Mieli jaunieji bičiuliai!

1. „Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien. Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 3–6).

Sveikinu jus šiais apaštalo Pauliaus žodžiais, „nes aš turiu savo širdyje jus“ (ten pat, 7). Taip, jau per paskutiniąją Pasaulinę jaunimo dieną Paryžiuje jus patikinau, kad popiežius apie jus galvoja ir jus myli, kad jis kasdien su gilia simpatija vienijasi su jumis mintimis ir lydi jus savo malda, pasitiki jumis ir deda viltis į jus, į jūsų krikščioniškąjį uolumą bei bendradarbiavimą Evangelijos labui.

2. Jums žinoma, kad antrieji pasirengimo Didžiajam jubiliejui metai prasidėjo pirmąjį advento sekmadienį ir „ypatingu būdu bus skirti Šventajai Dvasiai ir pašvenčiančiam Jos buvimui Kristaus mokinių Bendruomenėje“ (Tertio millennio adveniente, 44). Turėdamas galvoje būsimos Pasaulinės jaunimo dienos šventę, kviečiu jus vienybėje su visa Bažnyčia nukreipti savo žvilgsnį į Viešpaties Dvasią, atnaujinan?ią žemės veidą (plg. Ps 104 [103], 30).

„Bažnyčia gali rengtis naujajam tūkstantmečiui tik Šventojoje Dvasioje. Tai, kas ‘laiko pilnatvėje’ įvyko Šventosios Dvasios veikimu, tik per ją gali dabar iškilti iš Bažnyčios atminties. Iš tiesų Šventoji Dvasia visų laikų ir visų vietų Bažnyčioje unikalų Kristaus žmonėms atneštą Apreiškimą daro gyvą ir suaktyvina kiekvieno dvasioje“ (Tertio millennio adveniente, 44).

Manau, jog dera pasiūlyti, kad jūsų apmąstymus bei maldas per būsimą Pasaulinę jaunimo dieną lydėtų šie Jėzaus žodžiai: „Šventoji Dvasia išmokys jus visko“ (plg. Jn 14, 26). Gyvename sumaišties ir painiavos paženklintame amžiuje, kuris kartais, rodos, net nesuvokia ribos tarp gėrio ir blogio; Dievas, regis, yra atmetamas, nes daugelis jo nepažįsta arba nepaiso.

Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu dvasiškai įžengti į Paskutinės vakarienės menę, ten iš naujo išgyventi Sekminių slėpinį (plg. Apd 2, 1–11) bei „leistis mokomam“ Dievo Dvasios, paklusniai bei nuolankiai atiduodant save jos mokyklon, kad „įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90 [89], 12), palaikančią bei maitinančią mūsų gyvenimą.

Tikėti reiškia matyti daiktus taip, kaip mato juos Dievas, ir, anot psalmės žodžių: „tavo šviesoje matome šviesą“ (Ps 36 [35], 10), dalytis Dievo požiūriu į pasaulį bei žmogų. Ši „tikėjimo šviesa“ mumyse yra spindulys, sklindantis iš Šventosios Dvasios šviesos. Sekminių sekvencijoje meldžiamės: „O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą“.

Jėzus norėjo itin pabrėžti slėpiningą Šventosios Dvasios pobūdį: „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8). Tad ar turėtume liautis mėginę suprasti? Jėzus manė kaip tik priešingai, nes jis patikino, jog toji pati Šventoji Dvasia gali nuvesti mus „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).

3. Tie, kurie nori mąstyti apie Velykų bei Sekminių slėpinį Bažnyčioje ir su ja, trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį išvys neįprastoje šviesoje.

Jėzus „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (plg. Rom 1, 4).

Po prisikėlimo Viešpaties buvimas sušildo mokinių širdis. „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?“ (Lk 24, 32) – klausia keliautojai kelyje į Emausą. Jo žodis juos apšviečia; niekada anksčiau jie nėra sakę su tokia jėga bei įsitikinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Jis išvaduoja juos iš visų abejonių, liūdesio, neryžtingumo, baimės ir nuodėmės; jiems dovanojamas naujas broliškumas, izoliaciją ir vienatvę pakeičia nepaprasta bendrystė su Viešpačiu ir broliais: „Eik pas mano brolius“ (Jn 20, 17).

Viešojo gyvenimo metu Jėzaus žodžiai ir darbai galėjo pasiekti tik kelis tūkstančius žmonių konkrečioje vietoje. Dabar tų pačių žodžių ir darbų nevaržo jokios erdvinės ar kultūrinės ribos. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas“ (plg. Lk 22, 19–20): kad jis tikrai būtų Eucharistijoje – kūnu bei krauju ir kiekvienoje pasaulio dalyje, – pakanka, kad apaštalai, paklusdami jo pabrėžtinam raginimui, tai darytų jo „atminimui“. Kad jis atleistų, apaštalams tereikia pakartoti atleidimo ir pagydymo judesius: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 23).

Būdamas tarp savųjų, Jėzus skubėjo, jį spaudė laikas: „Mano metas dar neatėjo“ (Jn 7, 6); „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų“ (Jn 12, 35). Po prisikėlimo jo santykis su laiku yra kitoks, jo buvimas yra nuolatinis: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Toks mūsų Viešpaties ir Išganytojo buvimo perkeitimas gilumo, tįsumo bei trukmės požiūriu yra Dvasios darbas.

4. Kai prisikėlęs Kristus tampa esamas žmonių gyvenime ir suteikia jiems savo Dvasią (plg. Jn 20, 22), jie, nors ir likdami patys savimi, visiškai pasikeičia, jie tampa net dar labiau patys savimi. Itin reikšmingas yra šv. Pauliaus pavyzdys: spindinti šviesa kelyje į Damaską padarė jį visiškai laisvą žmogų, koks jis niekada anksčiau nebuvo; laisvą per tikrąją laisvę, gyvojo Dievo, prieš kurį jis buvo nukritęs žemėn (plg. Apd9, 1–30), laisvę! Ši patirtis įgalina jį kreiptis į Romos krikščionis šiais žodžiais: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą“ (Rom 6, 22).

Tai, ką Jėzus su savaisiais pradėjo per trejus bendro gyvenimo metus, buvo atbaigta Dvasios dovana. Iš pradžių buvęs netobulas ir silpnas apaštalų tikėjimas tampa tvirtas ir vaisingas: jis gydo luošuosius (plg. Apd 3, 1–10) ir išvaro netyrąsias dvasias (plg. Apd 5, 16). Tie, kurie anksčiau drebėjo bijodami tautos ir vyresnybės, dabar kalba šventykloje susirinkusiai miniai ir meta iššūkį vyriausiajai tarybai (plg. Apd 4, 1–14). Išsigandęs moters kaltinimo ir triskart išsigynęs Jėzaus (plg. Mk 14, 66–72) Petras dabar elgiasi kaip „uola“, kuria Jėzus norėjo, kad jis būtų (plg. Mt 9, 33). Ir kiti, kurie anksčiau, skatinami ambicijų, ginčijosi, kuris iš jų didžiausias (plg. Mk 9, 33), dabar įstengia būti „vienos širdies ir vienos sielos“ ir viską turėti bendrai (plg. Apd 4, 32). Tie, kurie taip netobulai ir sunkiai mokėsi iš Jėzaus melstis, mylėti ir misionieriauti, dabar iš tikrųjų meldžiasi, myli ir misionieriauja, yra tikri apaštalai.

Štai kaip Jėzaus Dvasia pakeitė jo apaštalus!

5. Tai, kas įvyko vakar, tebevyksta šiandienos krikščionių bendruomenėje. Šventosios Dvasios, Bažnyčios širdyje gyvai primenančios Kristų (plg. Jn 14, 26), veikimu Jėzaus Velykų slėpinys mus pasiekia ir perkeičia. Būtent Šventoji Dvasia per regimus, girdimus ir apčiuopiamus sakramentų ženklus leidžia mums išvysti, išgirsti ir paliesti išaukštintą Prisikėlusiojo žmogiškumą.

Sekminių slėpinys, kaip Dvasios dovana kiekvienam, ypatingu būdu tampa realybė per Sutvirtinimą, krikščioniškojo augimo bei dvasinio brendimo sakramentą. Šiuo sakramentu pagilinama kiekvieno tikinčiojo Krikštu gautoji malonė; juo jis visiškai priimamas į mesianistiškąją bei apaštališkąją bendruomenę ir susaistomas artimu ryšiu su Tėvu ir Kristumi, per kurį tampama liudytoju bei išganomojo darbo veikėju.

Šventoji Dvasia dovanoja krikščioniui – kurio gyvenimui priešingu atveju grėstų pavojus būti paženklintam vien pastangų, taisyklių ir net išorinio konformizmo – klusnumą, laisvę ir ištikimybę: ji tikrai yra „dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės“ (Iz 11, 2). Kaipgi be jos galima suprasti, kad Kristaus jungas švelnus ir jo našta lengva (plg. Mt 11, 30)?

Šventoji Dvasia teikia mums ryžto, skatina įžvelgti Dievo šlovę kasdienėje egzistencijoje bei kasdienybės darbuose. Ji akina mus patirti Kristaus slėpinį liturgijoje, leisti Dievo žodžiui būti girdimam visą gyvenimą tvirtai įsitikinus, kad jis visada pajėgus pasakyti ką nors nauja. Ji padeda mums, bijantiems patirti žlugimą, nuolatos būti pasirengusiems padėti, sutikti pavojus ir įveikti kultūras skiriančius barjerus, idant galėtume skelbti Evangeliją ir nenuilstamai darbuotis Bažnyčios atnaujinimo labui, nesiimdami teisti savo brolių ir seserų.

6. Laiške Korinto krikščionims Paulius pabrėžia pamatinę Dievo Bažnyčios vienybę, palygintiną su organine žmogaus kūno vienybe, nepaisant jo narių skirtingumo.

Mieli jaunuoliai, visada, kai susirenkate – ypač Eucharistijos šventimui, – gaunate vertingą dovaną: per turtingą įvairovę patiriate vieningą Bažnyčią. Būtent Dvasia skatina žmones vienas kitą suprasti ir priimti, suvokti, kad jie yra Dievo vaikai, broliai ir seserys, keliaujantys į bendrą tikslą – amžinąjį gyvenimą ir kalbantys ta pačia kalba, pakylančia virš visų kultūrinių bei rasinių susiskaldymų.

Aktyviai ir intensyviai dalyvaudami parapijos bendruomenės, sąjūdžių bei susivienijimų gyvenime, jūs patiriate, jog Dvasios charizmos padeda jums susitikti su Kristumi, pagilinti artimą santykį su juo, įgyvendinti bei branginti bažnytinę bendrystę.

Kalbos apie vienybę neišvengiamai primena skausmingą, krikščionių susiskaldymo paženklintą šiandienos situaciją. Todėl ekumeninis judėjimas yra vienas iš esminių ir neatidėliotiniausių krikščionių bendruomenės uždavinių: „Šio tūkstantmečio pabaigoje Bažny?ia dar karš?iau turi melsti Šventąją Dvasią krikščionių vienybės malonės <...>. Tačiau visi suvokiame, kad negalime pasiekti to tikslo vien žmogiškomis pastangomis, nors jos ir būtinos. Galutinė vienybė yra Šventosios Dvasios dovana <...>. Artėjimas prie antrojo tūkstantmečio pabaigos iš visų reikalauja sąžinės sąskaitos ir deramų ekumeninių iniciatyvų“ (Tertio millennio adveniente, 34). Mieli jaunuoliai, šį rūpestį ir šią viltį norėčiau ir jums patikėti kaip pareigą bei uždavinį.

Dvasia taip pat teikia impulsų Bažnyčios evangelizacinei misijai. „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Nuo to laiko Jėzaus mokiniai, veikiami Šventosios Dvasios, nuolatos yra pasaulio keliuose, kad skelbtų visiems žmonėms išganymo žodį. Tarp sėkmių ir nesėkmių, didybės ir vargo Bažnyčia žmogiškojoje silpnybėje veikiančios Dvasios galia suvokia savo visuotinės misijos didingumą bei atsakingumą.

Norėdama ją įgyvendinti, Bažnyčia kreipiasi ir į jus, į jūsų kilniaširdiškumą bei atvirumą Dievo Dvasios veikimui.

7. Dievo Dvasios dovana sudabartina ir padaro visiems įmanomą senąjį Dievo įsakymą savo tautai: „Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Šventumas atrodo esąs sunkiai įgyvendinamas tikslas, rezervuotas nepaprastiems žmonėms ar tinkamas tiems, kurie nori atstumu laikytis nuo jų amžiaus gyvenimo bei kultūros. Tačiau šventumas, priešingai, yra visiems Bažnyčioje ir kiekviename amžiuje patikėta ir Krikštu bei Sutvirtinimu pagrįsta dovana ir užduotis. Tai dovana ir užduotis tiek pasauliečiams, tiek vienuoliams bei kunigams; tiek asmeninio, tiek viešojo gyvenimo srityje; tiek atskiro žmogaus, tiek šeimų bei bendruomenių gyvenime.

Tačiau šis bendras pašaukimas, kviečiantis visus sekti ne šiuo pasauliu, bet Dievo valia (plg. Rom 12, 2), apima skirtingas gyvenimo aplinkybes ir gausybę pašaukimų bei užduočių.

Dvasios dovana yra kiekvieno asmens pašaukimo pagrindas. Ja remiasi vyskupo, kunigo ir diakono, tarnaujančių bažnytiniam gyvenimui, šventimais suteikiama tarnyba. Būtent Dvasia formuoja ir ugdo pa?auktųjų į ypatingą pašvęstąjį gyvenimą dvasią, darydama juos panašius į skaistų, neturtingą ir paklusnų Kristų. Ta pati Dvasia, kuri per Santuokos sakramentą sutvirtina bei pašventina vyro ir moters sąjungą, padeda bei teikia jėgų savo misiją vykdantiems tėvams, kurie pašaukti padaryti, kad šeima taptų pirmutinis bei pamatinis Bažnyčios įkūnijimas. Dvasios dovana galiausiai maitina daug kitokių tarnybų – krikščioniškąjį auklėjimą ir katechezę, ligonių bei vargšų globą, žmogaus asmenybės sklaidą ir artimo meilės veiklą, – skirtų kurti bei gaivinti bendruomenę. Iš tiesų „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (plg. 1 Kor 12, 7).

8. Todėl kiekvienam neišvengiamai tenka pareiga diena iš dienos ieškoti ir surasti kelią, kuriuo Viešpats ateina pas jį asmeniškai. Mieli bičiuliai, visu rimtumu paklauskite savęs dėl savojo pašaukimo ir būkite pasirengę atsiliepti į Viešpaties kvietimą bei užimti vietą, kurią jis visada jums laiko paruoštą. Patyrimas mus moko, kad šiame pažinimo darbe labai naudingas yra dvasios vadovas. Pasirinkite kompetentingą ir Bažnyčios siūlomą asmenį, kuris jus išklausytų bei lydėtų gyvenimo keliu, būdamas šalia ir sunkių sprendimų, ir džiaugsmo momentais. Dvasios vadovas padės jums suvokti tai, ką įkvepia Šventoji Dvasia, ir eiti keliu į laisvę – laisvę, laimimą per dvasinę kovą (plg. Ef 6, 13–17) ir išgyventiną atkakliai bei ištvermingai.

Auklėjant krikščioniškai gyventi, neapsiribojama vien žmogaus dvasinio tobulėjimo skatinimu, nors įvesdinimas į intensyvios bei reguliarios maldos paženklintą gyvenimą ir lieka statinio pagrindas bei pamatas. Autentiškas artumas Viešpačiui neišvengiamai verčia mąstyti, rinktis ir elgtis, kaip mąstė, rinkosi ir elgėsi Kristus, atiduodant save jam išganomajam darbui tęsti.

„Dvasinis gyvenimas“, leidžiantis pajusti Dievo meilę bei atpažinti krikščionyje Jėzaus atvaizdą, gali būti vaistas nuo ligos, kuri kamuoja mūsų šimtmetį, pernelyg išsivysčiusį techninio racionalumo požiūriu ir nepakankamai dėmesingą žmogui, jo lūkesčiams bei slėpiniui. Neatidėliojamai būtina atkurti Dvasios įkvepiamą bei stiprinamą vidinį pasaulį, maitinamą maldos ir pasirengusį veikti, pakankamai stiprų, kad atsilaikytų daugybėje situacijų, kai yra geriau likti ištikimam planui, užuot pasidavus visuotinei mąstysenai ar prie jos prisitaikius.

9. Priešingai negu mokiniai, Marija nelaukė Prisikėlimo, kad gyventų, melstųsi ir elgtųsi Dvasios pilnatvėje. Marijos giesmė Magnificat kupina Velykų ir Sekminių Bažnyčiai būdingos vidinės maldos, karšto misionieriškojo uolumo ir didelio džiaugsmo.

Kai Dievas, įgyvendindamas savo meilę iki logiškos pabaigos, su kūnu ir siela paėmė Mariją į dangiškąją šlovę, išsipildė ir paskutinis slėpinys: ji, kurią nukryžiuotasis Jėzus patikėjo mylimajam mokiniui (plg. Jn 19, 26–27), dabar gyvena motiniškai būdama Bažnyčios širdyje, šalia kiekvieno savo sūnaus mokinio, ir turi dalį Kristaus amžinajame užtarime pasaulio išganymo labui.

Drauge su jumis kreipiuosi į ją, Bažnyčios Motiną, šv. Ildefonso Tolediečio žodžiais:

Prašau, prašau Tave,
Švenčiausioji Mergele,
kad Jėzus man būtų dovanotas per tą Dvasią,
iš kurios ir Tu jį gavai.
Kad mano siela gautų Jėzų veikiant tai Dvasiai,
per kurią jį gavo ir Tavo kūnas.
Kad Jėzų mylėčiau toje pačioje Dvasioje,
kurioje Tu jį šlovinai kaip Viešpatį
ir pažinai kaip savo Sūnų.

(De virginitate perpetua Sanctae Mariae, XII: PL 96, 106)

Laiminu jus visus iš visos širdies.

Vatikanas, 1997 m. lapkričio 30-oji, I advento sekmadienis

JONAS PAULIUS II