1. Tema, kurią parinkau 2001 metų Pasaulinei visuomenės komunikavimo priemonių dienai, atkartoja paties Jėzaus žodžius. Kitaip ir negali būti, nes tiktai Kristus yra tai, ką skelbiame. Atsimename jo žodžius savo pirmiesiems mokiniams: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite viduryje dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ (Mt 10, 27). Savo širdyje slapčia išgirdome Jėzaus tiesą; dabar turime skelbti šią tiesą nuo stogų.

Šiandieniame pasaulyje stogai yra tarsi siųstuvų ir antenų, siunčiančių visomis kryptimis bei priimančių iš visų pasaulio pusių įvairiausias žinias, miškas. Gyvybiškai svarbu laiduoti, kad tarp šių žinių būtų girdimas Dievo žodis. Skelbti tikėjimą nuo stogų šiandien reiškia tarti Jėzaus žodį dinamiškame komunikavimo priemonių pasaulyje ir per jį.

2. Visose kultūrose ir visais laikais – ir tikrai šiandienių globalinių permainų sūkuryje – žmonės kelia tuos pačius pamatinius gyvenimo prasmės klausimus: kas aš esu? Iš kur atėjau ir kur einu? Kodėl egzistuoja blogis? Kas bus pasibaigus šiam gyvenimui? (plg. Fides et ratio). Ir kiekviename amžiuje Bažnyčia į giliausius žmogaus širdies klausimus siūlo vieną galutinį patenkinamą atsakymą – Jėzų Kristų, kuris „pačiam žmogui visapusiškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (Gaudium et spes, 22). Todėl krikščionių balsui niekados nevalia nutilti, nes Viešpats patikėjo mums išgelbėjimo, kurio trokšta kiekviena žmogaus širdis, žodį. Evangelija siūlo vertingus perlus, kurių visi ieško (plg. Mt 13, 45–46).

Vadinasi, Bažnyčia turi vis giliau įsitraukti į besiskleidžiantį komunikavimo priemonių pasaulį. Globalinis komunikavimo priemonių tinklas kasdien plečiasi ir darosi sudėtingesnis, ir žiniasklaida vis regimiau veikia kultūrą ir jos perdavimą. Tad tikrovės ir žiniasklaidos santykis tapo painesnis; tai labai dviprasmiškas reiškinys. Viena vertus, jis gali nutrinti ribas tarp tikrovės ir iliuzijos, bet, kita vertus, gali atverti pavyzdžio neturinčias galimybes padaryti tiesą prieinamesnę daug daugiau žmonių. Bažnyčios užduotis yra laiduoti antrąją alternatyvą.

3. Žiniasklaidos pasaulis kartais gali atrodyti abejingas ir net priešiškas krikščionių tikėjimui ir moralei. Iš dalies taip yra dėl to, kad žiniasklaidos kultūra taip persiėmusi tipiškai postmodernistine jausena, kad vienintelė absoliuti tiesa yra tai, jog nėra absoliučių tiesų, arba jei tokių yra, jos neprieinamos žmogaus protui ir todėl nereikšmingos. Vadovaujantis tokiu požiūriu, svarbi ne tiesa, bet „istorija“; jei kas nors yra vertinga kaip žinia arba pramogiška, pagunda nustumti į šoną tiesos sumetimus tampa beveik nenugalima. Dėl to žiniasklaidos pasaulis kartais gali atrodyti ne mažiau priešiška aplinka evangelizacijai kaip apaštalų dienų pagoniškasis pasaulis. Tačiau kaip ankstyvieji Gerosios Naujienos liudytojai nepabūgo priešiškumo, taip ir šiandieniai Kristaus sekėjai neturėtų išsigąsti. Šventojo Paulius šūkis tebeaidi tarp mūsų: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16).

Nors žiniasklaidos pasaulis kartais gali atrodyti svetimas krikščioniškajai žiniai, jis, kita vertus, teikia nepakartojamų galimybių visai žmonių giminei sklebti išganingąją Kristaus tiesą. Prisiminkime, pavyzdžiui, palydovines religinių apeigų transliacijas, dažnai pasiekiančias viso pasaulio publiką, ar teigiamą interneto galią skleisti religinę informaciją bei mokymą nepaisant kliūčių bei sienų. Tokios plačios publikos nė drąsiausiose svajonėse negalėjo įsivaizduoti tie, kurie skelbė Evangeliją iki mūsų. Todėl mūsų laikais reikia, kad Bažnyčia aktyviai ir kūrybiškai naudotųsi žiniasklaida. Katalikai neturėtų bijoti atverti visuomenės komunikavimo priemonių durų Kristui, idant jo Geroji Naujiena būtų girdima nuo pasaulio stogų!

4. Taip pat gyvybiškai svarbu šio naujojo tūkstantmečio pradžioje neužmiršti Kristaus Bažnyčiai patikėtosios misijos ad gentes. Maždaug du trečdaliai iš šešių milijardų žmonių realiai nepažįsta Jėzaus Kristaus; ir daugelis jų gyvena senas krikščioniškąsias šaknis turinčiose šalyse, kur ištisos pakrikštytųjų grupės prarado gyvąjį tikėjimo jausmą ar nebelaiko savęs Bažnyčios nariais ir gyvena nutolę nuo Viešpaties ir jo Evangelijos (plg. Redemptoris missio, 33). Veiklus atsakas į tokią padėtį neabejotinai apima daugiau negu vien žiniasklaidą; tačiau priimdami iššūkį, krikščionys negali ignoruoti visuomenės komunikavimo priemonių. Juk bet kuri komunikavimo priemonė gali atlikti esminį vaidmenį tiesiogiai evangelizuojant bei supažindinant žmones su tiesomis ir vertybėmis, palaikančiomis ir stiprinančios žmogaus kilnumą. Bažnyčios buvimas žiniasklaidoje iš tiesų yra Evangelijos įkultūrinimo, reikalaujamo naujosios evangelizacijos, kurios imtis Šventoji Dvasia kviečia viso pasaulio Bažnyčią, svarbus aspektas.

Visai Bažnyčiai stengiantis atsiliepti į Dvasios kvietimą, komunikuotojas krikščionis turi „ypatingą pranašišką užduotį, pašaukimą. Jam privalu aiškiai stoti prieš mūsų dienų klaidingus dievus bei stabus – materializmą, hedonizmą, vartotojiškumą, siaurą nacionalizmą“ (Visuomenės komunikavimo etika, 31). Bet pirmiausia jam tenka pareiga ir privilegija reikšti tiesą – didžią tiesą apie žmogaus gyvenimą ir likimą, apreikštą kūnu tapusio Žodžio. Tegu katalikai, besidarbuojantys visuomenės komunikavimo pasaulyje, vis drąsiau ir džiugiau skelbia Jėzaus tiesą nuo stogų, kad visi vyrai ir moterys išgirstų apie meilę. Ši meilė yra Dievo apreiškimo apie save per Jėzų Kristų, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius (plg. Žyd 13, 8), šerdis.

Vatikanas, 2001 metų sausio 24-oji, Šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II