Žinia 32-osios Pasaulinės taikos dienos proga (1999)

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Tikrosios taikos paslaptis – pagarba žmogaus teisėms“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
taika, teisė, žmogus
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 696
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DEL SANTO PADRE GIOVANNI PAOLO II PER LA CELEBRAZIONE DELLA XXXII GIORNATA MONDIALE DELLA PACE 1° GENNAIO 1999 NEL RISPETTO DEI DIRITTI UMANI IL SEGRETO DELLA PACE VERA
DATA: 1998-12-08
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 24 (72), 1998, p. 2–7.
SERIJA: Pasaulinė taikos diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 24 (72), 1998, p. 2–7.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Žinia 32-osios Pasaulinės taikos dienos proga Tikrosios taikos paslaptis – pagarba žmogaus teisėms

[1999 m. sausio 1-oji]

1998 m. gruodžio 8 d.

1. Jau savo pirmojoje enciklikoje Redemptor hominis, kuria beveik prieš dvidešimt metų kreipiausi į visus geros valios vyrus bei moteris, pabrėžiau pagarbos žmogaus teisėms svarbą. Taika tarpsta, kai šios teisės gerbiamos be išlygų, tuo tarpu iš tų teisių pažeidimo kyla karas, kuris yra dar šiurkštesnių pažeidimų priežastis [1].

Prasidedant naujiesiems metams, kurie yra paskutiniai prieš Didįjį jubiliejų, šią itin svarbią temą norėčiau dar kartą apmąstyti drauge su jumis visais, su jumis, viso pasaulio vyrai ir moterys, su jumis, politikos vadovai ir žmonių religiniai vedliai, su jumis, kurie mylite taiką ir norite ją įtvirtinti žemėje.

Štai įsitikinimas, kuriuo, žvelgdamas į Pasaulinę taikos dieną, norėčiau su jumis iš širdies pasidalyti: kai vadovaujamės principu, kuris skatina asmens orumą, kai pirmutinis uždavinys yra bendrosios gerovės paieška, tada dedami tvirti bei ilgalaikiai pamatai taikai kurti. Ir priešingai, kai žmogaus teisės ignoruojamos ar net niekinamos, kai asmeninių interesų vaikymasis neteisingai nustelbia bendrąjį gėrį, tada neišvengiamai sėjamos nestabilumo, maišto ir smurto sėklos.

Pagarba žmogaus orumui – žmonijos paveldas

2. Žmogaus asmens orumas yra transcendentinė vertybė, kaip tokia visuomet pripažįstama tų, kurie sąžiningai ieško tiesos. Šios tikrybės šviesoje iš tiesų reikėtų aiškinti visą žmonijos istoriją. Kiekvienas asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą (plg. Pr 1, 26–28) ir dėl to iš pagrindų orientuotas į savo Kūrėją, palaiko nuolatinius santykius su visais, apdovanotais tokiu pačiu orumu. Taip individo gerovės skatinimas susiejamas su tarnyba bendrajai gerovei, kai teisės ir pareigos viena kitą atitinka bei pastiprina.

Mūsų laikų istorija tragiškai išryškino pavojų, kurį kelia tiesos apie žmogaus asmenį užmarštis. Prieš akis turime ir tokių ideologijų kaip marksizmas, nacionalsocializmas ir fašizmas vaisius, ir rasizmo, nacionalizmo bei etninio partikuliarizmo mitus. Ne mažiau pražūtingi, nors ne visada tokie akivaizdūs, yra materialistinio konsumizmo, kai galutiniu gyvenimo tikslu tampa individo aukštinimas bei egocentriškas asmeninių norų tenkinimas, padariniai. Šioje perspektyvoje neigiami padariniai kitiems atrodo visiškai nereikšmingi. Prieštaraujant reikia vėl pakartoti, jog nevalia ignoruoti nė vieno pasikėsinimo į žmogaus orumą – nesvarbu, kokia priežastis jį lemtų, kokia konkrečia forma jis reikštųsi ar kur vyktų.

Žmogaus teisių visuotinumas ir nedalomumas

3. 1998 metais paminėtos „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ priėmimo 50-osios metinės. Deklaracija buvo sąmoningai susieta su Jungtinių Tautų Chartija, nes abi alsuoja ta pačia dvasia. Pamatinė deklaracijos prielaida yra tvirtinimas, kad žmonijos šeimos visų narių įgimto orumo, taip pat jų teisių lygybės bei neatimamumo pripažinimas sudaro laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą [2]. Visi vėlesni tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai iš naujo pabrėžia šią tiesą, pripažindami bei patvirtindami, kad tokios teisės kyla iš žmogaus asmeniui būdingų orumo bei vertės [3].

Visuotinė deklaracija yra aiški: jos skelbiamos teisės ne suteikiamos, bet pripažįstamos, nes yra neatskiriamos nuo žmogaus asmens ir jo orumo. Iš to išplaukia, kad niekas negali teisėtai atimti šių teisių iš kitų asmenų, nes tai reikštų prievartauti jų prigimtį. Visi žmonės be išimties lygūs orumu. Dėl tos pačios priežasties šios teisės galioja visais gyvenimo tarpsniais ir bet kuriomis politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ar kultūrinėmis aplinkybėmis. Jos sudaro vieną visumą, nedviprasmiškai nukreiptą į visų asmens bei visuomenės gerovės aspektų skatinimą.

Žmogaus teisės tradiciškai suskirstytos į dvi plačias kategorijas: tai pilietinės bei politinės teisės ir, antra vertus, tai ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės. Abi kategorijas, nors skirtingai, garantuoja tarptautiniai susitarimai. Žmogaus teisės tarpusavyje artimai susijusios, nes yra vieno vienintelio subjekto, kuris yra žmogaus asmuo, įvairių matmenų išraiška. Žmogaus teisių abiejų kategorijų visapusiškas skatinimas yra tikrasis visiškos pagarbos kiekvienai paskirai teisei laidas.

Žmogaus teisių visuotinumo bei nedalomumo apsauga yra esminė taikios visuomenės kūrimo ir individų, tautų bei nacijų visapusiško vystymosi sąlyga. Patvirtinti teisių visuotinumą bei nedalomumą nereiškia atmesti teisėtus kultūrinius bei politinius skirtumus įgyvendinant šias teises, su sąlyga, jei kiekvienu atveju paisoma Visuotinės deklaracijos visai žmonijai nustatytų normų.

Turėdamas galvoje šias pamatines išankstines prielaidas, dabar norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikras konkrečias teises, kurios šiandien, kaip atrodo, daugiau ar mažiau atvirai pažeidinėjamos.

Teisė į gyvybę

4. Pirmutinė iš jų – pagrindinė teisė į gyvybę. Žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama nuo pirmojo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties. „Nežudyk“, – skelbia Dievo įsakymas, nustatantis ribą, kurios nevalia peržengti. „Sąmoningas apsisprendimas atimti gyvybę nekaltam žmogui visada yra moralinis blogis“ [4].

Teisė į gyvybę yra neliečiama. Tai apima teigiamą sprendimą, t. y. pasirenkama gyvybė. Tokio pobūdžio kultūros plėtra aprėpia visas gyvenimo aplinkybes ir laiduoja, jog žmogaus orumas bus skatinamas visomis sąlygomis. Tikra gyvybės kultūra garantuoja negimusiajam teisę išvysti pasaulį ir apsaugo naujagimius, ypač mergaites, nuo pavojaus tapti vaikžudystės nusikaltimo aukomis. Neįgaliesiems ji lygiai taip pat laiduoja galimybę ugdyti savo gebėjimus, o sergantiems ir seniems žmonėms – deramą priežiūrą.

Naujausia pažanga genų inžinierijos srityje susijusi su didelį nerimą keliančiu pavojumi. Norint, kad moksliniai tyrinėjimai šioje srityje tarnautų asmeniui, juos kiekvienoje stadijoje turėtų lydėti dėmesingi etiniai apmąstymai, įkvepiantys atitinkamus teisinius nuostatus, garantuojančius žmogaus gyvybės neliečiamumą. Gyvybės niekada nevalia pažeminti iki objekto.

Rinktis gyvybę reiškia atsisakyti visų prievartos formų: skurdo ir bado, kamuojančių tiek daug žmonių, prievartos; ginkluotų konfliktų prievartos; nusikalstamo narkotikų platinimo bei prekybos ginklais prievartos; lengvabūdiško aplinkos žalojimo prievartos [5]. Teisę į gyvybę visomis aplinkybėmis privalu skatinti bei apsaugoti teisiniais ir politiniais garantais, nes nė vienas teisės į gyvybę, atskiro asmens orumo pažeidimas nėra nereikšmingas.

Religijos laisvė – žmogaus teisių šerdis

5. Religija išreiškia giliausius žmogaus asmens troškimus, lemia jo pasaulėžiūrą bei tvarko santykius su kitais: galiausiai ji atsako į klausimą dėl tikrosios gyvenimo prasmės asmeninėje ir visuomeninėje srityje. Todėl religijos laisvė sudaro žmogaus teisių branduolį. Ji tokia neliečiama, kad privalu asmeniui pripažinti ir laisvę keisti religiją, jei to reikalauja jo sąžinė. Juk kiekvienas įpareigotas paisyti savo sąžinės visomis aplinkybėmis ir negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę [6]. Būtent dėl to nieko nevalia versti priimti konkrečią religiją, kad ir kokie būtų motyvai ar aplinkybės.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pripažįsta, kad teisė į religijos laisvę taip pat apima teisę pavieniui ir drauge su kitais reikšti savo tikėjimą viešai ar privačiai [7]. Nepaisant to, šiandien tebėra vietovių, kur teisė rinktis į pamaldas yra arba nepripažįstama, arba apribojama vienos vienintelės religijos sekėjais. Toks rimtas asmens pagrindinės teisės pažeidimas kelia tikintiesiems didžiules kančias. Suteikdama kuriai nors religijai ypatingą statusą, valstybė neturėtų daryti žalos kitoms. Tačiau, kaip žinoma, yra tautų, kur individai, šeimos ir ištisos grupės ir toliau diskriminuojami bei visuomenės išstumiami dėl jų religinio tikėjimo.

Lygiai taip pat nevalia nutylėti ir kitos su religijos laisve netiesiogiai susijusios problemos. Tarp skirtingų religinių įsitikinimų bei kultūrų bendruomenių ar tautų kartais gali atsirasti įtampa, kuri dėl stiprių aistrų galiausiai virsta smurtiniais konfliktais. Griebtis smurto savo tikėjimo išpažinimo vardu reiškia iškreipti tai, ko moko didžiosios religijos. Tai neretai pabrėždavo įvairūs religijos vadovai, ir aš tvirtinu, kad smurto naudojimas niekada negali nei būti pagrįstai pateisintas religijos požiūriu, nei skatinti tikrą religingumą.

Teisė dalyvauti

6. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti savo bendruomenės gyvenime; šiandien tai visuotinai paplitęs įsitikinimas. Tačiau ši teisė tampa tuščia, kai demokratijos procesą sužlugdo protegavimas ir korupcija, ne tik trukdantys teisėtai dalyvauti vykdant valdžią, bet ir neleidžiantys lygiomis teisėmis naudotis gėrybėmis bei viešosiomis paslaugomis. Net rinkimais galima manipuliuoti siekiant garantuoti pergalę tam tikroms partijoms ar asmenims. Tai pasikėsinimas į demokratiją, lydimas rimtų padarinių, nes piliečiai turi ne tik teisę, bet ir pareigą dalyvauti bendruomenės gyvenime. Kai jiems tai trukdoma, jie netenka vilties veikliai įsiterpti ir pasiduoda pasyvaus abejingumo nuostatai. Sveikos demokratinės sistemos plėtra tada tampa praktiškai nebeįmanoma.

Neseniai buvo imtasi įvairių priemonių teisėtiems rinkimams garantuoti valstybėse, ne be sunkumų besistengiančiose pereiti iš totalitarinės sistemos į demokratiją. Kad ir kokios naudingos bei veiksmingos šios iniciatyvos būtų blogiausiais atvejais, jos negali atleisti nuo pastangų kurti piliečių bendrų įsitikinimų pagrindą, kuris leistų galutinai pašalinti bet kurią manipuliaciją demokratija.

Kaip tarptautinė bendrija nacijos ir tautos turi teisę dalyvauti priimant nutarimus, neretai iš pagrindų keičiančius jų gyvenseną. Tam tikrų ūkinių problemų dalykinis savitumas skatina polinkį aptarti jas nedideliame būryje. Tai kelia pavojų, kad politinė bei finansinė galia bus sutelkta vyriausybių ar interesų grupių, kurių skaičius ribotas, rankose. Nacionalinės ir tarptautinės bendrosios gerovės siekimas reikalauja ir ekonomikos srityje veiksmingai taikyti visų teisę dalyvauti priimant tam tikrus nutarimus.

Itin rimta diskriminacijos forma

7. Viena iš dramatiškiausių diskriminacijos formų yra pagrindinės teisės egzistuoti paneigimas etninėms grupėms ir nacionalinėms mažumoms. Tai daroma jas engiant, šiurkščiai perkraustant ar mėginant taip susilpninti jų etninę tapatybę, kad ji nebebūtų atpažįstama. Argi galima tylėti tokių sunkių nusikaltimų žmonijai akivaizdoje? Jokios pastangos nėra perdėtos, jei siekiama padaryti galą tokiems nesuderinamiems su žmogaus asmens orumu suklydimams.

Teigiamas ženklas, liudijantis didėjantį valstybių ryžtą pripažinti savo atsakomybę už tokių nusikaltimų aukų apsaugą bei pastangas užbėgti jiems už akių, yra nesena vienos Jungtinių Tautų diplomatinės konferencijos iniciatyva. Konferencija ypatingu nutarimu patvirtino Tarptautinio tribunolo, nustatančio kaltę ir baudžiančio tuos, kurie atsakingi už genocido, kitus žmonijai padarytus, taip pat karo ir agresijos sukeltus nusikaltimus, nuostatus. Jei ši nauja institucija remsis gerais teisiniais pagrindais, ji galės pamažu vis daugiau prisidėti prie veiksmingos žmogaus teisių apsaugos garantijų pasaulyje.

Teisė į savęs įgyvendinimą

8. Kiekvienas žmogus turi įgimtų gebėjimų, kuriuos reikia ugdyti. Kalbama apie visapusišką savo asmenybės įgyvendinimą bei atitinkamą įterpimą į socialinę savo aplinkos sąrangą. Todėl pirmiausia būtina rūpintis tinkamu jaunos gyvybės auklėjimu bei lavinimu. Nuo to priklauso jos būsima sėkmė.

Argi šiuo požiūriu nėra rimto pagrindo nerimauti matant, kad kai kuriose skurdžiausiuose pasaulio kraštuose mažėja lavinimo galimybių, ypač pradinio lavinimo srityje? Kartais dėl to kalta šalies ūkio padėtis, neleidžianti mokėti mokytojams atlyginimų. Kitais atvejais lėšų, kaip atrodo, netrūksta prestižiniams objektams ar aukštesnio lavinimo projektams, bet neatsiranda pradiniam lavinimui. Ribojant lavinimo galimybes, ypač mergaitėms, sukuriamos diskriminacinės struktūros, galinčios sukelti grėsmę visai visuomenės plėtrai. Pasaulis gali tapti padalytas pagal naują kriterijų: vienoje pusėje – valstybės ir pavieniai asmenys, aprūpinti pažangiomis technologijomis, o kitoje – šalys ir asmenys, kurių itin ribotos žinios bei gebėjimai. Nesunku suprasti, kad tai dar padidintų jau dabar opią ekonominę nelygybę ne tik tarp valstybių, bet ir jų viduje. Auklėjimui ir profesiniam lavinimui turėtų būti skiriamas pirmutinis dėmesys ne tik besivystančių šalių planuose, bet ir ekonomiškai pažangesnių šalių rengiamose miesto bei kaimo atnaujinimo programose.

Kita pagrindinė teisė, nuo kurios įgyvendinimo priklauso, ar bus pasiektas žmogaus orumą atitinkantis gyvenimo lygis, yra teisė į darbą. Kaip kitaip galima apsirūpinti maistu, drabužiais, gyvenamuoju būstu, sveikatos apsauga ir patenkinti daugelį kitų gyvenimo poreikių? Deja, darbo stygius šiandien yra didelė problema. Nesuskaičiuojama daugybė asmenų visame pasaulyje kenčia dėl gniuždančio nedarbo. Visiems, ir ypač turintiems politinę bei ekonominę galią, būtina ir neatidėliotina padaryti viską, kas įmanoma, siekiant palengvinti šią kančių kupiną padėtį. Nevalia apsiriboti vien pagalbos priemonėmis, nors ir būtinomis, nedarbo, ligos atvejais ar panašiomis aplinkybėmis, kurios nepavaldžios individo kontrolei [8]. Reikia taip pat stengtis suteikti bedarbiams galimybę patiems į rankas paimti savo egzistenciją bei išsilaisvinti iš žeminančios globos.

Visuotinė pažanga solidarumo aspektu

9. Sparčiai didėjanti ekonominių bei finansinių sistemų globalizacija išryškina būtinybę neatidėliotinai nustatyti, kas privalėtų garantuoti visuotinę bendrąją gerovę ir ekonominių bei socialinių teisių taikymą. Laisvoji rinka viena to nepajėgi padaryti, nes iš tikrųjų yra daug žmogiškųjų poreikių, kurie neturi joje vietos. „Už mainų lygiavertiškumo logiką ir už įvairias su tuo susijusias teisingumo formas svarbiau tai, kas priklauso žmogui kaip žmogui, tai yra dėl jo nepakartojamo orumo“ [9].

Pastarosios ekonominės bei finansinės krizės turėjo sunkių padarinių nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, patekusių į didžiausią skurdą. Daugelis iš jų ką tik atsistojo ant kojų ir pradėjo puoselėti pagrįstas ateities viltis. Be jų kaltės šios viltys buvo žiauriai sužlugdytos; tai tragiškai atsiliepė jiems patiems ir jų vaikams. Ir kaip galima neatsižvelgti į finansinių rinkų svyravimų poveikį? Neatidėliotinai reikalinga nauja visuotinės pažangos solidarumo aspektu vizija, numatanti visapusišką ir visuomenės palaikomą vystymąsi, sudarantį galimybę visiems jos nariams išskleisti savo gebėjimus.

Turint tai galvoje, primygtinai raginu tuos, kurie atsakingi už finansinius santykius pasaulio lygmeniu, iš širdies stengtis išspręsti skurdžiausių šalių nerimą keliančias problemas, susijusias su jų įsiskolinimu užsieniui. Tarptautinės finansų įstaigos šiuo požiūriu pradėjo konkrečią iniciatyvą, kuri nusipelno pagyrimo. Kreipiuosi į visus, susijusius su šia problema, ypač į turtingas šalis, prašydamas suteikti paramą, būtiną šios iniciatyvos sėkmei. Reikia skubių ir energingų pastangų norint sudaryti daugumai šalių sąlygas artėjant 2000-iesiems išbristi iš šiandien nepakenčiamos padėties. Esu tikras, jog dialogas tarp suinteresuotų institucijų, jei bus gaivinamas valios pasiekti susitarimą, baigsis galutiniu ir patenkinamu sprendimu. Taip skurdžiausioms šalims būtų atverta ilgalaikio vystymosi galimybė, ir ateinantis tūkstantmetis taip pat joms taptų naujos vilties laiku.

Atsakomybė už aplinką

10. Su žmogaus orumo skatinimu susijusi teisė į sveiką aplinką, nes ši teisė išryškina atskirų asmenų ir visuomenės santykių dinamiką. Tarptautinių, regioninių ir nacionalinių nuostatų dėl aplinkos visuma pamažu suteikia šiai teisei teisinę formą. Tačiau vien šių teisinių priemonių neužtenka. Didelės žalos žemei ir jūrai, klimatui, augalijai ir gyvūnijai pavojus reikalauja radikaliai keisti šiuolaikinės vartojimo visuomenės, ypač turtingose šalyse, gyvenimo būdą. Lygiai taip pat nevalia nuvertinti kito – nors ir ne tokio grėsmingo – pavojaus: spaudžiami vargo, neturtingi kaimo gyventojai pernelyg intensyviai išnaudoja turimus nedidelius žemės sklypus. Todėl reikėtų specialaus ugdymo, pamokančio, kaip dirvos kultūrą suderinti su pagarba aplinkai.

Pasaulio dabartis ir ateitis priklauso nuo kūrinijos išsaugojimo, nes tarp žmogaus asmens ir gamtos egzistuoja nuolatinė sąveika. Žmogaus gerovę padaryti pagarbos aplinkai centru yra patikimiausias būdas kūrinijai išsaugoti; tai išties padeda kiekvienam individui geriau suvokti savo atsakomybę sąžiningai naudojant gamtinius išteklius.

Teisė į taiką

11. Skatinant teisę į taiką tam tikra prasme garantuojama pagarba visoms kitoms teisėms, nes ji padeda kurti visuomenę, kurioje, atsižvelgiant į bendrąją gerovę, bendradarbiavimo santykiai pakeičia jėgos santykius. Dabartis pakankamai aiškiai patvirtina, jog prievartos taikymas nėra priemonė politinėms ir socialinėms problemoms spręsti. Karas ne stato, bet griauna; jis silpnina moralinius visuomenės pagrindus, kurdamas naujus susiskaldymus bei ilgalaikes įtampas. Tačiau laiko kronika ir toliau registruoja karus bei ginkluotus konfliktus su nesuskaičiuojamomis aukomis. Kaip dažnai mano pirmtakai ir aš pats raginome užbaigti šiuos baisumus! Nesiliausiu tai daręs tol, kol bus suprasta, kad karas reiškia bet kurio tikrojo humanizmo žlugimą [10].

Dėkui Dievui, kad kai kuriose srityse pasiekta žymi pažanga įtvirtinant taiką. Reikia pripažinti didžiulius nuopelnus tų politikų, kurie išdrįsdavo tęsti derybas net tada, kai tai atrodydavo nebeįmanoma. Tačiau kaip sykiu nepasmerkti tebesitęsiančių žudynių ten, kur iš tėvynės išvaromos ištisos tautos, o jų namai bei derliai sunaikinami? Šių nesuskaičiuojamų aukų akivaizdoje raginu tautų vadovus bei geros valios žmones skubėti į pagalbą tiems, kurie – ypač Afrikoje – įvelti į žiaurius, kartais išorės ekonominių interesų sukurstytus konfliktus, ir padėti jiems užbaigti nesutarimus. Konkreti pažanga šia kryptimi neabejotinai būtų prekybos ginklais su kariaujančiomis šalimis sustabdymas ir parama tų tautų vadovams, ieškantiems dialogo kelio. Tai kelias, atitinkantis žmogaus orumą. Tai taikos kelias!

Su liūdesiu kreipiu mintis į tuos, kurie gyvena ir auga karo sąlygomis, kurie nepažino nieko, išskyrus karą ir prievartą. Išgyvenusiuosius visą likusį gyvenimą kankins tokios baisios patirties žaizdos. O ką jau kalbėti apie vaikus kareivius! Argi galima kada nors sutikti, kad šitaip būtų griaunamos vos prabudusios žmogaus gyvybės? Argi šiems vaikams, mokomiems žudyti ir neretai net verčiamiems tai daryti, nebus nepaprastai sunku integruotis į pilietinę visuomenę? Jų lavinimas nutrauktas, profesiniai gebėjimai slopinami: kokių padarinių tai turės jų ateičiai! Vaikams reikia taikos; jie turi į tai teisę.

Šalia šių vaikų norėčiau priminti mažametes sausumos minų ir kitokių karo prietaisų aukas. Nors ir stengiamasi šias minas sunaikinti, šiandien esame neįtikėtino ir nežmoniško paradokso liudininkai: priešingai aiškiai pareikštai vyriausybių bei tautų valiai galutinai atsisakyti tokio klastingo ginklo naudojimo nesiliaujama ir toliau barstyti minas net jau išvalytose vietovėse.

Karo sėklos taip pat nešiojamos masiškai bei nekontroliuojamai platinant mažus ir lengvus ginklus, kurie, atrodo, netrukdomai keliauja iš vienos konflikto srities į kitą, įpūsdami smurtą ir pakeliui. Vyriausybėms tenka užduotis imtis reikiamų priemonių tokių mirties instrumentų gamybai, pardavimui, įvežimui ir išvežimui kontroliuoti. Tiktai taip bus įmanoma veiksmingai atsakyti į visą masinės nelegalios prekybos ginklais problemą.

Už žmogaus teisių kultūrą atsakingi visi

12. Čia neįmanoma išsamiau aptarti šios temos. Tačiau norėčiau pabrėžti, jog nė viena iš žmogaus teisių nėra saugi, jeigu nesistengiama apsaugoti jas visas. Jei veikliai neatsakoma į vienos iš pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, pavojun patenka visos kitos. Todėl būtina globalinė prieiga prie žmogaus teisių temos bei rimtos pastangos jas apsaugoti. Žvelgti į ateitį su giedru pasitikėjimu galima tiktai tada, kai žmogaus teisių kultūra, gerbianti skirtingas tradicijas, tampa žmonijos moralinio paveldo esmine sudedamąja dalimi.

Iš tiesų, kaip galėtų vykti karas, jei būtų gerbiama kiekviena žmogaus teisė? Visapusiška pagarba žmogaus teisėms yra patikimiausias būdas tvirtiems santykiams tarp valstybių kurti. Žmogaus teisių kultūra gali būti tiktai taikos kultūra. Kiekvienas pažeidimas yra galimo konflikto užuomazga. Jau mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Pijus XII Antrojo pasaulinio karo pabaigoje klausė: „Jei viena tauta sunaikinama jėga, kas išdrįstų žadėti likusiam pasauliui saugumą ilgalaikės taikos sąlygomis?“ [11]

Norint skatinti žmogaus teisių kultūrą, kuri įkvėptų sąžines, reikia visų visuomeninių jėgų bendradarbiavimo. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į žiniasklaidos, tokios svarbios ugdant viešąją nuomonę ir per tai darant įtaką piliečių elgesiui, vaidmenį. Negalėtume paneigti, kad jai tenka tam tikra atsakomybė už žmogaus teisių pažeidimus, kurių priežastis yra jos kartais skleidžiamo smurto aukštinimas. Tačiau lygiai taip pat jai esame skolingi už taurias dialogo bei solidarumo iniciatyvas, kurios atsirado dėl jos platinamų naujienų tarpusavio supratimo bei taikos labui.

Sprendimų laikas, vilties laikas

13. Naujasis tūkstantmetis beldžiasi į duris. Jo artėjimas daugelio širdyse maitino teisingesnio ir solidaresnio pasaulio viltį. Tai troškimas, kuris gali, iš tiesų turi, virsti tikrove!

Būtent turėdamas tai galvoje, dabar kreipiuosi į jus, brangūs Broliai ir Seserys Kristuje, kurie visose pasaulio dalyse priimate Evangeliją kaip savo gyvenimo taisyklę: būkite žmogaus orumo šaukliai! Tikėjimas mus moko, kad kiekvienas asmuo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Net jei žmogus atsisako klausyti, dangiškojo Tėvo meilė lieka nepajudinama; jo meilė neturi ribų. Jis pasiuntė Jėzų, savo Sūnų, atpirkti kiekvieną asmenį, grąžinant jam visą orumą [12]. Kaip tokios nuostatos akivaizdoje galėtume nuo ko nors nusigręžti? Priešingai, turėtume atpažinti Kristų vargingiausiuose bei labiausiai visuomenės atstumtuose žmonėse, kuriems tarnauti mus įpareigoja Eucharistija, Komunija su už mus atiduotu Kristaus Kūnu ir Krauju [13]. Kaip aiškiai rodo turtuolio, kuris amžiams liks be vardo, ir elgetos Lozoriaus palyginimas, „ryškaus kontrasto tarp nejautrių turtuolių ir nieko neturinčių vargšų akivaizdoje Dievas stovi pastarųjų pusėje“ [14]. Mes irgi turime būti jų pusėje.

Trečiuosius ir paskutiniuosius pasirengimo Jubiliejui metus ženklina dvasinė piligriminė kelionė pas Tėvą; kiekvienas kviečiamas leistis kelionėn į tikrąjį atsivertimą, susijusį su blogio atsisakymu bei teigiamu gėrio pasirinkimu. Priartėję prie 2000 metų slenksčio, privalome su naujomis jėgomis ginti vargšų bei išstumtųjų orumą ir konkrečiai pripažinti teises tų, kurie neturi jokių teisių. Užtarkime juos, visapusiškai įgyvendindami misiją, kurią Kristus patikėjo savo mokiniams! Tokia yra visiškai priartėjusio Jubiliejaus dvasia [15].

Jėzus pamokė mus kreiptis į Dievą „Tėve, Aba“, taip atskleisdamas mūsų ryšio su juo gelmę. Jo meilė kiekvienam asmeniui ir visai žmonijai yra beribė ir amžina. Šiuo požiūriu labai iškalbingi yra Dievo žodžiai pranašo Izaijo knygoje:

„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,
būti be švelnumo savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų,
aš tavęs niekad neužmiršiu.
Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.“ (49, 15–16)

Priimkime kvietimą dalyvauti šioje meilėje! Joje glūdi pagarbos kiekvienos moters ir kiekvieno vyro teisėms paslaptis. Tada auštantis naujasis tūkstantmetis ras mus labiau pasirengusius drauge kurti taiką.

Vatikanas, 1998 m. gruodžio 8 d.

JONAS PAULIUS II

IŠNAŠOS

[1] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), 17: AAS 71 (1979), p. 296.

[2] Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, preambulė.

[3] Žr. ypač: Vienos deklaracija (1993 birželio 25), preambulė, 2.

[4] Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 kovo 25), 57: AAS 87 (1995), p. 465.

[5] Plg. ten pat, 10: loc. cit., p. 412.

[6] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Deklaracija Dignitatis humanae, 3.

[7] Plg. str. 18.

[8] Plg. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, str. 25, 1.

[9] Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 gegužės 1), 34: AAS 83 (1991), p. 836.

[10] Plg. šia tema ištarmes Katalikų Bažnyčios katekizme, Nr. 2307–2317.

[11] Kreipimasis į Jungtinių Amerikos Valstijų kongreso atstovų grupę (1945 rugpjūčio 21): Discorsi e Radiomessaggi di Sua Santita Pio XII, VII (1945–1946), p. 141.

[12] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 kovo 4), 13–14: AAS 71 (1979), p. 282–286.

[13] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, Nr. 1397.

[14] Jonas Paulius II. Kreipimasis per Viešpaties Angelo maldą 1998 m. rugsėjo 27 d.: L’Osservatore Romano, 1998 rugsėjo 28/29, p. 5.

[15] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 49–51: AAS 87 (1995), p. 35–36.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 696
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/zinios/1998-12-08_taikos-dienos-proga-1999
Paskelbta: 2015-05-30 17:38:27 | Patikslinta 2015-05-30 17:38:27.