Mieli Broliai ir Seserys!

1. Artėjame prie Didžiojo jubiliejaus, Jėzaus Kristaus, Kūnu tapusio Dievo žodžio, gimimo dutūkstantųjų metinių, šventės, atversiančios vartus į trečiąjį tūkstantmetį. Šiais paskutiniaisiais pasirengimo metais Bažnyčia kreipia savo žvilgsnį į Dievą, mūsų Tėvą, apmąstydama jo beribio gailestingumo slėpinį. Jis yra Dievas, iš kurio kyla ir į kurį sugrįš viskas, kas gyva; ir Jis yra tas, kuris kaip mūsų draugas bei bendrakeleivis lydi mus nuo mūsų gimimo iki mirties.

Šių metų Visuomenės bendravimo priemonių pasaulinei dienai parinkau temą „Žiniasklaida: draugiškas palydovas ieškantiems Tėvo“. Tema apima du klausimus: kaip žiniasklaida, užuot veikusi prieš Dievą, galėtų su juo bendradarbiauti. Ir kaip žiniasklaida galėtų būti draugiškas palydovas ieškantiems meilės kupino Dievo buvimo jų gyvenime. Ji taip pat susijusi su fakto konstatavimu bei pagrindu dėkoti: juk žiniasklaida kartais įgalina ieškančiuosius Dievo visiškai naujaip perskaityti gamtos knygą, kuri yra proto sritis, ir Apreiškimo knygą – Bibliją, kuri yra tikėjimo sritis. Galiausiai ji reiškia kvietimą ir viltį, kad atsakingieji už visuomenės bendravimo priemones labiau stengsis ne kliudyti, bet padėti ieškoti prasmės, sudarančios tikrąją žmogaus gyvenimo šerdį.

2. Būti žmogumi reiškia leistis ieškoti. Savo naujausioje enciklikoje Fides et ratio pabrėžiau, kad bet kuris žmogiškasis ieškojimas galiausiai yra Dievo ieškojimas: „Tikėjimas ir protas yra it du sparnai, kuriais žmogus pakyla ligi tiesos apmąstymo. Dievas įdėjo į žmogaus širdį troškimą pažinti tiesą ir galiausiai Jį patį, idant žmogus, pažindamas ir mylėdamas Dievą, galėtų sužinoti visą tiesą apie save“ (1). Didysis jubiliejus bus Dievo, bet kurio žmogiškojo ieškojimo tikslo, išaukštinimas, beribio gailestingumo, trokštamo visų vyrų ir moterų – net ir dažnai trukdant nuodėmei, kuri, pasak šv. Augustino, yra gero dalyko ieškojimas blogoje vietoje (plg. Confessiones, X, 38), – išaukštinimas. Nusidedame ieškodami Dievo ten, kur jo neįmanoma rasti.

Todėl šių metų Visuomenės bendravimo priemonių pasaulinės dienos temos žodžiai „ieškantys Tėvo“ taikytini kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai. Visi ieško, nors ne visi reikiamoje vietoje. Šia tema pripažįstama nepaprasta žiniasklaidos įtaka šiuolaikinei kultūrai, taigi ir ypatinga jos pareiga liudyti tiesą apie gyvybę, žmogaus orumą, apie mūsų laisvės bei abipusės priklausomybės tikrąją prasmę.

3. Šiame žmogiškojo ieškojimo kelyje Bažnyčia norėtų būti žiniasklaidai draugiška suvokdama, jog bet kuri bendradarbiavimo forma pasitarnaus abiejų gerovei. Bendradarbiavimas taip pat reiškia, jog mes geriau pažinsime vienas kitą. Kartais Bažnyčios ir žiniasklaidos santykius gali gadinti abipusiai nesusipratimai, keliantys baimę ir nepasitikėjimą. Bažnyčios kultūra yra kitokia negu žiniasklaidos; kai kuriais klausimais jos skiriasi itin ryškiai. Tačiau nėra priežasties, dėl kurios skirtumai turėtų daryti draugystę ir dialogą negalimus. Daugeliu giliausios draugystės atvejų būtent skirtumai skatina kūrybiškumą bei pastangas užmegzti ryšį.

Bažnytinė atminimo kultūra gali apsaugoti žiniasklaidišką praeinamų „naujienų“ kultūrą nuo viltį griaunančio užmaršumo, o žiniasklaida – padėti Bažnyčiai nuolat gaiviai skelbti Evangeliją žmonių gyvenimo kasdienėje tikrovėje. Bažnytinė išminties kultūra gali apsaugoti žiniasklaidišką informacijos kultūrą nuo virtimo bereikšme faktų sankaupa, o žiniasklaida – padėti Bažnyčios išminčiai išlikti dėmesingai šiandien atsirandančių naujų žinių pasiūlai. Bažnytinė džiaugsmo kultūra gali apsaugoti žiniasklaidišką pramogų kultūrą, kad ji nevirstų bedvasiu bėgsmu nuo tiesos bei atsakomybės, o žiniasklaida – padėti Bažnyčiai geriau suprasti, kaip bendrauti su žmonėmis juos patraukiančiu ir net džiaugsmą keliančiu būdu. Tai tiktai keletas pavyzdžių, kaip artimesnis bendradarbiavimas draugystės dvasia bei gilesniu lygmeniu padėtų Bažnyčiai ir žiniasklaidai tarnauti mūsų laiko moterims bei vyrams, ieškantiems prasmės ir saviraiškos.

4. Neseniai gerokai šoktelėjus į priekį informacijos technologijai, galimybė individams bei grupėms bendrauti visame pasaulyje tapo kaip niekada didelė. Tačiau, kas paradoksalu, lemiančios geresnį bendradarbiavimą jėgos gali taip pat didinti egocentrizmą ir susvetimėjimą. Taigi gyvename ir grėsmės, ir pažado laiku. Nė vienas geros valios žmogus nenori, kad viršų paimtų grėsmė, kuri dar labiau padidintų žmogaus skausmą – juolab kai kalbama apie pabaigą amžiaus ir tūkstantmečio, jau atsiėmusių didesnę nei jiems priklauso skausmo dalį.

Verčiau su didesne viltimi žvelkime į naująjį tūkstantmetį pasitikėdami, jog ir Bažnyčioje, ir žiniasklaidoje bus žmonių, pasirengusių bendradarbiauti, kad pažadas nugalėtų grėsmę, bendravimas – susvetimėjimą. Tada bus galima būti tikram, kad žiniasklaida, pateikdama su atminimu susietas „naujienas“, su išmintimi susietą informaciją ir su džiaugsmu susietas pramogas, taps vis draugiškesnė visų žmonių palydovė. Tai taip pat garantuos Bažnyčios ir žiniasklaidos galimybę kartu dirbti žmonijos labui. Būtent šito reikia, kad žiniasklaidos galia būtų ne griaunanti jėga, bet kurianti meilė, atspindinti Dievo, kuris yra Tėvas „virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6), meilę.

Tegu visi visuomenės bendravimo priemonių darbuotojai patiria dieviškojo lydėjimo džiaugsmą, idant, pažinę Dievo draugystę, būtų įgalinti draugiškai priimti visus vyrus bei moteris kelyje į namus Tėvo, kuriam su Sūnumi ir Šventąja Dvasia garbė, šlovė ir padėka per amžių amžius.

1999 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II