Žinia 8-osios Pasaulinės ligonių dienos proga (2000)

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 647
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DI GIOVANNI PAOLO II IN PREPARAZIONE ALLA VIII GIORNATA MONDIALE DEL MALATO
DATA: 1999-08-06
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (98), 2000, p. 2–5.
SERIJA: Pasaulinė ligonių diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (98), 2000, p. 2–5.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Žinia 8-osios Pasaulinės ligonių dienos proga

[2000 m. vasario 11 d.]

1999 m. rugpjūčio 6 d.

1. VIII Pasaulinę ligonių dieną, kuri bus paminėta Romoje 2000-ųjų, Didžiojo jubiliejaus metų vasario 11-ąją, krikščionių bendruomenė pasitiks pasirengusi dar kartą peržvelgti ligos ir kančios realybę Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinio perspektyvoje, kad šios esminės žmogiškosios patirtys nušvistų naujoje to nepaprasto įvykio šviesoje.

Besibaigiant antrajam krikščionybės eros tūkstantmečiui, žavėdamasi žmonijos pažanga lengvinant kančias ir grąžinant sveikatą, Bažnyčia įsiklauso ir į sveikatos apsaugos darbuotojų keliamus klausimus, norėdama pareikšti savo poziciją ir deramai atsiliepti į šių dienų iššūkius.

Per visą istoriją, naudodami visas savo intelektines ir emocines galias, žmonės stengėsi peržengti savo ribotą prigimtį ir taip pasiekė didelių laimėjimų sveikatos apsaugos srityje. Pakanka prisiminti gebėjimą prailginti gyvenimą, pagerinti jo kokybę, palengvinti skausmus ir padidinti žmogaus atsparumą tinkamais vaistais bei taikant vis tobulėjančias technologijas. Be to, taip pat reikia paminėti pažangą socialinėje srityje, pavyzdžiui, visuotinį teisės į gydymą supratimą, tai teisiškai išreikšta įvairiose „ligonių teisių chartijose“. Nedera pamiršti ir slaugos srities laimėjimų, kuriuos paskatino naujų medicinos priemonių atsiradimas, kvalifikuotesnė slauga bei savanorių, kurių kompetencija pastaruoju metu labai išaugo, įsitraukimas.

2. Tačiau antrojo tūkstantmečio pabaigoje vis dėlto negalima pasakyti, kad žmonija padarė viską, kas būtina, kad palengvintų didžiulę kančios naštą, prislėgusią pavienius asmenis, šeimas ir visą visuomenę.

Priešingai, panašu, kad būtent per šį paskutinįjį tūkstantmetį jau ir taip dėl žmogiškosios prigimties trapumo bei gimtosios nuodėmės sužeidimo plačią žmonių skausmo upę dar labiau ištvindė žmonių ir valstybių klaidingų sprendimų sukelta kančia: aš mąstau apie kruvinus šio amžiaus karus, kokių dar turbūt nėra mačiusi kančios pilna žmonijos istorija, mąstau apie visuomenėje paplitusias ligas, tokias kaip narkomanija, AIDS, apie didelių miestų bei aplinkos taršos sukeltas ligas, mąstau apie vis didėjantį nusikalstamumą bei eutanazijos siūlymus.

Prieš akis matau ne tik pilnas ligonines, bet ir pabėgėlių, našlaičių bei daugybės socialinio blogio ir skurdo aukų kančias.

Tuo pat metu, silpstant tikėjimui, ypač sekuliarizuotame pasaulyje, atsiranda nauja rimta kančios priežastis, tai yra nebegebėjimas suvokti išganomosios kančios prasmės ir rasti paguodos eschatologinėje viltyje.

3. Dalyvaudama visų amžiaus grupių žmonių džiaugsmuose ir lūkesčiuose, liūdesyje ir nerime, Bažnyčia visuomet lydėjo ir palaikė kovojančią su skausmu bei puoselėjusią sveikatos apsaugą žmoniją. Tuo pačiu metu ji stengėsi atskleisti žmonijai kančios prasmę ir parodyti Išganytojo Kristaus įvykdyto Atpirkimo turtus. Istorija mena daugybę didžių vyrų ir moterų, kuriuos įkvėpė troškimas būti panašius į Kristų parodant gilią meilę vargstantiems ir kenčiantiems broliams. Jie paskatino įvairias pagalbos iniciatyvas, kurios gerais darbais nušvietė paskutiniuosius du tūkstantmečius.

Šalia Bažnyčios tėvų bei religinių institutų įkūrėjų mus stebina ir žavi daugybė tyliai ir nuolankiai savo sergančiam artimui gyvenimus paaukojusių žmonių, neretai pasiekusių pačias heroizmo viršūnes (plg. Vita consecrata, 83). Kasdienė patirtis rodo, kad, artimo meilės Evangelijos įkvėpta, Bažnyčia toliau gausiais darbais prisideda prie sveikatos apsaugos ir ligonių priežiūros steigdama ligonines, kurdama medicinos struktūras ir savanorių organizacijas, ypatingą dėmesį kreipdama į tuos, kuriems visose pasaulio dalyse labiausiai reikia pagalbos, nepaisant jų kančios priežasties – savanoriškos ar ne.

Tokią Bažnyčios nuostatą reikia saugoti ir skatinti dėl neįkainojamo žmonių gėrio – sveikatos, atidžiai stebint visas, sveikatos apsaugos sferoje tebeegzistuojančias nelygybes ir prieštaravimus.

4. Nors sveikatos apsaugoje yra daugybė šviesių ir nuostabių aspektų, amžiams bėgant ją temdė ir tebetemdo įvairūs šešėliai. Aš ypač mąstau apie plačiuose pasaulio regionuose, daugiausia Pietų šalyse paplitusias rimtas socialines nelygybes, neleidžiančias vienodai naudotis medicinos pagalbos priemonėmis.

Toks neteisingas skirstymas vis dramatiškiau paliečia esmines žmogaus teises: ištisi gyventojų sluoksniai neturi galimybės pasinaudoti būtiniausia medicinos pagalba, nors kitur švaistomi ir nenaudingai vartojami net patys brangiausi vaistai. Ką jau kalbėti apie daugybę brolių ir seserų, kurie dėl maisto stokos suserga įvairiausiomis ligomis? Neverta minėti nė daugelio žmoniją kraujyje skandinančių karų, sukeliančių įvairias fizines ir psichologines traumas bei nešančių mirtį.

5. Atsižvelgiant į tokią situaciją, tenka pripažinti, kad, deja, daugeliu atvejų, ekonominiai, moksliniai ir technologiniai laimėjimai neatnešė tikros pažangos, kuriai svarbiausia būtų žmogus ir kuri remtųsi kiekvieno asmens orumo neliečiamybe. Net ir genetikos srities laimėjimai, kurie yra esminiai sveikatos apsaugai, o ypač išsaugant naują gyvybę, suteikia galimybę neleistinai atrankai, neapgalvotai manipuliacijai ir tikrajai pažangai prieštaraujantiems interesams, dažnai nešantiems pražūtingus rezultatus.

Viena vertus, dedamos didžiulės pastangos norint prailginti gyvenimą, netgi jį dirbtinai kurti, tačiau, kita vertus, neleidžiama pasaulio šviesos išvysti jau pradėtai gyvybei arba paspartinama mirtis tiems, kurie jau laikomi nebenaudingais. Negana to, nors vis labiau skatinama sveikatos priežiūra, kartais net paverčiant tai kūno kultu ar hedonistiniu jo fizinio tobulinimo siekiu, tuo pat metu gyvybė nuvertinama kaip prekė, nubrėžiant naujas marginalizacijos ribas invalidams, pagyvenusiems ar mirtinai sergantiems žmonėms.

Visi šie prieštaravimai ir paradoksinės situacijos kyla dėl to, kad, viena vertus, tarp gerovės ir technologinės pažangos siekimo logikos bei, kita vertus, kiekvienos žmogiškosios būtybės orumu pagrįstų etinių vertybių nėra harmonijos.

6. Naujojo tūkstantmečio išvakarėse tikimasi, kad tiek kančios, tiek ir sveikatos pasaulyje bus skatinama „išgryninti atmintį“, kuri leis „pažinti visą krikščionio vardą nešiojusių ir tebenešiojančių padarytą blogį“ (Incarnationis mysterium, 11; plg. t. p. Tertio millennio adveniente, 33, 37, 51). Bažnytinė bendruomenė yra pakviesta ir šioje srityje atsiliepti į kvietimą atsiversti, nes tai tiesiogiai susiję su Šventųjų metų šventimu.

Atsivertimo ir atsinaujinimo procesą palengvins nuolatinis žvilgsnis į Eucharistijos sakramente prieš dvidešimt amžių Marijos įsčiose įsikūnijusį Išganytoją, kuris tebėra žmonijos gerovei trykštantis dieviškosios gyvybės šaltinis (plg. Tertio millennio adveniente, 55).

Įsikūnijimo slėpinys rodo, kad gyvenimas yra Dievo dovana, ir ją reikia atsakingai saugoti ir naudoti gėriui: taigi sveikata yra pozityvus gyvenimo požymis, kurio reikia siekti savo ir artimo labui. Tačiau ji nėra pats aukščiausias gėris vertybių hierarchijoje, ir į ją reikia atsižvelgti bei jos siekti kartu su kitomis, taip pat dvasinėmis, žmogaus vertybėmis.

7. Tokioje situacijoje mūsų žvilgsnis labiausiai krypsta į kenčiantį ir prisikėlusį Kristų. Priėmęs žmogiškąją prigimtį, Dievo Sūnus išgyveno ir visus jos aspektus, įskaitant skausmą bei mirtį, išpildydamas Paskutinės vakarienės metu paties pasakytus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Švęsdami Eucharistiją krikščionys skelbia ir sudabartina Kristaus auką, nes yra „išgydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 25) ir, vienydamiesi su juo, „savo pačių kančioje randa nepaprastą begalinių pasaulio atpirkimo turtų, kuriais gali dalytis su kitais“ (Salvifici doloris, 27).

Sekimas Jėzumi, Kenčiančiu tarnu, leido didiesiems šventiesiems ir paprastiems tikintiesiems paversti savo ligas ir skausmą nuskaistinimo ir išganymo šaltiniu sau bei kitiems. Kokias plačias savęs pašventinimo bei bendradarbiavimo išganant pasaulį perspektyvas mūsų sergantiems broliams ir seserims atveria Kristaus ir daugybės jo mokinių parodytas kelias! Tai sunkus kelias, nes pats žmogus nesupranta kančios ir mirties prasmės, tačiau jis visuomet yra įmanomas padedant Jėzui, mūsų Viešpačiui ir vidiniam orientyrui (plg. Salvifici doloris, 26–27).

Kaip prisikėlimas Kristaus žaizdas pavertė gydančiomis ir išganingomis srovėmis, taip ir kiekvienam ligoniui prisikėlusiojo Kristaus šviesa yra patvirtinimas, kad ištikimybės Dievui kelias gali triumfuoti savęs atidavimu ant Kryžiaus ir pačią ligą perkeisti į džiaugsmo ir prisikėlimo šaltinį. Ar tai nėra toji žinia, kuri aidi širdyje kiekvieną kartą švenčiant Eucharistiją, kai susirinkusieji taria: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant“? Ligoniai, irgi pasiųsti dirbti Viešpaties vynuogyne (plg. Christifideles laici, 53), savo pavyzdžiu gali veiksmingai prisidėti prie kančios patirtį bandančios pašalinti kultūros evangelizacijos, stengdamiesi suprasti gilią šios patirties reikšmę ir žmogiškosios bei krikščioniškosios sklaidos vidinę paskatą.

8. Jubiliejus taip pat mus kviečia kontempliuoti Jėzaus, dieviškojo sielos ir kūno Samariečio, veidą. Sekdama savo dieviškojo Įkūrėjo pavyzdžiu, Bažnyčia „Šimtmetis po šimtmečio <...>, atskleisdama ir perduodama gydančią ir guodžiančią Jėzaus Kristaus meilę, vis iš naujo tarp daugybės sergančių ir kenčiančių rašo Evangelijos palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Ji tai daro vienuolių gyvenimo, skirto tarnauti ligoiams, liudijimu ir nenuilstamu visų sveikatos apsaugos darbininkų triūsu“ (Christifideles laici, 53). Šis įsipareigojimas kyla ne iš ypatingų socialinių aplinkybių, jo nedera laikyti laisvai pasirenkamu ar atsitiktine veikla – jis yra neišvengiamas atsakymas į Kristaus nurodymą: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus“ (Mt 10, 7–8).

Būtent Eucharistija įprasmina tarnavimą kūniškai ir dvasiškai kenčiančiam žmogui, nes joje randame ne tik tokio tarnavimo šaltinį, bet ir normą. Neatsitiktinai Eucharistiją Jėzus glaudžiai susiejo su tarnavimu (Jn 13, 2–6), savo atminimui mokiniams liepdamas ne tik „laužyti duoną“, bet ir „plauti kojas“.

9. Kristaus, gailestingojo Samariečio, pavyzdys turi įkvėpti ir paskatinti tikintįjį tapti „artimu“ savo kenčiantiems broliams bei seserims, parodant jiems pagarbą, supratimą, švelnumą, gailestingumą, užuojautą, davimą dovanai. Kalbama apie kovą su abejingumu, kuris verčia asmenis ir grupes savanaudiškai užsisklęsti savyje. Taigi „šeima, mokykla ir kitos mokymo įstaigos turi  būtent dėl humanitarinių tikslų ištvermingai dirbti siekdamos pažadinti ir padidinti jautrumą kenčiančiam artimui“ (Salvifici doloris, 29). Tikintysis tokį žmogiškąjį jautrumą randa agapėje, tai yra antgamtinėje meilėje, kuri paskatina žmogų mylėti savo artimą dėl meilės Dievui. Švelniu rūpesčiu gaubdama tuos, kurie yra prislėgti žmogiškosios kančios, tikėjimo vedama Bažnyčia atpažįsta juose vargšo ir kenčiančio savo Įkūrėjo paveikslą ir siekia palengvinti jų kančias prisimindama jo žodžius: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Jėzaus, gailestingojo Samariečio, pavyzdys ne tik skatina padėti sergančiam, bet ir padaryti viską, kad jis galėtų grįžti į visuomenę. Kristui gydymas iš tikrųjų reiškia ir šią integraciją: lygiai kaip liga išstumia žmogų iš bendruomenės, taip išgijimas turi leisti jam iš naujo rasti savo vietą šeimoje, Bažnyčioje ir visuomenėje.

Aš nuoširdžiai kviečiu visus, kurie pagal savo profesiją ar savanoriškai darbuojasi sveikatos apsaugos srityje, atidžiai pažvelgti į dieviškąjį Samarietį, kad jų tarnyba jau dabar atskleistų galutinį išganymą ir skelbtų naują dangų bei naują žemę, „kuriuose gyvena teisybė“ (2 Pt 3, 13).

10. Jėzus ne tik rūpinosi ligoniais ir juos gydė, bet buvo nenuilstantis sveikatos puoselėtojas savo išganingu buvimu, mokymu bei veikla. Jo meilė žmogui atsiskleidė per visiškai žmogiškus santykius, jis mokėjo suprasti, parodyti gailestingumą, užuojautą bei harmoningai suvienyti švelnumą ir jėgą. Jį jaudino gamtos grožis, jis buvo jautrus žmogaus kančiai, kovojo prieš blogį ir neteisybę. Drąsiai žvelgdamas į neigiamus šios patirties aspektus ir neignoruodamas jos svarbos, jis skelbė naujojo pasaulio realumą. Jame pasirodė atpirktos žmogiškosios prigimties veidas ir išsipildė didžiausi žmogaus siekiai.

Ir šiandien Jėzus nori žmonėms parodyti šią harmoningą gyvenimo pilnatvę. Savo išganinga veikla jis stengiasi ne tik palengvinti skurdą žmonių, kurie yra savo pačių ribotumo ir klaidų aukos, bet ir paremti jų pastangas siekiant savo galimybių pilnatvės. Jis atveria žmogui paties dieviškojo gyvenimo perspektyvą: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Pašaukta tęsti Jėzaus misiją, Bažnyčia turi rūpintis, kad kiekvienas turėtų prideramą ir visavertį gyvenimą.

11. Neišleisdami iš akių sveikatos ir tinkamai suprasto gyvenimo kokybės, ypatingą dėmesį krikščionys turi skirti dviem pareigoms.

Pirmiausia – apginti gyvybę. Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė vyrų ir moterų kovoja už geresnį gyvenimą, gerbdami pačią gyvybę ir stengdamiesi iš gyvenimo etikos pašalinti vertybių painiavą, kuri neretai pasitaiko šių dienų kultūroje. Savo enciklikoje Evangelium vitae minėjau: „ypač reikšminga tai, kad naujai atbunda etiniai gyvybę liečiančių klausimų apmąstymai. Bioetikos atsiradimas ir vis platesnis jos vystymas skatina daugiau apmąstymų etikos klausimais, tarp jų ir pamatiniais su žmogaus gyvybe susijusiais klausimais tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, taip pat tarp žmonių, išpažįstančių skirtingas tikybas“ (27). Tačiau šalia šių žmonių, deja, yra daug ir tokių, kurie skleidžia nerimą keliančią mirties kultūrą, savo požiūrį grįsdami egoizmu ir hedonistiniu materializmu bei griebdamiesi socialinių ir teisinių gyvenimo priespaudos sankcijų.

Tokios kultūros ištakose dažnai vyrauja prometėjiškas požiūris, skatinantis žmones manyti, jog „jie gali valdyti gyvybę ir mirtį, apie šiuos dalykus spręsdami patys. Iš tikrųjų tokiu atveju mirtis, netekusi bet kokios prasmės ar vilties perspektyvos, nugali ir sutriuškina individą“ (Evangelium vitae, 15). Kai mokslas ir medicininė praktika patiria pavojų prarasti savo etinį matmenį, sveikatos apsaugos sistemoje dirbančius žmones „kartais gali ištikti labai stipri pagunda manipuliuoti gyvybe ar net tapti mirties pagalbininkais“ (ten pat, 89).

12. Šiame kontekste tikintieji yra pašaukti su gilesniu tikėjimu žvelgti į didžią ir paslaptingą gyvybės vertybę, net ir tuomet, kai ji atrodo trapi ir pažeidžiama. „Kas laikosi šio požiūrio, nepraranda drąsos, susidūręs su sergančiais, kenčiančiais, atstumtaisiais ar esančiais prie mirties slenksčio. Priešingai, visose šiose situacijose jis imasi atrasti prasmę, ir kaip tik tokiais atvejais kiekvieno žmogaus veide sugeba matyti kvietimą susitikti, kalbėtis ir būti solidariam“ (ten pat, 83).

Šią pareigą pirmiausia turi tie, kurie dirba sveikatos apsaugos srityje: gydytojai, farmacininkai, slaugytojai, kapelionai, vienuoliai ir vienuolės, administratoriai bei savanoriai, kurie dėl savo pašaukimo yra pakviesti ypač rūpintis žmogaus gyvybe. Tačiau tai liečia ir kiekvieną kitą žmogų, pradedant nuo ligonio artimųjų. Jie žino, kad „prašymas, kylantis iš žmogaus širdies aukščiausio susidūrimo su kančia ir mirtimi metu, ypač patiriant pagundą pasiduoti visiškai nevilčiai ir tarsi išnykti joje, visų pirma yra draugystės, užuojautos ir paramos išbandymuose prašymas. Tai pagalbos šauksmas: padėti išlaikyti viltį, visoms žmogiškoms viltims žlugus“ (ten pat, 67).

13. Antroji pareiga, kurios nedera pamiršti krikščionims, yra rūpinimasis žmogaus orumą atitinkančia sveikata. Mūsų visuomenėje iškyla pavojus paversti sveikatą stabu, kuriam tarnautų visos kitos vertybės. Krikščioniškasis požiūris į žmogų prieštarauja nuostatai, kuri sveikatą susiaurina vien iki trykštančio gyvastingumo ir mėgavimosi savo fizine forma, kai kančioje nebematoma nieko pozityvaus. Toks požiūris, ignoruojantis asmens dvasinį ir socialinį matmenį, galiausiai sukelia pavojų tikrajam gėriui. Kadangi sveikata neapsiriboja vien biologiniu tobulumu, kančioje nugyventas gyvenimas taip pat gali suteikti galimybę augti ir įgyvendinti savo siekius bei parodyti kelią, kuriuo einant atrandamos naujos vertybės.

Ši sveikatos samprata, pagrįsta žmogaus asmenybės integralumą gerbiančia antropologija, anaiptol nėra tapati vien tik ligos nebuvimui, – ji pasirodo kaip tobulesnės harmonijos ir sveiko pusiausvyros fiziniu, psichiniu, dvasiniu ir socialiniu lygmeniu siekimas. Šioje perspektyvoje pats žmogus yra kviečiamas sutelkti visas jėgas savo pašaukimui ir kitų žmonių gėriui įgyvendinti.

14. Toks sveikatos modelis įpareigoja Bažnyčią ir visuomenę kurti žmogaus orumą atitinkančią ekologiją. Nuo aplinkos iš tikrųjų priklauso individo ir visų gyventojų sveikata: ją sudaro žmogaus „namai“ ir įvairūs ištekliai, kuriuos jam patikėta prižiūrėti bei valdyti, „sodas, kuriuo reikia rūpintis, ir laukas, kurį reikia įdirbti“. Tačiau su išorine žmogaus atžvilgiu ekologija turi būti susieta vidinė, moralinė ekologija, kuri vienintelė atitinka tikrąją sveikatos sampratą.

Taigi kaip visuma suprasta žmogaus sveikata tampa gyvenimo ypatybe, tarnybos savo artimui bei atsivėrimo išganymui šaltiniu.

15. Jubiliejiniais Viešpaties malonės metais – „nuodėmių ir bausmių už nuodėmes atleidimo, besikivirčijančių susitaikymo, gausių atsivertimų, sakramentinės ir nesakramentinės atgailos metais“ (Tertio millennio adveniente, 14) – aš kviečiu ganytojus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, tikinčiuosius ir geros valios žmones drąsiai sutikti iššūkius, kurie iškyla kančios ir sveikatos pasaulyje.

Tegul Tarptautinis Eucharistijos kongresas, vyksiąs 2000 m. Romoje, tampa idealiu centru, spinduliuojančiu malda ir iniciatyvomis, per kurias dieviškasis Samarietis galės būti ir veikti sveikatos apsaugos srityje.

Aš nuoširdžiai viliuosi, jog visų krikščioniškų Bažnyčių brolių ir seserų dėka Jubiliejinių 2000 metų šventimas bus paženklintas ekumeniniu bendradarbiavimu, su meile tarnaujant ligoniams, kad, einant konkrečiu gailestingumo keliu, visiems būtų aiškiai paliudytas vienybės siekis.

Ypač kreipiuosi į tarptautines politines, socialines ir sveikatos apsaugos organizacijas visame pasaulyje, kad jos įtikinamai diegtų konkrečius projektus kovai su viskuo, kas kenkia žmogaus orumui ir sveikatai.

Tegul mus, aktyviai dalyvaujančius savo sergančių brolių ir seserų gyvenime, lydės Mergelė Marija, kuri stovėjo prie Jėzaus kryžiaus (plg. Jn 19, 25) ir kentėjo kartu su savo Sūnumi, kuri, žinodama, kas yra kančia, nuolat švelniai saugo protu ir kūnu kenčiančius nuo žmogiškosios prigimties ribotumo bei sužeidimų.

Pavedu jai, Ligonių Sveikatai ir Taikos Karalienei, ligonius bei jų artimuosius, kad savo motinišku užtarimu padėtų jiems kurti meilės civilizaciją.

Su šiais linkėjimais visiems siunčiu ypatingą Apaštališkąjį palaiminimą.

Castel Gandolfo, 1999 m. rugpjūčio 6 d., per Viešpaties Atsimainymo šventę

JONAS PAULIUS II