Garbingieji broliai Vyskupai, mieli pašvęstojo gyvenimo asmenys,

1. Pašvęstojo gyvenimo dienos šventimas – pirmą kartą ją švęsime šių metų vasario 2 dieną – tai noras paskatinti visą Bažnyčią vis labiau branginti asmenų, pasirinkusių artimiau sekti Kristumi vykdant evangelinius patarimus, liudijimą. Sykiu pašvęstojo gyvenimo asmenims norima suteikti progą atnaujinti paskatas bei atgaivinti jų atsidavimą Viešpačiui.

Dabartinėje ir ateities Bažnyčioje, kuri jau priartėjo prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio, pašvęstojo gyvenimo misija yra svarbi ne tik šią specialią charizmą gavusiems asmenims, bet ir visai krikščionių bendruomenei. Praėjusiais metais paskelbtame posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata rašiau: „Iš tikrųjų pašvęstasis gyvenimas glūdi pačioje Bažnyčios širdyje kaip svarbiausias jos pasiuntinybės elementas, kadangi ‘ryškiai atskleidžia bei rodo krikščioniškojo pašaukimo gelmes’ ir visos Bažnyčios – Sužieduotinės siekimą susivienyti su savo vieninteliu Sužieduotiniu“ (3). Pašvęstojo gyvenimo asmenis dar kartą norėčiau pakviesti žvelgti į ateitį su pasitikėjimu, pasikliaujant Dievo ištikimybe ir vis naujus stebuklus kuriančia jo malonės galia: „Jūs turite ne tik prisiminti ir papasakoti garbingą istoriją, bet ir privalote kurti didžiąją istoriją. Žvelkite į ateitį, kur Šventoji Dvasia jus kreipia, kad per jus padarytų didžių dalykų“ (110).

Pašvęstojo gyvenimo dienos šventimo motyvai

2. Šios dienos tikslas yra trejopas: pirma, ja atsiliepiama į vidinę būtinybę dar labiau šlovinti Viešpatį ir dėkoti jam už didžiąją pašvęstojo gyvenimo dovaną, praturtinančią ir džiuginančią krikščionių bendruomenę savo charizmų įvairove ir daugybės asmenų, visiškai atsidavusių Dangaus karalystei, darbo vaisiais. Niekada negalima pamiršti, jog pašvęstasis gyvenimas yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet dovana iš Aukštybių, Tėvo, „su ypatinga meile patraukiančio prie savęs kūrinį specialiai misijai“ (17), iniciatyva. Šis išskirtinis meilės žvilgsnis paliečia pašauktojo širdies gelmes, ir jis, Šventosios Dvasios skatinamas, ima sekti Kristaus pėdomis ypatingu būdu, prisiimdamas evangelinius skaistumo, neturto ir klusnumo patarimus. Kokia nuostabi dovana!

„Kas beliktų iš pasaulio, jei nebūtų vienuolių“, – pagrįstai klausia šv. Teresė (Libro de la vida c. 32, 11). Tai klausimas, skatinantis mus nepaliaujamai dėkoti Viešpačiui, šia išskirtine Šventosios Dvasios dovana nuolat gaivinančiam ir palaikančiam Bažnyčią sunkioje jos kelionėje pasaulyje.

3. Antra, šia diena norima paskatinti visą Dievo tautą geriau pažinti ir labiau branginti pašvęstąjį gyvenimą.

Vatikano II Susirinkimas (plg. Lumen gentium, 44) pabrėžė ir aš pats rašiau jau minėtame paraginime, jog pašvęstasis gyvenimas „ištikimiau atkuria ir nuolatos vaizduoja Bažnyčioje Jėzaus – tobuliausio pašvęstojo ir Tėvo Karalystės skelbėjo – gyvenimo formą, kurią Jis siūlo Juo sekantiems mokiniams“ (22). Taigi pašvęstasis gyvenimas ypatingai ir gyvai primena Jėzaus buvimą Sūnumi, kuriam Tėvas yra jo vienintelė meilė – jo skaistumas, – kuris jame randa begalinius turtus – jo neturtas, – kuriam Tėvo valia yra jį maitinantis „valgis“ (plg. Jn 4, 34) – jo klusnumas.

Ši Kristaus pasirinkta ir ypač pašvęstojo gyvenimo asmenų sudabartinama gyvenimo forma yra labai svarbi Bažnyčiai, kurios kiekvienas narys pašauktas lygiai taip pat artėti Dievo pilnatvės link ir sekti Kristumi lydimas Šventosios Dvasios šviesos bei galios.

Tad įvairiais būdais pasireiškiantis ypatingo pašventimo gyvenimas tarnauja visų tikinčiųjų pašventinimui krikštu. Bažnyčia, apmąstydama pašvęstojo gyvenimo dovaną, apmąsto savo giliausią pašaukimą priklausyti vien Viešpačiui, troškdama būti jo akyse „be jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventa ir nesutepta“ (Ef 5, 27).

Tad suprantama, kodėl šiai gyvenimo formai reikėtų skirti dieną, teikiančią visiems Dievo tautos nariams progą išsamiau ir giliau apmąstyti pašvęstąjį gyvenimą bei įsisavinti mokymą apie jį.

4. Trečias motyvas tiesiogiai susijęs su pašvęstojo gyvenimo asmenimis, kviečiamais bendrai ir iškilmingai švęsti stebuklingus darbus, kuriuos juose padarė Viešpats, idant jie tikėjimo žvilgsniu dar aiškiau atpažintų jų gyvenimo būdui Šventosios Dvasios suteiktus dieviškojo grožio spindulius ir dar gyviau suvoktų savo nepakeičiamą misiją Bažnyčioje ir pasaulyje.

Pašvęstojo gyvenimo asmenims, labai dažnai pasinėrusiems į karštligišką bei chaotišką pasaulį ir kartais varginamiems daugybės neatidėliotinų užduočių, tokios dienos šventimas padės grįžti prie savo pašaukimo versmių, įvertinti savo gyvenimą ir patvirtinti savo šventimų įsipareigojimus. Taip jie pajėgs įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis džiugiai liudyti mūsų laikų vyrams ir moterims, kad Dievas yra Meilė, galinti užpildyti žmogaus širdį.

Tikrai neatidėliotina, kad pašvęstasis gyvenimas vis labiau pasirodytų kaip „kupinas džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“, veržliai žengtų savo misijos keliais ir per liudijimą gyvenimu taptų įtikinamesnis, nes „šiandieninis žmogus daug mieliau klausosi liudytojų negu mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai tik todėl, kad jie yra liudytojai“ (Evangelii nuntiandi, 41).

Viešpaties paaukojimo šventykloje šventėje

5. Pašvęstojo gyvenimo diena bus minima per šventę, primenančią tai, kad Marija ir Juozapas atnešė Jėzų į šventyklą „paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22).

Šis Evangelijos pasakojimas atskleidžia Jėzaus, Tėvo pašvęstojo, kuris atėjo į pasaulį ištikimai vykdyti jo valią (Žyd 10, 5–7), slėpinys. Simeonas pavadina jį „šviesa žmonijai apšviesti“ (plg. Lk 2, 32) ir pranašiškais žodžiais išpranašauja iškilią Jėzaus auką Tėvui ir jo galutinę pergalę (plg. Lk 2, 32–35).

Jėzaus aukojimas šventykloje yra iškalbingas savo gyvenimo visiško atidavimo įvaizdis tiems, kurie pašaukti per evangelinius patarimus padaryti regimus Bažnyčioje ir pasaulyje „Jėzaus – skaistaus, beturčio ir paklusnaus – esminius gyvenimo bruožus“ (1).

Jėzaus paaukojime dalyvauja ir Marija

Motina Mergelė, nešanti į šventyklą paaukoti savo Sūnų Tėvui, taikliai atspindi Bažnyčią, nepaliaujamai tebeaukojančią savo sūnus ir dukteris dangiškajam Tėvui ir taip vienijančią juos su vienintele Kristaus auka, kuri yra kiekvieno pašventinimo Bažnyčioje priežastis ir pavyzdys.

Jau keli dešimtmečiai vasario 2-oji Romos ir kai kurių kitų vyskupijų vietinėse Bažnyčiose yra proga daugybei pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenių narių spontaniškai susiburti apie popiežių ar atitinkamų vyskupijų ganytojus ir vienybėje su visa Dievo tauta atkreipti dėmesį į savo pašaukimo dovaną bei įsipareigojimą, pašvęstojo gyvenimo charizmų įvairovę ir jų ypatingą buvimą tikinčiųjų bendruomenėje.

Noriu, kad ši tradicija paplistų visoje Bažnyčioje, idant Pašvęstojo gyvenimo dienos šventimas suvienytų visus pašvęstojo gyvenimo asmenis ir visus tikinčiuosius drauge su Mergele Marija giedoti apie stebuklingus darbus, kuriuos Viešpats padarė daugybėje savo sūnų ir dukterų, visiems skelbti, jog visi Kristaus atpirktieji pašaukti būti Viešpaties „šventa tauta“ (Įst 28, 9).

Visos Bažnyčios misijai laukiami vaisiai

6. Brangūs broliai ir seserys, pavesdamas šios dienos įsteigimą motiniškai Marijos globai, iš visos širdies linkiu, kad ji neštų gausių vaisių Bažnyčios šventumui ir misijai. Tegu ši diena ypač akina visoje krikščionių bendruomenėje labiau branginti pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą bei intensyviau melstis už pašaukimus ir per tai padeda brandinti jaunuolių ir jų šeimų dosnesnį pasirengimą priimti šią dovaną. Tai bus naudinga visam Bažnyčios gyvenimui ir suteiks jėgų naujajai evangelizacijai.

Tikiuosi, kad ši maldos bei apmąstymų diena padės vietinėms Bažnyčioms imti vis labiau vertinti pašvęstojo gyvenimo dovaną ir remtis jo naujiena ieškant veiklos ir kontempliacijos, maldos ir veiklios artimo meilės, įsipareigojimo čia bei dabar ir eschatologinio laukimo teisingos bei vaisingos pusiausvyros.

Mergelė Marija, turėjusi aukščiausią privilegiją paaukoti Tėvui Jėzų Kristų, jo viengimį Sūnų, kaip tyrą ir šventą auką, tegu pasirūpina, kad visuomet būtume atviri bei pasirengę priimti didžiuosius darbus, kurių jis nesiliauja daręs Bažnyčios ir visos žmonijos gerovei.

Kupinas tokių jausmų, taip pat linkėdamas pašvęstojo gyvenimo asmenims ištvermės bei džiaugimosi savo pašaukimu, suteikiu visiems savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 1997 m. sausio 6 d.

JONAS PAULIUS II