Broliai ir seserys!

1. Šiemet gavėnios, kaip atsivertimo ir susitaikinimo laiko, šventimas įgyja ypatingą pobūdį, kadangi gavėnia švenčiama Didžiojo 2000 metų jubiliejaus metais. Gavėnios laikas iš tikrųjų yra kulminacija šioje atsivertimo ir susitaikinimo kelionėje, kurią Jubiliejus, Viešpaties malonės metas, siūlo visiems tikintiesiems, kad jie galėtų atnaujinti savo ištikimybę Kristui ir naujajame tūkstantmetyje su nauju uolumu skelbti jo išganymo slėpinį. Gavėnia padeda krikščionims giliau įžengti į šią nuo amžių uždengtą paslaptį (plg. Ef 3, 9): ji ragina juos susitikti su gyvojo Dievo žodžiu, atsižadėti savo egoizmo ir priimti išganingąjį Šventosios Dvasios veikimą.

2. „Mes buvome mirę nusikaltimais“ (plg. Ef 2, 5), – šitaip šventasis Paulius aprašo žmogaus padėtį be Kristaus. Dėl to Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį ir atpirko ją iš nuodėmės ir mirties vergijos.

Žmogus diena iš dienos išgyvena šią vergiją, kurios giliausias šaknis jis suvokia esant savo širdyje (plg. Mt 7, 11). Kartais ji pasirodo dramatiškais ir neįprastais pavidalais, kaip per didžiąsias dvidešimtojo amžiaus tragedijas, giliai paženklinusias gyvenimą daugybės bendruomenių ir žmonių, kurie tapo žiauraus smurto aukomis. Priverstinės deportacijos, sistemingas ištisų tautų naikinimas, žmogaus asmens pagrindinių teisių nepaisymas yra tos tragedijos, kurios dar ir šiandien žemina žmoniją. Kasdieniame gyvenime taip pat pasitaiko įvairių piktnaudžiavimo valdžia, neapykantos, kitų naikinimo ir melo formų, kurių atžvilgiu žmogus yra drauge auka ir jų autorius. Žmonija paženklinta nuodėmės. Jos dramatiška padėtis primena mums grėsmingą tautų apaštalo įspėjimą: „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10; plg. Ps 14, 3).

3. Susidūrus su nuodėmės tamsybe ir žmogaus negalia savo jėgomis iš jos išsivaduoti, visu spindesiu pasirodo Kristaus išganymo darbas. „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą“ (Rom 3, 25). Kristus yra Avinėlis, prisiėmęs sau pasaulio nuodėmę (plg. Jn 1, 29). Jis priėmė žmogiškąjį gyvenimą „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8), idant atpirktų žmogų iš blogio vergystės ir grąžintų jo, kaip Dievo vaiko, prigimtinį orumą. Toks yra Velykinis slėpinys, kuriame esame atgimę! Kaip skamba Velykų sekvencijoje: jame „mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės“. Bažnyčios tėvai tvirtina, kad Jėzuje Kristuje šėtonas atakuoja visą žmoniją ir grasina jai mirtimi, nuo kurios ši išlaisvinta pergalinga prisikėlimo galia. Prisikėlusiame Viešpatyje mirties galia buvo sugriauta, o žmogui per tikėjimą suteikta galimybė pasiekti bendrystę su Dievu. Tikinčiajam Šventosios Dvasios veikimu dovanojamas paties Dievo gyvenimas, „pirmoji tikintiesiems atsiųsta dovana“ (plg. IV Eucharistijos malda). Ant kryžiaus įvykdytas atpirkimas atnaujina visatą ir sutaikina žmogų su Dievu ir žmones tarpusavyje.

4. Jubiliejus yra malonės laikas, kai mes esame kviečiami ypatingu būdu atsiverti Gailestingumui Tėvo, kuris Sūnuje pasilenkė prie žmogaus, bei didžiajai Kristaus dovanai – susitaikinimui. Todėl šie metai krikščionims ir visiems geros valios žmonėms turėtų tapti ypač palankiu momentu patirti atnaujinančios Dievo meilės, kuri atleidžia ir sutaikina, jėgą. Dievas siūlo savo gailestingumą kiekvienam, pasirengusiam jį priimti, net nutolusiems ir abejojantiems. Šiandienos žmogui, prisisotinusiam vidutinybės ir klaidingų iliuzijų, siūloma galimybė žengti gyvenimo pilnatvės keliu. Šiuo atžvilgiu 2000 šventųjų metų gavėnia yra „palankus metas, išganymo diena“ (plg. 2 Kor 6, 2), ypač palanki proga „leistis sutaikinamiems su Dievu“ (plg. 2 Kor 5, 20).

Šventaisiais metais Bažnyčia teikia įvairias asmeninio ir bendruomeninio susitaikinimo progas. Kiekviena vyskupija paskyrė specialias vietas, kur tikintieji gali nuvykti ir išgyventi ypatingą Dievo esamybę, atpažindami jo šviesoje savo nuodėmingumą, ir per Sutaikinimo sakramentą žengti nauju gyvenimo keliu. Išskirtinę reikšmę turi maldingos kelionės į Šventąją žemę ir Romą: tai ypatingos susitikimo su Dievu vietos dėl jų unikalaus vaidmens išganymo istorijoje. Kaip nesileisti, bent jau dvasiškai, kelionėn į Šventąją žemę, kuri prieš du tūkstančius metų regėjo Viešpaties apsilankymą? Čia „Žodis tapo kūnu“ (1 Jn 1, 14) bei „augo išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52); čia jis „ėjo per visus miestus ir kaimus, <...> skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales“ (Mt 9, 35); čia jis įvykdė Tėvo jam patikėtą misiją (plg. Jn 19, 30) ir išliejo Šventąją Dvasią gimstančiai Bažnyčiai (plg. Jn 20, 22).

Taip pat ir aš ketinu būtent dutūkstantųjų gavėnios metu kaip piligrimas keliauti į Viešpaties žemę prie mūsų tikėjimo šaltinių švęsti Įsikūnijimo dutūkstantąjį Jubiliejų. Kviečiu visus krikščionis lydėti mane malda tuomet, kai per įvairius piligrimystės etapus prašysiu atleidimo ir susitaikinimo už Bažnyčios sūnus ir dukteris bei visą žmoniją.

5. Atsivertimo kelias veda į susitaikinimą su Dievu ir naujo gyvenimo Kristuje pilnatvę: tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą. Šios trys „teologinės“dorybės – jos taip vadinamos, kadangi tiesiogiai susijusios su Dievo slėpiniu, – per trejų metų pasirengimo Didžiajam jubiliejui laiką buvo ypač giliai apmąstomos. Šventųjų metų šventimas kviečia kiekvieną krikščionį gyventi šiomis dorybėmis ir liudyti jas dar tobuliau ir sąmoningiau. Jubiliejaus malonė visų pirma ragina atnaujinti asmeninį tikėjimą. Jo esmė yra susivienijimas su Velykų slėpinio skelbimu. Per tai tikintysis atpažįsta, kad mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje teikiamas išganymas. Diena iš dienos tikintysis aukoja jam savo gyvenimą, priima viską, ko Dievas iš jo nori, būdamas tikras, jog Dievas jį myli. Tikėjimas yra žmogaus „Taip!“ Dievui, tai yra jo „Amen“.

Abraomas yra tikinčiojo pavyzdys žydams, krikščionims ir musulmonams: visiškai pasitikėdamas pažadu jis seka Dievo balsu, kviečiančiu jį į nežinomą kelią. Tikėjimas padeda mums atpažinti mylinčio Dievo artumo ženklus kūrinijoje, žmonėse, istorijos įvykiuose, o ypač Jėzaus Kristaus darbe ir žinioje, įkvėpdamas žmogų žvelgti už savo paties ribų, pranokstant regimybes, tos transcendencijos link, kur atsiveria Dievo meilės kiekvienam kūriniui slėpinys.

Jubiliejaus malone Viešpats mus kviečia iš naujo pažadinti taip pat mūsų viltį. Iš tikrųjų pats laikas Kristuje yra atpirktas ir atsiveria nesibaigiančio džiaugsmo ir pilnutinės bendrystės su Dievu perspektyva. Krikščionio laikas paženklintas amžinųjų vestuvių laukimu, kasdien iš anksto pasitinkant Eucharistinę puotą. Laukiant amžinosios puotos, „Dvasia ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!'“ (Apr 22, 17), ir taip maitina viltį, išvaduojančią laiką nuo paprasto kartotinumo ir suteikiančią jam tikrąją prasmę. Vilties dorybe krikščionis liudija, jog anapus viso blogio ir visų ribotumų istorijoje glūdi gėrio sėkla, kurią iki pilnatvės užaugins Viešpats. Krikščionis į naują tūkstantmetį žvelgia be baimės ir pasitinka ateities iššūkius bei lūkesčius su pasitikinčiu tikrumu, kylančiu iš tikėjimo Viešpaties pažadu.

Galiausiai per Jubiliejų Viešpats mūsų prašo iš naujo uždegti meilę. Ta karalystė, kurią visu spindesiu laikų pilnatvėje apreikš Kristus, jau esti ten, kur žmonės gyvena pagal Dievo valią. Bažnyčia kviečiama liudyti karalystei būdingą bendrystę, taiką ir meilę. Šioje misijoje krikščionių bendruomenė žino, jog tikėjimas be darbų yra miręs (plg. Jok 2, 17). Per tai krikščionis padaro regimą žmonėms Dievo meilę, apreikštą Kristuje, ir parodo jo esamybę pasauliui „iki pasaulio pabaigos“. Kiekvienam krikščioniui meilė nėra vien gestas ar idealas; ji, taip sakant, yra atsiduodančio Kristaus esamybės tąsa.

Gavėnios proga visi – turtingi ar vargšai – kviečiami didžiadvasiškais artimo meilės darbais sudabartinti Kristaus meilę. Šiais Jubiliejaus metais mes savo meile esame ypatingu būdu kviečiami parodyti Kristaus meilę broliams ir seserims, stokojantiems būtiniausių gyvenimo dalykų, bado, prievartos ir neteisingumo aukoms. Šiuo būdu galima įgyvendinti Šventajame Rašte randamus išlaisvinimo ir brolybės reikalavimus, kuriuos vėl pakartoja Šventieji metai. Išties senieji žydų jubiliejai reikalavo išlaisvinti vergus, panaikinti skolas ir padėti vargšams. Šiandien daugybė žmonių, ypač vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse, kenčia dėl naujų vergystės ir dar tragiškesnių skurdo formų. Tai kančios ir nevilties šauksmas, kurį privalo išgirsti ir į jį atsiliepti visi žengiantys Jubiliejaus keliu. Kaip galėtume prašyti Jubiliejaus malonės, būdami nejautrūs vargšų poreikiams, netriūsdami, kad visiems būtų garantuota tai, kas būtina oriam gyvenimui?

Tegul prasidedantis tūkstantmetis būna tas metas, kai daugybės žmonių, mūsų brolių ir seserų, neturinčių minimalių gyvenimo išteklių, pagalbos šauksmas galiausiai bus išgirstas ir broliškai priimtas! Linkiu krikščionims visose srityse tapti konkrečių iniciatyvų vykdytojais ir garantuoti tinkamą išteklių paskirstymą ir visapusišką kiekvieno asmens žmogiškąją sklaidą.

6. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Šie Jėzaus žodžiai mus patikina, jog nesame vieniši skelbdami meilės evangeliją, gyvendami ja. 2000 metų gavėnios metu Jėzus dar kartą kviečia mus atsigręžti į Tėvą, kuris laukia mūsų išskėstomis rankomis, idant perkeistų mus į gyvus ir veiksmingus savo gailestingos meilės ženklus.

Marijai, visų kenčiančiųjų ir dieviškojo gailestingumo Motinai, mes patikime savo siekius ir troškimus. Tebūna ji spindinti mūsų kelionės trečiajame tūkstantmetyje žvaigždė.

Su šiais troškimais meldžiu visiems Dievo palaiminimo, – Dievo, kuris yra Vienas ir Triasmenis, visų dalykų pradžia ir pabaiga ir į kurį „iki pasaulio pabaigos“ kyla laiminimo ir šlovinimo Kristuje himnas: „per Jį, su Juo ir Jame, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. Amen“.

Castel Gandolfo, 1999 m. rugsėjo 21 d.

JONAS PAULIUS II