Brangūs broliai ir seserys!

1. Visais amžiais Bažnyčia tęsė darbą, pradėtą Sekminių dieną, kai apaštalai, kupini Šventosios Dvasios, išėjo į Jeruzalės gatves įvairiomis kalbomis skelbti Jėzaus Kristaus Evangelijos (plg. Apd 2, 5–11). Vėlesniais šimtmečiais ši naujiena pasiekė visus pasaulio kampelius: krikščionybė suleido šaknis daugelyje vietovių ir išmoko kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, visuomet likdama ištikima Kristaus įsakymui skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mt 28, 19–20).

Tačiau evangelizacijos istorija nėra vien geografinio plėtimosi dalykas, nes Bažnyčiai teko peržengti daug kultūrinių slenksčių, kurių kiekvienas reikalavo naujų jėgų ir vaizduotės Jėzaus Kristaus Evangelijai skelbti. Didžiųjų atradimų amžius, renesansas ir spausdinimo išradimas, pramoninė revoliucija ir šiuolaikinio pasaulio atsiradimas – visa tai buvo slenkstiniai momentai, reikalavę naujų evangelizacijos formų. Šiandien, audringai revoliucijai vykstant komunikacijos bei informacijos srityje, Bažnyčia neabejotinai vėl yra atsidūrusi priešais naują lemtingą slenkstį. Todėl šią 2002 metų Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną derėtų dėmesį skirti temai „Internetas – naujasis Evangelijos skelbimo forumas“.

2. Internetas tikrai yra naujas „forumas“, suprantant šį žodį senąja romėniškąja prasme kaip viešąją erdvę, kur vykdavo politinis gyvenimas, būdavo sudarinėjami sandėriai, atlikinėjamos religinės pareigos, rutuliojosi didelė socialinio gyvenimo dalis ir iškildavo aikštėn geriausios ir blogiausios žmogiškosios prigimties savybės. Forumas būdavo žmonių pilna, triukšminga miesto erdvė, kuri atspindėdavo savo ir kurdavo naują kultūrą. Tą patį galima pasakyti ir apie kibernetinę erdvę, šio naujojo tūkstantmečio pradžioje atsiveriančią kaip savotiški nauji plėšiniai. Kaip ir visos ankstesnių epochų naujos sritys, ji irgi yra kupina pavojų bei daug žadančių perspektyvų ir ne be nuotykių dvasios, būdingos kitiems didiesiems pervartų laikotarpiams. Naujasis kibernetinės erdvės pasaulis akina Bažnyčią leistis nuotykingon kelionėn stengiantis panaudoti jo potencialą Evangelijai skelbti. Šis iššūkis yra šerdis užduoties, kurios imtis šio tūkstantmečio pradžioje mus įpareigoja Viešpaties įsakymas „irtis į gilumą“: Duc in altum! (Lk 5, 4).

3. Bažnyčia žvelgia į šią naująją komunikavimo priemonę realistiškai ir pasitikėdama. Kaip ir kitos komunikavimo priemonės, tai – įrankis, o ne tikslas kaip toks. Internetas teikia puikias evangelizacijos galimybes, jei juo naudojamasi kompetentingai ir gerai suvokiant jo privalumus bei silpnybes. Siūlydamas informaciją bei žadindamas susidomėjimą, internetas pirmiausia daro galimą pradinį susitikimą su krikščioniškąja žinia, ypač tarp jaunuolių, kurie kibernetinės erdvės pasaulį vis labiau laiko langu į pasaulį. Todėl svarbu, kad krikščionių bendruomenė ieškotų praktinių būdų, galinčių padėti užmezgantiesiems pirmąjį ryšį per internetą iš virtualaus kibernetinės erdvės pasaulio pereiti į realų krikščioniškosios bendruomenės pasaulį.

Vėlesniame etape internetas gali atlikti evangelizacijos reikalaujamą gilinimo darbą. Lavinimas bei katechizavimas būtini ypač krikščioniškosios gyvensenos neskatinančioje kultūroje, ir būtent tai neabejotinai yra sritis, kur internetas gali daug pagelbėti. Jau dabar internete egzistuoja nesuskaičiuojamai daug informacinių, dokumentinių bei edukacinių šaltinių, nušviečiančių Bažnyčią, jos istoriją ir tradiciją, jos mokymą ir veiklą visose pasaulio dalyse. Internetas, žinoma, niekada nepakeis gilios Dievo patirties, kurią gali pasiūlyti vien gyvas Bažnyčios liturginis bei sakramentinis gyvenimas, tačiau jis tikrai yra nepakartojama papildoma paspirtis rengiant naujus tikinčiuosius susitikimui su Kristumi bendruomenėje ir palaikant juos prasidedančioje tikėjimo kelionėje.

4. Vis dėlto, taikant internetą evangelizacijai, kyla tam tikrų neišvengiamų ir net akivaizdžių klausimų. Interneto esmė yra tai, kad jis teikia beveik nepertraukiamą informacijos srautą, kurio didžioji dalis praeina akimirksniu. Kultūroje, besimaitinančioje tuo, kas efemeriška, nesunku įtikėti, kad svarbiausia ne vertybės, bet faktai. Internetas teikia svarbių žinių, tačiau nemoko vertybių; o kai negerbiamos vertybės, mūsų žmogiškumas pažeminamas, ir žmogus lengvai iš akių išleidžia savo transcendentinį orumą. Nepaisant milžiniško teigiamo potencialo, visiems žinomi ir tam tikri griaunantys bei žalingi interneto naudojimo būdai, ir viešajai valdžiai tikrai tenka pareiga laiduoti, kad ši nuostabi priemonė tarnautų bendrajam gėriui ir netaptų pavojaus šaltiniu.

Be to, internetas iš pagrindų perkeičia asmens psichologinį santykį su laiku ir erdve. Dėmesys telkiamas į tai, kas apčiuopiama, naudinga, tiesiogiai pasiekiama; asmeniui gali stigti akstino giliau pagalvoti bei apmąstyti. Tuo tarpu žmogui būtinai reikia laiko ir vidinės ramybės gyvenimui ir jo slėpiniams apmąstyti bei išnagrinėti, vis labiau brandžiai įvaldyti save bei savo aplinką. Supratimas ir išmintis yra kontempliatyvaus žvilgsnio į pasaulį vaisius ir neatsiranda iš paprastos faktų, kad ir kokie jie būtų įdomūs, sankaupos. Tai įžvalgos, pasiekiančios gilesnę dalykų reikšmę ir perprantančios jų tarpusavio ryšius bei santykį su visa tikrove, rezultatas. Be to, kaip forumas, kuriame praktiškai viskas priimtina ir beveik nieko ilgalaikiško, internetas skatina reliatyvistinę mąstyseną ir kartais bėgimą nuo asmeninės atsakomybės bei įsipareigojimo.

Kaip tokiame kontekste galėtume puoselėti išmintį, kylančią ne vien iš informacijos, bet ir iš įžvalgos, skiriančią gera nuo bloga ir palaikančią iš tokios perskyros išsirutuliojančią vertybių skalę?

5. Tiesa, kad internetas neįsivaizduojamai gausina žmonių tarpusavio ryšius, atveria puikias galimybes Evangelijai skleisti. Tačiau tiesa ir tai, kad elektroninio pobūdžio santykiai niekuomet negali pakeisti tiesioginio žmogiškojo kontakto, būtino autentiškai evangelizacijai, nes evangelizacija visuomet remiasi evangelizuoti siųstojo asmeniniu liudijimu (plg. Rom 10, 14–15). Kaip Bažnyčiai reikėtų vesti nuo interneto įgalinto kontakto prie krikščioniškojo skelbimo reikalaujamos gilesnės komunikacijos? Kaip toliau plėtoti interneto įgalintus pirmuosius kontaktus bei informacinius mainus?

Elektroninė revoliucija neabejotinai žada besiplėtojančioms šalims didelę pažangą; tačiau sykiu egzistuoja pavojus, kad ji tiktai dar pagilins esamą nelygybę, didėjant atsilikimui informacijos bei komunikacijos srityje. Kaip galėtume laiduoti, kad informacijos bei komunikacijos revoliucija, kurios pagrindinė varomoji jėga yra internetas, tarnautų žmogiškosios sklaidos bei solidarumo globalizacijai, tikslams, artimai susijusiems su Bažnyčios evangelizacine misija?

Galiausiai šiais neramiais laikais leiskite paklausti: kaip galėtume laiduoti, kad ši įstabi priemonė, iš pradžių kurta karinėms operacijoms, dabar tarnautų taikos reikalui? Ar ji tikrai gali skatinti dialogo, dalijimosi, solidarumo ir susitaikinimo kultūrą, be kurios neįmanoma klestėti taikai? Bažnyčia mano, jog gali; ir norėdama laiduoti, jog taip ir bus, ji pasiryžusi įžengti į šį naująjį forumą ginkluota Kristaus, Taikos Kunigaikščio, Evangelija.

6. Per internetą milijardai vaizdų visame pasaulyje pasirodo milijonuose kompiuterių ekranų. Ar šioje vaizdų bei garsų galaktikoje taps regimas Kristaus veidas ir girdimas jo balsas? Juk tik tada, kai jo veidas bus regimas ir balsas girdimas, pasaulis sužinos gerąją naujieną apie mūsų atpirkimą. Toks evangelizacijos tikslas. Ir būtent tai padarys internetą tikrai žmogiškąja sritimi, nes ten, kur nėra vietos Kristui, nėra vietos ir žmogui. Štai kodėl šią Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną raginu visą Bažnyčią drąsiai peržengti šį slenkstį, irtis į interneto gilumą, kad šiandien, kaip ir praeityje, didis įsipareigojimas Evangelijai ir kultūrai padarytų pasauliui regimą „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Telaimina Viešpats visus šio tikslo siekiančius.

Vatikanas, 2002 m. sausio 24 d., šv. Pranciškaus Salezo šventė

JONAS PAULIUS II