č per tuos, kurie viską palikę seka Kristumi visiškai atsiduodami jo Karalystės kūrimui.

1999-aisiais, pašvęstais dangiškajam Tėvui metais norėčiau visus tikinčiuosius pakviesti pamąstyti apie pašaukimus kunigiškajai tarnystei ir vienuoliškajam gyvenimui remiantis paties Jėzaus išmokyta malda „Tėve mūsų“.

1. „Tėve mūsų, kuris esi danguje“

Kreiptis į Dievą kaip į Tėvą – tai atpažinti jo meilėje savo gyvenimo šaltinį. Žmogus, pašauktas būti Dievo vaiku, dangiškajame Tėve atranda, kad jis mus išsirinko jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje iš grynos meilės (plg. Ef 1, 4). Vatikano II Susirinkimas primena, kad „Kristus <…> Tėvo ir jo meilės paslapties apreiškime rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ (Gaudium et spes, 22). Žmogaus ištikimybė Dievui garantuoja ištikimybę savo paties asmeniui ir kartu laiduoja visišką savo gyvenimo plano realizavimą.

Kiekvieno pašaukimo šaknys glūdi Krikšte, kai krikščionis, atgimęs iš vandens ir Šventosios Dvasios (plg. Jn 3, 5), dalyvauja malonės vyksme, apreiškiančiame Jėzų kaip „mylimąjį Sūnų“, kuriuo Tėvas gėrisi (plg. Lk 3, 22). Iš Krikšto per kiekvieną krikščionišką pašaukimą trykšta tikro vaisingumo šaltinis. Todėl būtina ypač rūpestingai atskleisti katechumenams ir mažiesiems Krikšto malonę ir vesti į tikrą vaiko ryšį su Dievu.

2. „Teesie šventas Tavo vardas“

Pašaukimas būti šventais, kaip jis yra šventas (plg. Kun 11, 44) taPs tikrovė, kai skirsime Dievui vietą, kuri jam priklauso. Sekuliarizuotais, bet ieškančiais to, kas šventa, laikais labai reikia šventųjų, kurie savo gyvenime aiškiai teikia Dievui pirmumą ir padeda realiai patirti jo meilingą ir rūpestingą buvimą.

Šventumas yra dovana, kurios turime nenuilstamai melsti. Tai vertingiausias ir veiksmingiausias atsakymas į šiuolaikinio pasaulio vilties ir gyvenimo troškulį. Žmonijai reikia šventų kunigų ir pasiaukojančių sielų, kasdien visiškai atsiduodančių Dievui ir artimui; tėvų ir motinų, gebančių savo namuose liudyti Santuokos sakramento malonę ir taip savo aplinkoje pažadinti vaikų troškimą įgyvendinti Kūrėjo planą, skirtą šeimai; reikia jaunų žmonių, kurie asmeniškai atradę Kristų juo taip susižavėtų, kad ir bendraamžius laimėtų Evangelijai.

3. „Teateinie Tavo karalystė“

Šventumas ieško „Dievo karalystės“, kurią Jėzus simboliškai pavaizdavo kaip didelį džiaugsmingą pokylį, į kurį buvo pakviesti visi, bet skirtą tik pasiruošusiems apsivilkti „vestuvinį“ malonės drabužį.

Šūkis „teateinie Tavo karalystė“ reikalauja atsiversti ir primena, kad žmogaus kasdienybė visų pirma ir labiausiai turi būti persunkta kasdieniu Dievo karalystės ieškojimu. Šis kreipinys kviečia palikti pranykstančių žodžių pasaulį, kad galėtume didžiadvasiškai, nepaisydami sunkumų ir kliūčių, imtis uždavinių, kuriems kviečia Viešpats.

Prašyti Viešpaties „teateinie Tavo karalystė“ taip pat reiškia pasirinkti Tėvo namus kaip savo buveinę, gyventi ir dirbti pagal Evangeliją, mylėti Jėzaus Dvasia; suprasti, kad karalystė – tai „mažas sėklos grūdelis“, apdovanotas neįtikėtina gyvybingumo pilnatve, bet kuriam nuolat gresia pavojus būti atmestam ir sutryptam.

Visi pašauktieji kunigystei ar vienuoliškajam gyvenimui kilnia širdimi tepriima Dievo pasėtą jų širdyse pašaukimo sėklą. Kviesdamas sekti Kristumi nepadalyta širdimi, Tėvas ragina juos būti džiaugsmingais, laisvais karalystės apaštalais. Didžiadvasiškai atsiliepdami į kvietimą, jie ras tikrą laimę, kurios ilgisi jų širdys.

4. „Teesie Tavo valia“

Jėzus pasakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Šiais žodžiais jis apreiškia, kad asmens egzistencijos projektas įrašytas rūpestingame Tėvo plane. Norint jį suprasti, reikia atsisakyti per daug žemiško gyvenimo aiškinimo, o savo paties egzistencijos pagrindą ir prasmę įtvirtinti Dieve. Pašaukimas visų pirma yra Dievo dovana: ne pasirinkti, bet būti išrinktam, atsakyti į meilę, kuri ateina pirma ir lydi. Tam, kuris klusniai atsiduoda Viešpaties valiai, gyvenimas tampa gautuoju gėriu, jau pagal savo prigimtį siekiančiu tapti auka ir dovana.

5. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“

Tėvo valią Jėzus padarė savo kasdieniu maistu (plg. Jn 4, 34) ir kvietė savuosius ragauti duonos, kuria malšinamas dvasios alkis: Žodžio ir Eucharistijos duonos.

Marijos pavyzdžiu būtina mokytis ugdyti širdį vilčiai, mokantis to Dievo „neįmanomo“, pripildančio širdį džiaugsmo ir dėkingumo. Tiems, kurie tauria širdimi atsiliepia į Viešpaties kvietimą, ir džiugūs, ir liūdni egzistencijos įvykiai tampa bičiuliško pokalbio su Tėvu objektu ir proga nuolat atskleisti savo, kaip mylimų Dievo vaikų, – pašauktų dalyvauti didžiajame pasaulio išganymo darbe, kurį pradėjo Kristus ir kuris dabar patikėtas atliekančiai savitą ir ypatingą vaidmenį Bažnyčiai, – tapatybę.

6. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

Atleidimas ir susitaikymas – tai didžiosios dovanos, atsiradusios pasaulyje nuo tada, kai Jėzus Tėvo siųstas paskelbė prasidėjus „maloningus Viešpaties metus“ (Lk 4, 19). Jis tapo „nusidėjėlių draugu“ (Mt 26, 28) ir pagaliau pasiuntė savo mokinius į visus žemės kampelius skelbti atgailą ir atleidimą.

Pažindamas žmogaus trapumą, Dievas parengė žmogui gailestingumo ir atleidimo kelią kaip patirtį, kuria galima pasidalyti – gauni atleidimą, jeigu atleidi, – tam, kad malonės atnaujintame gyvenime taptų regimi vienintelio dangiškojo Tėvo tikrų vaikų autentiški bruožai.

7. „Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“

Krikščioniškas gyvenimas – nuolatinis išsivadavimo iš blogio ir nuodėmės procesas. Susitaikymo sakramentu dovanojama dieviškoji galia ir jo šventumas kaip nauja jėga, vedanti į laisvę ir gėrio triumfą.

Kova su blogiu, kurią narsiai kovojo Kristus, šiandien patikėta Bažnyčiai ir kiekvienam krikščioniui pagal kiekvieno pašaukimą, charizmą ir tarnystę. Pagrindinis vaidmuo tenka išrinktiems kunigiškajai tarnystei: vyskupams, kunigams, diakonams. Tačiau niekuo nepakeičiamo ir specifinio įnašo reikalaujama ir iš pašvęstojo gyvenimo institutų, kurių nariai „savo pašventimu ir visišku atsidavimu akivaizdžiai liudija meilės kupiną ir išganingą Tėvo pašvęsto ir misijai pasiųsto Kristaus buvimą“ (Vita consecrata, 76).

Reikėtų pabrėžti, kad pašaukimų kunigiškajai tarnystei ir vienuoliškajam gyvenimui rėmimas turi tapti bendromis darniomis visos Bažnyčios ir atskirų tikinčiųjų pastangomis. Jiems Viešpats liepia: „<...> Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2).

Tai suprasdami vieningai kreipkimės maldoje į dangiškąjį Tėvą, visokio gėrio Davėją:

Gerasis Tėve,
 Savo Sūnuje Kristuje
 Tu apreiškei mums savo meilę,
 apkabink mus kaip savo vaikus
 ir suteiki galimybę
 Tavo valioje pažinti
 mūsų tikrojo veido bruožus.

Šventasis Tėve,
 Tu liepi mums būti šventiems,
 kaip Tu esi šventas.
 Prašome Tave, neleisk,
 kad Tavo Bažnyčioje kada nors pritrūktų šventų tarnų ir apaštalų,
 kurie Žodžiu ir Sakramentais atvertų susitikimo su Tavimi kelią.

Gailestingasis Tėve,
 suteik klaidžiojančiai žmonijai vyrų ir moterų,
 kurie spinduliuojančio gyvenimo liudijimu
 pagal Tavo Sūnaus paveikslą
 džiaugsmingai žengtų su kitais broliais ir seserimis į dangaus Tėvynę.

Mūsų Tėve,
 Tavo Šventosios Dvasios balsu
 ir pasitikėdami motinišku Marijos užtarimu,
 karštai Tave meldžiame:
 siųsk savo Bažnyčiai kunigų,
 kurie būtų narsūs Tavo begalinio gerumo liudytojai.
Amen.

Vatikanas, 1998 m. spalio 1-oji, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, Bažnyčios Mokytojos, diena

JONAS PAULIUS II