Brangūs Kunigystės broliai!

1. Džiaugsmo ir meilės dvasia skiriu jums šiuos žodžius Didžiojo ketvirtadienio proga, tęsdamas prieš dvidešimt penkerius metus pradėtą tradiciją, kai pirmąkart švenčiau Velykas tapęs Romos vyskupu. Šis laiško pavidalo susitikimas, turintis ypatingą brolystės aspektą dėl mūsų bendro dalyvavimo Kristaus kunigystėje, vyksta šios šventos dienos, išsiskiriančios dviem reikšmingomis apeigomis – rytinėmis Krizmos Mišiomis ir vakaro Mišiomis in cena Domini, – liturginiame kontekste.

Pirmiausia mąstau apie jus, susibūrusius vyskupijų katedrose apie savo vyskupus, siekiančius atnaujinti savo kunigystės pažadus. Šios iškalbingos apeigos vyksta po šventųjų aliejų, ypač Krizmos, palaiminimo ir gerai įsiterpia į šventimą, kuriame pasirodo sakramentais pašventintos ir pasiųstos skleisti pasaulyje mielą Išganytojo Kristaus kvapą (plg. 2 Kor 2, 14–16) kunigiškosios tautos, Bažnyčios, atvaizdas.

Atėjus vakarui regiu jus, įžengiančius į Vakarienės menę pradėti Velykų tridienio. Būtent į tą „aukštutinį kambarį” (Lk 22, 12) Jėzus mus iš naujo kviečia kiekvieną Didįjį ketvirtadienį, ir būtent čia ypač trokštu su jumis susitikti, mylimi kunigystės broliai. Paskutinės vakarienės metu gimėme kaip kunigai – štai kodėl gražu ir tinkama susitikti Vakarienės menėje, su dėkingumu atmenant mus vienijančią kilnią misiją.

2. Buvome pagimdyti Eucharistijos. Tai, ką sakome apie visą Bažnyčią, kuri, kaip kartojau paskutinėje enciklikoje, „de Eucharistia vivit”, tinka ir tarnybinei kunigystei apibūdinti: ji kyla, gyvuoja, veikia ir duoda vaisius „de Eucharistia” (plg. Tridento Susirinkimas, XXII sesija, kan. 2: DS 1752). „Nėra Eucharistijos be kunigystės, lygiai kaip be Eucharistijos nėra kunigystės” (Dovana ir paslaptis. Mano kunigystės penkiasdešimtosioms metinėms, Vilnius, 1997, p. 78).

Kunigystės tarnyba, kurios niekuomet nedera traktuoti vien kaip funkcionalumo aspekto, nes ji apima „buvimo” plotmę, suteikia kunigui galią veikti in persona Christi ir pasiekia viršūnę duonos ir vyno konsekracijos momentu, kartojant Jėzaus gestus ir žodžius, ištartus per Paskutinę vakarienę.

Tos ypatingos tikrovės akivaizdon stojame nustebę ir suglumę: su kokiu maloningu nuolankumu Dievas panorėjo tokiu būdu susijungti su žmogumi! Jei su jauduliu sustojame prie Prakartėlės, apmąstydami Žodžio Įsikūnijimą, kokie jausmai turėtų mus apimti prieš altorių, ant kurio per vargingas kunigo rankas Kristus laike sudabartina savo Auką? Mums belieka tik suklupti ant kelių ir tyliai adoruoti tą didžiausią tikėjimo slėpinį.

3. „Mysterium fidei”, – paskelbia kunigas po konsekracijos. Tikėjimo slėpinys yra Eucharistija, tačiau nuosekliai imant ir pati kunigystė yra tikėjimo slėpinys (Dovana ir paslaptis, p. 78). Tas pats pašventinimo ir meilės slėpinys, kuris yra Šventosios Dvasios darbas, per kurį duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, veikia kunigo asmenyje Kunigystės šventimų momentu. Egzistuoja ypatingas tarpusavio ryšys tarp Eucharistijos ir Kunigystės, grįžtamasis ryšys,vedantis į Vakarienės menę: kalbama apie du tuo pat metu įsteigtus sakramentus, neatskiriamai susijusius iki pasaulio pabaigos.

Čia susiduriame su tuo, ką pavadinau „apaštališkuoju Eucharistijos pobūdžiu” (plg. Ecclesia de Eucharistia, 26–33). Eucharistijos – lygiai kaip Susitaikinimo – sakramentas buvo Kristaus patikėtas apaštalams, o per juos ir jų įpėdinius perduodamas iš kartos į kartą. Pradėdamas viešąjį gyvenimą, Mesijas pašaukė Dvylika ir paskyrė juos, „kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio” (Mk 3, 14–15). Paskutinės vakarienės metu „buvimas kartu su Jėzumi” apaštalams tapo aukščiausia patirtimi. Švęsdamas Velykų vakarienę ir įsteigdamas Eucharistiją, dieviškasis Mokytojas atbaigė jų pašaukimą. Tardamas: „Tai darykite mano atminimui”, jis užantspaudavo apaštalų misiją eucharistiniu antspaudu ir sakramentinėje komunijoje vienydamas apaštalus su savimi, įpareigojo juos įamžinti šį šventą gestą.

Tardamas žodžius: „Tai darykite...”, Kristus mintimi apėmė apaštalų įpėdinius, kurie, dalydami Gyvybės maistą iki pasaulio pakraščių, turi tęsti jų misiją. Taigi Vakarienės menėje mes, brangūs kunigystės broliai, taip pat tam tikra prasme buvome pašaukti asmeniškai, vienas po kito, „meile” (plg. Krizmos Mišių dėkojimo giesmė), kad iš šventų ir garbingų Viešpaties rankų gautume eucharistinę Duoną, kurią turime dalyti kaip pastiprinimą Dievo tautai, keliaujančiai laiko keliais į Tėvynę.

4. Eucharistija, kaip ir Kunigystė, yra Dievo dovana, „iš esmės pranokstanti bendruomenės galią”, kuri „gaunama per apaštalus siekiančią vyskupų įpėdinystės grandinę” (plg. Ecclesia de Eucharistia, 29). Vatikano II Susirinkimas moko, jog „tarnaujantysis kunigas savo turima šventąja galia <...>, atstovaudamas Kristaus asmeniui, įvykdo eucharistinę auką ir visos tautos vardu atnašauja ją Dievui” (Lumen gentium, 10). Tikinčiųjų sambūris, suvienytas tikėjime ir Šventojoje Dvasioje, taip pat praturtintas gausių dovanų, nors ir sudaro vietą, kur Kristus „visuomet yra su [Bažnyčia], ypač liturginiuose veiksmuose” (plg. Sacrosanctum Concilium, 7), pats negali nei „atlikti” Eucharistijos, nei „pasiskirti” tarnybinį kunigą.

Todėl krikščioniškoji tauta teisingai elgiasi, viena vertus, dėkodama Dievui už Eucharistijos ir Kunigystės dovaną, o kita vertus, nepaliaudama melstis, kad Bažnyčioje niekuomet nepristigtų kunigų. Kunigų niekuomet nėra pakankamai, žvelgiant į didėjančius evangelizacijos ir sielovados poreikius. Kai kuriose pasaulio dalyse kunigų stygius ypač stipriai jaučiamas, nes jų gretos retėja esant nepakankamai kartų kaitai. Kitose vietose, ačiū Dievui, matomas viltingas pašaukimų pavasaris. Be to, Dievo tauta vis aiškiau suvokia, jog būtina melstis ir aktyviai veikti siekiant pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą.

5. Pašaukimai yra Dievo dovana, ir jų reikia nepaliaujamai prašyti. Pagal Jėzaus kvietimą būtina pirmiausia prašyti pjūties Viešpatį, kad pasiųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 37). Būtent malda, sustiprinta tylia kančios auka, yra pirmutinė ir veiksmingiausia pašaukimų sielovados priemonė. Melstis reiškia nukreipti žvilgsnį į Kristų, pasitikint, kad iš jo vieno, vienintelio Aukščiausiojo kunigo ir iš jo dieviškos aukos, Šventajai Dvasiai veikiant, gausiai kyla kiekvienu laiku Bažnyčios gyvenimui bei misijai reikalingi pašaukimų daigai.

Likime Vakarienės menėje, kontempliuodami Išganytoją, kuris per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją ir Kunigystę. Tą šventą naktį jis pašaukė vardu kiekvieną visų laikų kunigą. Jo mylintis ir žvelgiantis į ateitį žvilgsnis krypo į kiekvieną iš jų, – žvilgsnis, panašus į tą, kuris sustojo ties Simonu ir Andriejumi, ties Jokūbu ir Jonu, ties buvusiu po figmedžiu Natanaeliu, ties sėdėjusiu už mokesčių stalo Matu. Jėzus pašaukė mus ir toliau įvairiais būdais šaukia daugybę kitų, kviesdamas tapti jo tarnais.

Kristus nesiliauja ieškojęs ir šaukęs iš Vakarienės menės: ten yra tikrosios kunigystės pašaukimų sielovados pradžia ir amžinas šaltinis. Broliai, už šią sielovadą turime jaustis pirmiausia atsakingi, būdami pasirengę padėti tiems, kuriuos jis nori susieti su savo Kunigyste, kad jie galėtų didžiadvasiškai atsiliepti į jo kvietimą.

Pirmiausia labiau negu bet kuri kita sielovados iniciatyva būtina mūsų asmeninė ištikimybė. Svarbus mūsų šliejimasis prie Kristaus: mūsų puoselėjama meilė Eucharistijai; užsidegimas ją švenčiant; maldingumas ją adoruojant; uolumas, su kuriuo dalijame ją broliams, ypač ligoniams. Aukščiausiasis Kunigas Jėzus ir toliau asmeniškai kviečia darbininkus į savo vynuogyną, tačiau nuo pat pradžios jis troško mūsų aktyvaus bendradarbiavimo. Mylintys Eucharistiją kunigai gali perteikti vaikams ir jaunimui tą „eucharistinę nuostabą”, kurią troškau pažadinti enciklika Ecclesia de Eucharistia (plg. Nr. 6). Būtent jie gali patraukti juos kunigystės keliu, kaip galėtų patvirtinti mūsų pašaukimo istorija.

6. Brangūs Kunigystės broliai, atsižvelgdami į tai, be kitų iniciatyvų, ypatingą dėmesį skirkite rūpinimuisi ministrantais, kurie yra tarsi kunigystės pašaukimų „daigynas”. Jūsų vedama ministrantų grupė parapijos bendruomenėje gali žengti geru krikščioniškosios brandos keliu, sudarydama beveik savotišką proseminariją. Mokykite parapiją, kuri yra šeimų šeima, įžvelgti ministrantuose savo sūnus, tarsi „vynmedžio atžalas” prie Kristaus, Gyvybės Duonos, stalo (plg. Ps 128, 3).

Rūpinkitės ministrantų grupe, naudodamiesi jautresnių šeimų ir katechetų pagalba, kad per tarnybą prie altoriaus kiekvienas jų mokytųsi kuo labiau mylėti Jėzų, atpažinti jo tikrą buvimą Eucharistijoje, išgyventi liturgijos grožį. Dera remti ir puoselėti visas dėl ministrantų organizuojamas vyskupijų arba sielovadinių regionų lygmeniu iniciatyvas, visuomet atsižvelgiant į skirtingą amžių. Vyskupiškosios tarnystės metu Krokuvoje galėjau suvokti, kokių gausių vaisių duoda atsidėjimas jų žmogiškajam, dvasiniam ir liturginiam ugdymui. Kai maži berniukai ir jaunuoliai su džiaugsmu ir entuziazmu eina altoriaus tarnybą, jie savo bendraamžiams iškalbingai liudija Eucharistijos kilnumą ir grožį. Dėl jų amžiui būdingos ypatingos kūrybinės vaizduotės, taip pat dėl kunigų ir vyresniųjų draugų pavyzdžio bei mokymo net ir patys mažiausi gali augti tikėjimu ir žavėtis dvasine tikrove.

Galiausiai taip pat nepamirškite, jog pirmieji Jėzaus, Aukščiausiojo Kunigo, „apaštalai” esate jūs patys: jūsų liudijimas yra svaresnis negu bet kokios kitos priemonės ar pagalba. Reguliariame sekmadieninių ir kasdienių celebravimų ritme ministrantai sutinka būtent jus, mato, kaip jūsų rankose „įvyksta” Eucharistija, jūsų veide jie skaito slėpinio atšvaitą, jūsų širdyje jaučia didesnės meilės kvietimą. Būkite jiems tėvai, mokytojai ir eucharistinio maldingumo bei gyvenimo šventumo liudytojai!

Brangūs broliai kunigai, jūsų ypatinga misija Bažnyčioje reikalauja, kad būtumėte Kristaus „bičiuliai”, ištvermingai kontempliuojantys jo veidą ir nuolankiai besimokantys Švenčiausiosios Mergelės Marijos mokykloje. Nepaliaujamai melskitės, kaip ragina apaštalas (plg. 1 Tes 5, 17), ir akinkite tikinčiuosius melstis dėl pašaukimų, prašant ištvermės pašauktiesiems į kunigiškąjį gyvenimą ir visų kunigų šventėjimo. Padėkite savo bendruomenėms vis labiau pamilti tą išskirtinę „dovaną ir slėpinį” – tarnaujamąją kunigystę.

Maldingoje Didžiojo Ketvirtadienio atmosferoje prisimenu kai kuriuos Kristaus – Kunigo ir Aukos – litanijos kreipinius (plg. Dovana ir paslaptis, p. 103–106), šią litaniją daug metų kalbu su didele dvasine nauda.

Iesu, Sacerdos et Victima,
Iesu, Sacerdos qui in novissima Cena formam sacrificii perennis instituisti,
Iesu, Pontifex ex hominibus assumpte,
Iesu, Pontifex pro hominibus constitute,
Iesu, Pontifex qui tradidisti temetipsum Deo oblationem et hostiam,
miserere nobis!
Ut pastores secundum cor tuum populo tuo providere digneris,
ut in messem tuam operarios fideles mittere digneris,
ut fideles mysteriorum tuorum dispensatores multiplicare digneris,
Te rogamus, audi nos!

8. Kiekvieną iš jūsų ir jūsų kasdienę tarnybą patikiu Marijai, Kunigų Motinai. Rožinio maldoje penktasis Šviesos slėpinys veda mus Marijos akimis kontempliuoti Eucharistijos dovaną, stebintis meile „iki galo” (Jn 13, 1), kurią Jėzus parodė Vakarienės menėje ir savo nuolankiu buvimu kiekviename tabernakulyje. Tegu Švenčiausioji Mergelė jus apsaugo nuo apsipratimo su slėpiniu, patikėtu į jūsų rankas. Be paliovos dėkodami Viešpačiui už ypatingą jo Kūno ir Kraujo dovaną, galėsite ištikimai išlikti savo kunigiškoje tarnyboje.

O tu, Aukščiausiojo Kunigo Kristaus Motina, visuomet išmelsk Bažnyčiai gausių ir šventų pašaukimų, ištikimų ir didžiadvasiškų altoriaus tarnų.

Brangūs broliai kunigai, linkiu jums ir jūsų bendruomenėms šventų Velykų ir iš širdies jus laiminu.

Iš Vatikano 2004 m. kovo 28 d., penktąjį gavėnios sekmadienį, dvidešimt šeštaisiais pontifikato metai

JONAS PAULIUS II