1. Pastaraisiais dešimtmečiais žmonija darosi vis panašesnė į vieną didžiulį kaimą, kuriame atstumai nuolat trumpėja, o ryšių tinklas tankėja. Šiuolaikinių transporto priemonių plėtra palengvina keliones iš šalies į šalį, iš žemyno į žemyną. Vienas iš šio svarbaus socialinio reiškinio padarinių yra tai, kad įvairiose pasaulio dalyse atsirado apie šimtas penkiasdešimt milijonų imigrantų. Tai įpareigoja visuomenę ir krikščionių bendruomenę pamąstyti, kaip naujojo tūkstantmečio pradžioje tinkamai atsiliepti į iššūkį, kai skirtingų kultūrų ir religijų žmonėms reikia sugyventi vieniems su kitais.

Kad šis sugyvenimas būtų taikus, tarp skirtingų religijų atstovų būtina pašalinti dar, deja, esamus nepasitikėjimo, išankstinio nusistatymo bei baimės barjerus. Visose šalyse reikalingas dialogas ir abipusis pakantumas tarp vyraujančios religijos tikinčiųjų daugumos ir kitoms religijoms priklausančių mažumų, kurias dažnai sudaro įvairias religijas išpažįstantys  imigrantai. Dialogas yra pats geriausias kelias, todėl Bažnyčia kviečia eiti juo, kad nepasitikėjimą pakeistų pagarba, o uždarumą – atvirumas.

Neseniai, Didžiojo 2000-jų metų jubiliejaus pabaigoje, pakartojau savo raginimą santykiuose su kitų religijų atstovais rodyti „atvirą dialogą“ (Novo millennio ineunte, 55). Šiam tikslui pasiekti nepakanka iniciatyvų, į kurias kreipia dėmesį svarbesnės visuomenės komunikavimo priemonės. Reikia paprastų ir atkaklių kasdienių poelgių, kurie tegali tikrai pakeisti žmonių tarpusavio bendravimą.

2. Mūsų laikmečiui būdingi plačios apimties ir tankiai susipynę migracijos reiškiniai praplečia tarpreliginio dialogo galimybes. Konkrečių progų tarpreliginiams mainams duoda tiek šalys su seniai įsišaknijusia krikščionybe, tiek įvairiakultūrės  bendrijos. Ilga krikščioniška tradicija paženklintoje Europoje daugėja piliečių, išpažįstančių kitoniškus tikėjimus. Šiaurės Amerika, kuri šiaip pasižymi nusistovėjusia kultūrų įvairove,  priglaudžia naujų religinių sąjūdžių sekėjus. Indijoje, kur vyrauja induizmas, darbuojasi katalikų vienuolės ir vienuoliai, nuolankiai tarnaujantys šalies vargingiausiesiems.

Dialogas ne visuomet būna paprastas. Tačiau krikščionių pareiga siekti jo kantriai ir su pasitikėjimu. Pasikliaudami protus ir širdis apšviečiančio Viešpaties malone, jie išlieka atviri ir palankūs kitų religijų išpažinėjams. Nesiliaudami su įsitikinimu praktikuoti savo tikėjimą, jie ieško dialogo su tais, kurie nėra krikščionys. Jie visuomet gerai žino, kad tikram dialogui su kitais būtinas aiškus savo pačių įsitikinimų liudijimas.

Tokia nuoširdi pastanga, viena vertus, numato abipusį sutikimą susidurti su skirtybėmis, o kartais ir su prieštaravimais, kita vertus, – pagarbą laisvei, kai žmonės apsisprendžia pagal savo sąžinę. Todėl kiekvienam, nesvarbu, kuriai religijai jis priklausytų, būtina atsižvelgti į esminius religijos bei sąžinės laisvės reikalavimus, kaip pabrėžiama Vatikano II Susirinkimo (plg. Dignitatis humanae, 2).

Norėčiau išreikšti viltį,  kad šitokio pobūdžio solidarus sugyvenimas bus įmanomas ir tose šalyse, kuriose vyrauja nekrikščioniškos religijos, bet jose gyvena krikščionių imigrantai, kurie, deja, ne visuomet gali džiaugtis tikra religijos ir sąžinės laisve.

Jei žmogiškojo mobilumo pasaulyje, tarsi žaizdre, kiekvienas būtų užsidegęs minėta dvasia, atsirastų ir Apvaizdos teikiamos galimybės vaisingam dialogui, kuriame niekad nepaneigiama centrinė asmens reikšmė. Tai vienintelė priemonė puoselėti viltį apsisaugoti nuo „religinių karų, taip dažnai apipildavusių krauju žmonijos istoriją“ ir versdavusių  daugybę žmonių bėgti iš savo kraštų. Būtina darbuotis, kad vieno ir vienintelio Dievo vardas taptų tuo, kas jis yra, net daugiau – „taikos ir taikos įsakymo vardu“ (plg. Novo millennio ineunte, 55).

3. Migracija ir tarpreliginis dialogas – tai tema, pasiūlyta 2002 m. Migrantų ir pabėgėlių dienai. Mes meldžiame Viešpatį, kad šis kasmetinis minėjimas taptų proga visiems krikščionims įsigilinti į visus šiuos labiau negu bet kada aktualius naujosios evangelizacijos aspektus bei panaudoti visas turimas priemones plėtoti parapijose atitinkamas apaštalines bei pastoracines iniciatyvas.

Parapija yra terpė, kurioje gali būti įgyvendinama tam tikra pedagogika, susitinkant su įvairių religinių įsitikinimų bei kultūrų žmonėmis. Įvairiose savo užduočių srityse parapijos bendruomenė gali tapti svetingumo ugdymo pagrindu, vieta, kurioje apsikeičiama patyrimu bei talentais. Tai gali tik skatinti taikingą sugyvenimą, apsaugoti nuo galimos įtampos pavojų susiduriant su kitus tikėjimus atsinešančiais imigrantais.

Kur esama bendros valios vesti dialogą nepaisant skirtybių, ten įmanoma rasti pagrindą vertingiems mainams bei plėtoti naudingą ir abipusę draugystę, kuri gali būti paversta ir veiksmingu bendradarbiavimu siekiant tarnauti bendrajam labui. Tai Apvaizdos teikiama proga – ypač didmiesčių zonose, kuriose telkiasi labai daug skirtingų kultūrų ir religijų imigrantų. Šiuo požiūriu prasminga kalbėti apie tikras pagarbaus sugyvenimo bei konstruktyvaus dialogo „laboratorijas“. Vadovaujamas meilės savo Dieviškajam Mokytojui, kuris atpirko kiekvieną žmogų mirtimi ant kryžiaus, krikščionis savo ruožtu kiekvienam atveria savo glėbį ir širdį. Pagarbos ir solidarumo kultūra turi persmelkti jo dvasią, ypač kai jis patenka į įvairių kultūrų bei tikėjimų aplinką.

4. Kas dieną įvairiose pasaulio dalyse migrantai, pabėgėliai ir perkeltieji asmenys kreipiasi pagalbos į katalikų organizacijas ir parapijas. Šie žmonės nuoširdžiai priimami nepaisant savo kultūrinės ar religinės priklausomybės. Karitatyvinė tarnystė, į kurią krikščionys nuolat šaukiami, neapsiriboja vien tik humanitarinės pagalbos skirstymu. Atsiranda naujų pastoracinių situacijų, į kurias Bažnyčios bendruomenė negali neatsižvelgti. Jos narių užduotis – ieškoti tinkamų progų pasidalyti su priimamaisiais apreiškimu Dievo, kuris yra Meilė, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Dovanojant medžiaginę duoną, būtina nepamiršti pasiūlyti ir tikėjimo dovanos, ypač per asmeninį liudijimą, ir visada su didele pagarba. Nuoširdus priėmimas bei abipusis atvirumas leidžia žmonėms geriau pažinti vienas kitą bei atrasti, kad skirtingos religinės tradicijos neretai turi brangius tiesos grūdus. Iš čia kylantis dialogas gali praturtinti bet kurią sielą, kuri yra atvira Tiesai ir Gėriui.

Vadinas, jeigu tarpreliginis dialogas yra vienas reikšmingiausių šio laikmečio iššūkių, migracijos reiškinys tegali jį tik skatinti. Suprantama, toks dialogas, kaip rašiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte, „negali būti grindžiamas religiniu indiferentizmu“ (56). Faktiškai mes, krikščionys, „plėtodami dialogą, privalome pilnatviškai liudyti mumyse esančią viltį“ (ten pat). Dialogas turi ne slėpti, bet iškelti tikėjimo dovaną. Bet kaip mes galėtume laikyti tokį turtą vien tik dėl savęs pačių? Kaip galėtume nepasiūlyti mūsų turimo didžiausio lobio kitų religijų migrantams ir svetimšaliams, kurie mums Apvaizdos siųsti, – tiesa, jautriai atsižvelgdami į kitų savitumą? Kad įgyvendintume šią misiją, turime leisti Šventajai Dvasiai mums vadovauti. Sekminių dieną Šventoji Dvasia užbaigė dieviškąjį planą suvienyti žmoniją kultūrų ir religijų įvairovėje. Klausydamiesi apaštalų, daugelis susirinkusių Jeruzalėje maldininkų stebėjosi: „Mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 11). Nuo tos dienos Bažnyčia tęsia savo misiją, skelbdama stebuklus, kurių Dievas nesiliauja darąs tarp žmonių, priklausančių skirtingoms rasėms, tautinėms grupėms ir nacijoms.

5. Marijai, Jėzaus ir visos žmonijos Motinai, mes pavedame džiaugsmus ir pastangas tų, kurie nuoširdžiai siekia dialogo tarp skirtingų religijų bei kultūrų, kad ji surinktų plataus migracijos reiškinio apimamus žmones po savo meilės apsiaustu. Tegu Marija, kurios tyloje Žodis tapo kūnu, nuolanki „Viešpaties tarnaitė“, pažinusi keliavimo vargus bei vienatvės ir apleistumo išbandymus, moko mus liudyti Žodį, tapusį Gyvybe tarp mūsų ir dėl mūsų. Tegu ji parengia mus atviram ir broliškam dialogui su visais keliaujančiais broliais ir seserimis, net jeigu jie priklauso skirtingoms religijoms. Palydžiu šiuos prašymus savo malda ir laiminu jus su meile.
 

Castel Gandolfo, 2001 m. liepos 25 d.

JONAS PAULIUS II