Brangūs jaunuoliai,

1. Prieš penkiolika metų užbaigiant Šventuosius Atpirkimo metus, patikėjau jums didžiulį medinį Kryžių, ragindamas jus nešti jį per pasaulį kaip Viešpaties Jėzaus meilės žmonijai ženklą ir skelbti kiekvienam, kad tik per mirusį ir prisikėlusį Kristų mes galime būti išgelbėti ir atpirkti. Nuo tos dienos nešamas kilnių rankų bei širdžių šis Kryžius dalyvavo ilgoje nenutrūkstamoje piligrimystėje per žemynus, rodydamas, kad Kryžius žengia su jaunimu, o jaunimas žygiuoja su Kryžiumi.

„Šventųjų metų kryžius“ buvo užuomazga Pasaulio jaunimo dienų, kurios tapo reikšmingais „sustojimo momentais“ jūsų, jaunųjų krikščionių, kelionėje, nuolatiniu ir primygtiniu raginimu statyti gyvenimą ant uolos, kuri yra Kristus. Kaip galėtume nešlovinti Viešpaties už nesuskaitomus vaisius, gimusius atskirų asmenų širdyse ir visoje Bažnyčioje Pasaulio jaunimo dienų, kurios ženklino jaunųjų tikinčiųjų kelionę į naują tūkstantmetį besibaigiant šiam šimtmečiui, dėka?

Apkeliavęs žemynus šis Kryžius dabar grįžta į Romą, drauge atsinešdamas maldas bei pasiaukojimą milijonų jaunuolių, pažinusių jame paprastą ir šventą Dievo meilės žmonijai ženklą. Kaip žinote, 2000 metų Pasaulio jaunimo diena vyks būtent Romoje, pačioje Didžiojo jubiliejaus šerdyje.

Brangūs jaunuoliai, kviečiu jus džiaugsmingai leistis šion piligrimystėn, į tą svarbų bažnytinį renginį, kuris iš tikrųjų bus „Jaunimo jubiliejus“. Renkitės įžengti pro Šventąsias duris, suvokdami, kad eiti pro jas reiškia sustiprinti tikėjimą Kristumi, kad gyventume jo mums duotą naują gyvenimą (plg. Incarnationis mysterium, 8).

2. Jūsų XV pasaulio jaunimo dienos tema parinkau raiškią frazę, kuria apaštalas Jonas nusako aukščiausią žmogumi tapusio Dievo slėpinį: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Krikščionių tikėjimą visų kitų religijų atžvilgiu žymi įsitikinimas, kad žmogus Jėzus iš Nazareto yra Dievo Sūnus, įsikūnijęs Žodis, į pasaulį nužengęs antrasis Trejybės asmuo. „Toks yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas nuo pat pradžių, kai ji gieda apie didžią maldingumo paslaptį: ‘Jis apsireiškė kūne’“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 463). Neregimasis Dievas yra gyvas Jėzuje, Sūnuje Marijos, kuri yra Theotokos, Dievo Motina. Jėzus iš Nazareto yra Dievas su mumis, Emanuelis: kas pažįsta jį, pažįsta Dievą, kas mato jį, mato Dievą, kas seka juo, seka Dievu, kas vienijasi su juo, vienijasi su Dievu (plg. Jn 12, 44–50). Betliejuje gimusiame Jėzuje Dievas apkabina žmogiškąjį būvį, tapdamas prieinamas ir sudarydamas sandorą su žmogumi.

Naujojo tūkstantmečio išvakarėse aš vėl primygtinai raginu jus plačiai atverti duris Kristui, kuris „visiems, kurie jį priėmė, <...> davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Atsiverti Jėzui Kristui reiškia priimti iš Tėvo kvietimą gyventi mylint Jį ir brolius, solidarizuojantis su visais žmonėmis, neišskiriant nė vieno; tai reiškia tikėti, kad žmonijos istorijoje, nors ir paženklintoje blogiu ir kančia, galutinis žodis priklauso gyvenimui ir meilei, nes Dievas atėjo gyventi tarp mūsų, kad mes galėtume gyventi Jame.

Savo įsikūnijimu Kristus tapo beturtis, kad galėtų praturtinti mus savo neturtu, jis dovanojo mums atpirkimą, kuris visų pirma yra ant Kryžiaus pralieto jo kraujo vaisius (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 517). Kalvarijoje „jis mūsų negalias prisiėmė <...>, jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų“ (Iz 53, 4–5). Aukščiausia jo gyvenimo auka, laisvai įvykdyta dėl mūsų išganymo, įrodo begalinę Dievo meilę mums. Šventasis apaštalas Jonas rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jis pasiuntė Jį visokeriopai, išskyrus nuodėmę, dalyvauti mūsų žmogiškajame būvyje; jis jį visiškai „padovanojo“ žmonėms, nepaisydamas jų užsispyrėliško ir žudikiško atmetimo (plg. Mt 21, 33–39), kad jo mirtimi įvyktų jų sutaikinimas. „Kūrinijos Dievas, apreikštas kaip atpirkimo Dievas, Dievas, kuris yra ištikimas sau ir ištikimas savo meilei, kurią jis jau yra atskleidęs sukūrimo dieną, žmogaus ir pasaulio atžvilgiu. <...> Koks vertingas turi būti žmogus Kūrėjo akyse, jeigu jis nusipelnė turėti tokį kilnų ir didį Atpirkėją“ (Redemptor hominis, 9. 10).

Jėzus ėjo pasitikti mirties, nepaisydamas pasekmių, kylančių iš to, kad jis „yra su mumis“ kaip Emanuelis. Jis stojo mūsų vieton, mus ant kryžiaus atpirkdamas nuo blogio ir nuodėmės (plg. Evangelium vitae, 50). Panašiai kaip romėnų šimtininkas, kuris pamatęs, kaip Jėzus mirė ant kryžiaus, suprato, kad jis buvo Dievo sūnus (plg. Mk 15, 39), taip ir mes, regėdami ir kontempliuodami Nukryžiuotąjį, galime suprasti, kas iš tikrųjų yra Dievas, Jėzuje atskleidžiantis savo meilės žmogui mastą (plg. Redemptor hominis, 9). „Kančia“ (vediniai iš lotyniškojo „passio“  daugelyje kalbų reiškia tiek „kančią“, tiek „aistrą“, – vert. past.) nusakoma aistringa meilė, be sąlygų atiduodant save: Kristaus kančia yra visos jo egzistencijos, „dovanotos“ broliams atskleidžiant Tėvo širdį, viršūnė. Iš pažiūros kylantis nuo žemės Kryžius iš tikrųjų nusileidžia iš dangaus kaip dieviškasis visatos apkabinimo veiksmas. Kryžius atsiskleidžia „kaip visos istorijos, kiekvieno žmogaus gyvenimo centras, prasmė bei tikslas“ (Evangelium vitae, 50).

„Vienas mirė už visus“ (2 Kor 5, 14): Kristus „atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2). Jėzaus mirtyje glūdi meilės planas, kurį Bažnyčios tikėjimas vadina „atpirkimo slėpiniu“: visa žmonija atpirkta, tai yra išlaisvinta nuo nuodėmės vergystės ir įvesta į Dievo karalystę. Kristus yra dangaus ir žemės Viešpats. Kas klausosi jo žodžio ir tiki Tėvą, atsiuntusį jį į pasaulį, tas turi amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 5, 24). Jis yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29. 36), vyriausiasis kunigas, kuris, kaip ir mes, patyręs visokiausių išbandymų, gali atjausti mūsų silpnybes (plg. Žyd 4, 14) ir „pasidaręs tobulas“ per skausmingą Kryžiaus patirtį „visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 9).

3. Brangūs jaunuoliai, susidūrę su šiais didžiais slėpiniais, išmokite pakilti į kontempliaciją. Sustokite ir su nuostaba pažvelkite į tą suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose naujagimį, kurį Marija pagimdė pasauliui: pats Dievas atėjo pas mus. Žvelkite į Jėzų iš Nazareto – vieni jį priėmė, o kiti išjuokė, paniekino ir atmetė – jis yra visų Gelbėtojas. Pagarbinkite Kristų, mūsų Atpirkėją, atperkantį ir išlaisvinantį mus nuo nuodėmės ir mirties. Jis yra gyvasis Dievas, gyvybės šaltinis.

Kontempliuokite ir apmąstykite! Dievas sukūrė mus, kad gyventume paties Dievo gyvenimą; jis kviečia mus būti jo vaikais, gyvaisiais mistinio Kristaus Kūno nariais, švytinčiomis meilės dvasios šventovėmis. Jis kviečia mus būti „saviškiais“: jis nori, kad mes visi būtume šventi. Brangūs jaunuoliai, turėkite šventą užmojį būti šventi, kaip jis yra šventas!

Jūs paklausite manęs: bet ar šiandien įmanoma būti šventiems? Jei mes pasitikėtume tik žmogiškąja galia, šis užmojis būtų tikrai neįmanomas. Jūs iš tikrųjų gerai pažįstate savo pasisekimus ir nesėkmes; jūs žinote, kokios sunkios naštos slegia žmogų, kokia daugybė pavojų jo tyko, kokie jo nuodėmių padariniai. Kartais mes galime netekti drąsos ar netgi manyti, jog neįmanoma pakeisti nei pasaulio, nei mūsų pačių.

Nors kelionė yra sunki, mes vis dėlto viską galime Tame, kuris yra mūsų Atpirkėjas. Taigi nesigręžkite į kitus, tik į Jėzų. Neieškokite kitur to, ką tik jis vienas gali mums duoti, nes „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Su Viešpačiu Jėzumi šventumas – dieviškasis planas kiekvienam pakrikštytajam tampa įgyvendintas. Pasitikėk juo; tikėk nenugalima Evangelijos jėga ir savo vilties pamatu dėk tikėjimą. Jėzus žygiuoja su jumis, vis atnaujina jūsų širdį ir stiprina jus savo Dvasios jėga.

Visų žemynų jaunuoliai, nebijokite būti naujojo tūkstantmečio šventieji! Būkite kontempliatyvūs, mylėkite maldą; nuosekliai išgyvenkite savo tikėjimą ir didžiadvasiškai tarnaukite savo broliams ir seserims, būkite aktyvūs Bažnyčios nariai ir taikos statytojai. Norėdami įgyvendinti šį reiklų gyvenimo planą, ir toliau klausykite jo Žodžio, semkitės jėgų iš sakramentų, ypač iš Eucharistijos ir Atgailos. Viešpats nori, kad jūs būtumėte narsūs jo Evangelijos apaštalai ir naujos žmonijos statytojai. Iš tikrųjų, kaip galėtumėte sakyti, jog tikite žmogumi tapusį Dievą, jei nesilaikytumėte tvirtos nuostatos prieš visa, kas griauna žmogaus asmenybę ir šeimą? Jeigu tikite, kad Kristus apreiškė Tėvo meilę kiekvienam kūriniui, jūs negalite nesistengti prisidėti prie naujo pasaulio, pagrįsto meilės ir atlaidumo galia, kova su neteisybe ir visokiu moraliniu bei dvasiniu vargu, kūrimo, kylančio iš įsipareigojimo kreipti politiką, ekonomiką, kultūrą bei technologiją žmogaus tarnybai ir visuminiam žmogaus vystymui.

4. Nuoširdžiai trokštu, kad į duris beldžiantis Jubiliejus būtų tinkamas laikas drąsiam dvasiniam atsinaujinimui ir ypatingam žmonijai skirtos Dievo Meilės šventimui. Tegu iš visos Bažnyčios kyla „šlovės ir padėkos himnas Tėvui, kuris savo neprilygstama meile leido mums būti Kristuje „šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais (Ef 2, 19)“ (Incarnationis mysterium, 6). Mus paguodžia šventojo apaštalo Pauliaus išreikštas įsitikinimas: jeigu Dievas nepagailėjo savo vienatinio Sūnaus, bet atidavė už mus, kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo? Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės? Visuose gyvenimo įvykiuose, įskaitant ir mirtį, mes galime būti daugiau negu nugalėtojai dėka To, kuris pamilo mus iki Kryžiaus (plg. Rom 8, 31–37).

Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir jo įvykdyto visos kūrinijos atpirkimo slėpinys sudaro mūsų tikėjimo šerdį. Bažnyčia per šimtmečius nepaliaudama jį skelbia „per pasaulio nesupratimus bei persekiojimus ir Dievo paguodas“ (šv. Augustinas. De Civitate Dei, 18, 51: PL 41, 614) ir patiki jį savo vaikams kaip brangų lobį, kurį dera sergėti ir skleisti. Brangūs jaunuoliai, jūs taip pat esate šio paveldo gavėjai ir patikėtiniai: „Tai mes tikime. Toks yra Bažnyčios tikėjimas, kurį išpažinti garbinga Jėzuje Kristuje mūsų Viešpatyje“ (Romos apeigynas. Sutvirtinimo apeigos). Mes skelbsime jį kartu būsimosios Pasaulio jaunimo dienos proga, kur, tikiuosi, daugelis iš jūsų dalyvausite. Roma yra „miestas – šventovė“, kur apaštalų Petro ir Pauliaus bei kitų kankinių atminimas primena piligrimams kiekvieno pakrikštytojo pašaukimą. Ateinančių metų rugpjūtį visam pasauliui pakartosime šventojo apaštalo Petro tikėjimo išpažinimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68), nes „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ( Mt 16, 16).

Taip pat ir jums, vaikinai ir merginos , kurie būsite suaugę ateinantį šimtmetį, yra patikėta „Gyvenimo Knyga“, kurią šių metų Kalėdų išvakarėse popiežius, pirmasis peržengęs Šventųjų durų slenkstį, parodys Bažnyčiai ir pasauliui kaip gyvenimo ir vilties versmę trečiajam tūkstantmečiui (plg. Incarnationis mysterium, 8). Tegu Evangelija tampa jūsų brangiausiu lobiu: dėmesingai studijuodami ir didžiadvasiškai priimdami Viešpaties žodį jūs rasite jame maisto ir jėgų kasdienos gyvenimui ir galėsite ten semtis paskatų atnaujinę įsipareigojimą tęsti meilės civilizacijos statybą.

5. Dabar atsigręžkime į Dievo Motiną Mariją, kuriai Romos miestas saugo vieną seniausių ir iškiliausių krikščioniškosios liaudies pamaldumą liudijančių paminklų: Švč. Marijos Didžiąją (Santa Maria Maggiore) baziliką.

Žodžio įsikūnijimas ir žmogaus atpirkimas yra glaudžiai susiję su Apreiškimu, nes Dievas atskleidė Marijai, kuri buvo tokia pat jauna kaip ir jūs, savo planą ir rado jos širdį visiškai atvirą savo meilės veikimui. Per amžius krikščionių maldingumas, kasdien kartojant Viešpaties angelo maldą, prisimena Dievo įžengimą į žmogaus istoriją. Tegu ši malda tampa jūsų kasdien apmąstoma malda. Marija yra tarsi aušra prieš užtekant teisybės Saulei, mūsų Atpirkėjui Kristui. Marija, Apreiškime ištartu „taip“ visiškai atsivėrusi Tėvo planui, priėmė ir padarė įmanomą Sūnaus įsikūnijimą. Ji yra pirmoji mokinė, savo kukliu buvimu lydėjusi Jėzų iki pat Kalvarijos ir palaikiusi apaštalų viltį laukiant Prisikėlimo ir Sekminių. Bažnyčios gyvenime ji ir toliau mistiniu būdu išlieka Viešpaties atėjimo pirmtakė. Jai, nepaliaujamai einančiai Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio Motinos tarnystę, aš pasitikėdamas pavedu pasirengimą jūsų XV pasaulio jaunimo dienai. Brangūs jaunuoliai, tegul Švenčiausioji Kristaus Motina jus išmoko įžvelgti dangiškojo Tėvo valią jūsų gyvenime. Tegul ji išprašo jums stiprybės ir išminties kalbėti su Dievu ir apie Dievą. Tegu ji savo pavyzdžiu padrąsina jus naujajame tūkstantmetyje būti vilties, meilės ir taikos skelbėjais. Laukdamas susitikimo su daugeliu iš jūsų Romoje ateinančiais metais, „pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32), ir iš visos širdies su meile laiminu jus visus, jūsų šeimas ir visus jums brangius žmones.

Vatikanas, 1999 m. birželio 29 d., Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė

JONAS PAULIUS II