Mieli jaunuoliai!

1. Ateinu pas jus džiaugdamasis, kad galėsime tęsti jau ilgokai vykstantį dialogą, kurį drauge audžiame Pasaulio Jaunimo dienų proga. Bendrystėje su visa Dievo tauta, keliaujančia Didžiojo 2000 metų Jubiliejaus link, noriu pakviesti jus šiais metais sutelkti žvilgsnį į Jėzų, gyvenimo Mokytoją ir Viešpatį, prisimenant Jono evangelijos žodžius: „Mokytojau, kur gyveni? Ateikite ir pamatysite“ (plg. Jn 1, 38-39).

Ateinančiais mėnesiais jūs rinksitės į vietines bažnyčias ir drauge su savo ganytojais apmąstysite šiuos Evangelijos žodžius. Po to 1997-ųjų rugpjūtį Paryžiuje, pačioje Europos širdyje, drauge su daugeliu iš jūsų tarptautiniu lygiu švęsime XII Pasaulio Jaunimo dienas. Šiame didmiestyje, kur šimtmečiais kryžiavosi kultūros ir meno žmonių keliai, jaunieji prancūzai entuziastingai rengiasi priimti savo bendraamžius iš visų planetos kampelių. Jaunieji krikščionys, sekdami Šventųjų Metų kryžių, dar kartą taps Bažnyčios, keliaujančios  pasaulio keliais gyvu atvaizdu. Tie jaunuoliai kartu melsis ir mąstys, įveikę kalbų ir rasių barjerus, bendraus, dalydamiesi idealais, problemomis bei viltimis, išgyvens Jėzaus žadėtąją tikrovę: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

2. Viso pasaulio jaunuoliai, Viešpatį galite sutikti būtent kasdienio gyvenimo keliuose. Ar atsimenate, kai mokiniai bėgo prie Jordano krantų klausytis Jono Krikštytojo, paskutinio iš didžiųjų pranašų, ir pamatė Jėzų iš Nazareto, parodytą jiems kaip Mesiją ir Dievo Avinėlį? Iš smalsumo jie nusprendė kiek atsilikę pasekti jį. Jie drovėjosi ir jautėsi sutrikę tol, kol Jėzus atsigręžęs jų paklausė: „Ko ieškote?“ Taip užsimezgė dialogas, iš kurio išaugo Jono, Andriejaus, Simono Petro ir kitų apaštalų nuotykis.

Šiame konkrečiame nuostabiame susitikime, aprašytame keletu esminių žodžių, aptinkame kiekvienos tikėjimo kelionės užuomazgą. Būtent Jėzus imasi iniciatyvos. Kai susiduriame su juo, situacija pasikeičia: iš klausiančiųjų tampame klausiamaisiais; taręsi esą „ieškotojai“, suvokiame, kad esame „ieškomieji“; Jis iš tikrųjų pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10). Svarbiausia - susitinkame ne su beasmeniu dalyku, bet su „Gyvuoju“, su juo. Krikščionys - ne kokios nors filosofinės mokyklos sekėjai, bet vyrai ir moterys, tikėjimu išgyvenę susitikimą su Jėzumi (plg. 1 Jn 1, 1-4).

Gyvename didelių pokyčių eroje: sparčiai nyksta tos ideologijos, kurioms, atrodė, negrėsė laiko išbandymas; planetoje atsirado naujos ribos ir sienos. Žmonija dažnai jaučiasi suglumusi, išgyvena netikrumą ir nerimą (plg. Mt 9, 36). Tačiau Dievo žodis nenyksta; per istoriją tarp įvykių kaitos jis išlieka tvirtas ir teikia šviesos (plg. Mt 24, 35). Bažnyčios tikėjimas pagrįstas Jėzumi Kristumi, vieninteliu pasaulio Gelbėtoju vakar, šiandien ir visados (plg. Žyd 13, 8). Kristus yra atsakymas į klausimą, kylantį iš žmogaus širdies, žvelgiant į gyvybės ir mirties slėpinį. Iš tikrųjų tik Kristus gali duoti atsakymus, kurie neklaidina ir nenuvilia. Mintimis grįžtu į nepamirštamus susitikimus su jumis, kuriuos turėjau džiaugsmo patirti apaštalinių kelionių metu daugelyje pasaulio šalių; prisimindamas jūsų išsakytus žodžius, tarsi girdžiu juose skambant tą patį gyvybiškai svarbų Jėzaus mokinių klausimą: „Mokytojau, kur gyveni?“ Būkite budrūs, kad galėtumėte maldos tyloje naujai išgirsti Jėzaus atsakymą: „Ateikite ir pamatysite“.

3. Brangūs jaunuoliai, sekite Jėzų, kaip sekė juo pirmieji mokiniai. Nebijokite prisiartinti prie jo, peržengti jo namų slenkstį, kalbėtis su juo akis į akį kaip su bičiuliu (plg. Iš 33, 11). Nebijokite jo siūlomo „naujo gyvenimo“. Jo paties įgalinti jūs galėsite priimti tą gyvenimą ir, jo malonės bei dovanotosios Dvasios padedami, jį gyventi.

Tai tiesa: Jėzus yra reiklus draugas. Jis iškelia mums didingas užduotis; jis ragina mus nugalėti savo ribotumą, kad galėtume jį sutikti: „Kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 35). Šis pasiūlymas gali atrodyti sunkus ir kai kuriais atvejais netgi gąsdinantis. Tačiau klausiu jūsų - ar geriau užsisklęsti gyvenime be idealų, pasaulyje panašiame į mus pačius, ar verčiau didžiadvasiškai siekti tiesos, gėrio, teisingumo, besidarbuojant pasauliui, atspindinčiam Dievo grožį, net jeigu dėl to tektų patirti išbandymų?

Sugriaukite paviršutiniškumo ir baimės barjerus! Suvokdami, kad esate „nauji“ vyrai ir moterys, atgaivinti Krikšto malone, kalbėkitės su Jėzumi maldoje ir klausydamiesi Žodžio; išgyvenkite susitaikinimo džiaugsmą Atgailos sakramente; priimkite Kristaus Kūną ir Kraują Eucharistijoje; sveikinkite jį ir tarnaukite jam broliuose ir seseryse. Jūs rasite tiesą apie save pačius ir savo vidinę vienybę, rasite asmeninį „Tu“, kuris išgydys nerimą, košmarus ir nežabotą subjektyvizmą, neduodantį jums ramybės.

4. „Ateikite ir pamatysite“. Jėzų sutiksite ten, kur vyrai ir moterys kenčia ir viliasi: mažuose kaimeliuose, pasklidusiuose po visus žemynus, tarsi nustumtuose į istorijos pakraštį, panašiai kaip Nazaretas tuomet, kai Dievas atsiuntė savo Angelą pas Mariją; milžiniškuose didmiesčiuose, kur milijonai žmonių  gyvena dažnai jausdamiesi esą svetimi vieni kitiems. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus yra Kristaus „bendrapilietis“.

Jėzus gyvena šalia tavęs broliuose ir seseryse, su kuriais dalijiesi kasdiene egzistencija. Jo veidas regimas pačiuose vargingiausiuose, nustumtuose į gyvenimo pakraštį žmonėse, kurie savo ruožtu neretai būna aukos neteisingo visuomenės plėtros modelio, kuriame svarbiausioji vieta tenka pelnui, o žmogus, užuot buvęs tikslu, paverčiamas priemone. Jėzus gyvena visur, kur žmogaus asmuo kenčia dėl pamintų teisių, išduotų vilčių, nepaisomų rūpesčių. Tarp žmonių, pačiame žmonijos sūkuryje gyvenantis Kristus prašo tavęs nušluostyti kiekvieną ašarą jo vardu ir kiekvienam, kas jaučiasi vienišas, priminti, kad  nė vienas, sudėjęs viltį į jį, niekuomet nebus apleistas (plg. Mt 25, 31-46).

5. Jėzus gyvena tarp tų, kurie jo šaukiasi, dar nespėję pažinti; tarp tų, kurie, vos pradėję jį pažinti, ne dėl savo kaltės jį prarado; tarp tų, kurie nuoširdžiai jo ieško, nors yra kilę iš skirtingos kultūrinės ar religinės aplinkos (plg. Lumen gentium, 16). Būdami Jėzaus mokiniai ir bičiuliai, puoselėkite dialogą ir bendradarbiavimą su tais, kurie tiki Dievą, begaline meile viešpataujantį visatoje; būkite pasiuntiniai  Mesijo, kurį patys radote ir aptikote, „kur jis gyvena“, tai yra Bažnyčioje, kad daugelis jūsų amžiaus jaunuolių galėtų sekti jo pėdomis; tegu jų kelią nušviečia jūsų broliška meilė ir Kristų kontempliuojančių akių džiaugsmas.

Jėzus gyvena tarp vyrų ir moterų, pasipuošusių garbingu krikščionio vardu (plg. Lumen gentium, 15). Visi gali jį sutikti  Raštuose, maldoje ir artimųjų patarnavime. Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse kasdien vis aiškiau suvokiame pareigą atitaisyti krikščionių susiskaldymo skandalingus padarinius, stiprindami vienybę dialogu, bendra malda ir liudijimu. Tai anaiptol nereiškia skirtumų bei problemų ignoravimo, atsitraukiant į drungną reliatyvizmą; toks kelias būtų panašus į neišgydytos žaizdos apmūturiavimą, keltų grėsmę nutraukti kelionę nepasiekus pilnutinės komunijos tikslo.

Priešingai, reikia darbuotis, atsidavus Šventosios Dvasios vadovavimui, turint prieš akis tikslą - veiksmingą susitaikinimą, pasitikint  Jėzaus malda kančios išvakarėse: „Tėve, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (plg. Jn 17, 22). Kuo arčiau glausimės prie Jėzaus, tuo artimesni būsime vieni kitiems; žengdami konkrečius susitaikinimo žingsnius,  atsiduriame Jėzaus meilės artumoje.

Jėzus ypatingu būdu gyvena  jūsų parapijose, jūsų gyvenamose bendruomenėse, draugijose ir bažnytiniuose judėjimuose , kuriems priklausote, taip pat ir daugeliui kitų šiandieninių sambūrių bei apaštalavimo formų, tarnaujančių naujajai evangelizacijai.  Ši charizmų gausybė skirta visos Bažnyčios labui ir drąsina kiekvieną tikintįjį aukoti savo gebėjimus vieninteliam Viešpačiui,  visos žmonijos išganymo versmei.

Jėzus yra „Tėvo Žodis“(plg. Jn 1, 1), padovanotas žmonijai, kad atskleistų Dievo veidą ir suteiktų nedrąsiems žmonių žingsniams prasmę ir tikslą, Dievo, kuris įvairiais būdais praeityje „yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Žyd 1, 1-2). Jo žodis nėra sąžinę sujaukianti apgaulė ar nepagrįstas reikalavimas; tai įtikinantis balsas, laisvai teikiama dovana, jeigu pripažįstame, kad ji išganingai veikia kiekvieno žmogaus konkrečią būtį, ragina  būti nuolat pasirengusiems jausti atsakomybę ir išlaikyti tyrą širdį ir laisvą dvasią.

Brangūs jaunuoliai, savo grupėse  siekite kuo dažniau  klausytis ir studijuoti Viešpaties Žodį, ypač per lectio divina. Tai jums atskleis Dievo Širdies slėpinius ir padės  orientuotis, įžvelgti dalykus ir perkeisti tikrovę. Šventosios Dvasios vadovaujami, jūs įstengsite atpažinti  Viešpaties buvimą kasdieniame gyvenime; tuomet  netgi „dykuma“ tampa „sodu“, kuriame kūrinys gali artimai šnekučiuotis su Kūrėju: „Kai skaitau Šventąjį Raštą, Dievas  vėl nužengia pasivaikščioti į žemiškąjį Rojų“ (šv. Ambraziejus, Epistolė 49, 3).

7. Jėzus gyvena tarp mūsų Eucharistijoje, aukščiausia prasme  įkūnydamas savo tikrą buvimą, vienalaikį su žmonijos istorija. Tarp kasdienio gyvenimo netikrumų ir blaškymų elkitės panašiai kaip mokiniai kelyje į Emausą; įkandin jų tarkite Prisikėlusiajam, atsiskleidusiam laužant duoną: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29). Kvieskite Jėzų pasilikti su jumis visados, per daugelį mūsų laiko kelių į Emausą. Tebūna jis jūsų jėga, jūsų atskaitos taškas, išliekanti viltis. Brangūs jaunuoliai, tenestokoja niekuomet Eucharistinės duonos ant jūsų gyvenimo stalų. Iš šios Duonos semkitės stiprybės liudyti tikėjimą!

Už Eucharistijos stalo įgyvendinama ir išreiškiama harmoninga Bažnyčios vienybė; įgyvendinamas misijinės komunijos slėpinys, kai visi be išimties, nepaisant rasės, kalbos, amžiaus, socialinės padėties skirtumų,  jaučiasi esą vaikai, broliai ir seserys. Brangus jaunime, didžiadvasiškai ir atsakingai prisidėk prie nuolatinio Bažnyčios kaip šeimos ugdymo, kad Bažnyčia taptų dialogo ir tarpusavio supratimo vieta, ramybės, gailestingumo ir atlaidumo erdve.

8. Mieli jaunuoliai, apšviesti Žodžio ir sustiprinti Eucharistinės duonos, jūs esate pašaukti būti patikimais Kristaus Evangelijos liudytojais, Kristaus, kuris visa daro nauja.

Tačiau kaip bus galima atpažinti, kad esate tikri Kristaus mokiniai? Iš to, kad „mylėsite vieni kitus“( Jn 13, 35) jo meilės pavyzdžiu: laisvai dovanojama, be galo kantria, nė vienam neatsakoma meile (plg. 1 Kor 13, 4 - 7). Ištikimybė tam naujajam įsakymui laiduos, kad nuosekliai laikotės to, ką skelbiate. Šitai yra didelė „naujovė“, galinti nustebinti pasaulį,  nelaimei, tebeplėšomą prievartinių konfliktų, kartais akivaizdžių, o kartais subtiliai paslėptų. Šiame pasaulyje esate pašaukti  gyventi broliškai, ir tai nėra utopija, bet  tikra galimybė; šioje visuomenėje jūs, kaip tikri Kristaus misionieriai, esate pašaukti kurti meilės civilizaciją.

9. 1997 m. rugsėjo 30 d. sukaks  šimtmetis nuo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mirties. Jos asmenybė  gimtojoje šalyje nesiliauja traukusi daugybės jaunųjų maldininkų dėmesį; Teresė yra iš tikrųjų jauna šventoji, o jos skelbiama žinia šiandien skamba paprastai ir įtaigiai, trykšdama nuostaba ir dėkingumu: Dievas yra Meilė; kiekvienas žmogus yra mylimas Dievo, kuris savo ruožtu laukia atsakomosios meilės iš kiekvieno. Štai žinia,  kurią esate šiandien pašaukti priimti ir garsiai skelbti savo bendraamžiams: „Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui (plg. Christifideles laici, 34).

Tetrykšta jums Kūdikėlio Jėzaus Teresės jaunystės entuziazmas Viešpačiui, jos meilės gausa, jos didžiųjų užmojų realizmas. Jos žavus šventumas patvirtina, kad Dievas net ir jauniems žmonėms apsčiai teikia savo išminties lobių.

Eikite drauge su ja nuolankiu ir paprastu krikščioniškosios brandos keliu, mokydamiesi Evangelijos mokykloje. Pasilikite su ja Bažnyčios „širdyje“, radikaliai pasirinkdami Kristų.

Mieli jaunuoliai, tuose pat namuose, kur buvoja Jėzus, patirkite ir saldžiausią Motinos esamybę. Marijos įsčiose Žodis tapo kūnu. Priimdama jai skirtą vaidmenį išganymo plane, Mergelė tapo pavyzdys kiekvienam Kristaus mokiniui.

Jai pavedu XII Pasaulio Jaunimo dienų pasirengimą ir šventę, taip pat jaunuolių viltis bei lūkesčius; jie drauge su ja kartoja visuose planetos kampeliuose: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38); jie ruošiasi susitikti su Jėzumi ir pasilikti su juo, o po to skelbti savo amžininkams apaštalų pavyzdžiu: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41).

Šiuo kreipimusi aš nuoširdžiai sveikinu kiekvieną ir laiminu, palydėdamas savo malda.

Iš Castel Gandolfo, 1996 m. rugpjūčio 15-ąją, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmės dieną.

JONAS PAULIUS II