1. „Štai keliaujame į Jeruzalę“ (Mk 10, 33). Šiais žodžiais Kristus kviečia mokinius eiti drauge su juo keliu, vedančiu iš Galilėjos į vietą, kur jis įvykdys savo atperkamąją misiją. Ši kelionė į Jeruzalę, evangelistų atskleista kaip Jėzaus žemiškosios kelionės viršūnė, yra pavyzdys krikščioniui, besistengiančiam sekti savo Mokytoją kryžiaus keliu. Šiandien taip pat Kristus kviečia žmones „eiti į Jeruzalę“. Jis tai daro su ypatinga galia gavėnios metu, tuo laikotarpiu, kuris ypač palankus atsiversti ir atkurti visišką vienybę su Kristumi, giliai išgyvenant jo mirties ir prisikėlimo slėpinį.

Gavėnia tikintiesiems yra tinkama proga įdėmiai apmąstyti gyvenimą. Šiandieniniame pasaulyje greta atsidavusių Evangelijos skelbėjų netrūksta pakrikštytų žmonių, kurie, išgirdę sunkų kvietimą „eiti į Jeruzalę“, tyliai priešinasi, o kartais netgi atvirai maištauja. Tai atsitinka tuomet, kai malda išgyvenama veikiau paviršutiniškai, o Dievo žodis nedaro poveikio gyvenimui. Net Atgailos sakramentui daugelis teikia per mažai reikšmės, o sekmadienio Eucharistijos šventimą laiko tik atliktina pareiga.

Kaip turime priimti atsivertimo raginimą, kurį Jėzus skiria mums šios gavėnios metu? Kaip iš esmės perkeisti savo gyvenimą? Visų pirma turime atverti širdis jaudinantiems liturgijos žodžiams. Pasirengimo Velykoms laikotarpis yra Dievo apvaizdos dovana ir brangi galimybė prisiartinti prie jo, įsigilinant į save patį ir įsiklausant į jo balsą savo viduje.

2. Kai kurie krikščionys mano, jog galima apsieiti be tos nuolatinės dvasinės pastangos, nes nejaučia poreikio susidurti su Evangelijos tiesa. Jie, girdėdami žodžius: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6, 27), bando nureikšminti jų prasmę ir „nukenksminti“ juos, kad netrukdytų jiems gyventi, kaip jie nori. Šiuos žodžius jiems atrodo labai sunku priimti ir nuosekliai pritaikyti gyvenime. Iš tikrųjų priimami rimtai šie žodžiai įpareigoja radikaliai atsiversti. Sužeistas ir įskaudintas žmogus linkęs pasiduoti psichologiniams mechanizmams, įtaigojantiems savigailą ir kerštą, nepaisant Jėzaus kvietimo mylėti priešą. Tačiau kasdieninė žmogiškoji patirtis labai aiškiai rodo, jog atleidimas ir susitaikinimas yra tikro asmeninio bei visuomeninio atsinaujinimo nepamainoma sąlyga. Tai tinka tiek santykiams tarp asmenų, tiek tarp visuomenių ar tautų.

3. Gausūs tragiški konfliktai, slegiantys žmoniją, kartais kylantys iš neteisingai suprantamų religinių motyvų, tarp tautų paliko neapykantos ir smurto rėžius. Būna taip, jog tie rėžiai iškyla tarp vienos tautos įvairių grupuočių bei visuomenės frakcijų. Dažnai skausmingai jausdami savo bejėgiškumą matome, kaip naujai įsiplieskia konfliktai, atrodo buvę galutinai nuraminti, ir susidarome įspūdį, jog kai kurios tautos buvo įtrauktos į galingą prievartos sūkurį, reikalaujantį vis naujų aukų, ir kad nėra jokios konkrečios galimybės išspręsti tuos konfliktus. Iš visų pasaulio žemynų girdimi raginimai siekti taikos lieka neveiksmingi: nepavyksta imtis reikiamų veiksmų, kurie nuvestų iki trokštamo susitarimo.

Krikščionys šios nerimą keliančios situacijos akivaizdoje negali likti abejingi. Būtent todėl per neseniai pasibaigusius jubiliejinius metus prašiau Dievą atleisti nuodėmes jo vaikams. Suvokiame, jog krikščionių nusižengimai, deja, užtemdė jo skaistų veidą. Tačiau pasitikėdami Dievo, kuris, kai atgailaujame, pamiršta, kas buvo bloga, gailestingąja meile taip pat žinome, jog visuomet galime su nauja viltimi leistis į tolimesnę kelionę. Dievo meilė įgyja aukščiausią išraišką būtent tuomet, kai nedėkingas ir nuodėmingas žmogus iš naujo grąžinamas į pilnutinę bendrystę su Dievu. Atsižvelgiant į tai, „atminties nuskaistinimas“ yra visų pirma kvietimas tikėti Dievo gailestingumu, tai yra išpažinimas, kurį Bažnyčia įvairiais lygmenimis turi nuolat pripažinti savastimi ir įtikinamai atnaujinti.

4. Vienintelis kelias į taiką yra atleidimas. Atleidimo priėmimas ir dovanojimas leidžia suteikti naują kokybę žmonių santykiams, nutraukia neapykantos ir keršto spiralę, sutrauko blogio grandines, kaustančias priešininkų širdis. Kraštams, siekiantiems susitaikinimo ir visiems trokštantiems taikaus žmonių bei tautų sambūvio, nėra kito kelio kaip atleidimas – priimamas ir dovanojamas. Koks išganingų pamokymų turtas glūdi Kristaus žodžiuose: „Mylėkite savo priešus ir melskite už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45)! Meilė mus įskaudinusiems nuginkluoja priešininką ir gali netgi kovos lauką paversti solidaraus bendradarbiavimo vieta.

Su šiuo iššūkiu susiduria konkretūs žmonės, taip pat visuomenė, tautos ir visa žmonija, ypač šeimos. Nelengva atsiversti į atleidimą ir susitaikinimą. Susitaikyti gali būti sunku net tuomet, kai konfliktas radosi dėl mūsų pačių kaltės. Jeigu kaltas yra kitas, susitaikinimas gali būti suvokiamas kaip nepagrįstas pažeminimas. Kad galima būtų žengti susitaikinimo žingsnį, pirmiausia būtina nueiti vidinio atsivertimo kelią; reikia turėti drąsos nuolankiai paklusti Jėzaus įsakymui. Jo žodis nepalieka abejonių: ne tik tas, kuris yra priešiškumo priežastis, bet ir tą priešiškumą patiriantis privalo siekti susitaikinimo (plg. Mt 5, 23–24). Krikščionys turi sudaryti taiką net ir tuomet, jei jaučiasi esą auka, neteisingai įžeisti ir užgauti. Pats Kristus taip elgėsi. Jis laukia, kad mokinys seks jo pėdomis, taip prisidėdamas prie brolio atpirkimo. Mūsų epochoje atleidimas vis labiau pasirodo kaip nepamainomas tikro visuomeninio atsinaujinimo matmuo bei taikos įtvirtinimo pasaulyje sąlyga. Bažnyčia, skelbdama atleidimą ir priešų meilę, suvokia praturtinanti dvasinį visos žmonijos paveldą, nauju būdu ugdanti santykius su kitais; šis naujas būdas yra nelengvas, tačiau viltingas. Bažnyčia taip pat suvokia, jog čia gali tikėtis savo Viešpaties pagalbos, nes jis niekuomet neapleidžia tų, kurie sunkumų akivaizdoje kreipiasi į jį.

5. „Meilė pamiršta, kas buvo bloga...“ (plg. 1 Kor 13, 5). Šiais Pirmojo laiško korintiečiams žodžiais apaštalas Paulius primena, jog atleidimas – tai viena iš kilniausių meilės formų. Gavėnios metas yra palankus laikas giliau suprasti šią kilnią tiesą. Per Susitaikinimo sakramentą Tėvas suteikia mums Kristuje savo atleidimą, o tai ragina mus gyventi meilėje žvelgiant į kitą ne kaip į priešą, bet kaip į brolį.

Tegu šis atgailos ir susitaikinimo laikas paragina tikinčiuosius mąstyti bei veikti vadovaujantis tikra meile, atvira visiems žmogaus aspektams. Ši vidinė nuostata leis jiems nešti dvasios vaisių (plg. Gal 5, 22) ir su atnaujinta širdimi teikti medžiaginę pagalbą stokojantiems.

Širdis, suvienyta su Dievu ir artimu, yra didžiadvasiška. Šventomis gavėnios dienomis Bažnyčioje surinktos aukos įgyja ypatingą prasmę, nes tai nėra vien tik davimas iš pertekliaus, nuraminant savo sąžinę, bet solidariai prisiimama atsakomybė dėl pasaulyje egzistuojančio vargo. Matydami daugelio mūsų brolių bei seserų skausmingus veidus ir suvokdami jų patiriamus kentėjimus, esame raginami pasidalyti bent dalimi mūsų gėrybių su tais, kurie patiria sunkumus. Gavėnios auka tampa dar apstesnė, jeigu ją teikiantis asmuo išsilaisvina nuo pagiežos ir abejingumo, nes tai yra kliūtys, trukdančios bendrystei su Dievu ir broliais.

Pasaulis laukia iš krikščionių nuoseklaus bendrystės ir solidarumo liudijimo. Šiomis aplinkybėmis labai daug paaiškina apaštalo Jono žodžiai: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17).

Broliai ir seserys! Šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas, ką Jėzus kalbėjo apie kelionę į Jeruzalę, primena, jog Jėzus nenuslepia nuo mokinių jų laukiančių kovų bei reikalavimų. Anot jo, savojo „aš“ atsižadėjimas yra sunkus, bet įmanomas, jei atsižvelgsime į Dievo pagalbą, suteikiamą mums „per bendrystę su Kristaus asmeniu“ (PG 58, 619).

Štai kodėl per šiųmetę gavėnią noriu paraginti visus tikinčiuosius karštai ir pasitikint melstis Viešpačiui, kad leistų kiekvienam iš naujo patirti jo gailestingumą. Tik ši dovana padės mums priimti ir vis džiaugsmingiau bei didžiadvasiškiau gyventi Kristaus meile, kuri „nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 5–6).

Turėdamas tai mintyje prašau Gailestingumo Motiną globoti visą tikinčiųjų bendriją, einančią gavėnios keliu, ir kiekvienam širdingai suteikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2001 m. sausio 7 d.

JONAS PAULIUS II