Brangūs broliai ir seserys!

Trisdešimt ketvirtosios pasaulinės komunikavimo dienos tema „Kristaus skelbimas žiniasklaidoje naujojo tūkstantmečio išvakarėse“ kviečia pažvelgti į priekį ir pamąstyti apie artėjančius iššūkius, o taip pat atsigręžti į praeitį, į pačią krikščionybės pradžią ir pasisemti ten mums reikalingos šviesos ir drąsos. Esmė to, ką skelbiame, visuomet yra pats Kristus: „Jo akivaizdoje tęsiasi visa žmonijos istorija: mūsų dabartis ir pasaulio ateitis nušviečiamos jo esamybe“ (Incarnationis mysterium, 1).

Pirmuosiuose Apaštalų darbų knygos skyriuose randame jaudinantį aprašymą, kaip Kristų skelbė jo pirmieji sekėjai: tai spontaniškas, pilnas tikėjimo, įtaigus skelbimas Šventosios Dvasios galia.

Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad mokiniai skelbia Kristų, klausydami jo duoto nurodymo. Prieš įžengdamas į dangų jis pasakė savo apaštalams: „Jūs tapsite mano liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Ir nors tai „paprasti, beraščiai žmonės“ (Apd 4, 13), jie reaguoja nedelsdami ir su didžiadvasišku atsidavimu.

Apaštalai, kurį laiką meldęsi kartu su Marija ir kitais Viešpaties mokiniais, Dvasios įkvėpti, per Sekmines pradeda skelbti (plg. Apd 2). Skaitydami apie šiuos nuostabius įvykius prisimename, kad komunikavimo istorija yra lyg kelionė, pradedant puikybės įkvėpto Babelio bokšto sumanymu ir jo sukelta sumaištimi bei tarpusavio nesupratimu (plg. Pr 11, 1–9), – iki Sekminių ir kalbų dovanos, o drauge – Jėzumi grindžiamo komunikavimo atkūrimo, veikiant Šventajai Dvasiai. Taigi Kristaus skelbimas veda žmones į susitikimą tikėjime ir gailestingume, giliausiu žmogiškumo lygmeniu; pats prisikėlęs Viešpats tampa tikrojo brolių ir seserų komunikavimo Dvasioje tarpininku.

Sekminės yra tik pradžia. Represijos, kurių buvo imtasi prieš apaštalus, neatbaidė jų nuo Viešpaties skelbimo: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“, – sakė Petras ir Jonas sadukiejams (Apd 4, 20). Iš tikrųjų, net patys teismai pasitarnavo misijai. Kai po Stepono kankinystės Jeruzalėje prasidėjo žiaurūs persekiojimai, privertę krikščionis bėgti, „išblaškytieji keliaudami skelbė džiaugsmingąją naujieną“ (Apd 8, 4).

Gyvoji apaštalų skelbiamos naujienos šerdis yra Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas – prieš nuodėmę ir mirtį triumfuojanti gyvybė. Šimtininkui Kornelijui ir jo šeimai Petras sako: „Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti <…>. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10, 39–43).

Savaime suprantama, kad sąlygos per du tūkstantmečius pasikeitė. Tačiau išliko tas pats poreikis skelbti Kristų. Pareiga liudyti Jėzaus mirtį ir prisikėlimą bei jo išganingą buvimą mūsų gyvenime yra tokia pat tikra ir neatidėliotina mums, kaip kad buvo pirmiesiems mokiniams. Turime skelbti gerąją naujieną visiems, norintiems jos klausytis.

Tiesioginis ir asmeninis skelbimas – kai vienas žmogus su kitu dalijasi savo tikėjimu prisikėlusiu Viešpačiu – yra esminis. Lygiai svarbios yra ir kitos tradicinės Dievo žodžio skleidimo formos. Tačiau šalia jų, šiandien skelbti būtina žiniasklaidoje ir per žiniasklaidą. „Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jeigu nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis“ (Popiežius Paulius VI, Evangelii nuntiandi, 45).

Vargu ar įmanoma pervertinti žiniasklaidos įtaką šiandieniniam pasauliui. Informacinės visuomenės atsiradimas yra tikra kultūrinė revoliucija, pavertusi visuomenės komunikavimo priemones „pirmuoju naujųjų laikų Areopagu“ (Redemptoris missio, 37), kur nuolat keičiamasi faktais, idėjomis ir vertybėmis. Per žiniasklaidą žmonės sužino apie kitus žmones bei įvykius ir formuoja savo nuomonę apie pasaulį, kuriame gyvena – iš tikrųjų, jie formuoja savo gyvenimo prasmės supratimą. Daugelio gyvenimo patirtis didžiąja dalimi gaunama per žiniasklaidą (plg. Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba, Aetatis novae, 2). Kristaus skelbimas turi būti šios patirties dalis.

Be abejo, skelbdama Kristų, Bažnyčia turi aktyviai ir sumaniai naudotis savomis komunikavimo priemonėmis – knygomis, laikraščiais ir žurnalais, radiju, televizija bei kitomis. Žiniasklaidoje dirbantys katalikai turi būti drąsūs ir išradingi kurdami naujas skelbimo priemones ir metodus. Bet kiek tik įmanoma, Bažnyčia turi naudotis ir pasaulietinėje žiniasklaidoje atsiveriančiomis galimybėmis.

Žiniasklaida jau dabar daugybe būdų tarnauja dvasiniam praturtinimui: pavyzdžiui, Didžiojo jubiliejaus metais viso pasaulio žiūrovams per satelitinę televiziją transliuojama daug specialių programų. Tačiau kitais atvejais žiniasklaidoje atsispindi tam tikruose pasaulietinės kultūros srityse esantis indiferentiškumas ar net priešiškumas Kristui bei jo mokslui. Taigi dažnai žiniasklaida turėtų tam tikra prasme „ištirti sąžinę“, tai leistų kritiškiau suvokti pagarbos stoką žmonių religiniams bei moraliniams įsitikinimams.

Atkreipdama mūsų dėmesį į tikruosius, ypač silpnųjų, pažeidžiamų ir atstumtų žmonių poreikius, žiniasklaida gali netiesiogiai skelbti Viešpatį.

Tačiau šalia netiesioginio skelbimo, krikščionys komunikuotojai turi ieškoti būdų, kaip žiniasklaidoje priimtinais ir publikai pritaikytais būdais atvirai prabilti apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų, apie jo triumfą prieš nuodėmę ir mirtį.

Tam būtinas profesinis pasiruošimas ir įgūdžiai. Tačiau reikia ir šio to daugiau. Norint liudyti Kristų, svarbu pačiam su juo susitikti ir sutvirtinti asmeninį ryšį per maldą, Eucharistiją ir sakramentinį susitaikinimą, per Dievo žodžio skaitymą ir mąstymą, krikščioniškojo mokslo studijas ir tarnavimą kitiems. Jei mūsų nuostata bus nuoširdi, tai šis veikimas visada bus labiau Dvasios, o ne mūsų pačių.

Skelbti Kristų yra ne tik pareiga, bet ir privilegija. „Keliaujančių į trečiąjį tūkstantmetį tikinčiųjų jokiu būdu neslegia nuovargis, kurį galėtų sukelti dviejų tūkstančių metų istorijos našta; krikščionys veikiau jaučiasi sustiprinti žinodami, jog jie pasauliui atneša tikrąją šviesą, Viešpatį Kristų. Bažnyčia, skelbdama Jėzų iš Nazareto, tikrą Dievą ir tobulą Žmogų, atveria kiekvienam žmogui perspektyvą būti „sudievintam“ ir kartu labiau žmogumi“ (Incarnationis mysterium, 2).

Didysis 2000-ųjų Jėzaus gimimo Betliejuje metinių jubiliejus Viešpaties mokiniams turi būti galimybė ir iššūkis žiniasklaidoje ir per žiniasklaidą liudyti nuostabią ir guodžiančią mūsų išganymo gerąją naujieną. Tegul šiais „malonės metais“ žiniasklaida atvirai ir džiugiai, su tikėjimu, viltimi ir meile suteikia žodį pačiam Jėzui. Skelbti Kristų žiniasklaidoje naujojo tūkstantmečio išvakarėse yra ne tik svarbi Bažnyčios evangelizacinės misijos dalis; kartu tai ir gyvas, įkvepiantis bei vilties kupinas žiniasklaidos praturtinimas. Tegul Dievas gausiai laimina visus, kurie gerbia ir skelbia jo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų plačiame visuomenės komunikavimo priemonių pasaulyje.

Iš Vatikano, 2000 m. sausio 24 d., Šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II