčiau kiekvienam iš jūsų padėkoti už tai, ką per Jubiliejaus metus padarėte, kad jums patikėti žmonės intensyviau pajustų išganingą prisikėlusio Viešpaties buvimą. Šią akimirką mintyse taip pat turiu jūsų kasdienį, dažnai nematomą darbą, kuriuo, neišeidami į rampos šviesą, nešate Dievo karalystę į žmonių sąžines. Reiškiu jums savo žavėjimąsi šia taktiška, atkaklia, kūrybiška tarnyba, nors kartais ir sudrėkinama sielos ašarų, kurias temato Dievas ir supila „į savo ąsotį“ (plg. Ps 56, 9). Tai tarnyba, verta juo didesnės pagarbos, juo labiau ji bandoma smarkiai sekuliarizuotos aplinkos, kunigo veiklai spendžiančios nuovargio bei nusiminimo žabangas. Gerai žinote: toks kasdienis įsipareigojimas Dievui yra brangus.

Sykiu trokštu pakartoti Kristaus, kviečiančio vis labiau stiprinti savo ryšį su juo, žodžius: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“ (Apr 3, 20). Būdami Kristaus skelbėjai, esame pirmiausia pašaukti artimai su juo gyventi: neįmanoma kitiems duoti tai, ko patys neturime! Šiuolaikinė visuomenė, priešingai negu atrodo iš išorės, trokšta Kristaus; tai iškyla aikštėn tarp naujų dvasingumo formų nenuoseklumų, išryškėja net tada, kai sprendžiant didžiąsias etikos problemas Bažnyčios liudijimas tampa prieštaravimo ženklu. Šis Kristaus troškimas – sąmoningas ar nesąmoningas – negali būti numalšintas tuščiais žodžiais. Tiktai tikri liudytojai gali įtikinamai skleisti gelbėjantį žodį.

4. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte rašiau, kad tikrasis Didžiojo jubiliejaus paveldas yra intensyvesnio susitikimo su Kristumi patirtis. Tarp gausių tokio susitikimo aspektų šiandieniams apmąstymams norėčiau pasirinkti sakramentinio susitaikinimo temą: tai irgi buvo svarbus Jubiliejaus metų momentas, nes yra artimai susijęs su atlaidų dovana.

Esu tikras, jog tą patį patyrėte vietinėse Bažnyčiose. Čia, Romoje, stebėtinas gailestingumo sakramento einančių žmonių srautas buvo vienas ryškiausių Jubiliejaus reiškinių. Tai padarė įspūdį net netikintiems stebėtojams. Šventojo Petro ir kitų bazilikų klausyklos buvo tiesiog apgultos maldininkų, kurie dažnai būdavo priversti kantriai laukti ilgose eilėse. Ypač reikšminga, kad susidomėjimą šiuo sakramentu per nuostabią savo Jubiliejaus savaitę parodė jaunuoliai.

5. Gerai žinote, jog pastaraisiais dešimtmečiais šis sakramentas dėl įvairių priežasčių išgyveno tam tikrą krizę. Tai paskatino 1984 metais surengti Sinodą, kurio išvados buvo apibendrintos posinodiniame apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia.

Būtų naivu manyti, jog vien intensyvesnis atleidimo sakramento praktikavimas per Jubiliejaus metus įrodo tendencijos pokytį. Tačiau tai padrąsinantis ženklas, verčiantis mus pripažinti, kad laikinos krizės negali panaikinti giliųjų žmogaus dvasios poreikių, į kuriuos atsiliepia Dievo išganomasis planas. Šį jubiliejinį ženklą reikia priimti kaip nuorodą iš viršaus ir paversti motyvu iš naujo imti drąsiai siūlyti šio sakramento prasmę ir praktiką.

6. Tačiau čia daugiau dėmesio norėčiau skirti ne pastoracinei problematikai. Didįjį ketvirtadienį, ypatingą mūsų pašaukimo dieną, esame kviečiami apmąstyti pirmiausia savo „būtį“ ir ypač savo šventumo kelią. Būtent iš čia taip pat kyla mūsų apaštališkasis uolumas.

Žvelgdami į Kristų per Paskutinę vakarienę, matydami, kaip jis mums tampa „perlaužta duona“ ir nuolankiai pasilenkia prie apaštalų kojų, gautosios dovanos didybės akivaizdoje negalime nepajusti, kaip ir Petras, to paties nevertumo jausmo. „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 8). Petras neteisus, spirdamasis Kristaus ketinimui. Tačiau jis pagrįstai jaučiasi to nevertas. Šią išskirtinę meilės dieną svarbu pajusti kunigystės malonę kaip neapsakomo gailestingumo apstumą.

Gailestingumas yra visiškas neužsitarnautumas, su kuriuo Dievas mus pasirinko: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16).

Gailestingumas yra maloningas palankumas, su kuriuo jis kviečia mus darbuotis kaip jo atstovams, žinodamas, kad esame nusidėjėliai.

Gailestingumas yra atleidimas, kurio jis mums niekuomet neatsako, kaip neatsakė ir Petrui, kai tas jo išsižadėjo. Mums irgi galioja jo žodžiai: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

7. Tad iš naujo atraskime savo pašaukimą kaip „gailestingumo slėpinį“. Evangelijoje matome, jog būtent šia dvasine nuostata Petras priima savo ypatingą tarnybą. Jo istorija yra pavyzdys visiems, kurie pagal įvairius Šventimų sakramento laipsnius yra prisiėmę apaštališkąją užduotį.

Mintys krypsta į Luko evangelijoje aprašytą stebuklingos žūklės sceną (5, 1–11). Kviesdamas irtis į gilumą žvejoti, Jėzus reikalauja iš Petro pasitikėjimo jo žodžiu akto. Žmogų trikdantis reikalavimas: kaip galima juo patikėti po varginančios bemiegės nakties, praleistos bergždžiai mėtant tinklus? Tačiau kai užmetama iš naujo patikėjus Jėzaus žodžiu, viskas pasikeičia. Žuvų užgriebiama tiek daug, kad net ima trūkinėti tinklai. Žodis atskleidžia savo galią. Tai sukelia nuostabą, tačiau sykiu išgąstį ir drebulį, tartum būtume netikėtai užklupti ryškios šviesos, apnuoginančios visus mūsų asmeninius ribotumus. Petras sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ (Lk 5, 8). Bet vos tai išpažinus, Mokytojo gailestingumas virsta jam naujojo gyvenimo pradžia: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 10). „Nusidėjėlis“ tampa gailestingumo tarnu. Žuvų žvejys – „žmonių žveju“!

8. Brangūs Kunigai, tai didis slėpinys: Kristus nebijojo rinktis tarnų iš nusidėjėlių. Argi tai ne mūsų patirtis? Ir vėl Petrui teks tai gyviau suvokti per jaudinantį pokalbį su Jėzumi po prisikėlimo. Prieš patikėdamas jam pastoracinę užduotį, Mokytojas užduoda trikdantį klausimą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 15). Tas, kuriam šis klausimas skirtas, yra tas pats, kuris prieš kelias dienas buvo tai tris kartus paneigęs. Gerai suprantamas liūdnas jo atsakymo tonas: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“ (ten pat, 17 eil.). Būtent dėl šios meilės, suvokiančios savo trapumą, išpažintos su drebuliu ir pasitikėjimu, Petrui patikima tarnyba: „Ganyk mano avinėlius“, „ganyk mano aveles“ (ten pat, 15, 16, 17 eil.). Būtent dėl tokios meilės, sutvirtintos Sekminių ugnimi, Petras buvo pajėgus atlikti gautąją tarnybą.

9. Argi ne per tokią gailestingumo patirtį gimė Pauliaus pašaukimas? Niekas kitas taip nejuto, jog nėra vertas Kristaus pasirinkimo. Jo, kaip įnirtingo Bažnyčios persekiotojo, patirtis visuomet degins dvasią: „Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“ (1 Kor 15, 9). Tačiau tas prisiminimas, užuot sumažinęs entuziazmą, suteikė jam sparnus. Juo labiau Paulius buvo gaubiamas gailestingumo, juo didesnį poreikį jautė jį liudyti bei skleisti. „Balsas“, pasiekęs Paulių kelyje į Damaską, nuveda jį į Evangelijos širdį ir leidžia jam ją atrasti kaip Kristuje su pasauliu save sutaikinusio Tėvo gailestingumą. Tuo remdamasis Paulius ir apaštališkąją tarnystę suvoks kaip sutaikinimo tarnystę: „O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 18–19).

10. Brangūs Kunigai, Petro ir Pauliaus liudijimai yra mums vertingos gairės. Jie kviečia mus išgyventi kunigystės dovaną su beribiu dėkingumu: mes nieko neužsitarnavę, viskas yra malonė! Abiejų apaštalų patirtis sykiu akina mus atsiduoti Dievo gailestingumui, sąžiningai atgailaujant palikti jam savo silpnybes ir su jo malone toliau eiti šventumo keliu. Laiške Novo millennio ineunte įpareigojimą siekti šventumo įvardijau kaip pirmutinį išmintingos pastoracinės „programos“ klausimą. Tai pagrindinė visų tikinčiųjų, juo labiau mūsų, pareiga (plg. 30–31).

To siekiant svarbu iš naujo atrasti Susitaikinimo sakramentą kaip pagrindinę mūsų šventėjimo priemonę. Artindamiesi prie brolio kunigo prašyti išrišimo, kurį patys taip dažnai teikiame tikintiesiems, galime išgyventi didžią ir paguodžiančią tiesą, jog pirma negu tarnai esame vienos ir tos pačios tautos, „išganytųjų“ tautos, nariai. Tai, ką Augustinas yra pasakęs apie vyskupo užduotį, galioja ir kunigiškajai tarnystei: „Tai, kad esu jums, mane gąsdina, bet tai, kad esu su jumis guodžia. Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis. <…> Pirmasis titulas žymi pavojų, antrasis – išgelbėjimą“ (Sermones, 340, 1). Nuostabu galėti išpažinti nuodėmes ir kaip balzamą pajusti žodį, užliejantį mus gailestingumu ir grąžinantį į kelią. Tiktai pajutusieji meilų Tėvo apkabinimą, koks aprašytas Evangelijos pasakojime apie sūnų palaidūną – „puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20), gali perteikti kitiems tą pačią šilumą, kai iš atleidimo gavėjo pasidaro teikėjais.

11. Tad šią šventą dieną prašykime Kristaus padėti mums iš naujo sau patiems atrasti visą šio sakramento grožį. Argi pats Jėzus nepadėjo tai atrasti Petrui? „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“ (Jn 13, 8). Tiesa, Jėzus čia tiesiogiai neturi galvoje Susitaikinimo sakramento, tačiau tam tikru būdu į tai kreipia darydamas užuominą apie nuskaistinimą, kurį pradės jo atperkamoji mirtis, ir sakramentinę tvarką, laiduosiančią sakramento taikymą individams amžių raidoje.

Tad uoliai naudokimės, brangūs Kunigai, šiuo sakramentu, kad Viešpats nuolatos galėtų nuskaistinti mūsų širdį ir padaryti vertesnius mūsų švenčiamo slėpinio. Pašaukti rodyti Gerojo Ganytojo veidą ir, vadinasi, turėti paties Kristaus širdį, turime labiau nei kiti persiimti karštu psalmininko maldavimu: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Ps 51, 12). Visame krikščionio gyvenime nepamainomas Susitaikinimo sakramentas iškyla kaip kunigiškojo gyvenimo atrama, gairė ir vaistas.

12. Kunigui, pilnatviškai ir džiaugsmingai išgyvenančiam sakramentinį susitaikinimą, bus visiškai natūralu pakartoti savo broliams Pauliaus žodžius: „Kristaus vardu einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“ (2 Kor 5, 20).

Jau minėtą Susitaikinimo sakramento krizę lemia daug veiksnių, pradedant nuodėmės pajautos susilpnėjimu ir baigiant menku sakramentinės tvarkos supratimu; bet galbūt turėtume taip pat pripažinti, kad sakramentui kartais galėjo neigiamai atsiliepti ir tai, jog nebe taip karštai ar atsidavę vykdome šią reiklią ir sunkią tarnybą.

Tuo tarpu šiandien kaip niekad reikia iš naujo atskleisti šį sakramentą Dievo tautai. Būtina tvirtai ir įsitikinusiai pareikšti, jog Atgailos sakramentas yra įprastinė priemonė atleidimui gauti ir po krikšto padarytoms sunkioms nuodėmėms atleisti. Norint, kad sakramentas visiškai išlaikytų savąjį dieviškojo gailestingumo šventimo pobūdį, jį būtina švęsti kuo tinkamiausiai, numatytomis liturginėmis formomis.

13. Viltis, jog šio sakramento praktika atgims, žadina ne tik naujas dvasinio gyvenimo poreikis, ryškėjantis, nepaisant prieštaringumo, daugelyje socialinių sričių, bet ir gyvas tarpasmeninių susitikimų troškimas, pamažu kylantis daugeliui žmonių kaip atsakas į anoniminę masinę visuomenę, kuri, įsitraukdama į funkcinių santykių sūkurį, dažnai pasmerkia save vidinei izoliacijai. Savaime suprantama, sakramentinės išpažinties nevalia painioti su žmogiškosios pagalbos ar psichologinės terapijos praktika. Vis dėlto nevalia perdėm nuvertinti tai, kad tinkamai išgyvenamas Susitaikinimo sakramentas tikrai atlieka ir „humanizuojantį“ vaidmenį, visiškai derantį su jo pirmutine susitaikinimo su Dievu ir Bažnyčia verte.

Svarbu, kad susitaikinimo tarnas ir šiuo požiūriu gerai atliktų savo užduotį. Jo gebėjimas svetingai sutikti, išklausyti, vesti dialogą, nuolatinis prieinamumas yra esminiai elementai, leidžiantys susitaikinimo tarnybai parodyti visą savo vertę. Sąžiningą skelbimą, niekada nieko nenutylint, radikalius Dievo žodžio reikalavimus turi visuomet lydėti didelis supratingumas bei jautrumas, pavyzdžiu laikant Jėzaus elgesį su nusidėjėliais.

14. Taip pat būtina deramą dėmesį skirti sakramento liturginei formai. Sakramentas neatsiejamas nuo Bažnyčiai būdingos bendrystės logikos. Nuodėmė iki galo nėra suprantama, jei laikoma vien „privačiu“ dalyku, užmirštant, jog ji neišvengiamai susijusi su visa bendruomene ir žemina jos šventumo lygį. Negana to, atleidimo dovana, kurios sakramentinė logika remiasi gilia Kristaus Galvos ir jo narių vienybe, išreiškia antgamtinio solidarumo slėpinį.

Iš naujo atrasti šį sakramentui būdingą „bendrystės“ aspektą būtent per bendruomenines penitencines liturgijas, užsibaigiančias individualia išpažintimi bei individualiu išrišimu, yra labai svarbu, nes tai leidžia tikintiesiems geriau suvokti dvigubą susitaikinimo matmenį ir labiau įsipareigoti išgyventi visus penitencinio kelio gaivinančius lobius.

15. Lieka dar pamatinė katechezės apie moralinį jausmą ir apie nuodėmę problema; tokia katechezė turėtų padėti aiškiau įsisąmoninti Evangelijos reikalavimų radikalumą. Deja, egzistuoja minimalistinė tendencija, trukdanti sakramentui duoti trokštamų vaisių. Daugelio tikinčiųjų nuodėmės suvokimas remiasi ne Evangelija, bet bendrais susitarimais, sociologine „normalybe“, skatinančia nesijausti itin atsakingam už tai, ką „visi daro“, juolab jei tai dar leidžia pilietinė teisė.

Trečiojo tūkstantmečio evangelizacija turi paisyti neatidėliotinos būtinybės gyvai, pilnatviškai ir reikliai skelbti Evangelijos naujieną. Krikščionybės, kurią būtina išlaikyti, nevalia apriboti ligi drungno įsipareigojimo būti sąžiningam pagal sociologinius kriterijus; ji turi būti tikras šventumo siekimas. Privalome su nauju užsidegimu perskaityti Lumen gentium V skyrių, kur kalbama apie visuotinį pašaukimą į šventumą. Būti krikščionimi, vadinasi, gauti pašvenčiamosios malonės „dovaną“, kuri negali nevirsti „įsipareigojimu“ asmeniškai į tai atsiliepti kasdieniame gyvenime. Neatsitiktinai per visus metus stengiausi skatinti kuo plačiau pripažinti šventumą visose srityse, kur jis reiškiasi, idant visiems krikščionims būtų pasiūlyta daug šventumo modelių ir visiems būtų priminta, jog jie asmeniškai tam pašaukti.

16. Brangūs Broliai Kunigai, eikime priekin džiaugdamiesi savo tarnyba, žinodami, kad šalia savęs turime Tą, kuris mus pašaukė ir mūsų neapleidžia. Tegu tikrumas jo buvimu mus palaiko ir guodžia!

Didįjį ketvirtadienį dar gyviau jaučiame jo buvimą su jauduliu įsimąstydami į valandą, kai Jėzus Vakarienės menėje atidavė save mums duonos ir vyno ženklu, sakramentiškai užbėgdamas už akių Kryžiaus aukai. Praėjusiais metais, lankydamasis Šventojoje žemėje, rašiau jums iš pačios Vakarienės menės. To jaudinančio momento neįmanoma užmiršti. Šiandien vėl jį atgaivinu liūdėdamas dėl tragiškos padėties, tebekamuojančios Kristaus žemę.

Mūsų dvasinis susitikimas, kai, susibūrę apie savo vyskupus viso pasaulio katedrose, švenčiame Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį ir kupini dėkingumo minime savo kunigystės ištakas, vis dar tebevyksta ten, Vakarienės menėje.

Džiaugdamasis begaline dovana, kurią visi esame gavę, visus jus apkabinu ir laiminu.
 

Vatikanas, 2001 metų kovo 25 diena, ketvirtasis gavėnios sekmadienis, dvidešimt tretieji mano pontifikato metai.

JONAS PAULIUS II