Mieli Broliai ir Seserys!

1. Šiais antraisiais trejų metų laikotarpio, vedančio į Didįjį 2000-ųjų jubiliejų, metais savo dėmesį skiriame Šventajai Dvasiai ir jos veikimui Bažnyčioje, mūsų gyvenime ir pasaulyje. Dvasia yra „vilties žmogaus širdyje sergėtojas“ (Dominum et vivificantem, 67). Dėl šios priežasties 32-osios Pasaulinės visuomenės bendravimo priemonių dienos tema yra „Šventosios Dvasios galia perduoti viltį“.

Viltis, kuria Dvasia palaiko tikinčiuosius, pirmiausia yra eschatologiška. Tai išganymo viltis – dangaus, tobulos bendrystės su Dievu viltis. Tokia viltis, anot Laiško žydams, „mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20).

2. Tačiau gyvenanti krikščionių širdyse eschatologinė viltis yra artimai susijusi su laimės ir išsipildymo šiame gyvenime paieška. Dangaus viltis skatina autentiškai rūpintis žmonių gerove čia ir dabar: „Jei kas sakytų: ‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Atpirkimą, kuris yra Dievo ir žmogaus santykio išgydymas, lydi mūsų tarpusavio santykių išgydymas; ir iš atpirkimo kylanti viltis, nukreipta į šį dvigubą išgydymą.

Būtent todėl taip svarbu, kad krikščionys rengtųsi trečiojo tūkstantmečio pradžios Didžiajam jubiliejui, atnaujindami savąją galutinio Dievo karalystės atėjimo viltį, ir įžvalgiau skaitytų randamus pasaulyje vilties ženklus. Tarp šių vilties ženklų paminėtini šie: žmogaus gyvybei tarnaujanti mokslinė, technologinė ir ypač medicininė pažanga; didesnis ekologinis sąmoningumas; pastangos atkurti pažeidinėjamą taiką ir teisingumą; tautų, ypač susietų sudėtingais pasaulio Šiaurės ir Pietų ryšiais, susitaikymo ir solidarumo siekiai. Bažnyčioje irgi yra daug vilties ženklų; tai atidesnis įsiklausymas į Dvasios balsą, akinantį pripažinti charizmas bei skatinti pasauliečius, nuoširdesnis pasiaukojimas visų krikščionių vienybei ir didėjanti dialogo su kitomis religijomis bei šiuolaikine kultūra svarba (plg. Tertio millennio adveniente, 46).

3. Žiniasklaidoje dirbantys krikščionys įtikinamai perduos viltį tik tada, kai jie pirma patys patirs ją savo gyvenime, ir tai atsitiks tik tuo atveju, jei jie bus maldos vyrai ir moterys. Šventosios Dvasios galios kupina malda įgalins mus visada būti pasiruošusius „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Taip žiniasklaidoje dirbantis krikščionis išmoksta tiesos galia pateikti vilties naujieną mūsų laikų vyrams ir moterims.

4. Niekada nevalia užmiršti, kad bendravimas per žiniasklaidą nėra utilitarinė veikla, kurios vienintelis tikslas būtų motyvuoti, įtikinti ar parduoti. Juo labiau tai nėra priemonė ideologijai skleisti. Žiniasklaida kartais gali laikyti žmones vien vartojimo vienetais ar konkuruojančiomis interesų grupėmis arba manipuliuoti žiūrovais, skaitytojais ir klausytojais vien kaip skaičiais, siekdama kokios nors naudos – parduoti gaminius ar susilaukti politinės paramos; visa tai griauna bendruomenę. Bendravimo uždavinys yra ne izoliuoti ir išnaudoti žmones, bet juos burti ir praturtinti jų gyvenimą. Teisingai naudojamos visuomenės bendravimo priemonės gali padėti kurti ir palaikyti teisingumu ir meile besiremiančią žmonių bendruomenę; ir tai darydamos, jos bus vilties ženklai.

5. Visuomenės bendravimo priemonės iš tiesų yra šiandienos pasaulio naujasis „Aeropagas“ – didžiulis forumas, geriausiu atveju įgalinantis keistis tiesą atitinkančia informacija, konstruktyviomis idėjomis ir tikrosiomis vertybėmis ir per tai kurti bendruomenę. Tai savo ruožtu verčia Bažnyčią ne tik naudotis žiniasklaida Evangelijai skleisti, bet ir iš tiesų integruoti Evangelijos naujieną į šiuolaikinių bendravimo formų sukurtą „naująją kultūrą“, pasižyminčią „nauja kalba, naujomis technikomis ir nauja psichologija“ (Redemptoris missio, 37).

Žiniasklaidoje dirbantiems krikščionims reikia lavintis, kad galėtų veiksmingai dirbti šioje žiniasklaidos aplinkoje. Toks lavinimasis turėtų apimti daug temų: techninių įgūdžių formavimą, etikos ir moralės, žmogiškosios kultūros, filosofijos, istorijos, socialinių mokslų ir estetikos studijas. Tačiau pirmiausia reikėtų ugdyti vidinį – dvasios gyvenimą.

Žiniasklaidoje dirbantys krikščionys turėtų būti Dvasios kupinos maldos vyrai ir moterys ir per tai vis artimiau bendrauti su Dievu, kad vis geriau gebėtų skatinti bendrystę tarp aplinkinių žmonių. Vilties juos turėtų išmokyti Šventoji Dvasia, „pagrindinis naujosios evangelizacijos veikėjas“ (Tertio millennio adveniente, 45), idant jie galėtų perduoti viltį kitiems.

Švenčiausioji Mergelė Marija yra tobulas vilties, kurią žiniasklaidoje dirbantys krikščionys stengiasi sužadinti savyje ir kuria dalijasi su kitais, pavyzdys. Marija „pilnutinai išreiškė Jahvės vargdienių troškimą ir nušvito pavyzdžiu tiems, kurie iš visos širdies pasitiki tuo, ką Dievas yra pažadėjęs“ (Tertio millennio adveniente, 48). Bažnyčiai žengiant savo piligriminiu keliu Didžiojo jubiliejaus link, kreipiamės į Mariją, kurios atidus įsiklausymas į Šventąją Dvasią atvėrė pasauliui didįjį Įsikūnijimo įvykį, visos vilties šaltinį.

Vatikanas, 1998 m. sausio 24-oji, šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II