Garbingieji Broliai Vyskupai,
mielieji Broliai ir Seserys!

1. „Visiems Dievo mylimiesiems, <...>, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Rom 1, 7). Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais Romos krikščionims esame įvesdinami į artimiausios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos temą. Šventumas! Tai malonė ir kiekvieno krikščionio tikslas, kurį primena Kunigų knyga: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (19, 2).

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte kviečiau „paženklinti pastoracinį planavimą šventumo ženklu“, siekiant išreikšti įsitikinimą, „jog tuo atveju, jei krikštas yra tikrasis įžengimas į Dievo šventumą per įjungimą į Kristų ir jo Dvasios apsigyvenimą, būtų prieštaringa tenkintis vidutiniu gyvenimu, pasižyminčiu minimalistine etika bei paviršutinišku religingumu. <...> Metas iš naujo ryžtingai pasiūlyti visiems šį aukštą įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartą: šia linkme turėtų vesti visas bažnytinės bendruomenės bei krikščioniškųjų šeimų gyvenimas“ (31).

Pirmutinė Bažnyčios pareiga yra lydėti krikščionis šventumo takais, idant, apšviesti tikėjimo įžvalgos, jie išmoktų pažinti Kristaus veidą bei į jį įsimąstyti ir atrastų Jame savo autentiškąją tapatybę bei kiekvienam Viešpaties patikėtąjį pašaukimą. Tada jie bus „užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje“ (Ef 2, 20–21).

Bažnyčia surenka visus pašaukimas, kuriuos Dievas sužadina tarp savo vaikų, ir virsta švytinčiu Švenčiausiosios Trejybės slėpinio atspindžiu. Kaip tauta, suvienyta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės, Bažnyčia nešiojasi slėpinį Tėvo, kviečiančio mus visus šlovinti jo šventą vardą bei vykdyti jo valią; sergsti slėpinį Sūnaus, kuris, atsiųstas Tėvo skelbti Dievo karalystės, kviečia mus visus juo sekti; saugoja slėpinį Šventosios Dvasios, pašventinančios misijai visus, kuriuos Tėvas pasirinko per savo Sūnų Jėzų Kristų.

Kadangi bažnytinė bendruomenė yra visų įvairių Viešpaties sužadintų pašaukimų reiškimosi vieta, Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną, kuri bus švenčiama 2002 m. balandžio 21-ąją, ketvirtąjį Velykų sekmadienį, lydės trečiasis kontinentinis kongresas, skirtas pašaukimų į su šventimais susijusiąją tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą problemai Šiaurės Amerikoje. Siunčiu geriausius linkėjimus rengėjams bei dalyviams ir nuoširdžiai džiaugiuosi iniciatyva imtis šios vienos opiausių Bažnyčios Amerikoje ir žemyno naujosios evangelizacijos problemų. Visus kviečiu melstis, kad šis svarbus susirinkimas paskatintų „Naujojo pasaulio“ krikščionis iš naujo įsipareigoti pašaukimų tarnybai bei sužadintų jų dosnesnį entuziazmą.

2. Bažnyčia yra „šventumo namai“, o Kristaus meilė, išlieta Šventosios Dvasios, – jų siela. Klausydamiesi Dievo žodžio, melsdamiesi, uoliai priiminėdami sakramentus ir nuolatos ieškodami kiekviename brolyje Kristaus veido, visi krikščionys šiuose namuose padeda vieni kitiems atrasti bei įgyvendinti savo pašaukimą. Tad kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas žengia gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu (plg. Lumen gentium, 41), o Bažnyčia „atskleidžia ir išgyvena begalinį Jėzaus Kristaus slėpinio turtingumą“ (Christifideles laici, 55) ir laiduoja, kad Dievo šventumas būtų būdingas kiekvienam luomui bei gyvenimo situacijai, idant visi krikščionys taptų Viešpaties vynuogyno darbininkais ir Kristaus Kūno statydintojais.

Šventumui tarnauja visi pašaukimai Bažnyčioje, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, pašaukimai į su šventimais susijusią tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą, tai daro visiškai nepakartojamu būdu. Šiandien kviečiu ypatingą dėmesį skirti būtent šiems pašaukimams, karščiau už juos meldžiantis.

Pašaukimas į su šventimais susijusią tarnybą „iš esmės yra pašaukimas į šventumą tokia forma, kuri kyla iš Kunigystės sakramento. Šventumas yra artumas Dievui, sekimas vargdieniu, skaisčiu ir nuolankiu Kristumi, beatodairiška meilė sieloms ir savęs atidavimas jų tikrajam gėriui, meilė Bažnyčiai, kuri, būdama šventa, nori, kad ir mes būtume šventi, nes tokia yra Kristaus jai patikėta misija“ (Pastores dabo vobis, 33). Jėzus kviečia apaštalus būti „kartu su juo“ (Mk 3, 14), būti privilegijuotai arti jo (plg. Lk 8, 1–2; 22, 28). Jis ne tik dalijasi su jais Dangaus karalystės slėpiniu (plg. Mt 13, 16–18), bet ir tikisi iš jų didesnės ištikimybės, atitinkančios apaštališkąją tarnybą, į kurią jis juos šaukia. Kristus reikalauja iš jų griežtesnio neturto (plg. Mt 19, 22–23), nuolankumo, būdingo mažiausiajam iš visų tarnui (plg. Mt 20, 25–17). Jis reikalauja iš jų tikėjimo gautomis galiomis (plg. Mt 17, 19–21), maldos ir pasninko kaip veiksmingų apaštalavimo priemonių (plg. Mk 9, 29), nesavanaudiškumo: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (plg. Mt 10, 8). Jis laukia iš jų protingumo, lydimo paprastumo bei moralinio tiesumo (plg. Mt 10, 26–28), pasitikėjimo Apvaizda (plg. Lk 9, 1–3; 19, 22–23). Kaip Mokytojo įsteigtų sakramentų teikėjai ir jo vynuogyno darbininkai, jie privalo suvokti prisiimamą atsakomybę.

Pašvęstasis gyvenimas atskleidžia giliausią kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo į šventumą prigimtį ir visos Bažnyčios–Sužadėtinės siekimą susivienyti su Kristumi, „savo vieninteliu Sužadėtiniu“. „Evangelinių patarimų išpažinimas yra artimai susijęs su Kristaus slėpiniu ir turi tam tikru būdu įkūnyti tą gyvenimo formą, kurią Jis sau pasirinko, ir rodo, kad tai yra absoliuti ir eschatologinė vertybė“ (Vita consecrata, 29). Pašaukimai į šiuos luomus yra brangios bei būtinos dovanos, parodančios, kad sekimas skaisčiu, vargdieniu ir klusniu Kristumi, Dievo absoliutaus primato liudijimas ir tarnavimas žmonijai pagal Atpirkėjo pavyzdį ir šiandien yra nepranokstami keliai į dvasinio gyvenimo pilnatvę.

Kandidatų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą stygius, šiandien ryškėjantis kai kuriose srityse, užuot skatinęs mus reikalauti mažiau bei tenkintis vidutinio lygio ugdymu ir dvasingumu, turėtų, priešingai, paakinti skirti daugiau dėmesio atrankai bei ugdymui tų, kurie, tapę Kristaus tarnautojais bei liudytojais, bus kviečiami savo gyvenimo šventumu patvirtinti tai, ką skelbia bei švenčia.

3. Būtina visomis išgalėmis stengtis, kad pašaukimai į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą, esminiai Dievo tautos gyvenimui bei šventumui, nuolatos būtų pagrindinis dvasingumo, pastoracinės veiklos ir tikinčiųjų maldos objektas.

Tegu vyskupai ir kunigai pirmutiniai liudija dovanai gautosios tarnybos šventumą. Tegu jie gyvenimu ir mokymu rodo sekimo Jėzumi, Geruoju Ganytoju, džiaugsmą ir jo Velykų slėpinio išganomąją jėgą. Tegu jie pirmiausia savo pavyzdžiu jaunosioms kartoms atskleidžia, koks džiugus nuotykis laukia tų, kurie, sekdami dieviškuoju Mokytoju, pasirinko visiškai priklausyti bei atiduoti save Dievui, idant kiekvienas žmogus apsčiai turėtų gyvenimo (plg. Jn 10, 10).

Teparodo pašvęstąjį gyvenimą pasirinkę vyrai ir moterys, esantys „pačioje Bažnyčios širdyje kaip svarbiausias jos pasiuntinybės elementas“ (Vita consecrata, 3), kad jų egzistencija tvirtai įsišaknijusi Kristuje, kad pašvęstasis gyvenimas yra „bendrystės namai ir mokykla“ (Novo millennio ineunte, 43) ir kad jų nuolankus bei sąžiningas tarnavimas žmogui persiėmęs „meilės išradingumu“ (ten pat, 50), nuolatos gaivinamu Bažnyčioje Šventosios Dvasios. Tegu jie neužmiršta, jog kiekvieną pašaukimą stiprina kontempliacijos meilė, džiugus tarnavimas kitiems, skaistumas dėl Dangaus karalystės, nesavanaudiškas atsidavimas savo tarnybai!

Laiduojant pašaukimų ateitį Bažnyčioje, esminis vaidmuo tenka šeimoms. Šventa santuokinė meilė, harmoningas šeimos gyvenimas, tikėjimo dvasia, kuria vadovaujantis sprendžiamos kasdienio gyvenimo problemos, atvirumas kitiems, ypač neturtingiausiems, dalyvavimas krikščioniškosios bendruomenės gyvenime yra aplinka, padedanti vaikams išgirsti dieviškąjį balsą ir dosniai į jį atsiliepti.

4. „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38; Lk 10, 2). Atsiliepiant į Kristaus paliepimą, kiekvienai Pasaulinei dienai būdinga intensyvi malda, surenkanti visą krikščionių bendruomenę į Dievą keliamam nepaliaujamam ir karštam pašaukimų maldavimui. Kaip svarbu, kad krikščionių bendruomenės taptų autentiškomis maldos mokyklomis (plg. Novo millennio ineunte, 33), gebančiomis mokyti tikinčiuosius dialogo su Dievu ir vis labiau atsiverti tai meilei, kuria „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Puoselėjama ir praktikuojama malda padės mums leistis būti vadovaujamiems Kristaus Dvasios, kad galėtume prisidėti prie Bažnyčios statydinimo meilėje. Tada mokinys vis karščiau trokš, kad visi žmonės susitiktų su Kristumi ir pasiektų tikrąją Dievo vaikų laisvę. Toks troškimas paskatins tikintįjį, sekant Marijos pavyzdžiu, pasirengti ištarti visišką ir nesavanaudišką „taip“ Viešpačiui, kviečiančiam tapti Žodžio, Sakramentų ir Meilės tarnautoju ar Kristaus skaistaus, vargdienio ir klusnaus gyvenimo gyvuoju ženklu mūsų laikų žmonėms.

Teduoda pjūties Šeimininkas savo Bažnyčiai daug šventų kunigiškųjų ir vienuoliškųjų pašaukimų!

Šventasis Tėve, pažvelk į šią mūsų žmoniją,
žengiančią pirmuosius žingsnius trečiojo
tūkstantmečio keliu.
Jos gyvenimą vis dar tebeženklina
neapykanta, smurtas, priespauda;
tačiau teisingumo, tiesos ir malonės troškimas
dar gyvas širdyse daugybės žmonių,
laukiančių To, kuris atneš išganymą,
Tavo įgyvendintą per savo Sūnų Jėzų.
Pasauliui reikia drąsių Evangelijos šauklių,
dosnių žmonių, tarnaujančių kenčiančiai žmonijai.
Meldžiame Tave, atsiųsk savo Bažnyčiai
šventų kunigų, kurie šventintų Tavo tautą
Tavo malonės įrankiais.
Apsčiai atsiųsk vyrų ir moterų vienuolių,
kurie pasaulyje rodytų Tavo šventumą.
Atsiųsk į savąjį vynuogyną šventų darbininkų,
kurie dirbtų karštai mylėdami
ir, akinami Šventosios Dvasios,
neštų Kristaus išganymą
ligi žemės pakraščių. Amen.

Castel Gandolfo, 2001 m. rugsėjo 8 d.

JONAS PAULIUS II