Mieli jaunieji bičiuliai!

1. Dabar jau visiškai priartėjusio Jubiliejaus perspektyvoje 1999-ieji skirti „nukreipti tikinčiųjų žvilgsnius ten, kur žvelgė Kristus: ‘į Tėvą, kuris yra danguje’, kuris jį pasiuntė ir pas kurį jis sugrįžo“ (Tertio millennio adveniente, 49). Iš tiesų neįmanoma švęsti Kristaus ir jo Jubiliejaus neatsigręžiant kartu su juo į Dievą, jo ir mūsų Tėvą (plg. Jn 20, 17). Į Tėvą ir Jėzų mus kreipia ir Šventoji Dvasia. Mokydama mus ištarti „Jėzus yra Viešpats“ (plg. 1 Kor 12, 3), ji nori padaryti mus pajėgius kalbėtis su Dievu vadinant jį „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4, 6).

Taigi kviečiu jus drauge su visa Bažnyčia atsigręžti į Dievą Tėvą ir su dėkingumu bei nusistebėjimu įsiklausyti į įstabų Jėzaus apreiškimą: „Tėvas jus myli!“ (plg. Jn 16, 27). Tai žodžiai, kuriuos patikiu jums apmąstyti kaip 14-osios Pasaulinės jaunimo dienos temą. Mieli jaunuoliai, priimkite Dievo meilę, kuria jis jus pamilo pirmas (plg. 1 Jn 4, 19). Visada išlikite tuo tikri, nes vien tai teikia gyvenimui prasmės, jėgos ir džiaugsmo: jo meilė jūsų niekada nepaliks, niekada nesusvyruos su jumis sudarytoji taikos sandora (plg. Iz 54, 10). Jis įrėžė jūsų vardą savo rankos delne (plg. Iz 49, 16).

2. Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi, tiesa, ne visuomet sąmoningas ir aiškus, tačiau gilus, Dievo ilgesys. Šv. Ignotas Antiochietis tai išreiškia itin iškalbingai: „Manyje yra gyvasis vanduo, šnabždantis man viduje: ‘Eik pas Tėvą’“ (Ad rom., 7). Mozė ant kalno prašė: „Leisk man išvysti tavo šlovę“ (plg. Iz 33, 18).

„Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Taigi pakanka pažinti Sūnų, kad pažintum Tėvą. Pilypas nesileidžia taip lengvai įtikinamas. „Parodyk mums Tėvą“, – reikalauja jis. Dėl jo atkaklumo išgirstame atsakymą, pranokstantį mūsų lūkesčius: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9)

Po Įsikūnijimo Dievą galima išvysti žmogaus veide: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje“ (Jn 14, 11). Jėzus sako tai ne tik Pilypui, bet ir visiems, kurie tikės. Nuo to laiko tas, kuris priima Dievo Sūnų, priima ir tą, kuris jį pasiuntė (plg. Jn 13, 20). Priešingai, „kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo“ (Jn 15, 23). Nuo tada tarp Kūrėjo ir jo kūrinio galimas naujas santykis, Tėvo ir sūnaus santykis: kai mokiniai, norėdami įsiskverbti į Dievo paslaptis, paprašo išmokyti juos maldos, kuri būtų atspara jų kelyje, Jėzus moko juos Tėve mūsų, „visos Evangelijos santraukos“ (Tertulianas. De oratione, 1), kur patvirtinama, kad mes – Dievo vaikai (plg. Lk 11, 1–4). „Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda jam Tėvo duotus žodžius ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: jis yra mūsų maldos Pavyzdys“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2765).

Tiesiogiai liudydama Dievo Sūnaus gyvenimą, Jono evangelija nurodo kelią, kuriuo turėtume eiti norėdami pažinti Tėvą. Kreipimasis „Tėve“ yra Jėzaus slėpinys, alsavimas, gyvenimas. Argi jis nėra vienatinis, pirmgimis, mylimasis Sūnus, į kurį viskas nukreipta, kuris buvo pas Tėvą ir dalijosi jo šlove dar prieš atsirandant pasauliui (plg. Jn 17, 5). Tėvas duoda Jėzui galią į visus daiktus (plg. Jn 17, 2), priesaką, ką turi sakyti bei skelbti (plg. Jn 12, 49) ir ką daryti (plg. Jn 14, 31). Net mokiniai jam nepriklauso: juos jam pavedė Tėvas (plg. Jn 17, 9), patikėdamas užduotį saugoti juos nuo blogio, kad nė vienas nepražūtų (plg. Jn 18, 9).

Perėjimo iš šio pasaulio pas Tėvą valandą Aukščiausiojo Kunigo malda atskleidžia Sūnaus norą: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5). Kaip aukščiausiasis ir amžinasis Kunigas Kristus žengia begalinės atpirktųjų eisenos priešakyje. Kaip Pirmgimis tarp daugybės brolių jis veda išblaškytos kaimenės avis atGal į vieną avidę, kad būtų tiktai „viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16).

Jo darbais meilės ryšys, egzistuojantis Trejybėje, buvo perkeltas į santykį tarp Tėvo ir atpirktosios žmonijos: „Tėvas jus myli!“ Kaip šį meilės slėpinį būtų galima suprasti be Šventosios Dvasios, Jėzui prašant Tėvo išlietos ant mokinių (plg. Jn 14, 16), veikimo? Amžinojo Žodžio įsikūnijimas laike ir visų per Krikštą su juo susivienijusių gimimas amžinybei būtų neįsivaizduojami be šios Dvasios gyvybę teikiančio veikimo.

3. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Dievas myli pasaulį! Ir nepaisant atmetimų, kuriems pasaulis pajėgus, mylės jį iki galo. „Tėvas jus myli“ visada ir amžinai: tai neįtikėtina naujiena, „paprasta, bet judinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui“ (plg. Christifideles laici, 34). Net jei Sūnus būtų pasakęs tiktai šiuos vienintelius žodžius, jau būtų buvę gana. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1) Mes ne našlaičiai, meilė galima. Juk – kaip žinote – neįmanoma mylėti nebūnant mylimam.

Tačiau kaip skelbti šią džiugią naujieną? Jėzus nurodo būdą: įsiklausyti į Tėvą, kad būtum jo mokomas (plg. Jn 6, 45), ir laikytis jo žodžio (plg. Jn 14, 23). Šis Tėvo pažinimas didės vis labiau: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu“ (Jn 17, 26); ir tai bus Šventosios Dvasios, vedančios į „tiesos pilnatvę“, darbas (plg. Jn 16, 13).

Mūsų laikais Bažnyčiai ir pasauliui labiau negu kada nors anksčiau reikia „misionierių“, gebančių žodžiu ir pavyzdžiu skelbti šią pamatinę ir paguodžiančią tikrenybę. Šiandienos jaunuoliai ir naujojo tūkstantmečio suaugusieji! Suvokdami tai leiskitės būti „ugdomi“ Jėzaus mokykloje. Tapkite pasitikėjimo vertais Tėvo meilės liudytojais Bažnyčioje ir įvairioje jūsų kasdienio gyvenimo aplinkoje! Padarykite ją regimą savo sprendimais ir nuostatomis, elgesiu su kitais žmonėmis ir tarnavimu jiems, sąžiningu Dievo valios paisymu bei jo įsakymų laikymusi.

„Tėvas jus myli“. Šie nuostabūs žodžiai nuaidi širdyje tikinčiojo, kuris, kaip Jėzaus mylimasis mokinys, priglaudžia savo galvą prie Mokytojo krūtinės bei išgirsta jį sakant: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 31), nes „amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

Tėvo meilę atspindi įvairios tėvystės formos, su kuriomis susiduriate savo kelyje. Pirmiausia turiu omenyje jūsų tėvus, Dievo bendradarbius, per kuriuos jis dovanoja jums gyvenimą ir jumis rūpinasi: gerbkite juos (plg. Iz 20, 12) ir būkite jiems dėkingi! Turiu omenyje kunigus ir kitus Dievui pašvęstuosius žmones, kurie jums yra draugai, liudytojai ir gyvenimo mokytojai „jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui“ (Fil 1, 25). Turiu omenyje tikruosius auklėtojus, kurie savo žmogiškumu, išmintimi bei tikėjimu daug prisideda prie jūsų krikščioniškojo ir dėl to visiškai žmogiškojo brendimo. Visada dėkokite Viešpačiui už kiekvieną iš šių vertingų asmenų, lydinčių jus gyvenimo keliuose.

4. Tėvas jus myli! Ypatingos Dievo meilės suvokimas negali neskatinti tikinčiųjų per Kristų, žmonijos Atpirkėją, leistis autentiško atsivertimo kelionėn. Šiuo požiūriu dera iš naujo atradus intensyviai švęsti Atgailos sakramentą pačia giliausia prasme (plg. Tertio millennio adveniente, 50).

„Nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad mylėtų Dievą ir vienas kitą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 387); tai atsisakymas dalytis Dievo gyvenimu, dovanotu mums per Krikštą, būti mylimam tikrosios Meilės; žmogus išties turi baisią galią būti kliūtimi Dievui, norinčiam duoti viską, kas gera. Nuodėmė, kylanti iš žmogaus laisvos valios (plg. Mk 7, 20), yra nusižengimas tikrajai meilei; ji pažeidžia žmogaus prigimtį ir pakenkia žmogiškajam solidarumui, nes reiškiasi savimeilės paženklintomis nuostatomis, žodžiais ir darbais (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1849–1850). Laisvė atsiveria arba užsiveria meilei giliai žmogaus širdyje. Tai nuolatinė drama žmogaus, kuris dažnai renkasi vergiją pasiduodamas baimei, kaprizams ir netikusiems įpročiams, susikurdamas stabus, kurie jį valdo, bei ideologijas, žeminančias jo žmogiškumą. Jono evangelijoje skaitome: „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34).

Jėzus sako visiems: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15) Kiekvieno tikro atsivertimo ištakos yra Dievo žvilgsnis, nukreiptas į nusidėjėlį. Tai žvilgsnis, pasireiškiantis meilės kupina paieška, aistringu atsidavimu iki kryžiaus, pasirengimu atleisti ir kviečiantis – rodant nusidėjėliui pagarbą bei meilę ir sykiu chaosą, į kurį jis yra įpuolęs, – keisti gyvenimą. Taip yra Levio (plg. Mk 2, 13–17), Zachiejaus (plg. Lk 19, 1–10), moters, sugautos svetimaujant (plg. Jn 8, 1–11), nusikaltėlio (plg. Lk 23, 39–43), samarietės (plg. Jn 4, 1–3) atveju: „Žmogus negali gyventi be meilės. Jis lieka sau nesuprantama būtybė, o jo gyvenimas yra be prasmės, jei meilė jam neapreiškiama, jei jis meilės nesutinka, nepatiria ir nepadaro jos savos, jei joje gyvai nedalyvauja“ (Redemptor hominis, 10). Žmogus, atradęs bei patyręs gailestingumo ir atleidimo Dievą, negali gyventi nuolatos neatsiversdamas į Dievą (plg. Dives in misericordia, 13).

„Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11): atleidimas dovanojamas neužsitarnavus, tačiau žmogus kviečiamas atsakyti į tai rimtomis pastangomis atnaujinti gyvenimą. Dievas labai gerai pažįsta savo kūrinius! Jis žino, jog vis labiau atskleisdamas savo meilę jis galiausiai sužadins nusidėjėlio pasibjaurėjimą nuodėme. Dėl to Dievo meilė skleidžiasi nepaliaujamai siūlant atleidimą.

Koks iškalbingas sūnaus palaidūno palyginimas! Nuo tos akimirkos, kai sūnus palieka namus, tėvo gyvenimas kupinas nerimo: jis laukia, viliasi, žvalgo horizontą. Jis gerbia sūnaus laisvę, tačiau kenčia. Ir kai galiausiai pamato jį grįžtantį, išbėga jo pasitikti, tvirtai apkabina ir džiugiai įsako: „Užmaukite jam ant piršto žiedą“ – sandoros ženklas. „Atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį“ – naujo gyvenimo ženklas. „Apaukite kojas“ – atgauto orumo ženklas. „Puotaukime ir linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (plg. Lk 15, 11–32).

5. Prieš grįždamas pas Tėvą, Jėzus patikėjo savo Bažnyčiai susitaikinimo tarnybą (plg. Jn 20, 23). Taigi norint gauti Dievo atleidimą vien vidinės atgailos negana. Susitaikinimas su Dievu galimas tiktai per susitaikinimą su bažnytine bendruomene. Todėl kaltės pripažinimas reiškiamas konkrečiu sakramentiniu ženklu: atgaila ir nuodėmių išpažinimu, pasiryžtant naujam gyvenimui, priešais Bažnyčios tarną.

Deja, juo labiau šiandienos žmogus praranda nuodėmės suvokimą, tuo mažiau jis ieško Dievo atleidimo. Tai mūsų laikų daugelio problemų bei sunkumų priežastis. Šiais metais kviečiu jus iš naujo atrasti Atgailos sakramento grožį bei malonės turtus, dar kartą įdėmiai skaitant sūnaus palaidūno palyginimą, kur pirmiausia pabrėžiama ne nuodėmė, bet Dievo meilė ir gailestingumas. Klausydamiesi Dievo žodžio su maldos, kontempliacijos, nuostabos bei tikrumo paženklinta nuostata, jūs sakote Dievui: „Man reikia tavęs, dedu į tave viltis, kad galėčiau egzistuoti ir gyventi. Tu stipresnis už mano nuodėmes. Tikiu tavo galia mano gyvenimui, tikiu, kad gali mane išganyti tokį, koks esu dabar. Prisimink mane. Atleisk man!“

Pažvelkite į savo „vidų“. Nuodėme sulaužomi įstatymai ar dorovės nuostatai, tačiau pirmiausia ja nusižengiama Dievui (plg. Ps 51, 6), broliams ir sau patiems. Stokite priešais Kristų, viengimį Tėvo Sūnų ir visų brolių pavyzdį. Jis vienintelis mums parodo, kokie turėtume būti Tėvo, artimo, visuomenės atžvilgiu, kad galėtume gyventi taikoje su savimi pačiais. Jis atskleidžia tai mums per Evangeliją, kuri yra su Jėzumi Kristumi viena. Ištikimybe vienam matuojama ištikimybė kitam.

Pasitikėkite Išpažinties sakramentu: nuodėmių išpažinimu parodote norą pripažinti savo neištikimybę bei padaryti jai galą; paliudijate atsivertimo bei susitaikinimo poreikį norint atgauti ramybę teikiančią bei vaisingą Dievo vaikų Jėzuje Kristuje padėtį; išreiškiate solidarumą su broliais, kurie irgi gundomi nuodėmės (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1445).

Galiausiai dėkinga širdimi priimkite kunigo teikiamą išrišimą. Tai akimirksnis, kai Tėvas atgailaujančiam nusidėjėliui taria gyvybę teikiančius žodžius: „Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo!“ Meilės Šaltinis mus atgaivina bei daro pajėgius įveikti savanaudiškumą ir imti vėl vis karščiau mylėti.

6. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Jėzus nesako, kad antrasis įsakymas tapatus pirmajam, jis sako „panašus į jį“. Tad abu įsakymai nekeistini vienas kitu, tarsi Dievo meilės įsakymu būtų įvykdomas artimo meilės įsakymas, arba atvirkščiai. Kiekvienas turi savo turinį, ir abiejų privalu laikytis. Tačiau Jėzus sugretina juos, norėdamas visiems parodyti jų artimą ryšį: neįmanoma laikytis vieno neįgyvendinant kito. „Jų neišardomą vienybę Jėzus liudija žodžiu ir gyvenimu: jo misiją vainikuoja atpirkimo Kryžius, jo nepaliaujamos meilės Tėvui ir žmonijai ženklas“ (Veritatis splendor, 14).

Norint sužinoti, ar Dievas tikrai mylimas, reikia pažiūrėti, ar tikrai mylimas artimas. O norėdami sužinoti savo meilės artimui kokybę, turime savęs paklausti, ar tikrai mylime Dievą. Juk „kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20), ir „iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome“ (1 Jn 5, 2).

Apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente raginau krikščionis „pabrėžti ypatingą Bažnyčios rūpinimąsi vargšais ir atstumtaisiais“ (plg. 51). Kalbama apie „rūpinimąsi“, kuriam teiktina pirmenybė, tačiau ne išskirtinė. Jėzus ragina mus mylėti vargšus, nes būtent dėl jų pažeidžiamumo esame įpareigoti rodyti jiems ypatingą dėmesį. Jų, kaip žinome, nuolat daugėja ir vadinamosiose turtingose šalyse, nors šios pasaulio gėrybės skirtos visiems! Bet kurios skurdo aplinkybės – tai iššūkis kiekvieno krikščioniškajai artimo meilei. Tačiau ši meilė turi virsti socialiniu ir politiniu įsipareigojimu, nes skurdo pasaulyje problema priklauso nuo konkrečių sąlygų, kurias turėtų pakeisti geros valios vyrai ir moterys, meilės civilizacijos statytojai. „Nuodėmės struktūras“ įmanoma įveikti tiktai bendradarbiaujant visiems, pasirengus ‘prarasti save’ kitam, užuot jį išnaudojus, tarnauti jam, užuot engus (plg. Sollicitudo rei socialis, 38).

Mieli jaunuoliai, ypač kviečiu jus imtis konkrečių solidarumo iniciatyvų, palaikyti vargšus ir būti su jais. Dosniaširdiškai dalyvaukite broliškumo bei solidarumo projektuose, kuriuos įvairiose šalyse įgyvendina jūsų bendraamžiai: taip galėsite „grąžinti“ Viešpačiui vargšų asmenyje bent kažką iš to, ką jis yra davęs jums, turintiems daugiau laimės. Tokios pastangos gali būti dar viena tiesiogiai regima pamatinio apsisprendimo ryžtingai pakreipti gyvenimą į Dievą ir brolius apraiška.

7. Marija savo asmeniu apibendrina visą Bažnyčios slėpinį. Ji yra „Tėvo išrinktoji duktė“ (Tertio millennio adveniente, 54), laisvai priėmusi Dievo malonės dovaną ir noriai į ją atsiliepusi. Kaip Tėvo „duktė“ ji buvo verta tapti jo Sūnaus motina: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Ji yra Dievo Motina, nes yra visiškai Tėvo duktė.

Jos širdyje tėra vienas troškimas: padėti krikščionims gyventi kaip Dievo vaikams. Kaip meilės kupina motina Marija nepaliaujamai veda juos pas Kristų, kad juo sekdami jie išmoktų ugdyti savo santykius su dangaus Tėvu. Kaip per vestuves Kanoje, Marija akina juos daryti tai, ką jiems sako Sūnus (plg. Jn 2, 5), būnant tikriems, kad tai yra kelias į „gailestingumo Tėvo“ (plg. 2 Kor 1, 3) namus.

14-oji Pasaulinė jaunimo diena, šiandien švenčiama vietinėse Bažnyčiose, yra paskutinioji prieš Didįjį jubiliejų. Todėl ji itin reikšminga rengiantis 2000 metų Jubiliejui. Meldžiuosi, kad kiekvienam iš jūsų ji taptų proga iš naujo susitikti su gyvenimo Viešpačiu ir jo Bažnyčia.

Marijai patikiu jūsų kelią, prašydamas jos parengti jūsų širdis priimti Dievo malonę, kad taptumėte jo meilės liudytojais.

Linkėdamas visiems gilaus tikėjimo bei evangeliškojo uolumo kupinų metų, laiminu jus iš visos širdies.

Vatikanas, 1999 m. sausio 6-oji, Viešpaties Apsireiškimo šventė

JONAS PAULIUS II