„Viešpaties Dvasia ant manęs, <...> jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Lk 4, 43).

1. Mieli broliai ir seserys! Pasaulinis misijų sekmadienis yra svarbi proga Bažnyčios gyvenime. Galima sakyti, kad jos reikšmė didėja artėjant 2000 metams. Bažnyčia, suvokianti, jog, išskyrus Kristų, „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12), šiandien labiau negu kada nors anksčiau pabrėžia apaštalo žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Todėl šiuo požiūriu, mano manymu, derėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos pagrindinius Gerosios Naujienos momentus, kuriuos Bažnyčia pagal savo misiją turėtų skelbti ir nešti tautoms naujajame tūkstantmetyje.

2. Jėzus Kristus, Tėvo pasiuntinys ir pirmasis misionierius, yra vienintelis pasaulio Išganytojas. Jis - kelias, tiesa ir gyvenimas: koks buvo vakar, toks yra šiandien ir toks bus rytoj, iki laikų pabaigos, kai amžinai suvienys viską kaip Galva. Jėzaus atneštas Išganymas įsiskverbia į vidujiškiausias žmogaus gelmes ir išlaisvina jį iš blogio valdžios, nuodėmės ir amžinosios mirties. Konkrečiai tariant, Išganymas yra „naujo gyvenimo“ Kristuje prisiartinimas. Jis yra neužsitarnauta Dievo dovana ir atkakliai siekia žmogaus laisvo pritarimo. Taip pastangų ir kryžiaus kaina jis iškovojamas diena iš dienos (plg. Evangelium nuntiandi, 10). Tad mums būtina nenuilstamai asmeniškai bendradarbiauti, mūsų valiai noriai pritariant Dievo planui. Taip pasiekiamas tikras ir galutinis tikslas, kurį Kristus per savo kryžių padarė mums prieinamą. Norint pasiekti tikrąją ramybę ir džiaugsmą, šiam išlaisvinimui nėra alternatyvos, nes tai kyla tiktai iš susitikimo su Dievu, kuris yra tiesa: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

Tokia glaustai yra Kristaus atneštoji „Geroji Naujiena“. Jis buvo siųstas nešti ją „vargdieniams“, pakliuvusiesiems į įvairialypę šio pasaulio vergovę, visų laikų bei visų platumų „prislėgtiesiems“, visiems, nes išganymas skirtas visiems žmonėms, ir kiekvienas pasaulio žmogus turi teisę apie tai sužinoti: juk sykiu kalbama apie jo amžinąjį likimą. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13), - sako apaštalas Paulius.

3. Tačiau nė vienas žmogus negali šauktis Jėzaus ir jį įtikėti, jeigu prieš tai nėra girdėjęs jo kalbant, tai yra jeigu jo vardas prieš tai jam nebuvo paskelbtas (plg. Rom 10, 14-15). Štai dėl ko didžiausias uždavinys, kurį Mokytojas patikėjo saviesiems prieš grįždamas pas Tėvą, yra „eikite…, mokydami…“ (Mt 28, 19 ir toliau), „skelbkite Evangeliją… kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 15.16). Štai dėl ko jis perdavė Bažnyčiai nurodymą visais laikais tęsti jo darbą kaip „viską apimantį Išganymo sakramentą“ (Lumen gentium, 48) ir būti visai žmonijai „malonės dovanos tarpininke“ (plg. Evangelium nuntiandi, 14).

Iš čia kyla „privilegija“ ir sykiu „sunki pareiga“ (plg. Laiškas 1996 m. Pasaulinio misijų sekmadienio proga, 1996 06 14), tai, kad būtent remiantis gautuoju tikėjimu visiems, kurie įtraukti į Bažnyčia, tenka „privilegija“, „malonė“ ir „pareiga“ prisidėti prie viską apimančių pastangų evangelizuoti.

Matydamas daugybę tų, kuriuos Tėvas myli (plg. Redemptoris missio, 3), bet kurių dar nėra pasiekusi džiugioji Išganymo naujiena, krikščionis savo sąžinėje negali nejusti drebulio, apėmusio Paulių ir privertusio jį ištarti žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Iš tiesų tam tikra prasme kiekvienas pirmiausia atsakingas Dievui už „tikėjimo trūkumą“, būdingą milijonams žmonių.

4. Uždavinio apimtis ir savo jėgų nepakankamumo suvokimas kartais gali sugundyti nuleisti rankas; tačiau mums nevalia leistis įbauginamiems: mes ne vieni. Pats Viešpats mums garantavo: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20); „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 18); „Atsiųsiu jums Globėją“ (plg. Jn 16, 7).

Tebus mums paguoda - pirmiausia tamsos ir išbandymų laikotarpiais - suvokimas, kad misija, kad ir kokios girtinos bei būtinos būtų žmogaus pastangos, visada yra visų pirma Dievo darbas, Šventosios Dvasios, Globėjos, esančios neginčijamu „pagrindiniu asmeniu“ (plg. Redemptoris missio, 21), darbas. Misija vyksta Šventojoje Dvasioje, ji yra „siuntimas Dvasioje“ (ten pat, 22), ir Dvasios veikimo dėka Evangelija įgyja pavidalą „žmogaus širdyje bei dvasioje ir pasaulio istorijoje“ (plg. Dominum et vivificantem, 42).

Būtent remdamasis per Krikštą bei Sutvirtinimą gautuoju „patepimu“, kiekvienas krikščionis gali, dargi turi taikyti Viešpaties žodžius sau ir tvirtai tikėti, kad ir ant jo „ilsisi“ Šventoji Dvasia, siunčianti jį skelbti Gerąją Naujieną ir padedanti vykdyti bet kurią apaštališką iniciatyvą.

5. Į visuotinį pašaukimą misijoms kadaise pavyzdingai atsakė šv. Jėzaus Kūdikėlio Teresė, kurios mirties šimtąsias metines minime šiais metais. Šv. Teresės gyvenimas ir mokymas pabrėžia labai glaudų misijos ir kontempliacijos ryšį. Iš tiesų be intensyvaus maldos gyvenimo ir be glaudžių ryšių su Viešpačiu bei jo auka ant kryžiaus negali būti jokios misijos.

Sėdėti prie Mokytojo kojų (Lk 10, 39) - tai, be abejonės, yra bet kurios tikrai apaštališkos veiklos pradžia. Tai išeities taškas, tačiau vėliau reikės nueiti visą kelią, kuriame bus įpareigojančių aukos ir kryžiaus atkarpų. Susitikimas su „gyvuoju“ Kristumi taip pat yra susitikimas su „ištroškusiu“ Kristumi, su Kristumi, kuris, prikaltas prie kryžiaus, šimtmečiais šaukia esąs nepaprastai ištroškęs sielų, kurias reikia išgelbėti (Jn 19, 28).

Norint numalšinti Dievo, kuris yra meilė, ir sykiu mūsų troškulį, nėra kitos priemonės kaip tiktai mylėti patiems ir leisti save mylėti. Mylėti reiškia kuo giliausiai persiimti karštu Kristaus noru, „kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Leisti save mylėti reiškia leisti Kristui mumis pasinaudoti „savo būdais, kurie nėra mūsų“ (plg. Iz 55, 8), idant įvyktų tai, kad visi visų dangaus juostų žmonės galėtų jį pažinti ir pasiekti Išganymą.

6. Žinoma, ne visi pašaukti eiti į misijas: „Misionieriumi esama pirmiausia per tai, kuo esama, o tik po to per tai, kas sakoma arba daroma“ (Redemptoris missio, 23). Svarbiausias dalykas yra ne „kur“, bet „kaip“. Tikru misionieriumi, misioniere - ir labai vaisingai - galima būti tarp savo namų sienų, darbo vietoje, ligonio lovoje, vienuolyno klauzūroje <...> Svarbu, kad širdis degtų ta dieviška meile, kuri - vienintelė - ne tik fizines bei moralines kančias, bet ir kasdienybės vargus pajėgi paversti šviesa, ugnimi ir nauju gyvenimu visam Mistiniam Kristaus Kūnui.

7. Mieli broliai ir seserys! Nuoširdžiai linkiu Bažnyčiai ant naujojo tūkstantmečio slenksčio pajusti naują misionieriškojo įsipareigojimo polėkį. Tegu kiekvienas pakrikštytasis padaro savą šventosios misijų globėjos programą ir stengiasi, atsižvelgdamas į asmeninę situaciją, kuo geriau ją įgyvendinti: „Bažnyčios, savo Motinos, širdyje būsiu meilė <...> taip būsiu visa!“

Marija, apaštalų Motina ir Karalienė, kuri buvo pas apaštalus Vakarienės menėje, melsdamasi laukė Dvasios išliejimo ir nuo pat pradžių lydėjo misionierius herojišku keliu, šiandien tegu skatina tikinčiuosius sekti jais, uoliai ir solidariai rūpinantis plačia misionieriška veikla.

Šia prasme akindamas imtis bet kurios misionieriško bendradarbiavimo pasaulyje iniciatyvos, visus iš širdies laiminu.

Vatikanas, 1997 m. gegužės 18-oji, Sekminių iškilmė

JONAS PAULIUS II