„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).

Šiais Šventajai Dvasiai skirtais ir antraisiais pasirengimo 2000 m. Didžiajam jubiliejui laikotarpio metais Misijų sekmadienio neįmanoma nesieti su Ja. Dvasia iš tiesų yra pagrindinis Bažnyčios visos misijos veikėjas; Jos darbas puikiai matomas iš misijų ad gentes ir yra akivaizdus jau ankstyvojoje Bažnyčioje (Redemptoris missio, 21).

Tiesa, Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje neįmanoma suvokti naudojantis statistinėmis analizėmis ar kitomis žmogaus pažinimo priemonėmis, nes Šventoji Dvasia veikia kitoje – malonės, gaunamos tikėjimu,– plotmėje. Jos darbai dažnai yra slapti, slėpiningi, tačiau visada veiksmingi. Šventoji Dvasia neprarado varomosios jėgos, turėtos ankstyvosios Bažnyčios laikotarpiu; Ji ir šiandien veikia taip, kaip veikė Jėzaus ir apaštalų laikais. Jos atliekami stebuklai, aprašyti Apaštalų darbuose, pasikartoja ir mūsų dienomis, tačiau dažnai lieka nežinomi, nes daugelyje pasaulio dalių dabarties žmonės gyvena sekuliarizuotoje kultūroje, aiškinančioje tikrovę taip, tarsi Dievo nebūtų.

Todėl Misijų sekmadienis turėtų būti proga atkreipti mūsų dėmesį į nuostabius Šventosios Dvasios darbus, kad mūsų tikėjimas sustiprėtų, ir būtent dėl Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčia vėl plačiai prabustų misijoms. Argi tikėjimo stiprinimas ir krikščionių liudijimas nėra pagrindinis Jubiliejaus tikslas?

2. Suvokimas, kad Dvasia veikia tikinčiųjų širdyse ir kišasi į istorijos įvykius, teikia dingstį būti optimistams ir turėti viltį. Paradoksalu, bet pirmas aiškus šio veikimo ženklas, kurį norėčiau pasiūlyti kaip bendro apmąstymo objektą, yra šiuolaikinio pasaulio krizė – sudėtingas reiškinys, kurio neigiami veiksniai dažnai sužadina, kaip reakciją, nuoširdžius maldavimus, nukreiptus į gyvybę teikiančią Dvasią, ir atskleidžia aistringą troškimą išgirsti Išganytojo, gyvenančio žmonių širdyse, Gerąją naujieną.

Čia tiesiog neįmanoma nepriminti Vatikano II Ekumeninio Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Lumen gentium pateiktų išmintingų apmąstymų apie šiandieninį pasaulį (4–10). Šiame dokumente aprašytoji epochos krizė pastaraisiais dešimtmečiais dar labiau sustiprėjo: itin jaučiamas idealų ir vertybių stygius; išnyko tiesos jausmas ir padaugėjo moralinio reliatyvizmo; neretai atrodo, kad viršų ima individualistinė, utilitarinė etika, neturinti tvirtų atramos taškų; dažnai pabrėžiama, kad šiuolaikinis žmogus, atmetęs Dievą, jaučiasi menkesnis, yra kupinas baimės bei įtampos, užsidaręs savyje, nepatenkintas ir egoistiškas.

Praktiniai padariniai yra aiškiai regimi: vartojimo visuomenės modelis, nors dažnai kritikuojamas, ima vis labiau dominuoti; su daugybe materialinių problemų susiję rūpesčiai, nors neretai ir pagrįsti, atima iš žmonių labai daug dėmesio, santykiai tarp jų tampa šalti ir sunkūs. Žmonės yra bejausmiai, agresyvūs, nebepajėgūs šypsotis, pasisveikinti, pasakyti „ačiū“ ar pasidomėti kito problemomis. Dėl daugelio ūkinio, visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio veiksnių išsivysčiusiose visuomenėse yra susirūpinimą keliančio „sterilumo“, kuris yra ir dvasinis, ir demografinis.

Tačiau būtent šios situacijos, atvedančios žmones iki nevilties, neretai paskatina šauktis to, kuris yra „Viešpats ir gyvybės Davėjas“, nes žmogus negali gyventi be prasmės ir vilties.

3. Antras didelis Dvasios buvimo ženklas yra žmonių religinio jausmo atgimimas. Čia kalbama apie sąjūdį, kuris yra dviprasmiškas, tačiau vienareikšmiškai įrodo ateistinių filosofijų bei ideologijų, materializmo sistemų, apribojančių žmogaus horizontą pasaulio daiktais, teorinį bei praktinį nepakankamumą. Žmogus negali pasitenkinti savimi. Šiandien paplitusi nuomonė, kad žmogui neužtenka valdyti gamtą ir visatą, nepakanka pažangiausių mokslų ir technikų, nes jie nepajėgūs atskleisti galutinės tikrovės prasmės; tai tik paprasti instrumentai, bet ne žmogaus gyvenimo ir žmonijos istorijos tikslas.

Greta vėl prabudusio susidomėjimo religija pravartu pažymėti, kad „tautos vis labiau ima pripažinti evangelines vertybes, kurias Jėzus įkūnijo savo gyvenime (taiką, teisingumą, broliškumą, mažiausiųjų globą)“ (Redemptoris missio, 3). Apžvelgę dviejų pastarųjų šimtmečių istoriją, galime pamatyti, kad tautos ėmė labiau suvokti žmogaus asmens vertybes, vyro ir moters teises, visuotinį taikos siekimą, troškimą įveikti sienas bei rasinius skirtumus, tautų bei kultūrų susitikimo tendenciją, toleranciją tų, kurie skirtingi, įsipareigojimą solidarumui bei savanoriškam darbui, politinio autoritarizmo atmetimą bei demokratijos stiprinimą, taip pat didesnio tarptautinio teisingumo ūkio srityje siekimą.

Kaip galima čia neįžvelgti dieviškosios Apvaizdos, vedančios žmoniją ir istoriją prie gyvenimo sąlygų, leidžiančių visiems oriau gyventi, veikimo? Todėl mes negalime būti pesimistai. Tikėjimas Dievu, priešingai, žadina optimizmą, tą optimizmą, kuris sklinda iš evangelinės naujienos: „Pasižiūrėjus į nūdienos pasaulį paviršutiniškai, mus pritrenkia daugybė neigiamų faktų, ir galime pasiduoti pesimizmo pagundai. Tačiau tas įspūdis yra be pagrindo, nes juk tikime Dievą <...>. Dievas ruošia didįjį krikščionybės pavasarį, kurio pradžią jau galime įžiūrėti“ (Redemptoris missio, 86).

4. Dvasia yra Bažnyčioje ir vadovauja jos misijai tarp tautų. Paguoda žinoti, kad ne mes, bet Ji yra pagrindinis misijos veikėjas. Tai teikia mums dvasios ramybės, džiaugsmo, vilties ir drąsos. Misionierius neturi rūpintis rezultatais, nes jie yra Dievo rankose: jis turi tam atiduoti visas savo jėgas ir leisti Viešpačiui veikti gilumoje. Dvasia, be to, išplečia Bažnyčios misijos perspektyvą iki viso pasaulio pakraščių. Tai mums primena kasmetiniai Misijų sekmadieniai, pabrėžiantys būtinybę ne siaurinti evangelizacijos horizontus, bet visuomet laikyti juos atvertus visos žmonijos matmenims.

Net faktas, kad Bažnyčioje, gimusioje iš nukryžiuoto Kristaus, dar ir šiandien yra persekiojimo bei kankinystės, laikytinas svarbiu vilties ženklu misijų naudai. Prisiminkime, kad misionieriai ir paprasti tikintieji ir toliau atiduoda savo gyvybes dėl Kristaus. Pastarųjų metų istorija irgi įrodo, kad persekiojimai gimdo naujus krikščionis ir kad kančia, Kristaus patirta dėl Evangelijos, yra būtina Dievo karalystei skleisti. Taip pat norėčiau priminti ir padėkoti daugybei žmonių, kurie savo kasdienėje tarnyboje aukoja Dievui savo maldas bei kančias misijų bei misionierių labui.

5. Jaunose Bažnyčiose Dvasios buvimą rodo kitas didelis ženklas: jaunos krikščionių bendruomenės dega tikėjimu, o jų nariai, ypač jaunieji, tampa įsitikinę jo skleidėjai. Šia prasme atsiveriantis prieš mūsų akis vaizdas yra paguodžiantis. Tikintieji, neseniai atsivertę arba tebesantys katechumenais, jaučia Dvasios dvelksmą ir, degdami tikėjimu, tampa misionieriai savo aplinkoje.

Jų apaštalaujamoji veikla matoma ir išoriškai. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje misijų ad gentes principas bei praktika ypač sustiprėjo po dviejų paskutiniųjų CELAM konferencijų Puebloje (1979) ir Santo Dominge (1992). Įvyko jau penki Lotynų Amerikos kongresai dėl misijų, ir vyskupai su pasididžiavimu skelbia, kad jie – nors tebejuntamas didelis apaštalaujančiųjų poreikis – turi kelis tūkstančius misionieriaujančių, ypač Afrikoje, kunigų, seserų ir pasauliečių.

Vienos šalies apaštalaujančiųjų išsiuntimas į kitą šiame žemyne esančią šalį yra ypatinga praktika, taip Bažnyčios padeda viena kitai ir, be to, pasirengia misijoms ad extra.

Šių metų pavasarį Romoje vykęs nepaprastasis Vyskupų sinodas dėl Azijos pabrėžė misionieriškąjį matmenį, būdingą Azijos Bažnyčioms, kur – būtent Indijoje, Filipinuose, Korėjoje, Tailande, Vietname ir Japonijoje – atsirado įvairių sekuliariųjų misionieriavimo institutų. Azijos kunigai ir seserys dirba Afrikoje, Okeanijoje, Artimųjų Rytų šalyse ir Lotynų Amerikoje.

6. Matant apaštalavimo iniciatyvų gausą visose pasaulio kraštuose, nesunku suvokti, kad pati Dvasia pasireiškia kaip charizmų įvairovė, praturtinanti pasaulinę Bažnyčią ir skatinanti ją augti. Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius išsamiai rašo apie Dvasios dovanų dalijimą ir Bažnyčios augimą (1 Kor 12–14). „Dvasios laikai“, kuriais gyvename, vis labiau stumia mus raiškos formų įvairovės, metodų ir formų, atskleidžiančių Bažnyčios turtingumą bei gyvybingumą, pliuralizmo link. Čia glūdi misijų jaunose bažnytinėse bendruomenėse svarba, misijų, kurios tyliai, Šventosios Dvasios stiliumi, jau gaiviai atnaujino jų gyvenimą. Be abejonės, trečiasis tūkstantmetis vėl kviečia imtis pasaulio misijų bei Evangelijos įkultūrinimo įvairiose vietinėse Bažnyčiose.

7. Savo enciklikoje Redemptoris missio rašiau: „Bažnyčios istorijoje misijinis užmojis visada buvo gyvybingumo ženklas, tuo tarpu jo silpnėjimas yra tikėjimo krizės požymis“ (2).

Todėl raginu, priešingai visokiam pesimizmui, sustiprinti tikėjimą per Dvasios, kviečiančios visus tikinčiuosius į šventumą ir misijinę veiklą, veikimą. Neseniai šventėme 175-ąsias Tikėjimo skleidimo draugijos metines; šią draugiją 1822 metais Lione įsteigė jauna pasaulietė Pauline Jaricot, jos kanonizacijos byla jau pradėta. Dėl vykusio įkvėpimo ši iniciatyva prisidėjo prie kai kurių pamatinių vertybių augimo Bažnyčioje. Šias vertybes šiandien skleidžia Popiežiškosios misijų draugijos: tai pačios misijos kaip tokios, pajėgios atgaivinti Bažnyčioje tikėjimą, kuris didėja sulig pastangomis perduoti jį kitiems: „Tikėjimas stiprėja, kai yra perduodamas“ (Redemptoris missio, 2); tai įsipareigojimo misionieriauti visuotinumas, nes visi be išimties pašaukti dosniai dalyvauti Bažnyčios misijoje; tai malda, savo kančių aukojimas ir liudijimas gyvenimu, kaip svarbiausi elementai, prieinami visiems Dievo sūnus ir dukterims.

Galiausiai primenu misionieriškųjų pašaukimų ad vitam vertybę: jei visa Bažnyčia savo prigimtimi yra misionieriška, tai misionieriai ir misionierės ad vitam yra gyvas to pavyzdys. Todėl naudojuosi šia proga, kad atnaujinčiau savo kvietimą, skirtą visiems, kurie dirba Bažnyčioje, o tarp jų ypač jaunuoliams. Enciklikoje Redemptoris missio pabrėžiau: „Misija dar nėra ligi galo įvykdyta“ (1); dėl šios priežasties turime išgirsti Kristaus balsą, šaukiantį mus dar iš šiandien: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Nebijokite! Atverkite Kristui savo širdžių bei gyvenimo vartus! Leiskitės pagriebiami misijos skelbti Dievo karalystę: dėl to buvo „siųstas“ Viešpats (plg. Lk 4, 43) ir dėl to jis perdavė šią užduotį visų laikų savo mokiniams. Dievas, kurio dosnumu niekas negali pralenkti, atlygins jums šimteriopai ir dovanos amžinąjį gyvenimą (plg. Mt 19, 29).

Marijai, misionieriškumo pavyzdžiui ir misionieriškosios Bažnyčios Motinai, patikiu visus tuos, kurie bendradarbiauja skelbiant Evangeliją ad gentes arba savo krašte ir visomis gyvenimo aplinkybėmis, ir visiems suteikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 1998 m. gegužės 31-oji, Sekminių iškilmė

JONAS PAULIUS II